Gimus vaikui poros santykiai dažnai patiria iššūkių, kuriuos gali būti sunku įveikti. Nors tai gali būti laikinas ir natūralus procesas, kai kurioms poroms ši krizė tampa rimtu išbandymu, galinčiu ne tik paveikti santykius, bet ir jų ateitį. Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Kodėl taip nutinka, kad du vienas kitą mylintys žmonės, susilaukus vaiko, pradeda stipriai pyktis arba dar geriau sutarti? Juk vaikas rūpi abiem tėvams: tiek tėčiui, tiek mamai. Natūralu būtų tikėtis, kad vaiko gimimas dar labiau suartins du vienas kitą mylinčius žmones, nes iš dviejų žmonių meilės vienas kitam gimė naujas žmogus, tai tarsi stebuklas - nauja gyvybė. Gimus vaikui, abu tėvai yra atsakingi už rūpinimąsi juo, nes be suaugusiųjų rūpesčio jis neišgyvens. Tad kas nutinka, kad tėtis ir mama nesutaria/sutaria dėl vaiko rūpinimosi, auginimo ir priežiūros? Didžiausi sunkumai, kuriuos stebiu individualių konsultacijų metu, vienus išskiria, o kitus dar labiau suvienija. Pvz., vienas poras sunkumai, vieno iš partnerių ligos, vaiko gimimas ir kt. sutelkia sunkumų įveikai, o kitiems ir mažos smulkmenos tampa tragedija. Vaiko gimimas yra džiugus įvykis, bet kartu ir didelis iššūkis, nes pakeičia daugelį dalykų šeimos gyvenime. Pats vaiko gimimas kaip nuostabus įvykis (daugeliu atvejų) nei suvienija, nei išskiria šeimas, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant. Iš dviejų šeimos narių atsiranda trijų narių šeima ir prie to reikia prisitaikyti. Nenuostabu, kad 67 proc. tėvų, gimus vaikui, patiria tarpusavio santykių pablogėjimą, kaip buvo nustatyta amerikiečių psichologo 2019 m. Jono Gottmano tyrime. Vaiko gimimas, bet kokiu atveju, yra stresas. Pats vaiko gimimas, savaime, nei pablogina, nei pagerina tėvų tarpusavio santykius. Tai yra iššūkis, kurį tėtis ir mama mokosi/nesimoko įveikti, o pats vaiko gimimas nei suvienija, nei išskiria tėvus. Tai nereiškia, kad iš pablogėjusių tarpusavio santykių nėra išeičių ir kad taip bus visada. Pagrindinis klausimas - kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki vaiko gimimo. Tai klausimas, kaip mes jaučiamės ir, kokia mūsų vidinė pozicija bei nusiteikimas, kaip reaguojame į vaiką ir jo atsiradimą. Tai papildomas stresas, bet kaip šeima su tuo susitvarkys, priklausys nuo santykių brandumo. Jeigu jums nepavyksta greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, tai nereiškia, kad ir ateityje negali pavykti. Ogi daug kas, todėl šeimos santykiai patiria sukrėtimą. Keičiasi šeimos narių socialiniai santykiai. Mažiau laiko lieka pabendrauti su draugais, kitais šeimos nariais, šeimos narių tėvais. Gyvenimo ritmo pokyčiai. Vaiko atėjimas pakeičia dienos ritmą ir laiko dinamiką, tėčio ir mamos laisvalaikį, susitikimų laiką su bičiuliais, net bazinių poreikių patenkinimo galimybes (WC, dušas, mityba, poilsis). Tėvams lieka mažiau laiko rūpintis savimi. Keičiasi šeimos finansinė padėtis, nes vienas iš tėvų turi nustoti dirbti bent kurį laiką. Dažniausiai tai būna mama, o šeimos išlaidos didėja atsiradus vaikui ir jam augant. Anglijoje buvo atliktas bendras užimtumo ir darbo valandų laiko tyrimas, kuris parodė, jog, gimus vaikui, ypač pasikeičia moterų. Iki vaiko gimimo 90 proc. moterų dirbo, o, vaikui gimus, tas skaičius krinta iki 70 proc. Tų, kurios lieka darbe, sumažėja darbo valandos. Jos