Žindymas yra natūralus ir svarbus procesas, tačiau ateina laikas, kai daugelis mamų susiduria su klausimu, kaip nutraukti naktinį žindymą. Tai gali būti sudėtinga, bet įmanoma užduotis, reikalaujanti kantrybės, supratimo ir tinkamų strategijų.
Kodėl kyla sunkumų nutraukiant naktinį žindymą?
Vienas dažniausių klausimų, dėl ko kreipiasi į konsultantus, yra nepaliaujamas naktinis žindymas. Tai kūdikiai ir maži vaikai virš metukų, kurie negeba miegoti kitaip, tik žįsdami. Dažnai mamos būna tokios pervargusios, kad tiesiog nori nutraukti žindymą, nes nemato kito būdo pailsėti, o išsimiegoti žindydamos tiesiog negali. Pasakojimas, kaip ši situacija atsirado, taip pat būna labai panašus, tiesiog žindymo kursuose girdėjo, kad, žindant pagal poreikį, krūtis turi būti kūdikiui duodama vos tik jis suverkia. Kai į mane kreipiasi besilaukiančios antro ar trečio mažylio moterys ir sako, kad pirmą vaikutį žindė trumpai, nemiegojo naktį, visada paklausiu, kurgi mažylis miegojo. Ir beveik visada atsakymą girdžiu „savo lovytėje, nespėdavau užmigdyt, paguldau, o jis vėl verkia”.
Mamos pastebi tokią tendenciją - kuo vaikutis didyn, tuo mažiau jis nori krūties dieną, o tuo daugiau - naktį. Sulaukęs metukų, vaikas jau valgo visą šeimos maistą. Taip pat dauguma mažylių metukų amžiaus pradeda patys savarankiškai vaikščioti. Išsiplečia jų pažinimo galimybės. Vaikučiai pažįsta juos supančią aplinką vis labiau, vis daugiau, gyvena tėvų gyvenimo ritmu ir maitinasi kaip suaugę žmonės - tris kartus per dieną rimti patiekalai ir du kartus per dieną apgalvoti savo mitybine verte - užkandžiai. Po metų, dėl įtemptos veiklos, mažylis pamiršta ar net ir nenori motinos pieno, tačiau vakare, kai jam norisi nurimti prie motinos, labai mielai geria šiltą pienuką iš krūties.
Nujunkymas gali būti švelnus ir nesukelti didelio streso mamai ir vaikui. Kai kurie vaikai, net jei jie nėra tikrai pasiruošę, gali būti švelniai atjunkyti be pernelyg didelių protestų. Mamai inicijuojant nujunkymą, svarbu tai daryti kuo įmanoma švelniau, palaipsniui, lanksčiai, kantriai ir gerbiant savo vaiko poreikius. Jei tikrai norite pati inicijuoti nujunkymą, patartina sulaukti bent tol, kol mažyliui sueis 18 mėnesių - tyrimai parodė, jog iki tol vaikučiai ypač jautriai reaguoja į nujunkymo pradžią ir tikrai nėra tam pasiruošę. O sulaukus 18 mėn. Paprastai, toks nujunkymas prasideda nuo maitinimų skaičiaus mažinimo - pirmiausiai, palengva pabandoma atsisakyti tų, kurių mažylis „pasigenda“ mažiausiai (žaisdamas, kietai įmigęs, galbūt tuo dienos metu jau būnant darželyje ar su aukle), po to šeima sąmoningai keičia pasiruošimo miegui ir migdymo ritualus. T.y. pirma pasiūloma krūtis, o po to jau visi kiti dalykai - prausimasis, dantukų valymas, apsirengimas pižama, pasaka ir pan., taip švelniai „atrišant“ krūtį nuo už(si)migdymo, miego.
Kai kurie vaikai, jausdami mamos spaudimą nustoti žįsti krūtį, dar labiau prie jos prisiriša, dėl to kartais verta padaryti mėnesio ar dviejų pertrauką ir vėl pabandyti. Dalis vaikų gali per tą laiką patys atsisakyt krūties, jausdami, kad ji tapo nebe tokia svarbia mamai, kai kurie po poros mėnesių subręsta tiek, kad gali lengviau atsisakyti žindymo.
