Naujagimių susilaukusios mamos itin dažnai sėdi prie lovytės ir stebi, ar mažyliai kvėpuoja, bijo juos palikti miegoti vienus, ypač naktį.
Sveiki, išnešioti naujagimiai pradeda kvėpuoti vos gimę, dažniausiai pirmąją savo gyvenimo minutę. Gimstant patiriami dirgikliai (šaltis, skausmas, lietimas), deguonies stoka organizme (perkirpus virkštelę) skatina pirmąjį naujagimio įkvėpimą. Su pirmuoju riksmu mažylio plaučiai išsiplečia, jis pradeda kvėpuoti savarankiškai. Jeigu iki gimimo vaikelio plaučiai buvo užpildyti skysčiu, jam gimus palengva užpildomi oru, pasikeičia organizmo kraujotaka bei medžiagų apykaita.
Kūdikis kvėpuoti mokosi dar būdamas mamos pilvelyje. Tiriant ultragarsu jau nuo 20 nėštumo savaitės galima stebėti vaisiaus kvėpavimo judesius. Gimęs mažylis išmoksta kvėpuoti pats, tačiau tai nėra paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pirmasis naujagimio įkvėpimas - tai sudėtingas procesas, kurį skatina gimdymo metu patiriami dirgikliai, tokie kaip šaltis, skausmas ir lietimas, taip pat deguonies stoka organizme po virkštelės perkirpimo. Išnešiotas ir sveikas naujagimis paprastai atlieka pirmąjį įkvėpimą per pirmąją savo gyvenimo minutę. Šis pirmasis įkvėpimas, lydimas verksmo, leidžia plaučiams išsiplėsti ir pradėti savarankišką kvėpavimą. Jei iki gimimo kūdikio plaučiai buvo užpildyti skysčiu, po gimimo jie palaipsniui prisipildo oru, o tai sukelia pokyčius organizmo kraujotakoje ir medžiagų apykaitoje.
Pirmaisiais mėnesiais kūdikis turi adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Prisitaikymas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo tobulėjimu.
Naujagimių medžiagų apykaita yra daug greitesnė nei suaugusiojo, todėl jam reikia daugiau deguonies, kuris į organizmą patenka dažniau kvėpuojant. Palyginimui, suaugęs žmogus įkvepia net kelis kartus mažiau - iki 12-20 k./min. Kūdikiui augant kvėpavimas keičiasi į diafragminį.
Verta žinoti, kad naujagimiui kvėpuojant juda pilvas. Norint sužinoti, kaip dažnai jis kvėpuoja, reikia uždėti ant pilvuko ranką ir paskaičiuoti, kiek naujagimis atlieka kvėpavimo judesių. Dažniausiai jis įkvepia ir iškvepia 40-60 kartų per minutę, šešių mėnesių kūdikio kvėpavimas jau retesnis - 35-40 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę, sulaukus metukų - apie 30 kartų. Kūdikiui augant kvėpavimas keičiasi į diafragminį.
Nėra nė vienos mamytės, kuri nebūtų tikrinusi, kaip kvėpuoja jų mažylis. Kartais net veidrodėlį prideda prie nosytės, kantriai laukdamos, kol jis aprasos. Rūpestingoms mamytėms būtų pravartu žinoti, kad ateidamas į šį pasaulį mažylis atsineša visą komplektą įgimtų refleksų.
Naujagimių kvėpavimą reguliuoja pailgosiose smegenyse esantis kvėpavimo centras. Jis subręsta pirmaisiais gyvenimo metais, todėl naujagimiams ir kūdikiams būdingi ir trumpi kvėpavimo sustojimai. Jie vadinami apnėja. Taip pat naujagimiams ir kūdikiams būdingas netolygus kvėpavimas (vadinamoji aritmija).
Miego apnėja - tai būsena, pasireiškianti dažnais trumpalaikiais kvėpavimo sustojimais dėl kvėpavimo takų susiaurėjimo arba sutrikus kvėpavimo nervinei kontrolei miego metu. Jei vaikas miegodamas knarkia, gali būti, kad pagrindinė knarkimo priežastis yra miego apnėja. Tai reiškia, kad viršutiniai kvėpavimo takai yra blokuojami. Pagrindinės galimos priežastės - padidėję adenoidai arba padidėjusios tonzilės.