pradeda dirbti ne visą darbo dieną, vietoj 40 val. mažiau nei 30 val. per savaitę. Jos ilgą laiką dirba ne visą dieną. Vadinasi, pasikeičia mamų finansinė padėtis. Sumažėję finansai taip pat kelia stresą. Lietuvoje moterys turi galimybę ilgiau auginti vaikus. Kiekvienoje šalyje yra skirtingos situacijos. Vadinasi, bendra finansinė šeimos padėtis pasikeičia. Lieka mažiau laiko tėvams pasirūpinti savo sveikata ir emocine gerove, nes vaikui reikia papildomos priežiūros. Kas lemia santykių pagerėjimą ar pablogėjimą gimus vaikui? Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Jeigu pagalvotume ir įsivertintume, kokio brandumo buvo mūsų tarpusavio santykiai iki vaiko gimimo, tikriausiai rastume paralelių, kad ir anksčiau kilusius sunkumus spręsdavome nebrandžiai, stokodami empatijos ir pagarbos vienas kitam. Jeigu jau kalbame apie vaiko gimimą, į tuos pačius dalykus žmonės reaguoja labai skirtingai. Pvz., mamai atrodo, kad kūdikiui šalta, nes jai visada šalta ir ji stengsis aprengti vaiką šiltai, o tėtis galvoja, kad vaiką reikia grūdinti ir jis jį rengs ploniau. Vienoje šeimoje tai išaugs į konfliktą, o kitoje bus ramiai susitarta. Esmė yra ne pats įvykis, bet šeimos santykių brandumas. Kokie požymiai rodo, kad tėvų santykių pamatai nėra brandūs ir stiprūs, net ir gimus vaikui - jie kaltina, barasi, reiškia pretenzijas, numeta kitam atsakomybę. Elgesys paremtas pretenzijomis vienas kitam. Tai neatsirado vaikui gimus, tai jau buvo prieš tai. Vaikui gimus, tai tik paaštrėjo, nes atsirado naujų iššūkių, kas sukelia partneriui dar didesnį apmaudą, įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir t. t. Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. O vaikas rūpi abiem tėvams. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių. Jeigu jie brandūs ir sąmoningi, sprendžiama susitariant, o jeigu infantilūs, sprendžiama konfliktuojant. Vaikas yra bendras, o jų požiūriai skiriasi. Gaili vaiko ir gina jį nuo tėčio arba atvirkščiai - nuo mamos. Brandūs santykiai grįsti abipuse pagarba, jie vienas kitą priima su empatija, todėl stengsis padėti vienas kitam, nekaltinti, nepriekaištauti, neatsiriboti. Gali būti taip, kad partnerių būsenos keičiasi. Vienas būna labiau emociškai raštingas ir brandus, o kitas mažiau brandus ar labiau pavargęs, išsekęs. Kiekvienas šeimos narys gali būti skirtingos emocinės būsenos. Visko būna gyvenime. Tas, kuris turi daugiau vidinių resursų, rodo pagarbą ir tiesia pagalbos ranką partneriui, kuriam tuo metu to reikia. Tada kitas imasi atsakomybės padėti prastesnės emocinės būsenos partneriui. Žmogus jausis saugus šalia partnerio, kuris jam padeda sustiprinti vidinius resursus. Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Dažniausiai mamos anksčiau pradeda megzti ryšį su kūdikiu, nes nešioja jį savyje, pradeda anksčiau už tėčius į jį investuoti. Tad dažniausiai mamų ryšys vaiku užsimezga anksčiau nei tėčių. Norint užmegzti tarpusavio ryšį su vaiku, tiek tėčiai, tiek mamos turi investuoti, t. y. aukoti savo laiką, resursus, laisvalaikį, sveikatą. Tad labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien - leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą. Tad turime suprasti, kad kiekvienos šeimos situacija kitokia, vienose praktikuojami nuolat besikartojantys susitarimai, o kitose