Vaiko gimimas yra vienas didžiausių gyvenimo stebuklų. Šiandien vis dažniau kelyje į šį stebuklą susiduriama su įvairiomis problemomis. Laimei, poroms, kurios susiduria su sunkumais pastoti, yra gydymo būdai, palengvinantys šį natūralų procesą. Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas. Pagalbinis apvaisinimas buvo pradėtas naudoti dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai gimė pirmasis kūdikis, naudojant IVF. Nuo jos sukūrimo, naudojant pagalbinio apvaisinimo technologiją, visame pasaulyje jau gimė daugiau nei 8 milijonai kūdikių.
Lietuvoje nėra tikslios statistikos, kiek porų yra nevaisingų, tačiau manoma, kad ji panaši į kitų Europos ir pasaulio šalių statistiką. Natūraliai susilaukti vaikų negali maždaug kas penkta pora, tačiau mokslininkai prognozuoja, kad netrukus nevaisingumas gali grėsti net kas trečiai porai. Poros nevaisingumą maždaug lygiomis dalimis gali lemti moters arba vyro nevaisingumas, rečiau - abiejų partnerių nevaisingumas. Manoma, kad Lietuvoje su nevaisingumu susiduria apie 10-20% porų.
Nevaisingumo priežastys ir gydymo būdai
Nevaisingumo priežastys skirstomos taip: 40 proc. šeimų nevaisingos yra moterys, 40 proc. - vyrai, 10 proc. šeimų nevaisingumo priežastys yra neaiškios, dar 10 proc. šeimų yra nevaisingos dėl abiejų bėdų. Daugelis nevaisingumo priežasčių yra pagydomos arba jeigu moteriai nustatyti nelaidūs kiaušintakiai, gali būti vyro sperma sušvirkščiama tiesiai į gimdą (IUI - intrauterininė inseminacija). Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Jei atsiranda bet kuri iš šių situacijų, apvaisinimo in vitro galimybė yra beveik neišvengiama:
- Jei kuris nors iš sutuoktinių serga genetine liga (cistine fibroze, talasemija, hemofilija ir kt.)
- Apsaugoti sutuoktinį nuo infekcinių ligų, tokių kaip hepatitas ir ŽIV
- Vėžio gydymas (pvz., radioterapija, chemoterapija)
Taip pat svarbu paminėti, kad IVF gydymas gali būti rekomenduojamas, jei moteriai sumažėja kiaušidžių atsargos, menstruacijos yra nereguliarios, sirgta kiaušidžių uždegimu, negimdiniu nėštumu, atliktos pilvo operacijos, sirgta lytiškai plintančiomis ligomis, naudotos IUD kontracepcijai, nustatyta endometrioze. Vyrams IVF gali būti rekomenduojamas, jei sirgta kiaulytėmis, pažeidžiančiomis sėklides, patirta sėklidžių trauma, atlikta nenusileidusių sėklidžių operacija, sirgta lytiškai plintančiomis ligomis, kyla erekcijos ar priešlaikinės ejakuliacijos problemų, dirbama cheminėje ar radiacinėje aplinkoje, nevaisingumo problemų turi pirmos eilės giminaitis ar brolis.
Pagalbinio apvaisinimo procedūros
Yra keletas pagalbinio apvaisinimo metodų, tarp kurių žinomiausi yra IUI ir IVF.
Intrauterininė inseminacija (IUI)
Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Šios procedūros metu specialiai paruošta vyro sperma yra sušvirkščiama tiesiai į gimdą, t.y. apvaisinimas vyksta moters kūne. Būdas patrauklus, nes nereikia chirurginės invazijos ir nejautros. Tai nesudėtinga ir neskausminga procedūra. Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu Medicija klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija, IVF) yra kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų. Šis metodas suteikia galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti. Nors pats apvaisinimas vyksta ne moters kūne, tačiau vyro ir moters ląstelės turi susijungti pačios: jeigu spermatozoidas neapvaisina ląstelės, žmogus neturi galių niekaip jo paveikti. Negali medikai nulemti ir to, koks vaikelis gims, tačiau atliekant dirbtinį apvaisinimą įmanoma išvengti kai kurių apsigimimų. Tarkim, jeigu per mikroskopą matyti, kad į vieną kiaušialąstę įlindo du spermatozoidai, toks embrionas nėra dedamas į gimdą, nes vaikelis būtų apsigimęs. Vadinasi, galima paneigti sklandantį mitą, kad po taikyto dirbtinio apvaisinimo yra daugiau apsigimimų.
