Nors jūsų kalytė nėštumą ir šuniavimąsi turėtų įveikti savarankiškai, jūsų buvimas šalia ir raminantys žodžiai turėtų ją nuraminti; dėl to drąsiau galėsite įsikišti, jei nutiktų kas nors netikėta.
Kalės gali pastoti, kai ateina rujos sezonas. Tai nutinka maždaug kas aštuonis mėnesius. Vaisingasis, arba rujos, laikotarpis trunka iki trijų savaičių. Jūsų kalė šiuo laikotarpiu gali ne tik pastoti, bet ir vaidytis su patinais, jei jausis nepasirengusi poruotis. Jei nenorite, kad jūsų kalytė pastotų, veisimą geriausia patikėti ekspertams. Jei nenorite, kad jūsų kalytė pastotų, galbūt vertėtų ją sterilizuoti. Kalės kergimas dėl sveikatos, t. y. manymas, jog kalę reikėtų sukergti nors vieną kartą, tai apsaugotų nuo susirgimo vėžiu ir pan., yra klaidingai skleidžiamas gandas. Taip pat nesąmonė yra tai, kai augintinės šeimininkas pareiškia “noriu, kad mano šuo patirtų motinystės džiaugsmą”, “mano kalytė, nors ir neveislinė, turi teisę į motinystę”. Reikėtų priminti, kad net ir laukiniame pasaulyje tik patys stipriausi, vikriausi, gudriausi susilaukia palikuonių, nes natūrali atranka yra žiauri, o išgyvena tik geriausi.
Nusprendę sukergti kalytę, žinokite, kad stipriai rizikuojate jos sveikata. Ji gali nugaišti gimdymo metu arba netrukus po to, ir tai nėra tokie jau reti atvejai, o Jūs net neturėsite laiko savo sielvartui, nes kiaurą parą turėsite rūpintis likusiais cypsinčiais našlaitėliais. Kalei būtina ypatinga priežiūra - maitinimas, papildai, dažnesnis vedžiojimas į lauką (gimda spaudžia šlapimo pūslę), reguliarus pauodegį apiplovimas (stora kalė negalės susriesti ir susitvarkyti pati), galimas šlapimo nelaikymas. Taip pat žinokite, jog kalei gimdymas ne visada būna sklandus, gali prireikti Cezario pjūvio (po narkozės kalės elgesys neprognozuojamas - gali nepripažinti šuniukų), kalė gali išsigąsti, rėkti iš skausmo ir baimės, įkasti bandančiam jai padėti žmogui. Būna šuniukų apsigimimų (galūnių trūkumai, nesuaugusi pilvo siena - iškrenta žarnos, kaukolės išvarža - išvirtusios į išorę smegenys).
Nėštumas šuniui trunka apie 2 mėnesius, konkrečiai apie 58 - 63 dienas. Kartais iš pradžių jis yra visiškai besimptomis, todėl nėštumo būsena išlieka paslaptimi tol, kol neatsiranda padidėjimas apatinėje keturkojo pilvo dalyje. Pirmasis šuns nėštumas yra įmanomas tik jam lytiškai subrendus. O kada tai atsitinka, priklauso nuo jo veislės. Gebėjimą daugintis anksčiausiai įgyja mažų ar vidutinių veislių šunys, pavyzdžiui, jorkai, taksai ar t. t. Pasiruošimas daugintis pasireiškia pirmąja ruja, kuri paprastai atsiranda nuo 7 iki 12 mėnesių amžiaus mažiems šunims. Vien lytinės brandos nepakanka norint susilaukti palikuonių. Pirmosios rujos metu kalės ne visada būna fiziškai subrendusios, kad galėtų susitvarkyti su motinystės ir gimdymo problemoms. Tokiose situacijose yra laukiama to momento, kai šuo pasieks vadinamąją veisimo brandą, tai yra kai ji galės atsivesti sveikus šunis be jokių kliūčių.