yra įsisenėję konfliktai, kurie greitai nesisprendžia. Dažniausiai kūdikiais rūpinasi mamos, bet labai įdomu sužinoti, koks gi tėčio vaidmuo kuriant ryšį su kūdikiu? Mamos ryšys su kūdikiu prasideda žymiai anksčiau nei tėčių, nes mamos į jį investuoja visą nėštumo laikotarpį, o tėčiams ši galimybė atsiranda tik kūdikiui gimus. Pvz., jis ir suaugęs turės daugiau resursų. Kalbant apie vyrus ir moteris, gamta taip sukūrė, kad moterys turi daugiau vidinių resursų. Visose kultūrose gimusiu kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais dažniausiai rūpinasi mamos. Tas rūpestis gali būti toks stiprus, kad dažnu atveju net nepastebima, kaip visas dėmesys būna sutelktas į kūdikį ir rūpinimąsi juo, tad tėvas nesąmoningai ar sąmoningai gali būti atribotas nuo vaiko priežiūros. Skirdama daug dėmesio kūdikiui, mama netenka daug jėgų, tad atsiranda nuovargis, miego trūkumas, sveikatos problemos, nuotaikų kaita, susierzinimas. O tėčiai, jeigu nedalyvauja kūdikių priežiūroje, jaučiasi nereikalingi, ryšys su kūdikiu vystosi lėtai arba visai nesivysto. Turėtume užduoti sau klausimus: kaip aš jaučiuosi? Jeigu jaučiu nuovargį, kokiais šeimos resursais galiu pasinaudoti, kad atstatyčiau savo vidinius resursus. Kaip galėčiau įtraukti vyrą į vaiko priežiūrą? Kokiomis situacijomis galėčiau pasinaudoti, kad vyras pasijustų reikalingas ir turėtų galimybę kurti ryšį su vaiku, priimti sprendimus dėl vaiko priežiūros. Mano atliktas kokybinis tyrimas su tėčiais štai ką atskleidė. Tėčiams buvo užduotas klausimas - kada jie pirmą kartą pajuto, kad yra tėčiai? Iš 12 tėčių, lankiusių pozityvios tėvystės grupę, anksčiausiai patyręs tėvystės pojūtį buvo tėtis, kai vaikui buvo 3 metukai. Ir tai nutiko žmonai išvykus 4 dienoms į komandiruotę. Tėtis turėjo savarankiškai priimti sprendimus, kaip vaiką aprengti, maitinti, migdyti, kuo su juo užsiimti. Tai buvo pirmas kartas, kai žmona nepaliko instrukcijų, tad tėtis pats turėjo priimti reikiamus sprendimus. Tik tada jis turėjo galimybę būti atsakingas už vaiko laisvalaikį, miegą, maistą, nuspręsti, kokiais rūbais vaiką aprengti. Iki tol rūbai buvo padėti, maistas paruoštas, jis turėdavo tik vykdyti žmonos nurodymus, bet neturėjo galimybės priimti sprendimų. Kiti tėčiai tėvystę pajuto dar vėliau, kai vaikas buvo 6 metų ar vyresnis. Tėčiai yra ne mažiau svarbūs negu mamos vaiko gyvenime. Tėvų santykiai su jų pačių tėvais. Jų tėvų taikyti auklėjimo modeliai. Savęs priėmimą / nepriėmimą lemia tai, kaip jis buvo auklėjamas savo tėvų. Jūs nepasirenkate toks būti ir nesate kaltas, bet galite išmokti gyventi kitaip, priimti save ir tapti brandžia asmenybe. Jeigu žmogus užaugo harmoningoje, darnioje šeimoje, kur buvo sukurta saugi aplinka, šio žmogaus santykiai jam suaugus nebus paremti kaltinimais ir pretenzijomis kitiems žmonės, kartais netgi visam pasauliui. Vieno recepto nėra, konkrečių situacijų sprendimai skirtingi. Jeigu iki vaiko gimimo tėvai kalbėdavosi apie savo jausmus ir vidines įtampas, kurių kildavo skirtingose situacijose, gimus vaikui, jie greičiau ras iškylančių sunkumų sprendimus. Tikimybė, kad šioms poroms sunkumus pavyks įveikti greičiau, o kitoms jie gali peraugti į ilgalaikį konfliktą. Vienos poros iki vaiko gimimo turi įsisenėjusių tarpusavio santykių konfliktų, kuriems spręsti reikia daugiau laiko