Autizmo spektro sutrikimas (ASS) ir autizmas yra bendri terminai, skirti apibūdinti grupei sudėtingų smegenų vystymosi sutrikimų. Šiuos sutrikimus apibrėžia skirtingo laipsnio socialinio bendravimo, verbalinio ir neverbalinio bendravimo bei pasikartojančio elgesio problemos. Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą - verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje vaikystėje. Kas yra vaikystės autizmas? Vaikystės autizmas yra neurovystymosi sutrikimas, kuris veikia tai, kaip vaikas bendrauja, supranta socialinius signalus ir reaguoja į aplinką. Autizmas nėra liga ir nėra atsirandantis dėl auklėjimo ar tėvų klaidų - tai įgimtas neurologinis ypatumas.

Autizmo diagnozė nustatoma remiantis tam tikrų savybių rinkiniu, o ne atliekant biologinius tyrimus. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl autizmo spektro sutrikimą sunku atpažinti iki pat tol, kol vaikas sulaukia 18-24 mėn. ir vėliau. Visi vaikai augdami įgyja įgūdžių, išmoksta tam tikrų elgesio standartų, o kiekvieno vaiko tempas skiriasi. Šis kontrolinis požymių ir savybių sąrašas gali būti išties naudingas. Tačiau svarbu turėti omenyje, kad tiksliausiai kūdikių raidos sutrikimus atpažinti gebės gydytojai, kurie turi patirties ir šios srities žinių.

Tyrimai rodo, kad autizmo šaknų galima rasti labai ankstyvame smegenų raidos etape, tačiau akivaizdžiausi autizmo ženklai ir simptomai vaikams atsiranda apie 2-3 gyvenimo metus. Ankstyvoji diagnostika bei ankstyva pagalba vaikui gali duoti gerų rezultatų. Ankstyvieji autizmo požymiai dažniausiai prasideda ankstyvoje vaikystėje, tačiau pirmieji požymiai ne visada būna lengvai atpažįstami. Kai kurie vaikai vystosi kitaip, bet be ryškių sunkumų, todėl tėvai ilgą laiką gali abejoti, ar jų pastebimi skirtumai yra tik individualūs bruožai, ar signalai, kad reikėtų pasitarti su specialistu.

Kas yra autizmo spektro sutrikimas?

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) yra bendras terminas, apibūdinantis grupę sudėtingų smegenų vystymosi sutrikimų. Šiuos sutrikimus apibrėžia skirtingo laipsnio socialinio bendravimo, verbalinio ir neverbalinio bendravimo bei pasikartojančio elgesio problemos. Tai neurologinis sutrikimas, kuris paveikia tai, kaip vaikas bendrauja, supranta socialinius signalus ir reaguoja į aplinką. Autizmas nėra liga ir nėra atsirandantis dėl auklėjimo ar tėvų klaidų - tai įgimtas neurologinis ypatumas.

ASS gali būti siejamas su protine negalia, motorinės koordinacijos sunkumais ir dėmesio bei fizinės sveikatos problemomis (tokiomis kaip miego ir virškinamojo trakto sutrikimai). Kai kurie žmonės, kuriems būdinga autizmo spektro sutrikimai, turi ypatingų vizualinių, muzikos, matematikos ir meno gebėjimų. Tačiau apie 40 procentų jų turi vidutinius ar didesnius už vidutinius intelektinius gebėjimus. Iš tiesų, daug jų gali didžiuotis savo savitais gebėjimais ir netipiniu požiūriu į pasaulį. Kiti turi didelę negalią ir negali gyventi savarankiškai. Apie 25 procentus asmenų turi sunkumų bendraujant žodžiais, bet gali išmokti bendrauti kitomis priemonėmis.

Ar autizmas yra dažnas?

JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro autizmo statistika rodo, kad apie 1 amerikiečių vaikui iš 88 yra būdingas autizmo spektro sutrikimas. Tad per 40 metų skaičiai yra dešimteriopai išaugę. Tyrimai rodo, kad šį padidėjimą tik iš dalies paaiškina pagerėjusi autizmo diagnozė bei žinios apie autizmą. Tyrimai taip pat rodo, kad autizmas keturis - penkis kartus dažniau nustatomas berniukams, nei mergaitėms. JAV autizmas yra diagnozuojamas apytiksliai 1 berniukui iš 54 ir 1 mergaitei iš 252. Lietuvoje bent vienu autizmo spektro sutrikimu serga kas 70 vaikas.

Kokios autizmo priežastys?

