Skyrybos - tai sukrėtimas visai šeimai, sukeliantis daug sunkių ir nemalonių emocijų visiems jos nariams: tėvams ir vaikams. Pyktis, liūdesys, širdgėla, skausmas, nerimas, baimė, pasimetimas - tai tik dalis jausmų, kuriuos išgyvena vaikai. Vaikams itin svarbu suprasti, kad nors tėvai ir skiriasi, jie niekada nesiskiria su savo vaikais. Paprastai po skyrybų abu tėvai ir toliau myli, bendrauja ir rūpinasi savo vaikais taip, kaip moka geriausiai. Praėjus tam tikram laikui ir atslūgus emocijoms, šeimoje nusistovi nauja gyvenimo tvarka ir tarpusavio bendravimo taisyklės.
Visai suprantama, kad sužinoję apie tėvų sprendimą išsiskirti, vaikai kurį laiką jaus pyktį, nerimą, baimę ar liūdesį. Svarbu kalbėtis apie šiuos jausmus su žmonėmis, kuriais pasitikite ir kurie jus palaiko, neužsisklęsti su savo sielvartu vieni. Beveik visi vaikai sąmoningai ar nesąmoningai bando sutaikyti besiskiriančius tėvus. Tai natūrali vaiko reakcija, jam norisi susigrąžinti saugumą ir ramybę. Deja, skyrybos yra suaugusiųjų sprendimas, ir vaikų galimybės paveikti šį sprendimą yra gana menkos. Supratingi tėvai pastebi tokius “taikdariškus” vaiko bandymus, apie tai kalbasi, stengiasi neskatinti bereikalingų vilčių ir padeda vaikui pamažu susitaikyti su skyrybų faktu.
Kartais pasitaiko, kad skyrybų procesas tėvams būna emociškai toks sunkus, kad jie pradeda elgtis gana savanaudiškai ir labiau paiso savo interesų negu vaikų gerovės. Be abejo, kai skauda, norisi paguodos ir palaikymo. Tačiau skyrybų metu tėvams reikėtų ieškoti kitų emocinės paramos šaltinių nei vaikai. Iš vaikų nederėtų tikėtis, o juo labiau reikalauti palaikymo ar “lojalumo”. Nes vaikams dažniausiai abu tėvai yra vienodai svarbūs, mylimi ir reikalingi. Taigi, jei tėvai silpnumo akimirką paklausia: “Kuri iš mūsų myli labiau?”, galima jiems atsakyti nuoširdžiai, ką galvojate ar ką jaučiate, pavyzdžiui: “Man nepatinka atsakinėti į tokius klausimus”, “Labai tave myliu, bet myliu ir tėtį (mamą)”, “Neversk manęs rinktis” ir pan.
Neretai šeimos draugai, klasiokai pradeda gailėti išsiskyrusių porų vaikų ir jiems į akis sako, kaip gaila, kaip jiems nepasisekė. Tačiau aplinkui matome, kad šeimos šiais laikais yra labai įvairios. Yra vaikų, visą laiką gyvenančių su kuriuo nors vienu iš tėvų, yra vaikų, kurie kartais gyvena su mama, kartais su tėčiu, yra vaikų, gyvenančių su mama ir patėviu ar su pamote ir tėčiu, yra vaikų, gyvenančių su seneliais. Dauguma jų jaučiasi visiškai laimingi ir jiems kuo puikiausiai viskas sekasi.
Skyrybų poveikis vaikams pagal amžių
Skirtingame amžiuje vaikai skirtingai suvokia ir priima tėvų skyrybas, tad bendraujant su vaikais reikėtų atsižvelgti į jų amžių ir stengtis pateikti informaciją vaikui suprantamame lygmenyje.
Vaikai iki 2-ejų metų
Kūdikiai dažnai nepamena gyvenimo pilnoje šeimoje. Kūdikis yra susikoncentravęs į save ir savo poreikius, tačiau jausdamas tėvų nerimą, dirglumą ir nervingumą vaikas gali taip pat tapti neramus, nustoti megzti emocinį ryšį su tėvais.