ir abiejų pastangų, o kitos poros jau yra išmokusios įveikti kasdienius buitinius sunkumus. Konfliktų priežastys gali būti pačios įvairiausios. Pateiksiu vieną iš pavyzdžių, kuris iliustruoja skirtingas šeimų ginčų priežastis. Pvz., kai žmona gamina, mėgsta atidaryti virtuvės spintelės stalčius - taip jai patogiau. Vyras mėgsta pasiimti daiktus, kurių reikia, ir uždaryti stalčius. Tad jeigu jie gamina kartu, kas kartą kyla atviras arba vidinis konfliktas, nes neišsako, kaip jaučiasi, nes vienas atidaro, o kitas uždaro. Vienos poros apie tai kalbėsis ir stengsis vienas kitą priimti su empatija, o kitos poros kilusį konfliktą dar labiau eskaluoja, gilinasi, tęsia, kitoms pavyksta pasinaudoti tomis situacijomis ir jas paversti naujų įgūdžių mokymosi galimybėmis. Minėta pora rado sėkmingą šios problemos sprendimą - įdėjo mechanizmus, kurie pritraukia stalčius. Kai poros ieško sprendimų ir tariasi, kaip padaryti, kad abiem būtų gerai, tuos sprendimus tikrai randa. Šioje situacijoje, kai vyras su žmona pasikalbėjo apie tai, kaip jie jaučiasi ir ką galėtų padaryti, kad abiem būtų gerai, jie rado išeitį. Kai poros kalbasi tarpusavyje, žino vienas apie kitą ir stengiasi viską spręsti: vienas uždaro, o kitas atlaidžiau žiūri į neuždarytus stalčius. Jie priima vienas kito silpnybes ir nekelia konflikto. Tad konfliktai yra natūralus dalykas, svarbu susitarti, kaip juos spręsti ir kaip tartis tarpusavyje. Norint susitarti, reikia žinoti, kaip kitas jaučiasi, gal yra pavargęs, alkanas ar kt. Pvz., jeigu tėčio ir mamos tarpusavio santykiai yra atviri ir nuoširdūs, jie skiria laiko pokalbiams apie tai, turi galimybę vienas kitą pažinti. Jeigu vienam sunku žengti pirmą žingsnį link susitaikymo, o kitas pavargo visada rodyti iniciatyvą pirmas taikytis, tai reiškia nuolatinį konfliktą, skyrybas arba pradžią ieškoti sutarimo. Jeigu tas, kuris pirmas bando taikytis, nustoja tai daryti, o kitas nesistengia spręsti situacijos, tik trepsi kojomis iki paraudonavimo, pora labai ilgai gali likti bloguose, įtemptuose, konfliktiškuose santykiuose. Bet jeigu jie sau pripažįsta ir atvirai susitaria, kaip kitą kartą elgsis (kad vieną kartą vienas rodys iniciatyvą užbaigiant konfliktines situacijas ir ties ranką susitaikyti, o kitą kartą kitas tai darys pirmas), mokysis greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, o tai padės stiprinti santykius. Individualių konsultacijų metu pora rado sprendimą, kuris gali tikti ir jums - vieną kartą vienas taikosi, kitas atsako tuo pačiu, o kitą kartą - kitas tai daro. Tas partneris, kuris turėjo daugiau energijos, ją prarado ir teko kalbėtis apie tai bei spręsti. Yra įvairių sprendimų. Maria Montessori, sukūrusi pedagoginę sistemą, kur visas dėmesys sutelktas į mokymąsi ir besimokantįjį, teigė, kad vaiko gimimo istoriją galima pamatyti jo akyse. Jeigu iki vaiko gimimo poros sukūrė empatija, parama ir pagalba grįstus tarpusavio santykius, o vaiko gimimas buvo abiejų laukiamas, jie ir gimus vaikui rodys vienas kitam empatiją. Jeigu vaikas nebuvo laukiamas, jo gimimas abiem ar vienam iš tėvų bus našta. Internete pilna žinučių, kad iki nėštumo tarpusavio santykiai buvo geri, kai laukiausi santykiai pablogėjo, o kai vaikas gimė likau viena su vaiku, buitiniais rūpesčiais, namų ruoša, maisto gaminimu ir mintijimų, iš kur gauti pinigų vaiko sauskelnėms; vyras grįžta iš darbo, krinta ant sofos ir man nepadeda. Kodėl taip nutinka? Ar tikrai vaiko gimimas yra šių santykių priežastis? 