Visai neseniai atsakymas į šį klausimą būtų buvęs „nežinoma”. Tačiau dabar tyrimai jau pateikia atsakymus. Pirmiausia ir svarbiausia - mes dabar žinome, kad nėra vienos autizmą sukeliančios priežasties, kaip ir nėra vieno autizmo tipo. Per pastaruosius metus mokslininkai identifikavo keletą retų genų pokyčių (arba mutacijų), siejamų su autizmu. Tačiau tik keli jų yra gali patys sukelti autizmą. Daugeliu autizmo atvejų jį sukelia autizmo rizikos genų ir aplinkos veiksnių, veikiančių ankstyvąjį smegenų vystymąsi, derinys.

Esant genetiniam polinkiui į autizmą, negenetinių ar „aplinkos” veiksnių kiekis dar labiau padidina šią riziką. Geriausias šių autizmo rizikos veiksnių įrodymas apima įvykius prieš ir per gimdymą. Jie apima vyresnį abiejų tėvų amžių pastojimo metu, motinos ligas nėštumo metu ir tam tikrus gimdymo metu buvusius sunkumus, ypač susijusius su deguonies trūkumo kūdikio smegenims laikotarpiais. Svarbu nepamiršti, kad šie veiksniai patys savaime nesukelia autizmo, jie kartu su genetiniais rizikos veiksniais šiek tiek padidina riziką.

Vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad moteris gali sumažinti riziką pagimdyti vaiką su autizmo sindromu, jei keletą mėnesių prieš ir po pastojimo vartos folio rūgšties preparatų ir valgys maisto, kuriame gausu folio rūgšties.

Vaikas autistas - koks jis?

Kiekvienas asmuo su autizmo spektro sutrikimu yra unikalus. Daugelio jų vizualinių menų, muzikos gebėjimai ir akademinis meistriškumas yra išskirtiniai. Apie 40 procentų jų turi vidutinius ar didesnius už vidutinius intelektinius gebėjimus. Iš tiesų, daug jų gali didžiuotis savo savitais gebėjimais ir netipiniu požiūriu į pasaulį. Kiti turi didelę negalią ir negali gyventi savarankiškai. Apie 25 procentus asmenų turi sunkumų bendraujant žodžiais, bet gali išmokti bendrauti kitomis priemonėmis.

Autizmo spektras itin platus, o ir patys vaikai, susidūrę su šiuo sutrikimu, taip pat yra skirtingi. Juolab, kad ir ligos požymiai pakankamai įvairūs ir gali pasireikšti skirtingu stiprumu. Vieni vaikai autistai iš tiesų būna atsiriboję nuo aplinkos ir susitelkę tik į savo veiklą. Nagi kitiems rūpi bendrauti, tyrinėti supančią aplinką, ir net išryškėja ypatingi gebėjimai kokioje nors srityje. Taip pat svarbu suprasti, kad nėra vieno universalaus „autizmo modelio“, kuris tiktų visiems vaikams. Du vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, gali elgtis ir vystytis labai skirtingai. Vienas vaikas gali būti tylus, ramus, daug laiko praleisti vienas ir vengti triukšmingų situacijų, o kitas - būti aktyvus, impulsyvus, su stipriomis emocinėmis reakcijomis ir sunkiai valdomais išgyvenimais.

Apie autizmą įspėjantys ženklai

Čia pateikiamas galimų apie autizmą įspėjančių ženklų sąrašas. Jei kartais pastebite vieną ar du simptomus - nepanikuokite. Jeigu jus neramina vaiko raida, pasikalbėkite apie tai su vaiko gydytoju. Autizmo spektro sutrikimai dažniausiai prasideda ankstyvoje vaikystėje, tačiau pirmieji požymiai ne visada būna lengvai atpažįstami. Kai kurie vaikai vystosi kitaip, bet be ryškių sunkumų, todėl tėvai ilgą laiką gali abejoti, ar jų pastebimi skirtumai yra tik individualūs bruožai, ar signalai, kad reikėtų pasitarti su specialistu.

Greita santrauka: ką svarbu žinoti apie ankstyvuosius autizmo požymius

• Kas tai? Ankstyvieji elgesio ir raidos ypatumai, rodantys galimus autizmo spektro bruožus.
• Kada pasireiškia? Dažniausiai tarp 1 ir 3 gyvenimo metų, kartais - dar anksčiau.
• Kaip jie atrodo? Skirtumais bendraujant, reaguojant į aplinką, žaidžiant ar bendraujant su žmonėmis.
• Ar tai diagnozė? Ne. Ankstyvieji požymiai nėra diagnozė, bet signalas stebėti ir pasitarti su specialistu.
• Kada nustatoma diagnozė? Dažniausiai 2-4 metų amžiuje, tačiau kartais vėliau.
• Kodėl svarbu anksti atpažinti? Ankstyva pagalba padeda vaikui geriau vystytis ir prisitaikyti.