2 - 5 metų vaikai
Šio amžiaus vaikai jau supranta, kad vienas iš tėvų nebegyvena namuose. Šiame amžiuje pradeda vystytis vaiko moralė, ir jis linkęs matyti bei įvardinti save kaip įvykių priežastį: dėl tėvų skyrybų ir nesutarimų kaltę prisiima sau. Bijodamas prarasti abu tėvus, vaikas reaguoja ypač audringai - pasikeičia jo elgesys: reikalauja daugiau tėvų dėmesio (tikrina, ar yra mylimas), padažnėja pykčio priepuoliai, gali sutrikti miegas, atsirasti arba sugrįžti šlapinimasis į kelnes ar į lovą. Neretai stebimas vystymosi regresas: praranda jau įgytus įgūdžius naudotis stalo įrankiais, sėdėti ant puoduko, vėl ima čiulpti nykštį, prašosi nešiojamas, gali atsirasti tikai. Reikėtų praleisti kuo daugiau laiko su vaiku, būti nuosekliais savo atsakymuose, užtikrinti vaiką, kad jis yra mylimas bei suprasti jo sielvartą.
Pradinukai (6-11 metų)
Šio amžiaus vaikai jau labai gerai supranta, kad tėvai nebegyvens kartu. Tačiau jų fantazijos apie tai, kad tėvai susitaikys ir vėl bus šeima, taip pat labai stiprios. Jie savo mintyse vis dar kovoja su tuo skirtumu tarp fantazijos ir realybės. Tuomet kūnas reaguoja į tą netekties, atstūmimo (to tėvo, kuris išėjo) skausmą, ir vaiką ima varginti galvos, pilvo skausmai, pykinimas, odos ligos, įvairūs psichosomatiniai simptomai. Pasikeičia elgesys mokykloje: vaikas gali labai pasinerti į mokslus, kad užsimirštų, arba atvirkščiai - visai apleidžia mokymąsi dėl to, kad jo mintys klajoja kitur, suprastėja atmintis, dėmesys išblaškytas, jis pamiršta atlikti namų darbus. Taip pat neretai kyla įvairūs konfliktai su bendraamžiais - tokiu būdu vaikas tarsi savo vidinį skausmą išlieja į išorę, už šeimos ribų. Suaugusieji turėtų būti atidūs ir jautrūs vaikų baimėms. Reikėtų užtikrinti vaiką, kad jo poreikiai bus patenkinti, kalbėtis su vaiku apie jo mintis ir jausmus.
Vyresnieji mokyklinukai ir paaugliai (12-17 m.)
Šio amžiaus vaikai supranta, kas yra skyrybos, tačiau gali kilti sunkumų priimant esamą realybę bei šeimoje atsirandančius pokyčius. Paauglystės laikotarpiu prasideda atsiskyrimo nuo tėvų stadija, ir nors tuo metu tėvų autoritetas mažėja, tačiau labai svarbus pamatinės šeimos stabilumas kaip saugumo garantas šiuo kritiniu vaikui laikotarpiu. Net jei paauglys nori būti paliktas ramybėje, vienas iš tėvų ar abu tėvai gali siekti jo draugystės ir kompanijos dėl jų pačių išgyvenamo vienišumo jausmo. Labai dažna situacija, kai skyrybų metu šeimos pirmagimis perima suaugusiojo vaidmenį buityje, tėvo ar mamos vaidmenį jaunesniesiems broliams, seserims. Abu tėvai turėtų dalyvauti vaiko gyvenime, pažinti jo draugus, rasti bendrų užsiėmimų. Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekioja baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų.
Kaip tėvai gali padėti vaikams išgyventi skyrybas?