1. ATSISAKYTI PRETENZIJŲ. 2. ŽIŪRĖTI Į SAVO GYVENIMO PARTNERĮ SU EMPATIJA. Jeigu žmogus kaltina ir yra agresyvus, jam pačiam blogai, bet ne todėl, kad jis yra blogas. Reikia suvokti, kad žmogaus požiūrį į kitus lemia jo požiūris į save. Agresija - tai pagalbos šauksmas. Atsiminkite, agresijos priešingybė - empatija., kai tėtis stengiasi rodyti pagalbą pavargusiai nuo bemiegių naktų su vaiku ir dėl to blogai besijaučiančiai žmonai, tai yra empatijos rodymas. 3. RŪPINTIS SAVO EMOCINE BŪSENA. Pažinti ir reikšti emocijas, neslėpti ir nemeluoti apie savo emocinę būseną. Tik nepamiršti, kaip tai galima padaryti. 4. NEPERMESTI ATSAKOMYBĖS UŽ SAVO VEIKSMUS KITAM. Nebijoti atsiprašyti už savo veiksmus ir nesistengti kitą perauklėti, nes ši misija neįmanoma. 5. PASIRŪPINTI SAVIMI IR SAVO FIZINE BEI EMOCINE GEROVE. Nepamiršti pasirūpinti savimi, tai padės nurimti. Nepamiršti fizinių pratimų, nes jie padės pašalinti susikaupusį stresą. Nepamiršti intymumo, nenutraukti socialinių ryšių, pasirūpinti savo sveikata, daryti fizinius pratimus. 6. 7. 8. SUSITARTI. TARPUSAVIO BENDRAVIMAS paremtas susitarimais. Susitarti, kaip spręsti. 9. APSIKABINTI. GREITAI IŠEITI IŠ KONFLIKTINIŲ SITUACIJŲ. Greitai išeiti iš sunkių situacijų ir toliau džiugiai gyventi. Dažniau šypsotis, nežiūrėti į smulkmenas kaip į tragediją. Džiaugtis gyvenimu, nes vaikas labai greitai užaugs. Tad vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Tėvų santykių kokybė priklauso nuo to, kokiu požiūriu jie vadovaujasi šeimoje: infantiliu, pagrįstu pretenzijomis arba meile, pagarba sau ir kitiems, rūpinimusi savimi ir kitais, susitarimais ir kt...
Pagrindinės priežastys, lemiančios santykių pablogėjimą
Gimus vaikui poros santykiai dažnai nueina į antrą planą, nes dauguma savo laiko, dėmesio ir energijos yra skiriama vaiko priežiūrai. Prie to dar prisideda nuovargis, nemiegotos naktys ir moters hormonų pokyčiai. Visa tai įtakoja vidines ir išorines emocijų audras. Tiek moteriai, tiek vyrui gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad ne be jis/ji yra dėmesio centre, kad pasaulis pradeda suktis aplink vaiką. Atsiranda nerimo dėl vaiko, savo ir antros pusės naujo vaidmens atlikimo. Galvoje gali suktis tokios mintys:,,Ar aš gera mama?“,,Ar mano vaikui viskas gerai?“,,Ar jis kada nors nustos verkti?“,,Ar aš kada nors išsimiegosiu?“,,Ar jis bus geras tėvas?“,,Ar aš vis dar graži jam“?,,Ar jis ištvers sunkumus?“,,Ar jis vis dar mane myli?“,,Ar aš nepastosiu?“,,Ar gyvenimas kada nors vėl bus toks pat, koks buvo?“
Naujų atsakomybių ir streso našta
Po vaiko gimimo daugelis tėvų patiria didelį streso lygį dėl naujų atsakomybių. Būti tėvu - tai didžiulė atsakomybė, reikalaujanti laiko, dėmesio ir energijos. Šis stresas dažnai atsispindi poros santykiuose, nes abu partneriai turi prisitaikyti prie naujos kasdienybės, pasidalinti rūpesčiais ir užduotimis, o tai gali sukelti konfliktus. Tėvai, ypač pirmą kartą susilaukę vaiko, gali jausti, kad jų santykiai nebesuteikia tokio komforto ir laisvės, kaip anksčiau. Dėl mažo miego kiekio, naujų rūpesčių ir dažnų nuovargio laikotarpių, partneriai gali pradėti jaustis nesuprasti ir nusivylę.