Kaip nutraukti naktinį žindymą: metodai ir patarimai
Yra dvi pagrindinės pozicijos, kaip nutraukti žindymą: palaipsniui arba staiga.
Palaipsniui nutraukiamas žindymas
Nutraukiant žindymą pamažu, specialistai siūlo mamai tarsi derėtis: užsinorėjus mažyliui pieno jam įprastu laiku, pasiūlyti atsigerti ar kokį užkandį, kad vaikas po truputį atrastų kitokį užkandžiavimo būdą, ir imdamas juo mėgautis savanoriškai, atsisakytų mamos pieno. Paprastai visų pirma siūloma nutraukti maitinimą dieną, tada po truputį atsisakyti ir naktinio maitinimo. Mažylis iš pradžių nepatiria jokio streso, dažniausiai priešingai - jam pasidaro smagiau, nes sužadinamas jo smalsumas domėtis vis įvairesniu maistu ir paįvairinamas jo užimtumas, nes mamytė stengiasi kuo išradingiau pakeisti „pienelio pertraukėles”. Tačiau tai ilgas procesas ir netinkantis išsekusiai, pervargusiai mamai. Tai metodas, labiau tinkantis motinai, kuriai po truputį ima kirbėti mintis apie žindymo nutraukimą, tačiau joks realus veiksmas jos artimuose planuose nėra numatytas. Mažylis gauna vis mažiau mamos pieno dienomis, kol galiausiai žindomas tik naktimis. Tada jis arba pats savanoriškai ima ir nebevalgo naktimis, arba tenka vis tiek patirti šiek tiek streso abiem, kai mama nutaria nebeduoti krūties.
Palaipsniui nutraukiant žindymą, pieno kiekis mažėja, bet jame pamažu didėja imunitetą palaikančių medžiagų kiekiai, ir tai suteikia jūsų mažyliui paskutinę papildomą apsaugą nuo infekcijų. Kadangi nujunkymo proceso trukmė labai priklauso nuo įvairių faktorių, labai sudėtinga prognozuoti, kiek jis truks būtent pas jus. Tiesiog išlikite tokia kantri ir lanksti, kokia tik galite būti. Nujunkymas tikrai įvyks, tačiau kartais šio proceso metu galite jaustis daranti žingsnį į priekį ir po to du žingsnius atgal. Jei taikote aktyvų nujunkymą, pasirūpinkite, kad mažylis dienos metu gautų labai daug meilumo ir papildomos („ekstra“) meilės. Jūsų vaikui augant, žindymas tampa kai kuo daug didesniu, nei tiesiog būdas numalšinti alkį ir troškulį. Daugelis mamų, kurios nujunko mažylius, dažnai bijo tai daryti, galvodamos, jog toks elgesys kaip tik paskatins vaiką siekti krūties. Tiesa ta, jog jūsų vaikui toks elgesys yra tiesiog būtinas kaip sumažėjusio fizinio kontakto kompensacija sumažėjus žindymui. Leiskite laiką leidžiant jam žaisti ant jūsų („jodinėti“, ropinėti ir pan.), gulinėti kartu, kasyti jo nugarytę, glostant jį ir pan. Išskirti laiką, kad galėtume jį tiesiog palaikyti ir sutelkti savo dėmesį tik į jį - lygiai taip pat, kaip darėte tai jį žindant. Sėdėkite ar gulėkite kartu, žiūrėkite į jį, kalbėkitės su juo. Darykite ką nors kartu su juo. Nežiūrėkite tuo metu TV, neatsiliepkite/nekalbėkite telefonu, nebandykite daryti ko nors kito. Kartais dienos metu užteks ir trumpo pasimeilinimo praeinant pro vaiką, tačiau pasistenkite rasti laiko nors vienai ilgesnei buvimo kartu „sesijai“ kartą per dieną. Tiesiog leiskite jam suprasti bet kokiais jums prieinamais būdais, jog jūs iki šiol siekiate artumo su juo.