Pediatrai į tokius kvėpavimo netolygumus rekomenduoja žiūrėti rimtai, nes tuomet smegenims trūksta deguonies - tai gali kelti grėsmę kūdikio gyvybei.
Kad kūdikis „nepamirštų” ritmiškai kvėpuoti, jam apie tai reikia priminti švelniais prisilietimais, todėl kuo dažniau jį paglostykite ir priglauskite prie savo kūno.
Jeigu mažyliui reikalinga pastovi kvėpavimo kontrolė, naudojami naujagimių kvėpavimo ir apnėjų registravimo monitoriai. Lietuvoje jais naudojamasi tik ligoninėse, o užsienyje jie dažni tėvelių pagalbininkai namie. Jų veikimo principas paprastas: jeigu mažyliui miego metu ar jam būdraujant kvėpavimas suretėja iki 10 kvėpavimo judesių per minutę, kvėpavimas sustoja ilgiau nei 12 sekundžių, pasigirsta tam tikras įspėjantis signalas arba užsidega indikatoriaus lemputė.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo sistema, kuri apima plaučius, bronchus ir diafragmą. Naujagimiams kvėpavimo takai yra dar nesubrendę, todėl bet kokie sutrikimai gali turėti didelę įtaką jų gebėjimui efektyviai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Plaučių audinys ir alveoliai, kurie atsakingi už dujų mainus, gali būti nepakankamai išsivystę. Taip pat gali būti sutrikusi diafragmos funkcija, kas dar labiau apsunkina kvėpavimą.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimas yra būklė, kai naujagimis turi sunkumų kvėpuoti, dažnai dėl nepakankamo plaučių išsivystymo arba kitų anatominių ypatumų. Ši liga gali pasireikšti įvairiomis formomis, pradedant nuo lengvo dusulio iki sunkių kvėpavimo nepakankamumo atvejų, kai reikalinga skubi medicininė intervencija.
Pagrindinės naujagimio kvėpavimo sutrikimo priežastys apima plaučių surfaktanto trūkumą, kuris yra medžiaga, reikalinga plaučių alveolių stabilizavimui. Be to, gali būti genetiniai veiksniai, tokie kaip paveldimos plaučių ligos arba anomalijos. Infekcijos, tokios kaip pneumonija, taip pat gali prisidėti prie šios ligos vystymosi.
Pagrindiniai naujagimio kvėpavimo sutrikimo simptomai gali būti: greitas arba lėtas kvėpavimas, dusulys, cianozė (odos, lūpų ar nagų mėlynavimas), nosies šnypštimas, krūtinės ląstos įdubimas, ir bendras silpnumas.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo diagnostika apima fizinį naujagimio ištyrimą, kurio metu vertinami kvėpavimo dažniai, širdies ritmas ir odos spalva. Taip pat gali būti atliekami radiologiniai tyrimai, tokie kaip krūtinės ląstos rentgenograma, siekiant įvertinti plaučių būklę.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Medicininiai gydymo būdai dažnai apima deguonies terapiją, surfaktanto terapiją, ir mechaninę ventiliaciją, jei reikia. Be to, gali būti naudojami vaistai, tokie kaip bronchodilatatoriai, siekiant palengvinti kvėpavimą. Nemedicininiai sprendimai gali apimti naujagimio pozicionavimą, kad būtų palengvintas kvėpavimas. Naujausios terapijos galimybės, tokie kaip genų terapija, šiuo metu yra tiriamos, siekiant pagerinti naujagimių kvėpavimo funkciją ir sumažinti komplikacijų riziką.