Intymumo ir emocinio ryšio praradimas
Po gimdymo dažnai pasikeičia fizinis ir emocinis intymumas tarp partnerių. Hormoniniai pokyčiai, nuovargis, baimės dėl naujo vaidmens ir sveikatos pokyčiai gali paveikti tiek seksualinį, tiek emocinį ryšį. Moterims po gimdymo gali prireikti laiko atsistatyti, tiek fiziškai, tiek emociškai, ir jos gali jausti mažesnį poreikį artumui, o vyrams - iššūkius dėl pasikeitusios partnerės elgsenos. Pora gali atsidurti situacijoje, kai abu partneriai jaučiasi nesuprasti, nes nelieka laiko ar energijos bendrauti apie savo jausmus. Be to, kai kasdienybė sukasi aplink vaiką, santykiai su partneriu gali būti pastumiami į antrą planą.
Skirtingi auklėjimo stiliai ir lūkesčiai
Tėvai, ypač pirmą kartą susilaukę vaiko, dažnai susiduria su klausimu, kaip geriausia auginti vaiką. Skirtingi auklėjimo stiliai ir lūkesčiai dėl to, kaip turi atrodyti tėvystė, gali sukelti nesutarimus. Dažnai vyras ir žmona gali turėti skirtingą požiūrį į tai, kaip tvarkytis su kasdieniais iššūkiais, pavyzdžiui, kaip geriausiai pasirūpinti vaiko miego režimu, mityba ar net disciplina. Jei šie skirtumai nebus išspręsti per atvirą ir empatišką komunikaciją, tai gali sukelti įtampą ir konfliktus. Tai gali sukelti jausmą, kad vienas partneris nenori ar nesistengia prisidėti tiek, kiek kitas, ir tai gali pabloginti santykius.
Laiko trūkumas ir bendro laiko stoka
Gimus vaikui, vis daugiau laiko tenka skirti jo priežiūrai, o tai reiškia, kad poros paprastai turi mažiau laiko tik sau ir vienas kitam. Kadaise buvęs prioritetas - romantiški vakarai, bendros pramogos ar tiesiog laiko praleidimas kartu - gali tapti itin retas. Dėl šios priežasties partneriai gali pradėti jausti, kad santykiai tampa mechaniniai, kad nėra vietos nuoširdžiam bendravimui. Ilgainiui šis laiko trūkumas gali lemti jausmą, kad santykiai tampa nebe tokie artimi, kokie buvo prieš vaiko gimimą.
Kaip išvengti santykių pablogėjimo po vaiko gimimo?
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Jeigu pagalvotume ir įsivertintume, kokio brandumo buvo mūsų tarpusavio santykiai iki vaiko gimimo, tikriausiai rastume paralelių, kad ir anksčiau kilusius sunkumus spręsdavome nebrandžiai, stokodami empatijos ir pagarbos vienas kitam. Jeigu jau kalbame apie vaiko gimimą, į tuos pačius dalykus žmonės reaguoja labai skirtingai. Pvz., mamai atrodo, kad kūdikiui šalta, nes jai visada šalta ir ji stengsis aprengti vaiką šiltai, o tėtis galvoja, kad vaiką reikia grūdinti ir jis jį rengs ploniau. Vienoje šeimoje tai išaugs į konfliktą, o kitoje bus ramiai susitarta. Esmė yra ne pats įvykis, bet šeimos santykių brandumas.
