Matyti kenčiantį vaiką ir nežinoti, kaip jam padėti, - tikrai skausminga tėvų, mokytojų ir globėjų patirtis. Sielvartą vaikui gali sukelti daugybė įvykių, pradedant giminaičio mirtimi ar tėvų skyrybomis ir baigiant kasdieniškesniais dalykais, tokiais kaip persikraustymas ar prarastas mėgstamas daiktas. Kad ir menkas būtų sielvartas ar jį sukėlusi priežastis, svarbu suprasti, kad jūsų mylimas vaikas kenčia.

Sielvartą išgyventi sunku ir suaugusiajam, ką jau kalbėti apie vaikus. Jie gali sielvartauti dėl daugelio priežasčių: susidūrus su augintinio, senelio(-ės), bendraklasio, draugo, giminaičio, vieno ar abiejų tėvų mirtimi, taip pat dėl persikraustymo, tėvų skyrybų, didžiulės patirtos nuoskaudos ir t.t. Jei įvyko viena iš šių priežasčių - jau kilo problema, tačiau dar didesnė bėda tuomet, kai nežinome, kaip padėti savo vaikui.

„Prašome neturėti iliuzijų, kad nuo vaikų galite ką nors nuslėpti. Netgi nesuprasdami, kas vyksta, vaikai jaučia, kad kažkas yra negerai.“ - teigia autoriai, ir belieka jiems pritarti. Knyga „Kai sielvartauja vaikai“ pradedama paneigiant populiariausius mitus apie sielvarto įveiką.

Klaidingos nuostatos ir mitai apie sielvartą

Dažniausiai, nežinodami, kaip padėti savo vaikui, naudojamės dar vaikystėje tėvų ar mokytojų perduotomis nuostatomis, net nesuabejoję jų patikimumu. Šios nuostatos, deja, dažnai yra klaidingos ir gali pakenkti.

Populiariausi mitai:

1. „Neliūdėk!“ Tai, ko gero, viena pirmųjų frazių, sakomų vaikui. Tačiau kodėl reikėtų neliūdėti? Juk mes prašome vaiko nesijausti taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Mūsų prašymas neliūdėti visiškai nelogiškas. Jei susižeidžiame, niekas neprieina ir nesako: „Neverk, juk neskauda“. Taip pat nederėtų prieiti prie mamos gedinčio vaiko ir sakyti: „Neliūdėk, ji dabar geresnėje vietoje“. Liūdni, skausmingi neigiami įvykiai sukelia natūralią liūdną, skausmingą vaikų reakciją. Jei paraginsime vaiką nesijausti taip, kaip iš tiesų jaučiasi, paskatinsime jį neigti tiesą.
2. „Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu”. Tai antras gana paplitęs mitas, dažniausiai tėvų naudojamas, kai vaikas susiduria su augintinio mirtimi. Turbūt dažnai tėvai nežinodami, kaip padėti savo liūdinčiam vaikui, kuris prarado augintinį, ištaria frazę; „Nesijaudink, šeštadienį nupirksime tau kitą šunį/katę/žiurkėną“. Taip mes ne tik skatiname vaiką nejausti to, ką jaučia, bet dar ir pažadame apdovanojimą - naują augintinį. Mes ignoruojame faktą, kad vaikas ką tik neteko geriausio savo draugo. Ir nors nupirksime naują augintinį, neišgyvenęs sielvarto vaikas gali neužmegzti ryšio su juo. Dar blogiau, idėja, jog skausmą, patiriamą dėl to, ko netekai, galima pakeisti kuo nors kitu, sukelia vaikui didžiulį konfliktą. Paneigiama vaiką ir jo buvusį augintinį siejusio emocinio ryšio svarba, taip nuvertinant bet kokius santykius. Idėja, vaikui nupirkti naują augintinį, nėra bloga, tačiau reikia išlaukti, kol vaikas susitaikys su netektimi ir bus pasiruošęs naujiems santykiams.
3. „Sielvartauti reikia vienam“. Dažnai net nepagalvojame, kad vaikas mokosi stebėdamas mus. Sužinojus, kad mirė senelis, vaikas nori būti šalia tėvų, tačiau mato vienišą atokiai sėdinčią ir verkiančią mamą, o pakeliui pas ją, jį sustabdo dėdės ir sako: „Netrukdyk mamai, po valandėlės jai bus viskas gerai“. Tarsi parodydami, jog liūdėti reikia vienam. Ką daro vaikas? Eina į savo kambarį ir bando liūdėti vienas. Jį ne tik kankina mintis, kad neteko vieno brangiausių jam žmonių, bet dar turi sėdėti visiškai vienas, lyg būtų kuo nusikaltęs. Kai mažas kūdikis ko nors išsigąsta, jis pradeda verkti ir kviestis pagalbos. Tėvai tuoj pat atskuba ir parodo kūdikiui, jog jis nėra vienas. Ir staiga, vaikui paaugus, jis turi būti vienas, kai jam sunku. Dar blogiau, jei 5-6 metų vaikas išgirsta: „Jei nori verkti, eik į savo kambarį“. Taip mes vaikui tarsi sakome: „Nesijausk blogai, o jei jau nori, eik į savo kambarį ir sielvartauk vienas, nes mes nenorime to matyti“.
4. „Būk tvirtas“. Mirus tėčiui sūnus išgirdo: „Privalai būti tvirtas dėl savo mamos“. Ar dar blogiau: „Dabar tu esi mažas šeimos vyras“. Kuo šios frazės netinkamos? Visų pirma, jos moko slėpti jausmus, antra, primeta vaikui rūpintojėlio vaidmenį ir liepia vaikui tapti suaugusiam vos per vieną naktį. Tai puikiai tinka ir skyrybų atveju. Tačiau mes juk norime, kad vaikai liktų vaikais. Mirties ar skyrybų patirtis užgula jų pečius sunkia našta, tad nesunkinkime jos dar labiau ir neverskime savo vaikų suaugti anksčiau. Būti tvirtiems mes suprantame kaip nerodyti savo jausmų aplinkiniams, o ypač vaikams. O jie to mokosi iš mūsų.
5. „Imkis veiklos“. Veiklos mitas taip paplitęs, kad vargu ar atsirastų žmogus, kuris ištikus kokiai nors netekčiai, nebūtų buvęs paragintas tuoj pat pulti ką nors veikti. Mirties ar skyrybų sukeltas sielvartas palieka kuo giliausius pėdsakus vaiko gyvenime. Prisitaikymas gyventi be žmogaus, kuris visuomet buvo šalia - skausmingas, sunkus ir sudėtingas procesas. Kadangi netektis pati savaime yra didžiulė gyvenimo permaina, tad sielvartaujančio vaiko nederėtų apkrauti papildomais rūpesčiais.
6. „Laikas gydo visas žaizdas“. Norint įveikti sielvartą ir emocinį skausmą, iš tiesų reikia laiko. Tačiau žaizdą išgydo ne laikas. Laikui bėgant žaizda sugyja gydant. Mitas, kad laikas gydo, puoselėja klaidingą nuostatą, jog laikas - tai aktyvi jėga, galinti daryti poveikį, ir, kad jei ilgai ir kantriai palauksite, viskas susitvarkys.