Ankstyvieji autizmo požymiai pagal vaiko amžių

Ankstyvieji autizmo požymiai gali pasireikšti skirtingais raidos etapais. Svarbu vertinti ne vieną požymį, o bendrą vaiko elgesio ir raidos vaizdą laikui bėgant. Kai kurie požymiai gali būti laikini, tačiau jų derinys ir pastovumas dažniau kelia pagrįstą įtarimą.

Ankstyvieji požymiai, kurie dažnai klaidingai laikomi „charakteriu“

Dalis ankstyvųjų autizmo požymių dažnai būna normalizuojami arba paaiškinami vaiko charakteriu, todėl sprendimas kreiptis pagalbos atidedamas. Tėvai ar artimieji neretai sau kartoja, kad vaikas „tiesiog labai savarankiškas“, „nemėgsta triukšmo, kaip ir vienas iš tėvų“, „mėgsta žaisti vienas“ arba kad „kalbėti pradės vėliau“. Tokie paaiškinimai iš tiesų gali būti teisingi, ypač jei vaikas vystosi harmoningai ir jo elgesys laikui bėgant keičiasi. Tačiau problema atsiranda tuomet, kai šie požymiai išlieka ilgą laiką, stiprėja arba ima trukdyti vaiko kasdieniam funkcionavimui. Jei vaikas vis sunkiau bendrauja, patiria didelį stresą įprastose situacijose ar negali prisitaikyti prie aplinkos, vien charakterio paaiškinimo gali nebeužtekti.

Vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad geriau atlikti įvertinimą per anksti nei per vėlai, nes pats vertinimo procesas vaikui nekenkia, o suteikia tėvams daugiau aiškumo ir ramybės.

Ką tėvai gali daryti dar iki oficialios diagnozės

Net ir nelaukiant oficialios diagnozės, tėvai gali daug nuveikti, kad vaikas jaustųsi saugiau ir lengviau susidorotų su kasdieniais iššūkiais. Pirmiausia svarbu palaikyti pastovią ir nuspėjamą dienotvarkę, nes struktūra padeda vaikui jaustis ramiau. Taip pat naudinga aiškiai įvardyti veiksmus ir perėjimus, pavyzdžiui, pasakyti, kas vyks dabar ir kas bus po to. Aplinkoje verta atkreipti dėmesį į perteklinius dirgiklius - triukšmą, ryškią šviesą, netikėtus pokyčius - ir, jei įmanoma, juos sumažinti. Žaidžiant su vaiku, svarbu skatinti bendrą dėmesį, tačiau be spaudimo ar vertinimo, leidžiant vaikui judėti savo tempu. Taip pat naudinga stebėti, kas konkrečiai vaikui kelia didžiausią stresą, ir ieškoti būdų, kaip tas situacijas padaryti jam lengviau pakeliamas.

Šie veiksmai nepakeičia specialistų pagalbos, tačiau jie gali reikšmingai sumažinti kasdienę įtampą šeimoje ir padėti vaikui jaustis labiau suprastam bei priimtam.

Kada sunerimti ir kreiptis į specialistą

Ne kiekvienas vaiko raidos skirtumas reiškia autizmą. Tačiau yra situacijų, kai laukti ir „žiūrėti, kaip bus“ neberekomenduojama. Ankstyvas pasitarimas su specialistu nereiškia, kad vaikui bus nustatyta diagnozė - tai reiškia, kad vaiko raida bus įvertinta profesionaliai. Kreiptis į specialistą verta, jei:

• vaikas nereaguoja į vardą po 12 mėnesių,
• nerodo pirštu, nebando dalintis dėmesiu,
• nekalba arba praranda jau įgytus žodžius,
• vengia akių kontakto ar bendravimo,
• stipriai reaguoja į kasdienius pokyčius,
• pasikartojantis elgesys tampa dominuojantis.

