Sužinojus didžiąją naujieną apie nėštumą, būsimos mamytės kaipmat susirūpina savo savijauta. Tačiau retai kada pagalvoja apie mylimąjį, kurio laukia ne mažesnis tėvystės išbandymas. Kartais moterys patiria daug nusivylimo būtent dėl to, kad jų mylimieji žinią apie nėštumą priima ne taip, kaip jos tikėjosi. Tačiau atidžiau pažiūrėjus tampa akivaizdu, kad naujiena ir pateikta buvo ne taip, kaip derėjo.
Viena iš situacijų, kada svarbu tinkamai pranešti žinią, yra bendravimas su vyru. Pirmas dalykas - nuostata. Šis pokalbis skirtas ne tikrinti vyro reakciją, o pranešti jam žinią. Ir ne bet kokią, o džiugią, „dailiai supakuotą“, tarsi dovaną. Paruoškite romantišką vakarienę, pasidžiaukite vienas kito draugija ir po intymių akimirkų „įteikite dovaną“. Būtent šiuo momentu vyras jaučia ypatingą buvimo su jumis palaimą, tad žinią apie palikuonis yra linkęs priimti daug geranoriškiau. Jo pasąmonėje yra stipriai susiję „meilės aktas“ ir giminės pratęsimas. Žinoma, jei vaikelio ilgai laukta ir žinote, kad vyras labai jo nori, galima pasakyti tai ir paprastai, be jokių papildomų „dekoracijų“. Kuo vyras labiau laukė vaikelio, tuo jam tas įvykis svarbesnis. O jei dar tą žinią gražiai pateiksite - vyras jausis devintame danguje. Kodėl? Griežtai draudžiama žinią apie nėštumą pranešti barnio metu ir „mesti kaip kozirį“.
Jeigu vis dėlto pirmoji reakcija neatitiktų jūsų lūkesčių, nenusiminkite. Pagalvokite apie du dalykus: pirma, kaip jūs pati reagavote ir ar tikrai buvo vien džiaugsmo jausmas, o galbūt nerimavote, išsigandote? Tad vaikelio tėtis taip pat turi teisę pereiti visus adaptacijos etapus. Reakcija, visų pirma, priklauso nuo to, kaip vyras priima žinią - kaip pavojų ar kaip galimybę. Jei kaip pavojų („Siaubas, aš nieko rimto su ja neplanavau“, „Ė, sauskelnių mano dienotvarkėje nėra“), tuomet užplūsta noras bėgti. Kita vertus, tai žinia apie pokytį. O reakcijoms į tokias žinias galioja savi dėsniai, kuomet vidinę būseną galima palyginti su amerikietiškaisiais kalneliais: daug įvairių emocijų vienu metu, kurie akimirksniu keičia vienas kitą ir pačiam sunku susigaudyti, koks konkrečiai jausmas užplūdo. Beje, kaip ir minėjau, kiekvienas žmogus turi savitą reagavimo į žinias stilių. Vieni, naujienas priima pamatydami pozityvias pokyčio puses (pavyzdžiui, „Gerai, būsim jaunais tėvais“, „Seniai buvo laikas subręsti“), o kiti - pirmiau pastebėdami negatyvias puses (pavyzdžiui, „O tai kaip tavo mokslai?“, „Bet kaip aš vienas mus išlaikysiu?“). Vieni išsigąsta, kiti - supyksta, treti - apsidžiaugia. Pagal pirminę žmogaus reakciją negalima spręsti apie jo požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Reakcija rodo reagavimo stilių. Vyro situaciją ir jausmus, kai jo moteris laukiasi, palyginčiau su teatru. Kai moteris laukiasi, vyras jaučiasi kaip režisierius („Viską suorganizuosiu, viskuo pasirūpinsiu, pagalvosiu apie tai ir tai, dar padarysiu tą ir aną...“), kaip scenos darbininkas („Ką pasakys, tą ir padarysiu, neprašo - reiškia nereikia“), arba kaip žiūrovas („Na, ką spektaklis prasidėjo - pasėdėsiu, pažiūrėsiu, nepatiks - išeisiu, patiks - pasiliksiu, o gal ir gėlių dar nunešiu...“).
Ar moteris turi teisę reikalauti išskirtinio dėmesio nėštumo metu? Ar turi teisę reikalauti - klausimas. Ar turi teisę gauti? Tikrai taip. Moteris nėštumo metu yra dvigubai jautresnė nei įprastai. Todėl ir elgesys su ja turėtų būti atsargesnis, dėmesingesnis ir atidesnis. O moterims svarbu nepamiršti, kad projekte „Nėštumas“ dalyvauja ir vyras, kuriam taip pat reikalinga suteikti tam tikras pareigas ir paskirti funkcijas, kad jis nesijaustų „gelbėjimosi ratu“, o jaustųsi „valtimi“.