Atvira komunikacija
Bendravimas yra esminis veiksnys norint išvengti nesusipratimų ir įtampų. Poros, kurios pasidalija savo jausmais, rūpesčiais ir lūkesčiais, dažnai sugeba lengviau įveikti iššūkius. Svarbu kalbėtis apie savo nuovargį, baimes ir džiaugsmus, kad partneriai galėtų suprasti vienas kitą. Susikalbėjimas nereiškia „išsakyti viską, kas netinka“, tai reiškia gebėjimą išsakyti, kaip man yra, be kritikos ir gynybos. Vietoj:„Tu manęs niekad nepalaikai“ → gali skambėti:„Kai būnu pavargus (-ęs), man labai svarbu jausti tavo artumą. Ar galim rasti būdą, kaip tai padidinti?“ Tai nėra lengva, ypač kai emocijos kaupiasi. Bet kalbėjimas iš jausmų, o ne kaltinimų, kuria saugesnį ryšį.
Laiko skyrimas vienas kitam
Nors po vaiko gimimo kasdienybė gali būti užimta, svarbu skirti laiko ir pačiai porai. Tai gali būti trumpi pasimatymai, laiko praleidimas kartu ar tiesiog poilsis vienam nuo kito, kad abu partneriai galėtų atsipalaiduoti ir pasijusti vertinami. Net ir nedideli, tačiau kokybiški momentai kartu gali padėti išlaikyti stiprų ryšį. Maži intymumo gestai - didelė vertė santykiuose. Intymumas - tai ne tik fizinis artumas, bet ir jausmas, kad esu svarbus (-i), kad galiu būti savimi. Gimus vaikui, romantinis ryšys dažnai pasitraukia į šalį, tačiayra labai svarbu jį išlaikyti. Intymumas nereikalauja didelių pastangų, kartais užtenka: Nuoširdaus žvilgsnio ar prisilietimo virtuvėje. Klausimo: „Ko tau šiandien reikėjo iš manęs?“ Priminimo: „Dėkoju tau už tai, kad esi šalia.“ Tokios akimirkos stiprina prieraišumo saugumą net ir kasdienybės chaose.
Susitarimai dėl vaidmenų
Aiškūs susitarimai dėl šeimos vaidmenų ir atsakomybių padeda sumažinti nesusipratimus ir pykčius. Poros turėtų kartu aptarti, kaip pasidalyns kasdieniais rūpesčiais ir užduotimis, kad abu jaustųsi lygiateisiai partneriai. Kai gimsta vaikas, keičiasi ne tik dienotvarkė - keičiasi vaidmenys, identitetai ir emociniai poreikiai. Tai tarsi žemės drebėjimas poros dinamikoje. Ir vis dėlto, net jei jaučiasi, kad viskas slysta iš po kojų, galima išmokti kurti naują pusiausvyrą.
Pažinimas ir kantrybė
Svarbu nepamiršti, kad pokyčiai santykiuose po vaiko gimimo yra natūralūs ir dažniausiai laikinai. Vaiko gimimas dažnai lydimas stiprių jausmų - džiaugsmo, meilės, prasmės. Tačiau kartu su šiomis emocijomis į šeimą dažnai įžengia ir įtampa, nuovargis bei nesusikalbėjimas. Daug porų susiduria su konfliktų pagausėjimu būtent po vaiko gimimo. Tai jautrus, bet svarbus klausimas, kodėl taip nutinka ir ką galima padaryti, kad santykiai ne tik išliktų, bet ir sustiprėtų? Sąmoningas savęs pažinimas - pirmas žingsnis. Pirmiausia svarbu stabtelti ir pažiūrėti į save: kaip aš reaguoju į artumą? Kaip kalbu apie savo poreikius? Ką darau, kai jaučiuosi atstumtas (-a)? Schemų terapijoje mokomės atpažinti „vidinius vaikus“: tas mūsų dalis, kurios trokšta rūpesčio, dėmesio ar saugumo, bet dažnai pasirodo per pyktį, uždarumą ar kontrolę. Pažinus tai savyje, tampa lengviau kalbėti apie jausmus ne kaltinant, o dalijantis.
Kaip susikalbėti, kai viskas keičiasi?
Vaiko gimimas gali pažadinti mūsų asmeninės vaikystės prisiminimus, prieraišumo stilius ar nerealizuotus lūkesčius, kurie netikėtai ima veikti dabartinius santykius. Dauguma porų mano, kad jų konfliktai po vaiko gimimo kyla dėl "smulkmenų", kaip pavyzdžiui: kas naktį kelsis prie vaiko? Kas pavargęs labiau? Kada vėl bus „kaip anksčiau“. Tačiau iš tiesų, tokio tipo ginčai dažnai yra tai tik paviršius. Po juo slypi gilesnės emocinės dinamikos, susijusios su mūsų vidiniais modeliais, susiformavusiais ankstyvame gyvenime.
