Šlapimo tyrimas - viena svarbiausių diagnostinių procedūrų, padedanti nustatyti daugelį sveikatos sutrikimų, ypač mažame amžiuje. Tačiau tėvams dažnai kyla klausimų, kaip tinkamai surinkti šlapimo mėginį iš kūdikio, kad tyrimo rezultatai būtų kuo tikslesni. Konsultuoja Kauno klinikų pirmojo vaikų ligų skyriaus vadovė, gydytoja nefrologė doc. Birutė Pundzienė.
Kada reikia atlikti šlapimo tyrimą?
Jei kūdikis gerai jaučiasi, miega, yra taisyklingai maitinamas, svoris ir ūgis auga nuosekliai, profilaktiškai tirti šlapimą tikrai nebūtina. Mat tinkamai surinkti mažylio šlapimą gan sunku. Netinkamai surinkto šlapimo rezultatai gali neparodyti tikrosios padėties ir versti nepagrįstai nerimauti. Kas kita, jei kūdikis serga, karščiuoja, nevalgo, jei jam prastai auga svoris. Tuomet šlapimo tyrimas gali padėti sužinoti ar patikslinti esamo negalavimo priežastį.
Šlapimo pokyčiai paprastai rodo šlapimo organų sistemos bėdas. Būtina atminti, kad mažyliui pradėjus karščiuoti temperatūra gali pakilti ne tik dėl peršalimo ligų. Temperatūra gali rodyti ir infekcinį šlapimo organų sistemos uždegimą. Jei šlapimo tyrimo rezultatai nerodo inkstų, šlapimo takų ar pūslės infekcijos, tuomet ieškoma kitų karščiavimo priežasčių.
Vaikų nefrologė prof. Augustina Jankauskienė pataria šlapimo tyrimą atlikti kartą metuose, ypač pirmaisiais mažylio gyvenimo metais ir prieš pradedant lankyti mokyklą. Jei vaikas serga, šlapimą tirtis reikėtų pagal poreikį. Tarkime, darželinukas skundžiasi, kad jam skauda šlapinantis, dažniau bėgioja į tualetą arba kojytes laiko suspaustas, trina vieną į kitą, tarsi šlapintis jam būtų nemalonu, pakyla aukšta temperatūra. Visi šie požymiai įspėja apie galimą inkstų ar šlapimo sistemos organų infekciją. Tokiu atveju tyrimas padeda tiksliai įvertinti, kokie vaistai reikalingi, leidžia stebėti ligos eigą.
Šlapimo tyrimą taip pat rekomenduojama atlikti praėjus kelioms savaitėms po stiprių infekcinių ligų, ypač tų, kurių sukėlėjas buvo streptokokas, - išsiaiškinama, ar bakterija neišprovokavo kokių nors pakitimų inkstuose, nesukėlė glomerulonefrito. Kartais šlapimas tiriamas ir tiesiog sunegalavus, kai gydytojui neaiški susirgimo priežastis. Tai padeda patikslinti diagnozę.
Kaip suprasti teiginį „netinkamai surinktas šlapimas”?
Norint, kad šlapimo tyrimo rezultatai būtų tikslūs, reikia tirti šlapimą, gautą iš šlapimo pūslės. O „sugauti” šlapimą iš šlapimo srovės vidurio sauskelnes seginčiam kūdikiui nėra paprasta.
Šiandien galima įsigyti specialių maišelių, skirtų šlapimui surinkti, tačiau juos naudojant šlapimo tyrimas paprastai nėra labai tikslus. Maišelis yra klijuojamas ant varputės (berniukams) ar lytinio plyšio (mergaitėms), į jį šlapimas teka jau liesdamasis su išorine aplinka, kitais audiniais: apyvarpe ar tarpvietės sritimi. Dėl šios priežasties į šlapimą gali labai lengvai patekti bakterijų, gleivių, epitelio ląstelių ar leukocitų. Taip iškraipomi tyrimų rezultatai. Šie gali būti blogi, nors pats šlapimas šlapimo pūslėje geras. Tikslesni tyrimo rezultatai būtų, jei kūdikis pasišlapina ne į maišelį, o tiesiai į sterilų indelį.