Reprodukcijos procesas šunims vyksta visiškai kitaip nei žmonėms. Daugelis šeimininkų negali atpažinti pasikeitusios augintinių būklės, nes net neįsivaizduoja, kiek mėnesių trunka šuns nėštumas ir kokie yra pirmieji jo simptomai. Atpažinti pasikeitusią keturkojo būklę nėra lengva. Jei kalė yra nėščia, simptomai ne visada pasireiškia iš karto, todėl savininką tai gali net nustebinti. Signalas, kad kalė laukiasi palikuonių, gali būti pilvo apimties apatinėje jo dalyje padidėjimas arba žymiai padidėjusios pieno liaukos.
Tariamo nėštumo metu kalės elgesys yra panašus, kaip ir esant tikram nėštumui. Ji neša žaislus į savo būdelę ir taip pasiruošia mažylių atėjimui į pasaulį. Tai normalu, nes šuo, kaip ir žmogus, turi motinos instinktą. Pieno liaukos yra išsiplėtusios, kartais jose atsiranda pieno. Šunų nėštumo laikotarpis yra daug trumpesnis nei žmogaus nėštumas. Tai trunka tik 2 mėnesius, tiksliau 58 - 63 dienas. Pasibaigus tam laikotarpiui, kalė atsiveda šuniukus. Tai yra pakankamas laikotarpis jiems išsivystyti ir būti sveikiems.
Kalės nėštumas vidutiniškai trunka 59-72 dienas, tačiau dažniausiai kalės šuniukus atsiveda 62-65 nėštumo dieną. Pirmąją nėštumo savaitę šuo yra apvaisinamas ir niekas daugiau kol kas nevyksta. Tačiau nėštumas yra skaičiuojamas nuo to momento. Trečią savaitę embrionai susikaupia gimdoje ir pradeda gaminti placentą, o ketvirtą savaitę embrionai pradeda augti ir primena mažus šunis. Kalės nėštumas pradedamas pastebėti tik penktą savaitę, nes tada jos pilvo apimtis padidėja. Tuomet ultragarsu galima patvirtinti jos nėštumo būklę. Šešta ir septinta savaitės yra intensyvus mažylių vystymosi laikas. Susidaro kailis ir formuojasi griaučių sistema. Patelė pradeda ruoštis šuniukų gimimui.
Iš karto po kergimo atidžiai stebėkite savo kalytę. Nors išorinius šuningumo požymius pamatysite gerokai vėliau, tačiau pagal subtilius elgesio pasikeitimus visgi kartais galima pasakyti, ar kergimas pavyko. Kalytė gali tapti ramesnė nei prieš tai, daugiau miegoti, judesiai taps ne tokie spontaniški. Jei kartais pradėtų pykinti ir ji atsisakytų ėsti, privalote, būtinai turite įtikinti kalę paėsti. Galite lepinti net ir kūdikių maisteliu, kad tik ji neliktų alkana, nes jei kalė liks neėdusi, jos, kaip kilusios iš vilkų giminės, organizmas traktuos tai kaip būsimą badą ir pats gali užsimezgusiu vaisius sunaikinti (absorbuoti), o Jūs net ir nesuprasite, kodėl išoriškai sveikai atrodanti kalė niekaip negali atsivesti šuniukų (jei tai pasikartotų ir kalė po kelinto kergimo vis liktų tuščia, vertėtų padaryti ir lytiškai plintančių ligų tyrimą, ištirti jos reprodukcinius organus, ar nėra kokio uždegimo).
Nuo antrojo nėštumo mėnesio pradėkite kalę šerti mažiems šuniukams skirtu ėdalu. Jame yra daugiau baltymų, jis yra riebesnis už suaugusiems šunims skirtą pašarą. Dienos normą padidinkite ir ją išdalinkite į daugiau kartų. Bestorėjančiai būsimai mamytei gali tapti sunku laikytis įprasto pasivaikščiojimų režimo, todėl eikite į lauką dažniau, bet po trumpiau, labai nenuvargindami jos. Tačiau nepamirškite, kad besilaukiančiai kalei labai svarbu pakankamai judėti. Kuo stipresnė ji bus, tuo lengviau pagimdys šuniukus. Tik neleiskite jai šokinėti, šėlti su kitais šunimis, stenkitės nekeliauti su ja automobiliu.