Prieraišumo stiliai ir jų įtaka
Prieraišumo teorija, kurios pradininkas J. Bowlby ir vėliau išplėtota M. Ainsworth, rodo, kad mūsų ankstyvi santykiai su tėvais ar globėjais formuoja vidinius modelius, pagal kuriuos vėliau kuriame artimus ryšius. Šie modeliai ypač stipriai suaktyvėja gimus vaikui - nes mes vėl susiduriame su artumu, priklausomybe, rūpesčiu ir atsakomybe. Saugus prieraišumo stilius leidžia poroms bendrauti atvirai, reaguoti į vienas kito poreikius, išlikti artimiems net ir įtampoje. Nerimastingas stilius dažnai sukelia stiprų emocinį poreikį būti matomam, patvirtintam. Jei partneris (-ė) šiuo metu yra užimtas (-a) ar emociškai uždaras (-a), nerimastingas žmogus gali reaguoti pykčiu, priekaištais ar desperacija. Vengiantis prieraišumas pasireiškia sunkumu atpažinti ir reikšti emocinius poreikius. Gimus vaikui, tokie žmonės dažnai pasitraukia į praktinius veiksmus (darbus, rutiną), tarsi saugodamiesi nuo emocinės įtampos. Dezorganizuotas stilius, dažnai susijęs su traumine patirtimi, gali lemti prieštaringas reakcijas, kaip pavyzdžiui trokšta artumo, tačiau bijo būti įskaudintas (-a).
Moters ir vyro vidinis pasaulis po vaiko gimimo
Daug moterų po gimdymo išgyvena emocinę vienatvę, apie kurią mažai kalbama. Jos nori būti „pakankamai geros mamos“, dažnai save spaudžia būti stipriomis, nepriklausomomis, rūpestingomis. Tuo pat metu jos trokšta artumo, palaikymo, bet… nesako. Šis tylėjimas dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš gilios baimės: būti atstumtai, nesuprastai ar pamatytai kaip silpnai. Jei vaikystėje jų emociniai poreikiai buvo ignoruojami ar menkinami, dabar jos gali sunkiai identifikuoti ir įvardyti savo jausmus. Tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo dažnai išgyvena padidintą nerimą ir emocinį jautrumą, o jei neturi su kuo atvirai kalbėtis, šie jausmai kaupiasi ir virsta priekaištais ar emociniu atsitraukimu. Vyrai taip pat išgyvena gilius pokyčius, nors apie juos kalbama mažiau. Tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta. Kodėl? Daugelis vyrų išmokyti, kad yra „vyriška“ kontroliuoti emocijas, būti stipriam, nekalbėti apie vidinius išgyvenimus. Gimus vaikui, jie dažnai jaučiasi pasimetę: kaip būti gera atrama partnerei, kai patys nežino, ką jaučia? Kai moteris emociškai užsidaro ar siunčia neišsakytus signalus, vyras gali jaustis tarsi „atstumtas“ - ir reaguoti atsitraukimu. Tai nėra abejingumas. Tai dažnai baimė nepateisinti lūkesčių, nežinojimas, kaip padėti, vidinis gėdos jausmas, kad galbūt „nesu pakankamai geras tėvas ar vyras“.
Pagalbos ieškojimas - brandos ženklas
Kai kurie sunkumai neišsisprendžia tik dviese, ypač jei abu partneriai turi aktyvias schemas ar skirtingus prieraišumo stilius. Tokiu atveju kreipimasis į psichologą ar porų terapiją gali būti ne santykių „pabaigos ženklas“, o jų išgelbėjimas. Tyrimai rodo, kad būtent emocinis saugumas tampa tuo pagrindu, ant kurio laikosi ilgalaikiai ir gyvybingi santykiai. Porų terapijos metu, saugumo tema viena iš pagrindinių mokymosi temų.
tags: #kaip #pasikeicia #santykiai #gimus #vaikui