Skyrybos - tai nelengvas periodas visiems šeimos nariams, visi išgyvena įvairiausius jausmus, ir svarbu su savo išgyvenimais nelikti vieniems ir nepalikti vienų vaikų. Vaikai, įsipainioję ar įpainioti į motinos ir tėvo tarpusavio konfliktus, patiria stiprų lojalumo konfliktą, kuris kenkia vaiko psichinei sveikatai. Tai paveikia ne tik vaikus iš iširusių šeimų, bet ir pilnose šeimose gyvenančius vaikus, jei vienas su kitu konfliktuojantys tėvai sąmoningai ir nesąmoningai vaikuose ieško sąjungininkų. Svarbiausias sveikos vaiko raidos veiksnys yra tėvų gerovė ir gebėjimas veiksmingai atlikti savo tėvystės vaidmenį - nesvarbu, ar tėvai gyventų santuokoje, ar yra išsituokę. Tačiau skyrybų metu ar po jų tėvų vaidmuo keičiasi - jie tampa dviem atskirais savo vaiku besirūpinančiais tėvais. Palaikyti taikius santykius ir bendradarbiauti tėvams nėra lengvas uždavinys, nes jie patys tuo metu išgyvena įtampą ir emocinę sumaištį.
Daugeliui tėvų padeda suvokimas, kad kai ką šioje iš pažiūros nevaldomoje krizinėje situacijoje yra įmanoma kontroliuoti ir kad tai labiausiai turės įtakos vaiko gerovei tėvų išsiskyrimo ar skyrybų metu - tėvų galioje yra tarpusavio priešiškumo ir konflikto trukmės valdymas, rūpinimosi vaiku kokybė bei tėvų ir vaikų santykių kokybė.
1. Nevengti kalbėtis su vaiku
Svarbu vaikui pasakyti, kad „kartais man būna labai liūdna dėl išsiskyrimo su mama/tėčiu ir gali atrodyti, kad geriau apie skyrybas su manim nekalbėti, tačiau svarbu kalbėtis apie tai, kas rūpi ar sunku. Tada sunkumas mažėja“. Svarbu patikinti vaiką, kad jis gali užduoti įvairius su skyrybomis susijusius klausimus kiekvieną kartą, kai jie kyla, ir jeigu mes iš karto nežinosime atsakymo, nieko tokio. Galime pagalvoti ir vėl grįžti prie užduoto klausimo.
2. Įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius
Tėvai (geriau abu) turi atvirai su vaikais pakalbėti ir paaiškinti jiems susidariusią situaciją, kad vaikas turėtų aiškumą apie tai, kas vyksta ir apie tai, kas bus su juo. Užtikrinkime vaiką, kad abiem tėvais jis gali pasikliauti. Svarbūs klausimai: Su kuriuo iš tėvelių vaikas gyvens? Kur gyvens tėvelis (mamytė)? Kada ir kaip matysis su tėveliu (ar mamyte), kuris išsikraustys? Kaip matysis su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis ar tetomis? Kaip atostaus? Ir pan. Leiskime ir pačiam vaikui užduoti rūpimus klausimus. Jei vaikas ne iš karto juos užduoda, ir vėliau raskime progą su juo pasikalbėti apie tai, kas jį neramina. Nuraminkime vaikus. Patikinkime savo vaiką, kad nors suaugusieji ir nebegyvens kartu, jie visada liks tėvais ir rūpinsis juo.
3. Kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje
Skyrybų proceso metu ir po jo nederėtų kaltinti antros pusės dėl skyrybų. Labai svarbu suprasti, kad kol jaučiamas užslėptas pyktis, nusivylimas ar kiti panašūs jausmai sutuoktiniui, šiuos jausmus reikia atskirti nuo savo, kaip tėvų, vaidmens. Kartais tai lengviau pasakyti nei padaryti, tad pakliuvus į tokių jausmų pinkles reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Tai būtų didelė parama tiek vaikui, tiek patiems tėvams susigaudyti savo jausmuose. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko santykiai su tuo tėvu, su kuriuo gyvena, priklauso nuo santykių su antruoju iš tėvų. Tam reikia, kad abu tėvai palaikytų santykius, jei ne teigiamus, tai bent neutralius. Priešingu atveju beveik neįmanoma išvengti lojalumo konflikto. Tokia dilema gniuždo vaiką ir neigiamai veikia jo santykius su abiem tėvais.