Pirmosios nėštumo pusėje kalės neturi ypatingų maisto reikalavimų, tačiau jis turi būti visiškai subalansuotas pridedant vitaminus ir mineralus. Nėštumo metu keičiasi medžiagų apykaita, padidėja energija, todėl taisyklingai subalansuotas maistas motinai ir vaisiui yra būtinas. Būdamas pilve šuniukas maitinasi motinos organizme esančiomis maisto medžiagomis ir jei besiformuojančiam vaisiui maistingų medžiagų nepakanka, jis jas atima iš motinos. Jei jūsų "mergaitės: racioną sudaro sausas maistas - pereikite prie nėščių ir maitinamų kalių maisto, pridėkite folio rūgštį, to pilnai pakaks, norint aprūpinti kalę visomis maistingomis medžiagomis. Jei šuo ėda natūralų maistą, tai būtinai reikia pridėti vitaminų ir mineralų kompleksus, t.y. vitaminų poreikis šiuo laikotarpiu padidėja 2-2,5 kartų. Antroje nėštumo pusėje labai svarbu stebėti į nėščios kalės organizmą su maistu patenkančias maistingas medžiagas (baltymų, mineralų), t.y. Antroje nėštumo pusėje kalės gimda pastebimai padidėja, kuri neleidžia jai vienu metu daug prisiėsti ir visiškai užpildo skrandį.
Pasistenkite be reikalo nejaudinti savo "mergaitės", nereikėtų jos ilgai vežti automobilyje, eiti į svečius. Jokiu būdu neleiskite savo augintiniui šokti nuo aukštų vietų. "Mamytę" reikia kelti atsargiai ir lėtai, laikant iš apačios už liemens ir glaudžiant prie savęs. Nėščios kalės higieniška apžiūra turi būti atliekama kasdien, valyti kailį, stebėti odos paviršių. Antroje nėštumo pusėje kalei iš gimdos gali pasirodyti gleivėtos išskyros, kurias ji išsilaižo, bet jei ji pati to nedaro, reikia išskyras nuplauti švariu vandeniu.
Dar prieš sukergiant kalei reikia išvaryti kirmėles. Jeigu dėl kokios nors priežasties šito nepadarėte, kirmėles reikia išvaryti iki trečios nėštumo savaitės. Kirmėlių išvarymas po trečios nėštumo savaitės gali sukelti kalei abortą. Dėl motinos ir šuniukų sveikatos pageidautina, kad kalė neturėtų nei vidinių, nei išorinių parazitų. Jeigu kirmėlės nebuvo išvarytos nei prieš kergimą, nei iki trečios nėštumo savaitės, reikės sulaukti kalės šuniavimosi. Veterinarijos gydytojas patars, kada bus galima tai atlikti po šuniavimosi. Bet dabar reikia būti labai atsargiems - antihelmintiniai vaistai su pienu pateks šuniukams. Išsipurvinusią nėščią kalę reikia išmaudyti ir tuo pačiu metu išnaikinti išorinius parazitus. Nerekomenduojama maudyti kalę po ketvirtos nėštumo savaitės. Gal nereikėtų net priminti, kad dėl kokios nors priežasties išmaudytą kalę reikia kruopščiai nusausinti, neleisti būti skersvėjyje ar gulėti ant šaltų grindų. Geriausia išmaudyti ją vakare, laikyti šiltoje vietoje, kol kailis išdžiūs, ir neišleisti į lauką iki ryto. Šunų dantų būklei reikia skirti ypatingą dėmesį, ir reikalui esant, nuvalyti jų apnašas. Nukarusių ausų šunims reikia reguliariai išvalyti ausies angą ir profilaktiškai saugoti nuo ausų erkių.
Ilgaplaukių veislių kalių kailio priežiūra priklauso nuo to, ar reikės kalę po šuniavimosi eksponuoti ir ar ji turės būti specialiai kerpama. Daugumos ilgaplaukių kalių plaukai 6-7 savaitę po šuniavimosi ima šertis, todėl galima juos pakirpti, nes vis tiek jie nusišers ir jų ilgis nesvarbu. Ilgaplaukių veislių kalių plaukai, be to, gali būti pavojingi šuniukams. Žinoma atvejų, kai jie užduso vešliame savo motinų kailyje. Jeigu jūsų kalė tokios veislės, kuriai tokia nelaimė gali atsitikti ar, šuniukus atjunkius, kalę reikės eksponuoti ir jos kailis turi būti išsaugotas, šuniukus reikia laikyti taip, kad jie neįsipainiotų į kailį. Ilgą kailį reikia kiekvieną dieną šukuoti, suskirstyti j atskiras sruogas, po to susukti jas j rūkomojo popieriaus juosteles, panašiai kaip ant suktu...