Pirmiausia patariama sumažinti žindymų kiekį dienos metu. Pavyzdžiui, kai vaikas užsinori žįsti, mama pasiūlo maisto ar gėrimų. Tai puiki galimybė vaikui atrasti naujus skonius ir mėgstamus produktus, galinčius pakeisti mamos pieną. Kai dieninių žindymų nebelieka, vaikas žindomas tik naktį, taip pat palaipsniui mažinant ir šių žindymų kiekį. Jei nesate tikra dėl žindymo nutraukimo - nenutraukite, maitinkite mažylį kuo ilgiau ir iki tol, kol tai patogu jums abiem. Jeigu nusprendėte, kad jau laikas tai padaryti - būkite ryžtinga ir nepasiduokite emocijoms, nes kad ir kada nuspręstumėte nutraukti žindymą, savijauta visada bus tokia pati - taip nuspręsta gamtos.
Kai kūdikis priauga svorio, gerai jaučiasi ir yra maždaug 6 mėnesių (pasitarkite su gydytoju), dažniausiai jam nebereikia valgyti naktį vien tam, kad augtų. Tuo metu valgymas gali būti labiau susijęs su įpročiu nusiraminti nei su realiu alkio jausmu. Labai svarbu leisti vaikučiui suvokti, kad (buteliuku ar krūtimi) nėra pagalba užmigti ir tai atriboti net ir nuo pietų miegelių. Naktinis žindymas neretai tampa dalimi įprastų miego asociacijų, todėl kūdikiui svarbu išmokti kitų, savęs nuraminimo įgūdžių. Kad šis procesas būtų sklandus, galite atkreipti dėmesį ir į bendras miego sąlygas: tinkamą kambario temperatūrą (apie 18-21 °C), ramų apšvietimą bei rutiną prieš miegą (pvz., rami lopšinė, trumpas masažas). Vis dėlto, svarbu stebėti, kada mažylis pats rodo pasirengimą - geba nusiraminti ir užmigti be buteliuko ar krūties. Svarbu suvokti, kad tai, kaip nutraukti žindymą kiekviena mama gali rinktis pagal savo bei vaiko poreikius.
Jeigu visą dieną neduosite vaikui krūties, tačiau vakare palūšite ir labai įsirėkusiam mažyliui vėl įbruksite krūtį - kitas kartas bus dar sunkesnis vaikui (nes jis dar labiau stengsis išsireikalauti krūties), ir sunkesnis jums, nes stresą patirsite iš anksto ir su baime lauksite nakties.
Staiga nutraukiamas žindymas
Kitas žindymo nutraukimo būdas yra kategoriškesnis, greitesnis - vieną dieną imti ir nebeduoti krūties. Dieną paprastai nebūna sunku, nes dienos metu nukreipti vaiko dėmesį ar kaip pakaitalą vietoje motinos pieno pasiūlyti baranką nėra sudėtinga, sunkiau naktį. Vieni specialistai nakčiai siūlo „estafetę” perimti tėčiui - t.y., miegoti jam su mažyliu, kiti ir toliau siūlo likti šalia mažylio naktį mamai, tik labiau apsirengusiai, kad mažyliui kuo mažiau kvepėtų mamos pienas, ir kuo mažiau matytųsi krūtys. Nors mama ir kvepia pienu, o jos glėbys primena patogų įsitaisymą valgymui iš krūties, staiga imti ir netekti abiejų yra gana žiauroka, ar ne? Iki tol mažylis valgė iš mamos krūties kada tik užsinorėjo, o staiga vieną dieną nebėra pienelio ir nebėra mamytės. Ir kai po nakties, paros ar kelių parų mamytė vėl atsiranda, kyla sumaištis - gal dar yra ir pieno? Ir kuo taip prasikalto tėtis, kuris žindymo procese tiesiogiai nedalyvavo, naktinių maitinimų metu saldžiai nepastebimas miegojo, o su juo nesusijusio negatyvaus proceso metu turi atlikti lemiamą vaidmenį? Staiga atsiradusi visiems visiškai kitokia naktis sukelia papildomo streso visiems: mama eina iš proto girdėdama vaiko klyksmą gretimame kambaryje, tėtis eina iš proto, nes nežino ką daryti pakliuvęs į „tokią peklą”, mažylis pasimetęs rėkia - kiek galima laukti mamos su visu pienu?