Kaip vyksta IVF procedūra?
- Konsultacija ir tyrimai: Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus.
- Kiaušidžių stimuliacija: Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle.
- Kiaušialąsčių paėmimas: Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialasčių. Procedūra atliekama su narkoze.
- Spermos surinkimas: Sperma surenkama masturbacijos būdu tik klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių.
- Apvaisinimas ir embrionų auginimas: Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes. Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba atliekama ICSI procedūra. Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę.
- Embrionų perkėlimas: Gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.
Nors pats apvaisinimas vyksta ne moters kūne, tačiau vyro ir moters ląstelės turi susijungti pačios: jeigu spermatozoidas neapvaisina ląstelės, žmogus neturi galių niekaip jo paveikti. Negali medikai nulemti ir to, koks vaikelis gims, tačiau atliekant dirbtinį apvaisinimą įmanoma išvengti kai kurių apsigimimų. Tarkim, jeigu per mikroskopą matyti, kad į vieną kiaušialąstę įlindo du spermatozoidai, toks embrionas nėra dedamas į gimdą, nes vaikelis būtų apsigimęs. Vadinasi, galima paneigti sklandantį mitą, kad po taikyto dirbtinio apvaisinimo yra daugiau apsigimimų.
Pasiruošimas ir sėkmės faktoriai
Poros taip pat turi tam tikrų įsipareigojimų, kad padidintų sėkmingo gydymo tikimybę. Poroms rekomenduojama laikytis sveiko gyvenimo būdo likus maždaug 3 mėnesiams iki gydymo pradžios. Pavyzdžiui, mesti rūkyti galima parodyti kaip pirmąjį gyvenimo būdo pokytį, kurio tikimasi iš porų, kurios ketina turėti vaikų. Rūkymas labai kenkia tiek kiaušialąstės, tiek spermos ląstelėms. Alkoholio, kaip ir cigarečių, reikia mesti arba sumažinti iki minimumo. Norint apsaugoti reprodukcinę sveikatą, rekomenduojama valgyti daug vaisių ir daržovių, mesti antsvorį ir atlikti paprastus pratimus, tokius kaip vaikščiojimas, bėgimas ir važiavimas dviračiu.
Ir IUI, ir IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.
Ne visoms poroms pavyksta pastoti, net jei ir kelis kartus išbando dirbtinį apvaisinimą. Laimingos tos, kurioms pavyksta iš pirmo karto. Kitoms tenka tą pačią procedūrą kartoti du, tris, keturis ar penkis kartus. Kadangi Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo procedūra nėra finansuojama, po penktos nesėkmingos procedūros poros nebebando laimės.
Kaip tik todėl, kad dažnai vienos procedūros nepakanka, dalis embrionų (jų lėkštelėje užsimezga daugiau nei vienas) gali būti užšaldomi ateičiai arba jeigu žmonės pageidauja, į gimdą įdedami keli embrionai ir taip padidėja tikimybė pastoti. Vienas, du embrionai yra įdedami į gimdą antrą parą užsimezgus gyvybei, o kiti yra auginami iki šešių parų, kol virs vadinamosiomis blastocistomis. Paprastai iki šešių parų iš 5-6 išgyvena tik vienas embrionas, kuris yra įdedamas į gimdą, kad šeima turėtų 50 proc. didesnę tikimybę išsaugoti nėštumą. Taip yra ne dėl dirbtinio apvaisinimo, o dėl natūraliosios atrankos, kuri vyksta ir natūraliai pastojus. Vadinasi, nesivystantys embrionai būtų žuvę, net jeigu būtų užsimezgę natūraliai gimdoje, o ne inkubatoriuje. Per natūraliąją atranką žūva 75 procentų visų nėštumų, kitaip tariant, lieka tik 25 procentai užsimezgusių gyvybių. Tačiau moteris, kuri pastoja natūraliai, nejaučia persileidimų. Mat daugelis jų įvyksta pačioje nėštumo pradžioje, kol moteris nė nenutuokia, kad yra pastojusi.
Gydytojų specialistų konsultacijos kompensuojamos tik pateikus gydytojo, kurio paslaugos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, tinkamai išrašytą ir galiojantį siuntimą, taip pat pacientams yra visiškai nemokamos.
tags: #kaip #paruosti #sperma #dirbtiniam #apvaisinimui