4. Nepaversti vaiko konfliktų įrankiu
Vaikui sunkiausia girdėti replikas, kad jis „visai kaip tėvas ar motina“, „tik tavo zyzimo man dabar ir betrūko“, įvairius kaltinimus mamai ar tėčiui, taip pat būti atsakingu už tėvų emocinius sunkumus. Prasidėjus skyrybų procesui tėvai pirmiausiai turėtų atsigręžti į save. Vienas svarbiausių dalykų, įtakojančių vaiko savijautą skyrybų metu ar po jų, yra tai, kaip jo tėvai ir kiti artimieji tuo metu elgiasi. Tėvai turėtų rūpintis savimi tiek emocine, tiek socialine, tiek finansine prasme. Rūpintis savimi emociškai reiškia, kad tėvai turi pripažinti daugybę juos užplūdusių jausmų. Jie gali jausti pyktį, susirūpinimą, kaltę, nesaugumą, depresiją, baimę, gali jaustis vieniši ir praradę savitvardą. Taip pat gali atsirasti įvairių neracionalių baimių, pvz., kad vaikas nustos juos mylėti. Šie visi jausmai nuolat maišosi ir tai yra normalu bei natūralu. Norint padėti savo vaikui, su tokiais jausmais reikės susitvarkyti ir juos pergyventi.
5. Suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais
Nepaisant to, kiek laiko vaikas leidžia su kiekvienu iš tėvų, po skyrybų jis turi dvejus namus. Tėvai turėtų suprasti, kad niekuomet nereikia vertinti ar kritikuoti kito tėvo namų. Reikėtų sutarti dėl bendrų taisyklių abiejuose namuose. Tėvas, negyvenantis kartu su vaiku, turėtų vaikui skirti savo namuose vietą, kuri priklausytų būtent jam. Tai gali būti atskiras kambarys ar kambario kampas (priklausomai nuo galimybių), tačiau vaikas jausis svarbus, žinodamas, kad jis taip pat priklauso tiems namams. Vaiką galima įtraukti į visus ruošos darbus (ar tai būtų kambarių tvarkymas, ar pietų ruošimas). Kur kas geriau, jei vaikas kasdien matys besidžiaugiantį gyvenimu tėvą (mamą), kuris savo vaikui gali duoti kur kas daugiau emocinio palaikymo.
Vaikams pakankamai sunku pereiti nuo šeimos santykių, kur sistemoje buvo mama-tėtis-vaikas, prie diadinių santykių, kai sistema sudaryta iš dviejų: mama-vaikas arba tėtis-vaikas. Kartais būna, kad pats vaikas nenori susitikti su vienu iš tėvų. Tai reiškia, kad nesąmoningai vaikas sprendžia vidinį konfliktą, bausdamas tėvą/mamą dėl skyrybų arba išreikšdamas pyktį ir nuoskaudą, kad jį paliko. Vaikas lyg atsisako vieno iš tėvų tam, kad galėtų laisvai būti su kitu. Vaikui, kuris myli abu tėvus ir tuo pačiu neturi tam teisės, tampa labai sunku.
Gali būti, kad išsiskyrus lieka daug nuoskaudų tarp suaugusiųjų, tačiau svarbu rasti kitus suaugusius, kuriems tėvai galėtų išlieti savo nepasitenkinimą ir neužkrautų jomis savo vaikų. Skyrybos yra nelengvas periodas visiems šeimos nariams, visi išgyvena įvairiausius jausmus, ir svarbu su savo išgyvenimais nelikti vieniems ir nepalikti vienų vaikų.