Šią džiugią žinią taip sunku viduje išlaikyti, kad norisi paskelbti visam pasauliui, ne tik brangiausiems žmonėms. Tačiau ar reikia skubėti? Sveikutės, kada, jūsų manymu, jau galima pranešti apie nėštumą giminėms bei draugams? Gal kas girdėjote kokių nors prietarų? Ar tiesiog turi praeiti pakankamai laiko ir jau nėštumas turi matytis? Pasidalinkite patirtimi. Aš laikausi tos nuomonės, kad artimiesiems, draugams džiugiąją žinią geriausia pranešti praėjus rizikingam laikotarpiui, t.y. po 3 mėnesių, kad, neduok Dieve, įvykis persileidimui ar atsitikus kitai nelaimei iki 3 mėnesių, paskui nereikėtų visiems aiškintis kas, kaip ir kodėl įvyko. Aš manau, pirmieji nėštumo trys mėnesiai yra patys svarbiausi, todėl nereikia skubėti ir pulti visiems iš eilės girtis ir pasakotis apie nėštumą, nes nežinosi, kas gali nutikti.... Kad paskui nereiktų skausmingai aiškintis kas nutiko....
Pranešimas darbe: kada ir kaip?
Savo nuostabiausią naujieną - į pasaulį ateinantį kūdikėlį jūs jau pranešėte artimiesiems. Tačiau pasakyti apie tai viršininkui vis nesiryžtate. Nėštumą vėliau ar anksčiau visi pastebi. Dargi tada, kai nesimato pilvuko, hormonai pakeičia būsimos mamytės išvaizdą, eiseną, elgesį… Nuo atidaus aplinkinių žvilgsnio ilgai nepaslėpsi savo padėties. Daugelis mūsų darbdavių labai nenoriai įdarbina kūdikio besilaukiančias moteris. Mat jiems tai labai neparanku - greitai jos išeis gimdymo atostogų, ir reikės ieškoti naujo darbuotojo. Žinoma, kiekvienas mūsų apsisprendimas turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Tarkim, kad jūs savo darbdaviui pranešėte apie savo nėštumą. Galimas toks variantas: visi pradeda aptarinėti, kas dirbs vietoj jūsų, šefas pradeda priekabiauti dėl smulkmenų, atmosfera tokia, kad norisi pačiai išeiti iš darbo.
Geriausia tai padaryti būnant 12 savaičių nėštumo. Žinoma, vienaip tai aptariama su kolegomis, kitaip su viršininku. Pastarojo reakcija susijusi su jūsų darbo specifika. Jeigu jūs dirbate kanceliarijoje, nevadovaujate jokiam skyriui, projektui, pavaldinės dekretinės atostogos viršininkui nesukels didelių problemų. Jūs laiku ir kruopščiai perduosite savo “popierius”, įpareigojimus pavaduojančiam kolegai - darbas toliau vyks sklandžiai. Kitas dalykas - jeigu jūs vykdote svarbius projektus, vadovaujate skyriui ir t.t. Tokiu atveju jūs turite galvoti ne tik apie save, bet ir apie kompanijos perspektyvas. Reikėtų apgalvoti, iki kurio nėštumo mėnesio dirbsite. Gal sveikata leis dirbti iki vėlesnio nėštumo, bet trumpesnę darbo dieną? Gal bus galimybė dalį darbų atlikti namuose, gal galima pakeisti darbo grafiką. Jūs turite įsiklausyti į save ir įvertinti savo fizinę būseną. Kaip matote, sprendimo variantų yra nemažai.
Jūs nutarėte pranešti viršininkui apie savo nėštumą ir aptarti su juo susijusias problemas. Parinkite tinkamą momentą. Įvertinkite savo galimybes. Pokalbį pradėkite tik pasitarusi su gydytoja. Jei ji griežtai pareikalavo vengti bet kokių stresų (o jų darbe neišvengsite), kalbėkite apie galimybę sumažinti krūvį ir pan. Iš anksto apgalvokite kalbėjimo planą. Apgalvokite klausimus, kurie jums labai svarbūs. Didelę reikšmę turės jūsų pasirinktas kalbėjimo tonas, intonacija, laikysena. Jūs turite pateikti savo pasiūlymus, kaip galėtumėte iki dekreto dirbti, kokiu darbo grafiku, kokius projektus jūs dar suspėsite pabaigti, kokius pavedimus jūs galite perduoti savo kolegai. Galvokite apie save.
Žinia apie nėštumą vadovui gali sukelti stresą, ypač jei jūsų pareigos yra atsakingos, o kolektyvas nedidelis: juk jam teks greitu metu rasti pamainą. Taigi, jei norite sulaukti darbdavio ir kolegų palaikymo, nepiktnaudžiaukite savo padėtimi. Atvirkščiai, pasinaudokite nėštumu kaip proga savo profesionalumui įrodyti! Jei įmanoma, žinią apie nėštumą praneškite užbaigusi svarbų darbą. Darbo kodeksas numato, kad nėščiai ar žindančiai motinai pareikalavus, ji turi teisę dirbti ne visą darbo dieną (DK 146 str.), o dirbti naktimis, švenčių ir poilsio dienomis ir viršvalandžius, vykti į komandiruotes nėščioji gali tik jei pati su tuo sutinka.
Kaip pranešti apie nėštumą vaikams?