Visi naujagimiai kvėpuoja per nosį, nebent jų nosies kanalai yra užsikimšę - tuomet mažylis gali kvėpuoti ir per burną. Jei kūdikis ir vaikas kvėpuoja per burną, tai rodo kažkokį sutrikimą, patologiją. Alergijos. Sloga (ar gleivių susikaupimas nosies ertmėje dėl kitų priežasčių). Anatominės nosies pertvaros problemos. Viena iš dažniausių anatominių problemų, dėl kurios vaikai kvėpuoja per burną - kreiva nosies pertvara. Tai reiškia, kad kremzlių ir kaulų, skiriančių vaiko šnerves, padėtis yra netinkama. Dažniausiai pertvaros iškrypimą nulemia gimdymo traumos (vyresni vaikai nosį gali susižaloti nukritę ar patyrę kitą traumą). Nustatyta, kad iškrypusią nosies pertvarą turi net iki 80 proc. žmonių.
Kūdikiui, kuris nebuvo žindomas arba buvo žindomas trumpiau nei 3 mėn., gali būti sunkiau taisyklingai kvėpuoti. Žindymas, net ir retas, gali paskatinti kūdikį kvėpuoti taisyklingai, nes ištraukiant pieną intensyviai dirba kūdikio burnos ir liežuvio raumenys. Trumpas liežuvio pasaitėlis, ilgai naudojamas čiulptukas, buteliukas, vaikas čiulpia nykštį ir pan. gali turėti įtakos.
Padidėjusios tonzilės ir adenoidai. Dažniausiai kvėpavimo per burną problema prasideda naktį, t.y. vaikas miega kvėpuodamas per burną. Tad kartais tėvai kurį laiką problemos nė nepastebi.
Siekiant, kad sveikata būtų gera, būtina kvėpuoti per nosį. Kvėpuojant per burną nesigamina azoto oksidas, plečiantis kraujagystes ir lemiantis geresnį deguonies įsisąvinimą. Taip pat burnos džiūvimas ir netinkamai besivystantis žandikaulis gali sukelti problemų. Užsičiaupus liežuvis remiasi į gomurį ir lemia jo, o kartu ir žandikaulio bei kitų veido kaulų normalų vystymąsi.
Jeigu pastebėjote, kad vaikas kvėpuoja per burną, apie tai informuokite vaiko gydytoją ir odontologą. Galimi gydymo būdai: miofunkcinė terapija, ortodontinis gydymas, chirurginis gydymas (jo metu šalinamos kliūtys, neleidžiančios vaikui kvėpuoti per nosį).
Trejų-septynerių metukų vaikų kvėpavimas jau retesnis ir gilesnis. Daugelis tėvų dažnai klausosi, ar mažylis kvėpuoja. Naujagimis kvėpuoja tris kartus dažniau nei suaugęs. Pasak šeimos gydytojo Ignato Kulišovo, kuo arčiau metų amžiaus, šie skaičiai mažėja iki 30-35 kartų per minutę, apie 5-6 metus - iki 20-25 kartų, o apie 10 m. Tačiau reikia atminti, kad kai kurių naujagimių kvėpavimas būna nereguliarus. Bet ir tai yra norma.
Kita svarbi naujagimių kvėpavimo ypatybė - jie nemoka kvėpuoti per burną, tik per nosytę. Tad jei nosytė užsikimšo, vaikas ima šnopuoti ar knarkti. Tai gali būti susiję su nosiaryklės struktūra, įgimta nosies pertvaros patologija, adenoidais, nosiaryklės tonzilių padidėjimu.
Kvėpavimo dažnumas kinta, priklausomai nuo to, miega ar būdrauja mažylis. Tačiau kvėpavimą galite patikrinti ir patys. Tam nereikia žadinti mažylio. Pirma, atklokite kūdikį ir pažiūrėkite, ar šiek tiek kilnojasi krūtinės ląsta.
Jeigu jų pilvas yra pripūstas kaip balionas, o krūtinė lieka santykinai rami, jie daro tai puikiai. Kadangi jie dar neturi stiprių krūtinės raumenų, visa darbas tenka diafragmai, kuri stumia pilvą, kad plaučiai galėtų prisipildyti.
Kūdikiai iki 3 mėn. gali įkvėpti 30-60 kartų per minutę. 6 mėn. kūdikis kvėpuoja nebe taip tankiai - 35-40 k./min., o 1 m. - apie 30 kartų.
1. Neleiskite išsausėti nosies gleivinei, gydykite užsikimšusią nosytę.
Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof.
Kaip veikia naujagimio plaučiai?