Tėvai turėtų pasirūpinti savimi, kad skyrybų procese kylančios emocijos nebūtų perduodamos vaikui. Pirmiausia su vaiku reikia daug ir atvirai kalbėti jam suprantama kalba apie esamą situaciją, net jei apie tai reikėtų kalbėti kiekvieną dieną. Vaikui reikia sakyti taip, kaip yra. Reikia akcentuoti, kad tėvai abu taip nusprendė. Pasireiškus vaiko pykčio priepuoliams, agresyviam ar destruktyviam elgesiui, būtina skirti daugiau dėmesio ir kantrybės vaiko kaprizams, pykčiams valdyti. Taip pat vaikui reikia padėti išlaukti susitikimo su tėčiu ar mama, reikia jam kartoti: „Aš žinau, kad tu myli mamą (tėtį) ir lauki, kada su ja (juo) galėsi susitikti“.
Kaip pasakyti vaikui apie skyrybas? Pirmiausiai reikėtų kalbėti trumpai ir aiškiai. Nereikia tolimų išvedžiojimų ir istorijų. Jokiu būdu tėvai negali kaltinti vienas kito dėl skyrybų, kalbėti reikia ramiai, tuomet ir vaikas jausis ramesnis. Reikėtų vaikui paaiškinti priežastis, pasakyti, kas jo gyvenime pasikeis, o kas liks taip, kaip jis buvo įpratęs, pabrėžti, jog skyrybos yra galutinis Jūsų sprendimas ir nebus vaikų dalybų (brolis gyvens su tėčiu, sesė su mama). Svarbu leisti vaikui išreikšti jausmus, nebarti jo, nekritikuoti ir neteisti, vengti pasisakymų „viskas bus gerai“ ar „nesijaudink“, o priimti jo išreikštus jausmus, net jei vaikas pyksta. Vaikams bus lengviau, jei tėvai palaikys tarpusavio ryšius, nežemins buvusio sutuoktinio, leis vaikams laisvai bendrauti su tėčiu/mama ir kitais seneliais. Taip pat svarbu, kad abu tėvai rūpintųsi vaikais materialiai ir išlaikytų tuos pačius reikalavimus bei taisykles kasdieniniame gyvenime.
Vaikams svarbu matyti, kad tėvai apie savo pačių jausmus kalba atvirai. Jie taip mokosi iš mūsų, kad kalbėtis apie jausmus yra saugu ir normalu. Įvardinkite savo jausmą vaikams („Man dabar liūdna“). Pasakykite, kad taip jaustis šioje situacijoje yra visiškai normalu („Normalu jaustis liūdnam, kai vyksta ne tai, ko tu nori“). Natūralu, kad dėl skyrybų vaikai patiria daug emocijų. Jie gali jaustis kalti ir įsivaizduoti, kad jie sukėlė skyrybas, ypač jeigu girdėdavo, kaip tėvai dėl jų ginčijasi. Svarbu vaikams apie skyrybas papasakoti aiškiai, glaustai, praktiškai. Nekalbant apie tai, kad tėvai daugiau vienas kito nebemyli ir nusprendė gyventi atskirai, nes vaikai gali pagalvoti, kad jiems taip pat jūsų meilė vieną dieną pasibaigs. Geriau kalbėtis su vaikais apie tai, kas pasikeis ir kaip bus. „Mes su tėčiu skiriamės. Mes norim ir nusprendėm gyventi atskirai. Aš arba tėtis liks gyventi čia, tėtis arba aš išsikraustys į kitą namą. Jūs turėsite savo kambarius čia, ir taip pat naujame mano arba tėčio name. Turime visi kartu susėsti ir aptarti, kada jūs gyvensite su manimi, o kada su tėčiu. Mes su tėčiu turim planą, bet mums svarbu jūsų nuomonė, kaip jūs tai įsivaizduojate. Aiškiai įvardinkite, ką vaikai gali nuspręsti, o ką nuspręsite jūs. Skyrybų sprendimas priklauso tėvams. Dėl visų kitų organizacinių klausimų svarbu atsižvelgti į vaikų nuomonę, juk kalba eina apie jų gyvenimą taip pat.