Nėštumas, kai šeima jau turi vaikų, yra šiek tiek kitoks, negu pirmagimio laukimas. Tėvams kyla klausimas - kaip tinkamai apie nėštumą pranešti vyresniam vaikui? Nėštumas, kai šeimoje jau yra vaikų, turi šiek tiek kitokį atspalvį. Nebe pirmą kartą besilaukianti mama ne tik turi mažiau poilsio nei pirmakartė, tačiau kartu turi ir papildomą užduotį - tinkamai paruošti vyresnįjį vaiką mažojo broliuko ar mažosios sesutės atėjimui į šį pasaulį.
Pasakant vaikams apie nėštumą, labai svarbu atsižvelgti į jų amžių - kuo vaikutis mažesnis, tuo mažiau jam reikia duoti laiko iki realaus susitikimo su naujuoju gyventoju. Iki dvejų metų vaikui informacija apie mamos pilvelyje gyvenantį kūdikį skamba labai miglotai, todėl jam visiškai užtenka pačioje nėštumo pabaigoje tiesiog sužinoti, kad jis jau tuoj turės mažą sesutę arba broliuką. Vyresniems, 3 - 4 metų vaikams, vis storėjanti mama natūraliai sukelia nemažai klausimų, todėl kai išoriškai tampa akivaizdu, kad laukiatės, apie tai praneškite ir savo vaikui. Tokio amžiaus vaikams viskas labai įdomu ir jie nuolat ieško atsakymų į klausimus, kodėl viskas yra taip, o ne kitaip, todėl leiskite vaikui paliesti jūsų pilvą, pajausti, kaip jame kūdikis juda - atsiradę vaisiaus judesiai savaime atsako į daugelį „kodėl” ir suteikia tikrumo augančiam broliukui.
Nuo vyresnių kaip 5 metų vaikų nėštumo nėra ko ilgai slėpti, o ir nelabai nuslėpsi. Kai dėl nėštumo būsite tikri, ilgai nelaukdami apie tai galite pranešti ir vaikui. Būtų gerai nelaukti, kol vaikas pats pamatys ir supras, kad mama laukiasi, o pasakyti tai patiems. Nes kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jis gali įsižeisti supratęs, kad taps vyresniu broliu ar seserimi, o mama to nepasakė. Vaikas gali manyti, kad tėvai slapukauja ir nepasitiki juo. Tokio amžiaus vaikams labai svarbu būti įvertintiems, jaustis išskirtiniams, todėl ir šią žinią kažkurį laiką būtų gerai žinoti tik jūsų šeimai, o tik vėliau visiems kartu pranešti apie tai ir kitiems.
Neapgaudinėkite vaiko sakydami, kad jam su naujuoju kūdikiu bus labai smagu, nes jie galės kartu žaisti ir pramogauti. Vaikai, kaip ir suaugusieji, labiausiai nusivilia tada, kai realybė neatitinka jų lūkesčių. Papasakokite vaikui, koks gyvenimas bus, kai namuose atsiras kūdikis, tačiau stenkitės tai pateikti iš pozityviosios pusės (pvz.: „broliukas nemokės taip kantriai palaukti savo maisto, kaip tu, todėl mudviem teks greitai suktis, kad jis ilgai neverktų”). Pavartykite kartu knygelių apie kūdikius ir jų kasdienybę, parodykite ir verkiantį, ir saldžiai miegantį kūdikį. Papasakokite vaikui, kaip reikalinga jums bus jo pagalba, kad paduotų sauskelnes, nuplautų ant žemės nukritusį čiulptuką ar padainuotų broliukui dainelę, kol visi ruošitės į lauką.
Sėdėjimo raida PRATIMAI
Labai tikėtina, kad vaikas vis tiek jūsų paklaus kaip gi tas broliukas išlįs iš mamos pilvelio, tad būkite tam iš anksto pasiruošę atsakymą. Pasakojimai apie gandrų atnešamus ar kopūstuose surastus vaikus nėra labai tinkami mūsų kartos vaikams, nes šiandieniniai vaikai greičiau yra pratinami prie realaus gyvenimo, todėl tinkamiausias atsakymas būtų toks, kuris būtų kuo arčiau tikrovės. Neįtraukdami į tai jokių negatyvių emocijų, tėveliai vaikui gali tiesiog paaiškinti: „kai broliukas užaugs toks didelis, kad nebetilps mamos pilvelyje, jis ims ir išlįs”. Norint vaiką labiau supažindinti su būsimu kūdikiu, kartais einant darytis echoskopijos, kartu su savimi mamos pasiima ir vyresnįjį vaiką, tačiau čia reikėtų įvertinti vaiko amžių ir jo jautrumą. Jautresnis vaikas gali išsigąsti, nes sunkiai suprantami ir tamsūs vaizdai jam gali pasirodyti bauginantys, todėl greit gimsiančio broliuko gali ir nebelaukti. Vyresniems nei 5 metų vaikams tai gali būti labai įdomi patirtis, ir dažniausiai, jeigu neprieštarauja medikai ir to nori patys tėvai - tai būna naujas malonus potyris, kuris vėliau sukelia namie ilgas ir malonias diskusijas.