Kitas variantas yra mamai imti ir migdyti mažylį pačiai, ryžtingai pereinant prie kitokio migdymo ir miegojimo būdo. Patiriamas stresas naudojantis šiuo metodu yra momentiškai galbūt stipresnis, tačiau trumpalaikis. Paprastai po dviejų - trijų parų (sunkiau paprastai būna tik naktimis) mažylis nebeieško krūties. Jeigu nusprendėte maitinimą nutraukti staiga, labai gerai apgalvokite, ar esate tam pasiruošusi ir pasiryžusi. Nustoti maitinti išties nėra lengva, nes tai sunku tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai. Visų pirma moters organizme pasikeičia hormonų pusiausvyra, o tai skatina jautrumo padidėjimą, melancholinių nuotaikų atsiradimą. Tai žinodama, motina privalo save nuteikti būti stipria ir vadovautis protu, o ne emocijomis.
Staigus ar netaisyklingai atliktas žindymo nutraukimas gali tapti tikrai skausmingu ir neigiamas emocijas sukeliančiu įvykiu tiek vaikučio, tiek ir mamos gyvenime. Dažnai mamos ypač nerimauja dėl nujunkymo proceso. Staigus nujunkymas yra labai didelis stresas ir mamai, ir mažyliui, ko pasekoje gali įvykti krūties latakų užsikimšimas (pieno kamštis), krūties infekcija (mastitas) ar net krūties pūlinys (abscesas). Dėl to mamai gali staigiai nukristi tam tikrų hormonų lygiai kraujyje, kas gali sukelti nuotaikų svyravimus, depresiją ir pan. Tikroji būtinybė staigiai nutraukti žindymą yra tikrai itin retas atvejis - kūdikio mirtis, mamai nustatyta visiškai nesuderinama su žindymu liga ir/ar jai būtinas ilgalaikis visiškai su žindymu nesuderinamų vaistų vartojimas. Jei tik įmanoma, visada pasitarkite ir su kitais gydytojais - tiesiog tam, kad išgirstumėte „antrąją nuomonę“, jei jums siūloma staigiai nutraukti maitinimą.
Jei Jūsų kūdikis ir Jūsų šeimos gydytojas manote, kad Jūsų kūdikis yra visiškai pasirengęs atsisakyti maitinimo naktį (jis vyresnis nei 6 mėnesiai, gerai priauga svorio, neturi sveikatos problemų ir pan.), tai nutraukti maitinimą galima staiga, per vieną naktį (angl. šis procesas vadinamas „cold turkey“). Nepamirškite, kad visiems kūdikiams (ir tėvams) gali reikėti laiko. Jei bandant vieniems stinga kantrybės ar jaučiatės pasimetę, kreipkitės į specialistus.
Kitos svarbios rekomendacijos
Ramiai kūdikiai miega tada, kai šalia jaučia mamą, uodžia jos kvapą, jaučia širdies ritmą, šilumą ir jaučiasi saugūs, nes žino, kad į jo poreikius bus atsiliepta bet kada, kada to prireiks. Tai yra prieraišumas, kuris yra sveikas, nes taip kūdikis - per pirminį pasitikėjimą mama - vėliau įgauna pasitikėjimą ir išoriniu pasauliu. Konsultuojant naujagimių mamas, vienas didesnių rūpesčių yra sklandus žindymas. Ne visoms mamoms jis yra toks sėkmingas ir lengvas kaip jos įsivaizdavo. O jam nepavykus ir pradėjus maitinti mišinuku, mamos jaučia nusivylusios savimi, nes juk žindymo kursuose joms sakė, kad žindyti gali visos!
