Abortas - itin nepatogi tema, kuri labai retai aptariama viešoje erdvėje. Nutildytos istorijos, moterų patirtys ir jausmai dažnai lieka neišgirsti, nes šis klausimas apipintas stigmos, kuriai didžiąja dalimi vadovauja dominuojanti religija - katalikybė. Katalikiškasis diskursas, ypač neigiamai žiūrintis į abortą ir neigiantis moters pasirinkimo teisę, užtildo moterų balsus. Tačiau visuomenės apklausos rodo, kad didžioji dalis gyventojų pritaria, jog moterys turėtų teisę pasirinkti, ar tęsti, ar nutraukti nėštumą.
Nėštumo nutraukimas Lietuvoje nėra draudžiamas. Pagal įstatymą, nėštumą galima nutraukti tik iki dvyliktos nėštumo savaitės, o dėl medicininių indikacijų - iki dvidešimt antros savaitės. Nėštumo trukmė skaičiuojama nuo pirmos paskutinių mėnesinių dienos ir patikslinama atliekant echoskopiją. Nėštumas, kurio trukmė nesiekia 6 savaičių, gali būti nutraukiamas ambulatoriškai, o 6-12 savaičių trukmės nėštumas nutraukiamas stacionare.
Sovietų Sąjungoje abortas legalus tapo gerokai anksčiau nei Vakarų valstybėse. Lietuvoje jis legalizuotas 1956 m. Tuo metu, dėl sunkiai prieinamos kontracepcijos, abortas buvo populiariausias būdas išvengti nepageidaujamo nėštumo. Nuo 1988 m. pasaulyje pradėtas naudoti medikamentinis abortas, o Lietuvoje jis legalizuotas nuo 2023 m. sausio 1 d. Nepageidaujamą nėštumą norinčios nutraukti moterys jį galės atlikti iki 9 nėštumo savaitės. Šis nėštumo nutraukimo būdas daugelyje Europos šalių prieinamas jau seniai.
Nors teisiškai abortas Lietuvoje yra prieinamas, jo praktinis prieinamumas susiduria su įvairiais iššūkiais. Tyrimai rodo, kad moterys, norinčios nutraukti nėštumą, susiduria su sunkumais ieškant informacijos ir paslaugų. Dalis gydymo įstaigų neteikia šios paslaugos, remdamosi gydytojų teise atsisakyti procedūros dėl savo įsitikinimų, kitur paslauga neprieinama dėl budinčio gydytojo trūkumo ar kitų priežasčių. Be to, ne visos įstaigos viešina teikiamas paslaugas, o informacijos apie medikamentinį abortą dažnai trūksta.
Statistika rodo, kad dirbtinių abortų Lietuvoje kasmet vis mažėja. Nuo 2018-ųjų jų atliekama 25 procentais mažiau. Viena to priežasčių - gerėjantis visuomenės žinias apie efektyvią kontracepciją ir jos naudojimą. Kita, kiek pesimistiškesnė priežastis - nepatikima abortų statistikos sistema. Gydytojai neskuba džiaugtis tokia statistika, nes ji nėra visiškai patikima.
Svarbu paminėti, kad saugiai ir laiku atliktas abortas neturi jokios įtakos moters vaisingumui. Taip pat tinkamai naudojama kontracepcija nesukelia vaisingumo problemų, o kaip tik apsaugo nuo nepageidaujamo nėštumo ir eilės ligų, kurios sukelia nevaisingumą.
Visuomenės požiūris į abortus yra labai nepalankus, tačiau apklausos rodo, kad didžioji dalis gyventojų pritaria moters teisei pasirinkti. Su nuostata, kad nėščia moteris turi turėti teisėtą galimybę pasidaryti abortą, jeigu dėl kokios nors priežasties nutaria negimdyti, sutiko 60 proc. Lietuvos moterų ir 51 proc. vyrų. Tik 6 proc. moterų ir 4 proc. vyrų tam nepritarė.
Medicininio aborto pradžia - 1988 metai, kai Prancūzijoje tuo tikslu pradėtas naudoti preparatas mifepristonas. Šis preparatas blokuoja progesterono receptorius gimdoje. Nors Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja paprastinti medikamentinio aborto prieinamumą, Lietuvoje galiojantis apribojimas sukuria perteklinius barjerus.
Teisės aktai numato, kad nėštumo nutraukimas „moters sprendimu“ yra mokama paslauga, o dėl sveikatos problemų nutrauktas nėštumas dengiamas iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų. Tačiau nefinansuojama procedūra neturi tokio pat reglamentavimo ir nesulaukia tokio paties institucijų dėmesio stebėsenos lygmeniu kaip privalomojo sveikatos draudimo lėšomis apmokamos paslaugos.
Gydytojai turi teisę atsisakyti atlikti tam tikras procedūras dėl savo įsitikinimų, tačiau ši teisė turėtų būti vertinama profesinio pasirinkimo kontekste. Institucija neturi sąžinės - tai žmogiška savybė. Jei visi gydytojai, dirbantys vienoje įstaigoje, pasinaudoja teise atsisakyti teikti aborto paslaugą, gali tekti nukreipti pacientą kitur. Tačiau nukreipimų sistema, priešingai nei teisė atsisakyti, nėra aiškiai apibrėžta.
Vis dėlto, aiški informacija, kurios įstaigos realiai teikia paslaugą, dažnai nėra viešai prieinama. Viešosios įstaigos neskelbia informacijos apie medikamentinį nėštumo nutraukimą. Tai reiškia, kad pacientė be tiesioginio kontakto su įstaiga negali žinoti, ar procedūra bus atlikta. Kiekviena delsimo diena lemia, ar paslauga dar galės būti suteikta - ypač svarbu tai medikamentinio aborto atveju, kuriam taikomas terminas iki 9 nėštumo savaitės.
Nėštumo nutraukimo paslaugų prieinamumas Lietuvoje ir toliau kelia diskusijas. Nors teisinė bazė egzistuoja, praktiniai aspektai, susiję su informacijos sklaida, paslaugų prieinamumu ir gydytojų požiūriu, vis dar reikalauja tobulinimo.
What Happens When We Deny People Abortions? | Diana Greene Foster | TED
| Paslauga | Medikamentinis abortas | Chirurginis abortas |
|---|---|---|
| Teisiškai prieinamas | Taip (iki 9 nėštumo savaitės) | Taip (iki 12 nėštumo savaitės) |
| Atliekamas | Taip (nuo 2023 m.) | Taip |
| Statistika | Mažėja | Mažėja |
| Prieinamumas | Ribotas, trūksta informacijos | Ribotas, trūksta informacijos |
| Motyvacija (priežasčių mažėjimui) | Geresnė kontracepcija, didesnis informuotumas | Geresnė kontracepcija, didesnis informuotumas |
| Kainos | Kintamos (pvz., 250-500 Eur) | Kintamos (pvz., 82,87 Eur su vietine nejautra, 129,53 Eur su bendra nejautra) |