Kalbant apie vyresnius kūdikius, kurie jau „daro” į puoduką, jeigu šlapimas renkami infekcijai nustatyti, gydytojams reikia paimti šlapimo pasėlį, tai yra įvertinti bakterijų rūšį ir kiekį. Tokiu atveju „siusiukas” turi būti daromas būtinai tik į sterilų indelį, geriausias šlapimas iš šlapimo srovės vidurio. Puodukas, naujas ar švariai išplautas, niekada nebūna sterilus, nes bakterijų nuplauti nepavyksta, jų yra visur, tad pasėliui šlapimas iš puoduko netinka. Jeigu vaikas jau sąmoningai šlapinasi, tuomet jam sėdint ant puoduko reikia pakišti sterilų indelį, kad šlapimas šlapinantis tekėtų į jį.
Kai kurios mamos pataria pirmiausia kūdikį pagirdyti pienu ar arbatėle ir tik paskui „gaudyti” šlapimą. Tai nereikėtų baimintis. Mažylis, kuris gers daugiau skysčių, be abejo, šlapinsis dažniau. Kūdikio, kuris vemia, viduriuoja ar karščiuoja, organizmas skysčių netenka daugiau nei paprastai. Tuomet jis šlapinasi mažiau, rečiau. Tokiais atvejais netgi būtina kūdikį pagirdyti, kad pirmiausia būtų atnaujinta skysčių pusiausvyra organizme, ir tik tada „gaudyti” šlapimą.
Kai kurios virtualiosios mamos pataria kūdikiui į sauskelnes pridėti vatos ir paskui iš jos išspausti šlapimą. Taip per vatą perfiltruotas šlapimas absoliučiai nieko vertas. Jei prieš tai jame kas nors ir buvo, tai po tokios „filtro” gausime neaišku ką, bet tikrai ne šlapimo tyrimą.
Kaip tinkamai paimti šlapimą tyrimams atlikti?
Tinkamiausias ir informatyviausias yra rytinis šlapimas, geriausia, jei jis paimtas iš vidurio srovės. Prieš šlapinantis į tyrimams skirtą sterilų indelį, vaiką reikėtų apiprausti po tekančio vandens srove, geriausia - be jokio muilo ir prausiklio, mat net mažiausi šių priemonių likučiai, patekę į šlapimą, gali iškreipti tyrimo rezultatą. Tyrimams pakanka 10-20 mililitrų.
Prieš surenkant šlapimą, švariu vandeniu būtina apsiplauti išorinius lytinius organus (nenaudoti muilo ir kt. Tyrimui pristatyti šlapimo indelyje surinktą „vidurinę porciją“ šlapimo, t.y. pirmąją čiurkšlę nuleisti į tualetą, vidurinę - į indelį (20-50 ml) ir baigti šlapintis į tualetą. Naujagimių ir kūdikių šlapimas renkamas naudojant specialius maišelius (minimalus šlapimo kiekis tyrimui -10 ml).
Kūdikio lytiniai organai, prieš jam šlapinantis į maišelį ar indelį, turi būti švarūs, tačiau prausti dezinfekuojamųjų žolelių nuovirais nebūtina. Labai svarbu mažylį apiplauti po tekančio vandens srove, jokiu būdu ne sėdintį vonelėje ar kokiame kitame inde, nes tuomet ant jo lyties organų pateks vėl to paties suteršto vandens. Prausiant kūdikį, ypač mergaitę, labai svarbu kryptis. Tai daryti reikėtų nuo gaktos išangės link. Antraip į lytinį plyšį labai lengvai gali „nukeliauti” įvairių bakterijų. Mergaitėms galima labai atsargiai praskėsti ir apiplauti didžiųjų lytinių lūpų tarpą, kad tarp jų nebūtų išskyrų. Berniukams - plaunant atitraukti apyvarpę.
Kiek ilgai galima laikyti tyrimams paimtą šlapimą?
Ilgiau nei pusvalandį esant kambario temperatūrai šlapimo laikyti tikrai nereikėtų. Jei yra galimybė, šlapimas į laboratoriją turėtų būti nuvežtas tuojau pat. Jeigu tirsime rytinį, bet jis bus rinktas į maišelį, priklijuotą kūdikiui iš vakaro, rezultatas vargu ar bus tikslus. Toks šlapimas jau bus nebetinkamas tyrimams.