Kuo mažiau pasikeitimų vaikų gyvenimo rutinose, tuo geriau. Skyrybų situacijose reikia kaip niekada palaikyti rutinas, nes jos suteikia saugumo jausmą vaikams. Keiskite tik tai, ką būtina, visa kita (mokyklos, miego laikas, draugai, veiklos….) tegul išlieka taip, kaip buvo iki šiol. Taip vaikams lengviau laviruoti pasikeitimuose, atrodo, tarsi kažkas išliko pastovaus, kažkas, ką jie gali kontroliuoti, į ką atsiremti. Palikite daug vietos klausimams, nusivylimui, pykčiui, nenorui kalbėtis, prašymams nieko nekeisti. Ir pagalvokite, kokiais žodžiais kalbėsite apie vaikų tėtį arba mamą. Suaugusiųjų konfliktus ir ginčus laikykite toliau nuo vaikų. Prisiminkite, kad vaikams jūs abu nepakeičiami, bet kokią kritiką prieš vieną iš savo tėvų vaikai priims asmeniškai. Prašyti vaikus užstoti nuskriaustąjį tolygu jų prašyti persipjauti savo širdelę per pusę.
Gal daug kam gali atrodyti keista, tačiau skyrybos mane tam tikra prasme paaugino, o ypač kaip mamą… manau, kad tapau atidesnė ir gerokai supratingesnė. Buvo labai sunku išgirdus, kad vyras nori skirtis… aš pradžioje jaučiausi siaubingai, rėkiau, verkiau, maldavau, nes niekaip nenorėjau susitaikyti su skyrybomis. Kol neišgirdau savo tėvų kalbantis, kad mūsų vaikas yra nusiminęs, kad tėvams jis neberūpi, kad dabar jis nebeturės šeimos ir kad praras tėvą, ir kad augs kaip koks našlaitis. Tada supratau, kad pamiršau savo… na, tiesą sakant, mūsų vaiką… kad turiu kažką daryti. Kad mes kartu su vyru turim kažką daryti, kad vaikas nenukentėtų. Pasitarusi su psichoterapeutu, pasikalbėjau su vyru ir mums pavyko susitarti, kad abu turime pasirūpinti vaiku, kad jis nesijaustų apleistas, kartu aptarėme, apie ką turime pasikalbėti su vaiku. Ir mums pavyko… mūsų vaikui tik šešeri, bet kaip jis giliai mąsto… kaip jis myli mus. Ir jis turi šeimą, tik dabar jau kitokią. Tai moters, išgyvenusios jai netikėtas skyrybas, patirtis.
Norint būti atrama vaikams, turime pasieškoti, kas bus atrama mums. Draugai, giminaičiai, religija, terapinės grupės, vienišų tėvų organizacijos ir jų parama gali padėti susigyventi su skyrybomis. Svarbu turėti erdvę, kur suaugę taip pat galėtų būti išgirsti ir turėtų kam atiduoti savo mintis ir jausmus. Žinoti, kur ieškoti palaikymo, kam galima paskambinti, kai sunku, į ką atsiremti, kai laikinai pametam kryptį. Priimti, kad sunku. Nekovoti su tuo. Leisti gyvenimui savo ritmu išgydyti jūsų žaizdas.
Kaip padėti savo vaikams išgyventi skyrybas | Dr. Lenne' Hunt
Skyrybos paprastai būna sukrėtimas visai šeimai - ir tėvams, ir vaikams. Vaikams svarbiausia žinoti, kad mama su tėčiu gali išsiskirti ir gyventi atskirai, tačiau tėvai tikrai nesiskiria su savo vaikais. Paprastai po skyrybų abu tėvai ir toliau myli, bendrauja ir rūpinasi savo vaikais taip, kaip moka geriausiai. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai - kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu), blaškytis tarp abiejų tėvų. Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni.
Nukenčia vaikų savivertė - kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus.
Vaikų teisių gynėjai gali padėti vaiko teisių gynėjas, kai skiriasi pora, turinti vaikų. Skyrium gyvenančios šeimos naudojasi karantinu - antrai pusei draudžia susitikti su vaiku.