Gimdymo vieta turėtų būti paruošta iš anksto. Ji turi būti jauki, šilta, be skersvėjų ir su patogiu priėjimu. Jūsų augintinis turi priprasti prie šios vietos. Svarbu, kad ši vieta būtų įrengta teisingai, kad motina nejaustų įtampos ir jaustųsi patogiai, o šuniukai turėtų geriausią įmanomą gyvenimo pradžią. Ji turėtų būti pagaminta iš neporėtos medžiagos, kurią būtų galima lengvai valyti ir ji būtų tinkamo dydžio jūsų kalytei ir jos šuniukams. Dėžės pagrindą uždenkite medžiagomis, kurios sulaiko šilumą ir kurias galima išimti, kad būtų lengva valyti: rankšluosčiai, popieriaus lapai ar laikraščiai yra idealu. Naujagimiai šuniukai gali lengvai prarasti kūno šilumą ir dehidratuoti, todėl būtina palaikyti gimdymo vietoje tinkamą temperatūrą ir drėgmę. Per pirmas keturias šuniuko gyvenimo dienas jo aplinkos temperatūra turėtų būti 29,5-32 °C. Po to, nuo septintos iki dešimtos dienos temperatūra gali būti palaipsniui sumažinta iki maždaug 26,7 °C, o ketvirtosios šuniukų gyvenimo savaitės pabaigoje ji turėtų būti 22,2 °C. Gimdymo vietoje reikia kruopščiai laikytis higienos, o tai reiškia, kad reikia apriboti į tą vietą patenkančių žmonių skaičių ir dažnai dezinfekuoti bei valyti.
Norėdami užtikrinti, kad jūsų kalytė gimdymo metu jaustųsi laiminga ir atsipalaidavusi, supažindinkite ją su gimdymo vieta ir dėže, kai iki numatomos gimdymo datos bus likę nuo vienos iki dviejų savaičių. Pasirūpinkite, kad kalytė neturėtų sąlyčio su kitais suaugusiais gyvūnais ir jie nepatektų į gimdymo vietą, kad būtų išvengta infekcijos.
Gimdymas artėja. Kalės pilvo apimtis pastebimai didėti pradeda tik likus porai savaičių iki šuniavimosi. Tuo pačiu pradeda didėti pieno liaukos. O jautri ir žinanti ko ieško ranka per pilvo sieną gali apčiuopti krutančius šuniukus. Likus porai parų iki šuniavimosi kalės pilvas tarsi nukrinta į apačią - „nusileidžia”. Kad tiksliai susektumėt šuniavimosi laiką, tuo metu reikėtų pradėti matuoti ryte ir vakare kalės rektalinę temperatūrą - likus parai paparastai ji krenta 1-2 laipsniais, o prieš pat gimdymą vėl pakyla. Dažnai prieš šuniavimąsi kalė atsisako ėsti - šiuo atveju neverskite jos tai daryti. Kalė darosi nerami, tarsi nerastų vietos, ir greičiausiai atsisakys gultis į jai paruoštą guolį, tankiau nei įprasta lekuoja, gali pradėti drebėti. Išprašykite iš namų visus pašalinius, kad tik kalė be reikalo nesijaudintų, patys elkitės natūraliai, ir nuraminkite kalę (jei kviesitės į pagalbą pribuvėją, pasistenkite, kad ji būtų susipažinus su kale dar gerokai iki šuniavimosi, kitaip kalė gali išsigąsti svetimo žmogaus, ir tai sutrukdys normaliai gimdymo eigai). Atidžiai stebėdami kalytę galite pastebėti „nueinančius” gleivių kamščius - rausvai balkšvą skystį. Vandenys gali nubėgti likus porai valandų iki šuniuko pasirodymo, tačiau jei vandenys nubėgo, o sąrėmių vis nėra - nedelsdami skubėkite pas veterinarą. Kartais pirmiau atsiranda išoriškai matomi sąrėmiai, o vandenys nubėga likus 15 min. Iki gimdymo pradžios arba gimstant pirmajam šuniukui.