Visiškai normalu mums, suaugusiems, naktį prabudus ir pasijutus nesaugiai, apkabinti savo partnerį ir prisiglausti. Žinoma, nereikia brukti krūties vos vaikas užsinorėjęs kokio barškučio pradeda verkti. Mano pačios gyvenime žindymas vyksta organiškai, įsiliedamas į mano kasdieninę veiklą. Aš jo nesureikšminu ir neskiriu laiko susiruošti, rasti tinkamą vietą, orą ar nuotaiką…Tiesiog imu mažylį, glaudžiu ir žindau, kai jam to reikia.
Jeigu mažylis rodo stiprų poreikį pažįsti, nereikia jam atsakyti. Kaip suprasti, ar nujunkymas jūsų mažyliui vyksta per greitai? Stebėkite savo kūdikį dėl streso požymių; jis tikrai jums leis suprasti, jei nujunkymas jam vyksta per greitai. Pasirengimas nujunkymui yra tam tikras raidos etapas ir kai kurie vaikai jį pasiekia anksčiau nei kiti. Jei nujunkymas, rodos, eina per greitai jūsų vaikui (ar jums - juk žindymas yra „abipusio eismo gatve“), tuomet niekas negali jums uždrausti kiek sulėtinti tempą ar net grįžti šiek tiek atgal. Jums nereikia vėl susigrąžinti visus prieš tai buvusius maitinimo kartus. Bet jei tik norite, galite susigrąžinti tuos, kurių jūsų mažyliui, rodos, reikia labiausiai. Arba nesiūlykite pati krūties, tačiau neatstumkite vaikučio iki tos ribos, kai jis pasijaus tiesiog beviltiškai. Sergantiems vaikams yra labai normalu norėti žįsti daugiau, nei tuomet, kai jie yra sveiki. Žindymas aprūpina juos skysčiais ir maisto medžiagomis, kurių jie labai dažnai atsisako, jei tai nėra mamos pienas.
Pasikonsultuokite su specialistais, jei abejojate, kurią paslaugą pasirinkti. Jeigu vaikutis susidūrė su sveikatos problema, mokymo paslaugos neteikiamos - kviečiame registruotis vaikų gydytojos konsultacijai. Svarbu: susitikimo metu pateiksime Jums skirtus patarimus, bet tai nėra gydytojos konsultacija, jais nesiekiama diagnozuoti ir gydyti ligų - dėl sveikatos problemų turite pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar kitu asmens sveikatos priežiūros specialistu.
Kūdikiui suėjo 6 mėnesiai - ką jis turėtų mokėti? Asta Brazauskienė
Kada gi reikėtų liautis žindyti? Ne visais atvejais mamos sutinka ar gali laukti, kol vaikelis nuspręs pats atsisakyti pienelio. Nu(si)junkymas yra žindymo pabaiga. Kada ji turėtų įvykti? Kai kurie sveikatos priežiūros specialistai iki šiol „ilgalaikiu“ žindymu laiko tik pirmuosius 6 mėnesius, tačiau svarbu žinoti, kad visas pasaulis yra susitaręs, jog pirmuosius 6 mėn. turėtų būti išimtinis žindymas (neduodant jokių papildomų skysčių ir maisto, išskyrus motinos pieną). O nujunkymas - Amerikos pediatrų draugiją rekomenduoja žindyti iki metų, PSO ir UNICEF palaiko žindymą iki 2 metų ir ilgiau, jei mamai ir vaikui to reikia, tuo tarpu ne Vakarų kultūros šalyse tai įprastai įvyksta apie 3-4 vaiko gyvenimo metus.