Vieni mokslininkai teigia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams skyrybos ne tokios skausmingos, kaip vyresniems vaikams, nes jų mąstymo gebėjimai nėra tokie išsivystę, kad suprastų tėvų emocinius sunkumus. Tokie vaikai liūdi ir vis tikisi, kad tėvai ir vėl kartu gyvens. Tuo tarpu mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai labiau supranta priežastis, nes stebi tėvų konfliktus, neigiamas emocijas ir juos šokiruoja pats faktas, kad tėvai nusprendė skirtis. Kilus abejonėms dėl skyrybų ar santuokos išsaugojimo vardan vaikų gerovės, verta pagalvoti, kas labiau vaikus žaloja - skyrybos, ar gyvenimas nuolatinėje konfliktinėje aplinkoje.
Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Todėl vėlesniame amžiuje tai gali atsiliepti užmezgant ar palaikant santykius su priešingos lyties partneriu, santykiai gali būti trumpalaikiai, atsitiktiniai, nesėkminga santuoka, aiškina psichologė. Tačiau nepriklausomai nuo lyties, visi vaikai išgyvena baimę, pyktį, nusivylimą, gali kaltinti save dėl skyrybų, vaidinti tėvų taikytoją arba jaustis tėvų ginčų priežastimi, kai tėvai nesutaria dėl auklėjimo.
Pagal statistiką, kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Kiekvienais metais po skyrybų apie 7 000 vaikų lieka gyventi be vieno iš tėvų. Skyrybos palieka žaizdas visų šeimos narių širdelėse. Sunkiausias turbūt yra vaikų stebėtojo vaidmuo. Nėra idealaus būdo išgyventi skyrybas. Kiekviena situacija ir kiekviena šeima yra skirtinga. Labai svarbu vaikams turėti erdvę ir laiką, kada jie savo jausmais gali pasidalinti su juos išklausančiu suaugusiuoju.
Planuojantiems išsiskirti - ir jau išsiskyrusiems - tėvams svarbu reguliariai skatinti vaikus pasakyti, ką jie galvoja ir jaučia. Patikinti vaikus, kad jų jausmai yra svarbūs, pagrįsti ir normalūs. Šių pokalbių metu reikėtų vengti problemų sprendimo ar bandymų pakeisti vaiko savijautą. Vietoj to sutelkti dėmesį į išklausymą ir padėką vaikams už jų sąžiningumą.
Vaikai gali kaltinti vieną arba abu tėvus dėl to, kas vyksta jų gyvenime. Svarbu būti pasirengusiems atsakyti į visus klausimus, kurie kils jūsų vaikams. Vieno karto pasikalbėti apie skyrybas neužteks. Vaikams augant, gali kilti kitų klausimų, apie kuriuos anksčiau nepagalvojo. Net jei ir atrodo, kad jau daug kartų apie tai kalbėjotės, palaikykite dialogą atvirą.
Jei įmanoma, atsisėskite su kitu iš tėvų ir suplanuokite, kaip ketinate kalbėti apie tai, kas vyksta. Neslėpkite savo jausmų, nemeluokite vaikams, kad viskas gerai. Vaikams svarbu matyti, kad tėvai apie savo pačių jausmus kalba atvirai. Jie taip mokosi iš mūsų, kad kalbėtis apie jausmus yra saugu ir normalu.
Pagalvokite iš anksto, ką atsakysite į klausimą „kodėl“? „Mes su tėčiu norim skirtingų dalykų. Gyventi kartu mums neišeina. Mes pykstamės, piktai kalbamės. Žinai, mes su tėčiu taip pat esame draugai. Ir norim vienas kitam ko geriausio. Supratom, kad mums tai reiškia gyvenimą atskirai. Tačiau net ir skirtinguose namuose mes visada būsim jūsų tėtis ir mama. Tai niekada nepasikeis. Ir svarbiausia, nepamiršti pasirūpinti savimi ir prašyti pagalbos.