Rūpestinga kalė, tik gimus šuniukui, stengiasi praplėšti vaisiaus dangalus. Padėkite jai. Kalė gali nukąsti virkštelę, ir tai gerai, kai ji pati tai daro - tai žadina jos motiniškus instinktus, tačiau po to vistiek tvarkingai nukirpkite virkštelę maždaug 1 cm ilgio, kad kalė nepradėtų jos graužti, taip bandydama tvarkingai užbaigti darbą. Aptrinkite šuniuką sausu švelniu skudurėliu ir tuoj pat grąžinkite jį kalytei, lai ji jį nulaižys, taip stimuliuodama mažylio gyvybines funkcijas. Pridėkite šuniuką prie spenio, kad jis gautų taip reikalingų jam krekenų. Vėl prasidėjus sąrėmiams ir gimdant kitą šuniuką, pirmąjį trumpam saugiai patraukite į šiltą vietą.
Užsirašykitekite šuniukų gimimo laiką, atskirkite juos skirtingais raišteliais, kad lengviau galėtumėte pasižymėti stebėjimus jiems augant. Kartais šuniukai gimsta vienas po kito. Saugaus laukimo tarpai tarp šuniukų gali būti iki poros valandų, tačiau jei visiškai dingo sąrėmiai, reiktų suleisti gimdymą skatinančių vaistų oksitocino, žinoma, tai patartina daryti su veterinaro priežiūra.
Paprastai šuniukai gimsta su vaisiaus dangalais, bet kartais vaisiaus dangalai trūksta gimdos kanaluose, tada šuniukas gimsta be jų, virkštelė taip pat gali būti nutrūkus, o placenta gali pasirodyti tik po keliolikos minučių ar net valandos. Toks šuniukas gali būti pridusęs, tad jį teks aktyviau pamasažuoti per nugarytę, gali tekti net gan grubiai paplekšnoti, kad atgautų kvėpavimą. Būkite pasiruošę guminę kriaušę , kad galėtumėte jos pagalba iš šuniuko burnos ištraukti vaisiaus vandenų likučius, kurių gali patekti jam keliauijant gimdymo keliu. Stebėkite placentos išėjimą, kadangi jos užsilaikymas gali sukelti stiprų uždegimą ir gali būti labai pavojingas kalės gyvybei. Kartais kalei gimdymas būna toks skausmingas, kad ji nekreipia dėmesio į šuniukus, tačiau tampa puikia mama pasibaigus procesui, o kartais tenka imtis prievartos, ir laikant kalę prispaudus, suguldyti šuniukus prie spenių, kad jie galėtų pažįsti.
Gimusias placentas kalė puls ėsti, jai galima leisti tai daryti, tai skatins jos motinystės instinktą ir pieno gamybą, bet jei kalė suės daugiau nei tris placentas - gali stipriai suviduriuoti.
Pasibaigus gimdymui kalės pilvas įdumba, čiupinėjant yra minkštas, be jokių sukietėjimų. Jei gimdymo metu nebuvo leistas oksitocinas, pasitarus su veterinarijos gydytoju, tai galima padaryti dabar, tam, kad geriau ir greičiau išsivalytų gimda.
Praėjus porai valandų po gimdymo ir kalei pailsėjus, apiplaukite ją švariu šiltu vandeniu, o po to nusausinkite. Labai atidžiai stebėkite išskyras. Jos turi būti skaidrios ir ne dvokiančios, palaipsniui jos šviesės ir visai dings. Jei tik atsirado pūlingų, negero kvapo išskyrų - nedelsdami kreipkitės į veterinarą! Nuolatos patikrinkite, ar neatsirado sukietėjimų speniuose, jei jų yra - gerai juos išmasažuokite, ne pirštais, o visu delnu stipriai suėmę gerai išmaigykite, kad tik neprasidėtų uždegimas - mastitas. Kalė maitindama suvargsta, sulysta, vaikščioja perkarusi. Todėl kalytę maitinkite labai kaloringu maistu ir duokite daug skysčių, kad būtų kuo daugiau pieno. Labai dažnai karpykite mažyliams nagučius, kurie augs neįtikėtinu greičiu, kitaip jie bežįsdami sudraskys motinos pilvą, nes sveiki šuniukai traukdami pieną maigo kalės spenius su visa savo „maža” jėga, taip palengvindami pieno išbėgimą. Šuniukams paaugus išdygusiais dantukais jie gali sužaloti kalės spenius net iki kraujo.