Jeigu nesate tikra dėl žindymo nutraukimo - nenutraukite, maitinkite mažylį kuo ilgiau ir iki tol, kol tai patogu jums abiem. Jeigu nusprendėte, kad jau laikas tai padaryti - būkite ryžtinga ir nepasiduokite emocijoms, nes kad ir kada nuspręstumėte nutraukti žindymą, savijauta visada bus tokia pati - taip nuspręsta gamtos. Žindymas vienareikšmiškai yra geriausias dalykas kūdikiui, ne tik dėl neįkainojamos motinos pieno sudėties ir vertės, tačiau kartu ir dėl galimybės prisiglausti prie motinos, taip užmezgant artimą ir glaudų tarpusavio ryšį. Žindymo nauda niekas neabejoja, tačiau kad ir koks didelis stebuklas tai būtų, galiausiai jis turi baigtis. Nesijauskite kaltos nutraukusios maitinimą - jūs esate ne tik motinos, jūs dar ir moterys. Apdovanokite save ir atšvęskite žindymo pabaigą, o kartu ir mažylio savarankiškumo pradžią. Nesikankinkite, jeigu akivaizdžiai matote, kad pienelis baigėsi, ir tai trukdo ramiai miegoti tiek jums, tiek vis nepasisotinančiam mažyliui, tiesiog objektyviai įvertinkite žindymo padėtį ir imkitės ryžtingų veiksmų.
Jei mama tai priima kaip normą ir stengiasi pati labai neišsibudinti, tai šis laikotarpis išgyvenamas gana ramiai, ir motina nesijaučia pervargusi. Dar sunkiau, jei motina prie vaiko keliasi, eina į kitą kambario kampą ar net į kitą kambarį, ir tai vyksta kelis kartus per naktį. Be abejo, ją tas labai išvargina. Tėvams patarčiau pabandyti įsivaizduoti ir prisiminti save, labai mažą, pabudusį nuo baisaus sapno, košmaro… Ko gi aš norėčiau? Taigi 1-3 kartus mažam vaikui per naktį trumpam pabusti ir, kažkokiomis priemonėmis vėl jam pasijutus saugiam, ramiai užmigti, yra normalu. Jei tie pabudimai baigiasi klyksmais, neįmanoma suraminti, jau reikia ieškoti tokio vaiko elgesio priežasčių. Dažnai gali prabudinėti ir dieną per daug įspūdžių patiriantys ar hiperaktyvūs vaikai.
Nėra ir negali būti vienodo recepto, nes jei pradėsime pagal gautąjį receptą „dresiruoti“ vaikus, tai tik sukursime jiems rimtų psichologinių problemų. Kiekvienas vaikas, jo poreikiai yra individualūs ir turi būti sprendžiami individualiai.
Svarbu tik, jei sykį jau pasiryšite, pirmiausia nenuolaidžiaukite sau. Vieną naktį - prie mūsų, kitą - savo lovytėje, ir taip vaikutis nebesupranta, kas vyksta. Vakare galima vaikutį pamaitinti sočiau, tačiau nepavyks prikimšti kaip „kalėdinės žąsies“, kad kristų ir miegotų. Nežindomiems vaikams nuraminimui padeda vanduo, arbata ar pienelis. Žindomiems tai atstoja motinos pienas iš krūties.
Jeigu vis tik mama pajunta krūtyse „tempimą“ ar pasireiškia kitos krūtų būklės, tai rodo jog atjunkymas vyksta per greitai, t.y. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai žindymas baigiasi. Nesvarbu, kiek žindėte - kelias dienas, savaitę, mėnesius, kiekvienas mamos pieno lašas yra svarbus ir reikšmingas kūdikiui. Kuo ilgiau žindome, tuo labiau saugome vaiką nuo įvairių ligų ir sveikatos problemų, o nauji moksliniai tyrimai netgi rodo, kad ilgiau žindytų vaikų smegenys yra didesnės. Bėgant laikui mamas aplanko mintis arba joms aplinkiniai primena, kad laikas žindymą baigti, dažnai nurodydami priežastis, kurios ne visada yra pagrįstos.