Svarbu pasitikėti ir tėvų intuicija. Jei jaučiate, kad „kažkas ne taip“, net jei kiti ramina, pokalbis su specialistu gali suteikti aiškumo ir ramybės. Kaip pažymi vaikų raidos specialistė dr. Sally Rogers: „Tėvų pastebėjimai dažnai yra pirmasis ir svarbiausias signalas. Jie geriausiai pažįsta savo vaiką.“

Kada ir kaip nustatoma autizmo diagnozė vaikystėje

Autizmo diagnozė nėra nustatoma vieno vizito metu. Tai nuoseklus vertinimo procesas, kurio metu stebima vaiko raida, elgesys ir bendravimas. Daugeliu atvejų autizmo spektro sutrikimas nustatomas 2-4 metų amžiuje. Kai kuriems vaikams požymiai pastebimi anksčiau, tačiau oficiali diagnozė dažnai nustatoma tada, kai socialiniai ir kalbiniai skirtumai tampa aiškesni. Svarbu žinoti, kad diagnozė gali būti nustatyta ir ankstesniame amžiuje, kai kuriais atvejais ji nustatoma vėliau, ypač jei simptomai švelnesni.

Diagnostiką paprastai atlieka vaikų neurologas, vaikų psichiatras ar klinikinis psichologas, dažnai dirbant komandoje. Vertinimas apima pokalbį su tėvais apie vaiko raidą, struktūruotus stebėjimus ir užduotis, raidos ir elgesio klausimynus. Diagnozė nustatoma remiantis tarptautiniais diagnostikos kriterijais, o ne vien tik testų rezultatais. Kaip pabrėžia vaikų psichiatras dr. Eric Courchesne: „Diagnozė nėra tikslas savaime. Tikslas - suprasti vaiką ir suteikti jam tinkamą pagalbą kuo anksčiau.“

Nauda ir rizikos anksti atpažinus autizmą vaikystėje

Ankstyvas autizmo atpažinimas nereiškia skubėjimo „priklijuoti etiketę“. Tai reiškia galimybę laiku suprasti vaiko poreikius ir parinkti tinkamą pagalbą. Vis dėlto svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir vengti skubotų išvadų.

Nauda, kai autizmo požymiai atpažįstami anksti

• Galimybė anksčiau pradėti tikslinę pagalbą ir ugdymą.
• Pagerėja vaiko bendravimo ir socialinių įgūdžių raida.
• Sumažėja antrinių sunkumų, tokių kaip nerimas ar elgesio problemos.
• Tėvai geriau supranta vaiko elgesį ir poreikius.
• Lengviau pritaikyti ugdymo aplinką darželyje ar namuose.

Rizikos, jei požymiai ignoruojami arba vertinami per vėlai

• Vaikas ilgiau negauna jam reikalingos pagalbos.
• Didėja socialinės izoliacijos ir frustracijos rizika.
• Gali formuotis antriniai emociniai sunkumai.
• Tėvams tenka ilgiau gyventi nežinioje ir įtampoje.
• Pagalbos pradžia tampa sudėtingesnė ir ilgesnė.

Dažniausiai užduodami klausimai apie ankstyvuosius autizmo požymius

• Ar visi ankstyvieji požymiai reiškia autizmą? Ne. Vienas ar keli požymiai nebūtinai reiškia autizmą. Svarbus požymių derinys, jų pastovumas ir poveikis vaiko kasdieniam funkcionavimui.
• Kokio amžiaus vaikui galima nustatyti autizmo diagnozę? Dažniausiai diagnozė nustatoma 2-4 metų amžiuje, tačiau kai kuriais atvejais tai gali būti padaryta ir anksčiau.
• Ar vėluojanti kalba visada reiškia autizmą? Ne. Kalbos vėlavimas gali turėti įvairių priežasčių. Autizmui būdingi ir kiti požymiai, susiję su socialine sąveika ir elgesiu.
• Ar galima „išaugti“ autizmą? Autizmas neišnyksta, tačiau vaikai gali išmokti naujų įgūdžių ir prisitaikymo strategijų, ypač jei pagalba suteikiama anksti.
• Ką daryti, jei specialistai sako palaukti? Jei nerimas išlieka, galima kreiptis dėl pakartotinio ar kito specialisto vertinimo. Tėvų intuicija yra svarbi.

tags: #kaip #atpazinti #autista #vaika

• Kokybė, inovacijos ir tvarumas: Utenos trikotažas
• Paslaugos Prof. Prano Mažylio gimdymo namuose
• Mobilioji Auklė Kūdikio Priežiūrai
• Apie ikimokyklinio ugdymo programas Mažeikiuose
• Kaip sužinoti vaiko lytį