Kaip tinkamai padėti vaikui?

Pagaliau turime knygą, kurioje suformuluoti principai padės Jums išugdyti vaikų gebėjimą tinkamai elgtis, ištikus netekčiai. Šioje įtaigioje knygoje autoriai siūlo išlaisvinti vaikus nuo klaidingos minties „nesijausk blogai“ ir išmokyti juos teigiamų, veiksmingų metodų, leidžiančių įveikti netekties skausmą.

John W. James ir Russell P. Friedman dirba su sielvartą išgyvenančiais žmonėmis daugiau kaip dvidešimt metų. Jie rengia sielvarto įveikos seminarus Kanadoje ir JAV, šia tema rašo mokslinius darbus. Jų metodai, paremti ilgamete patirtimi, padeda efektyviai susidoroti su sielvartu.

Knygos autoriai siūlo veiksmingų metodų, leidžiančių įveikti netekties skausmą. Nors apžvalgoje sunku detalizuoti visus metodus, verta paminėti tokius kaip santykių peržvalga, atsiprašymas, atleidimas, svarbūs emociniai pasakymai, šviesūs prisiminimai. Šie metodai, pateikiami išsamiai ir kontekste, padeda vaikams ne tik suprasti ir išgyventi netektį, bet ir augti.

Svarbu suprasti, kad „Kai sielvartauja vaikai...“ yra ne tik apie mirtį, bet apie visas netektis - artimųjų, augintinių, tėvų skyrybas, persikraustymą ir kitas. Autoriai pabrėžia vieną svarbiausių knygos žinučių: „Niekada nelyginkite netekčių“. Kiekvieno vaiko patirtis yra unikali, ir kiekvienas sielvartas nusipelno atidaus ir empatiško dėmesio.

Ši knyga nėra tik populiarių patarimų rinkinys. Norint pasinaudoti knygos patarimais, reikės daug savarankiško darbo. Tačiau norint padėti vaikui išgyventi sielvartą, pirmiausia tą turite mokėti padaryti patys. Todėl knyga skirta suaugusiesiems, kad jie išmoktų padėti vaikams lengviau išgyventi permainas.

John W. James, Russel Friedman, Dr. Leslie Landon Matthews. Kai sielvartauja vaikai. Suaugusiesiems, kad jie išmoktų padėti vaikams lengviau išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas, augintinio netektį, persikraustymą ir kitas permainas. - Vilnius: Tyto alba, 2009. - 311 p.

Šioje turiningoje knygoje išsakomos mintys gali padėti ir vaikui, ir jums. Svarbu suprasti, kad jūsų mylimas vaikas kenčia, ir suteikti jam reikiamą palaikymą bei supratimą.

tags: #kai #sielvartauja #vaikai

• Kada kalytė gali būti apvaisinta
• Atsiliepimai apie darželius Naujojoje Vilnioje
• Kūdikio odos priežiūra ir sprendimai
• Simonas Daukantas: Istoriko palikimas
• Rizikos nėštumo metu