Kai nutraukiame žindymą, vaikas netenka ne tik maisto šaltinio, bet ir įprasto būdo nusiraminti, o mamai tenka sąmoningai suprasti ir perkeisti savo santykį su vaikui iš žindymo teikiamo artumo į artumą nebežindant. Ne veltui lietuvių kalboje žodis junkyti turi ne tik žindymo prasmę, bet ir - mokymo prasmę.
Jeigu aktyviai nujunkote, suteikite mažyliui daug meilumo, išties daug laiko būnant tik judviem kartu, daug bučinių ir apkabinimų. Daugelis mamų, kurios nujunko mažylius, dažnai bijo tai daryti, galvodamos, jog toks elgesys kaip tik paskatins vaiką siekti krūties. Tiesa ta, jog jūsų vaikui toks elgesys yra tiesiog būtinas kaip sumažėjusio fizinio kontakto kompensacija sumažėjus žindymui.
Jeigu mažylis išreiškia stiprų poreikį pažįsti, nereikia jam atsakyti. Kaip suprasti, ar nujunkymas jūsų mažyliui vyksta per greitai? Stebėkite savo kūdikį dėl streso požymių; jis tikrai jums leis suprasti, jei nujunkymas jam vyksta per greitai. Pasirengimas nujunkymui yra tam tikras raidos etapas ir kai kurie vaikai jį pasiekia anksčiau nei kiti. Jei nujunkymas, rodos, eina per greitai jūsų vaikui (ar jums - juk žindymas yra „abipusio eismo gatve“), tuomet niekas negali jums uždrausti kiek sulėtinti tempą ar net grįžti šiek tiek atgal. Jums nereikia vėl susigrąžinti visus prieš tai buvusius maitinimo kartus. Bet jei tik norite, galite susigrąžinti tuos, kurių jūsų mažyliui, rodos, reikia labiausiai. Arba nesiūlykite pati krūties, tačiau neatstumkite vaikučio iki tos ribos, kai jis pasijaus tiesiog beviltiškai.
Kai kurie vaikai, jausdami mamos spaudimą nustoti žįsti krūtį, dar labiau prie jos prisiriša, dėl to kartais verta padaryti mėnesio ar dviejų pertrauką ir vėl pabandyti. Dalis vaikų gali per tą laiką patys atsisakyt krūties, jausdami, kad ji tapo nebe tokia svarbia mamai, kai kurie po poros mėnesių subręsta tiek, kad gali lengviau atsisakyti žindymo.
Kai kuriose bendruomenėse nujunkymas yra švenčiamas, nes krūties atsisakymas reiškia vaiko subrendimą, perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Staigaus nujunkymo švęsti tikriausiai nesinorės, nes tokia šventė vėl primintų skaudžią netektį.
Suprantama, kad be maisto funkcijos, krūtis padeda kurti artumo, ryšio jausmą, nuraminti kūdikį. Tačiau kai kurios teorijos teigia, kad vos kūdikiui ar vaikui suverkus, susierzinus, užsigavus, raminti jį reikėtų taip pat krūtimi. Visiškai normalu, jei mamos instinktai skatina ją paimti verkiantį kūdikį ir pažindyti. Akyla mama išmoksta pastebėti pirmuosius alkio požymius ir nelaukia, kol kūdikis pradės aktyviai verkti. Kita vertus, mažylis gali verkti, pavyzdžiui, nes jam spaudžia sauskelnių kraštelis, jam pasidarė baisu nutolus mamai, jam šalta, karšta, jis sirguliuoja ir t.t. Bet jei įsitikinus, kad nėra jokių kitų dirgiklių, jis vis tiek verkia, tikrai geriausia, ką mama gali padaryti, tai priglausti prie krūties. Kartais jis po kelių minučių nurims ir užmigs, paleidęs krūtį.
Jei moteris turi vyrą, siūlyčiau pažindžius vaikutį palikti šalia tėčio ir pasnausti kitam kambary, iki kol vaikiukas pats pabus. Jausdamas kažką pašonėj, vaikutis ramiau miegos, artumas išlaikytas.