Šlapimo indelis sandariai uždaromas, ant indelio užrašomas paciento vardas, pavardė, paėmimo laikas (val. Tyrimui skirtas šlapimas saugomas ir transportuojamas (+2...+8) °C temperatūroje. Jei nėra galimybės šlapimo ėminio, skirto pasėlio tyrimui, pristatyti į laboratoriją tą pačią dieną, jis gali būti laikomas iki 48val.
Kokie požymiai rodo, kad kūdikis serga inkstų ar šlapimo organų sistemos ligomis?
Negalavimą paprastai išduoda pakitusi šlapimo spalva ir kvapas. Šis tampa aštresnis, nemalonus. Kalbant apie pasikeitusią šlapimo spalvą, sauskelnėse galima rasti geltonų ar rusvų dėmių, kažką panašaus į pūlingas išskyras. Kūdikis paprastai būna neramus, riečiasi nuo skausmo, kai šlapinasi. Vyresnis vaikas, žinoma, jau pats gali pasakyti, kad jam skauda šlapinantis, dažniau bėgioja į tualetą arba kojytes laiko suspaustas, trina vieną į kitą, tarsi šlapintis jam būtų nemalonu. Na, o dažniausias požymis, rodantis šlapimo organų sistemos infekciją, - tai pakilusi aukšta temperatūra.
Jei tėvai nerimauja dėl vaiko šlapinimosi dažnumo, svarbu kreiptis į gydytoją. Gydytojas atliks fizinį patikrinimą ir užduos klausimų apie vaiko ligos istoriją, mitybą ir šlapinimosi įpročius. Gydytojas taip pat gali užsakyti šlapimo tyrimą, kad patikrintų, ar nėra infekcijos ar kitų problemų.
Į ką tėvams reikėtų atkreipti dėmesį, kai vaikas šlapinasi? Pirmiausia - į dažnį, koks jis. Sąvokos „dažnai, retai“ labai subjektyvios, mat šlapinimosi dažnumui per parą įtakos turi išgertų skysčių kiekis, suvalgyti vaisiai, daržovės, tai, ar vaikas serga (vemia, viduriuoja, karščiuoja), ar yra sveikas. Sunerimti reikėtų, jei normaliai valgydamas ir gerdamas vaikas per parą šlapinasi rečiau nei 4 kartus ir daugiau nei 8 kartus. Jei taip yra nuolat, galbūt reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju, pasiaiškinti priežastis, išsitirti, ar mažylis neturi šlapimo organų infekcijos. Tai būtų dar viena priežastis profilaktiškai atlikti šlapimo tyrimą.
Dar reikėtų atkreipti dėmesį, ypač berniukų tėvams, kokia yra vaiko šlapimo srovė - tolygi ar trūkčiojanti. Jei trūkčiojanti, gali būti, kad vaikas turi kokių nors įgimtų šlapimo sistemos organų vystymosi defektų. Kiti svarbūs dalykai, į kuriuos nederėtų numoti ranka, - tai šlapimo spalva, kvapas ir skaidrumas.
Kuo pavojingos inkstų ir šlapimų organų sistemos ligos?
Pavojingesnės įgimtos ar genetiškai nulemtos inkstų ar šlapimo organų ligos, nes jos vystosi ir gali surandėti inkstai. Paprastos šlapimo organų sistemos infekcinės ligos nėra nei labai pavojingos ar keliančios didelę grėsmę vaikams. Jas tiesiog reikia nustatyti ir laiku pradėti gydyti, kaip ir visas kitas vaikų ligas. Nustačius sukėlėją, jeigu nėra įgimtų šlapimo organų bėdų, jos yra lengvai išgydomos ir dažniausiai nepalieka jokių padarinių.
Šlapimo takų infekcijos slauga NCLEX | ŠTI simptomai Gydymas Cistitas, pielonefritas, uretritas
Kiekio šlapimo pakanka tyrimui?
Šlapimo pasėliui pakanka nedidelio kiekio šlapimo - vos mililitro ar pusės. Bendrajam tyrimui reikėtų „pagauti” bent 15-20 ml šlapimo (kelių šaukštelių). Tai tikrai nėra daug. Antra vertus, kalbant apie kūdikius, tai nemažai.
Ar maišelis kūdikiui gali sukelti alergiją?
Taip, ypač tai būdinga alergiškiems kūdikiams. Nuėmus maišelį, tos vietos, kurias lietė pleistriukas, gali būti paraudusios. Tokiu atveju paraudimus reikėtų švariai nuplauti ir patepti vaikišku aliejumi.