Mastito pavojus.
Kaip pasiruošti gimdymui ir naujagimiui #1: ligoninė, kursai, knygos, emocijos
Normali nėštumo trukmė - 63 dienos, smulkių veislių - paprastai 60 dienų. Šuniukai gyvybingi, jei gimsta praėjus 53-71 dienai po sukergimo. Kuo ankstesnis šuniavimasis, tuo mažiau gyvybingi šuniukai. Jeigu šuniukai gimė ne laiku, tai greičiausiai dėl to, kad apvaisinimas įvyko daug vėliau, negu mano savininkas. Jei kalė buvo kergiama tris kartus, tai skirtumas tarp kergimų gali sudaryti savaitę, o nėštumas galėjo prasidėti tik po trečio kergimo. Ir atvirkščiai, kergta buvo per vėlai ir pirmojo kergimo metu buvo apvaisintos paskutinės subrendusios kiaušialąstės, daugiau jų jau nebebuvo, bet susiporuoti su patinu kalė galėjo dar kelias dienas. Ir tokie šuniukai gims daug anksčiau, negu mano kalės savininkas. Vis dėlto nustatant terminus dažniausiai klysta veisėjas, nes gamta - ypač tiksli.
Tariamas nėštumas - fiziologinė neapvaisintos kalės būklė, pasireiškianti nėštumo požymiais. Toks nėštumas dažniau būna kalėms, kurių veislinė veikla yra nereguliari, negu kalėms su tolygiu krūviu. Tariamo nėštumo metu kalei atsiranda visi pasiruošimo šuniavimuisi požymiai. Po dviejų mėnesių nuo rujos vidurio ji gali pradėti ruošti sau guolį ir būti panašios į šuniavimąsi būklės. Bet galų gale šuniukų nėra, o kalė turi daug pieno ir ji labai sielvartauja. Tokiai kalei veterinarijos gydytojas turi paskirti raminančiųjų priemonių. Po kurio laiko jos būklė pagerės, o po kito sukergimo ji atves normalią vadą. Tariamo nėštumo priežastis yra specifinio hormono per didelis ar netolygus išsiskyrimas. Paprastai šio hormono didelis kiekis gaminamas tik po kiaušialąsčių apvaisinimo sukergus. Bet kartais tariamo nėštumo reiškiniai būna susiję su uždegimais ir pūlių susikaupimu gimdoje, pvz., dėl metrito ir piometrito.
Kartais apvaisintos kalės, turinčios visus normalaus nėštumo eigos požymius, praėjus maždaug mėnesiui po sukergimo šuniukai būna rezorbuojami. Nėštumo požymiai išlieka, ir apie tai, kad šuniukų nebebus, savininkas sužino negreitai. Kartais tokia būklė vadinama „tariamuoju nėštumu”, nors tikslesnis pavadinimas būtų „nesėkmingas”, nes pirmas pavadinimas tinka kalei, kuri turi nėštumo požymius, bet nėra apvaisinta.
Ankstyvojoje nėštumo stadijoje nei iš kalės išvaizdos, nei ją apčiupinėjant negalima nustatyti, ar ji turės šuniukų, ar ne. Gali būti, kad pirmieji požymiai pasireiškia ne fizine jos būkle, bet jos elgesiu. Labai dažnai po sukergimo kalė tampa ramesnė, švelnesnė, o kartais atrodo lyg truputį nesveika. Tikslesnio nėštumo nustatymo galimybė daugiausiai priklauso nuo veislės, kūno formos, ar tai jos pirmoji vada, dažnai ir nuo vados dydžio. Kai kurios kalės neišduoda savo paslapties iki paskutinės dienos.
Jautrius pirštus turintis žmogus, kuris žino, ko ir kur tiksliai reikia ieškoti, normalios eigos nėštumo 21-22 dieną gali iš abiejų kalės pilvo pusių apčiuopti mažutėlius kietus apvalius gumulėlius. Apie 24 dieną šie gumulėliai tampa didesni ir juos galima apčiuopti iki 35 dienos. Vėliau jie tampa minkšti, ir juos apčiuopti nelengva, bet paprastai šiuo laiku pagal kalės pilvo dydį galima nustatyti, ar ji vaikinga. Ypač tai matosi, kai vados didelės.
Kai kalė laukiasi 1 ar 2 šuniukų, pirmą mėnesį labai sunku ką nors nustatyti, ypač jeigu tai kalės pirmoji vada, nes šios kalės pilvo raumenys daug stipresni negu tos, kuri jau turėjo kelias vadas. Nereikia stengtis apčiuopti šuniukus bet kokia kaina, nes ateis laikas ir simptomai bus akivaizdūs. Tarp ketvirtos ir penktos savaitės šonai išsipūs, o liemuo suapvalės. Kai kurių kalių šie požymiai neišryškėja beveik iki septintos savaitės.
Net ir labai patyrę veisėjai gali klaidingai nustatyti šuniukų skaičių. Kartais kalė labai stora, o atsiveda tik 1 ar 2 šuniukus. Kita kalė atrodo taip, lyg ji turėtų ne daugiau kaip 2 šuniukus, o tuo tarpu priblokštas augintojas priims milžinišką 12 ar daugiau šuniukų vadą.
Dažniausiai apie penktą savaitę šiek tiek pabrinksta speneliai, aplink juos pašviesėja oda. Apie šeštą savaitę, kalei gulint ant šono, šuniukai apčiuopiami gimdos skiltyse. Nuo šeštos savaitės šuniukai ima augti labai smarkiai, o speneliai tampa didesni ir minkštesni. Apie septintą savaitę žymiai padidėja ir pieno liaukos. Paskutinę savaitę pilvas nenusmunka, nes gimda anksčiau buvusi prie stuburo, užpildo visą jo tūrį.
Yra dar vienas tikslus nėštumo požymis - galima ranka pajusti šuniukų judesius. Kartais antroje nėštumo pusėje pastebimos negausios gleivių išskyros iš kilpos, be kvapo ir be spalvos. Jeigu paskutinę nėštumo savaitę jos pasidaro gausios, gelsvos ar žalsvos - tai artėjančio šuniavimosi pirmas požymis.
Pirmoji poravimosi diena. Praėjus 48 valandoms po pirmo poravimosi kalę reikia dar kartą suporuoti. Kalės speneliai parausvėja ir padidėja. Gali būti rytinis pykinimas, tai susiję su hormonų pakitimais arba gimdos tempimu ir išsipūtimu. Kalė gali atrodyti abejinga. Gali būti, kad nenorės ėsti, kurį laiką ją gali pykinti. Tokiu atveju, per dieną ją reikia šerti įvairiu maistu. Patyrę žmonės (veisėjai ir veterinarai) gali atsargiai apčiuopdami nustatyti ar kalė nėščia. Pradėkite didinti maisto kiekį, tačiau neperšerkite, papildomas svoris kenkia. Kalė pradeda dažniau save laižyti. Speneliai patinsta. Kalė gali prarasti apetitą. Pilvas gali būti visiškai užpildytas šuniukais. Visą dieną šerkite mažomis porcijomis. Likus 12 - 24 valandoms iki gimdymo rektalinė temperatūra gali sumažėti nuo 38,33 iki 36,66 °С. Laukiama šuniukų atsiradimo diena. Žinoma, tai tik apytiksliai. Gimdymas gali įvykti nuo 59 iki 65 dienos.
Ultragarsinis tyrimas atliekamas 21-24 nėštumo dieną. Ultragarsas aiškiai parodo vaisių. Vėlesniu nėštumo metu (7 savaitės) veterinarai rekomenduoja, ypač didelių vadų, atlikti rentgeno tyrimus.
