Heinrichas Maria Henneborgas (1909 m. birželio 7 d. - 1987 m. lapkričio 1 d.) - tai vokiečių rašytojas, kurio kūryba, nors ir glaudžiai susijusi su lėlių teatru, pelnė jam pripažinimą kaip talentingam vaikų knygų autoriui.
Apie 1929-uosius H. M. Henneborgas susidomėjo lėlių teatru ir ėmė dirbti laisvai samdomu lėlininku. 1931 m. pradėjo studijuoti dramą ir vokiečių kalbą, bet mokslų nebaigė. Iki 1939 m. jis dirbo Gelsenkircheno savivaldybės bibliotekoje ir ten nuolatos rengdavo lėlių teatro spektaklius. 1935 m. persikėlė į menininkų gyvenvietę Halfmanshofe. Jo pirmoji knyga „Mediniai vyrai. Romanas laimingiems žmonėms nuo devynių iki devyniasdešimties metų“ pasirodė 1932 m. ir buvo išversta į olandų, flamandų ir slovėnų kalbas. 1934 m. H. M. Henneborgas apdovanotas Žemutinio Reino literatūrine premija. Per Antrąjį pasaulinį karą su savo lėlių teatru važinėjo po frontą, rodė spektaklius vokiečių kariams. Nuo 1947 m. H. M. Henneborgas su savo lėlių teatru daug keliavo po Vakarų Vokietiją ir Šveicariją.
Nors H. M. Henneborgo kūryboje karo patirtys ir išgyvenimai, kurių, sprendžiant iš autoriaus biografijos, jis neabejotinai turėjo patirti, neatsispindėjo - knygose kuriamas vaiko kasdienybės pasaulis, gyvenimas šeimoje, su artimaisiais, arba šalia geranoriškų, pasiruošusių padėti suaugusiųjų. Atrodo, vaikas čia turi visas sąlygas augti saugus ir mylimas.
Vaikų literatūros kelias
Didžiausios sėkmės sulaukė knygelė „Asiliukė Grizela“, pasirodžiusi 1955 m. Ji buvo išversta į 13 kalbų. Tačiau didžiausios šlovės autoriaus kūrybai atnešė knygelė „Janas ir laukinis arkliukas“ (1957), kuri 1958 m. buvo apdovanota Vokietijos jaunimo knygos premija. Jos tęsinys „Laukinis arkliukas Baltazaras“ (1959) taip pat buvo nominuotas 1960 m. Vokietijos jaunimo knygos premijai. Abi knygos buvo išverstos į daugiau nei 15 kalbų ir pelnė H. M. Henneborgui ne tik pripažinto lėlininko, bet ir talentingo vaikų knygų autoriaus vardą.
Šią tendenciją puikiai iliustruoja knygelė „Janas ir laukinis arkliukas“ ir jos tęsinys „Laukinis arkliukas Baltazaras“. Pagrindinis veikėjas Janas - pirmojoje knygoje dar ikimokyklinukas ir vos pradedantis lankyti mokyklą, antrojoje - jau pradinių klasių mokinys. Jis šiek tiek primena Astridos Lindgren Emilį iš Lionenbergos - toks pat spontaniškas, gyvybingas, tik, akivaizdu, gerokai mažiau padykęs. Janas gyvena viename iš Vestfalijos ūkių, gausioje šeimoje. Jo kasdienybė bėga įsisukus į savų žaidimų ratą. Didžiausias jo draugas - senasis bernas Nacas, visada randantis laiko lydėti Janą trumpesniuose ar ilgesniuose pasivaikščiojimuose, o svarbiausia - nenuilstamai pasakojantis apie laukinius arklius, kurių kaimenės vis dar ganosi Merfeldo raistuose Vestfalijoje. Laukiniai arkliai - didžioji mažojo Jano aistra, jis pats svajoja turėti tokį arklį.
Anot Naco, Janas pagal savo amžių taip pat turi „arklio proto“, kurio jam pakankamai. To įrodymas - gailestis pamačius mugės karuselę sukantį arklį. Janas atpažįsta, kad jis kadaise buvo vienas iš Merfeldo raisto laukinių arklių. Būtent jautrumas, noras apginti silpnesnįjį tampa motyvu išgelbėti laukinį arkliuką Baltazarą. Baltazaras silpnesnis už kitus kaimenės kumeliukus, šlubuoja, todėl neretai nukenčia nuo sveikųjų. Autorius neblogai išmano gamtos pasaulio dėsnius ir gyvūnų elgseną. Jo kūryboje - ne vien knygose apie Baltazarą - gyvūnai vaizduojami realistiškai, net jei pati istorija, kaip, pavyzdžiui, „Asiliukėje Grizeloje“, balansuoja tarp realistinio ir pasakinio pasakojimo. Knygelėje „Janas ir laukinis arkliukas“ skaitytojas supažindinamas ir su tam tikromis Vestfalijos regiono tradicijomis - laukinių arklių gaudynėmis, dažniausiai vykdavusiomis paskutinį gegužės mėnesio šeštadienį. Sugautieji arkliai parduodami varžytinėse, tačiau šlubasis Baltazaras tam netinkamas, jam gresia būti papjautam, jei nepasveiks. Laimė, Nacas randa išeitį - išsiveda Baltazarą slapčia, rizikuodamas būti apkaltintas vagyste. Nacas, kaip veikėjas, turi ydų ar, veikiau, silpnybių. Jis ne visada laikosi taisyklių, tad nesutaria su girininku. Tačiau suprantame, kad Nacas taip elgiasi ne iš blogos valios. Išgelbėtasis arkliukas Baltazaras galiausiai išperkamas ir padovanojamas Janui.
Vis dėlto, antroji knyga „Laukinis arkliukas Baltazaras“ atrodo silpnesnė. Janas jau eina į mokyklą. Jis toliau rūpinasi savo arkliuku Baltazaru, labai išgyvena dėl to, kad jis šlubuoja. Nacas padeda berniukui apginti Baltazarą prieš bendraklasius, kuriems šlubas arklys nebūtų padaręs didelio įspūdžio. Šioje knygoje dar pasakojama ir apie Jano kelionę su Nacu į Miunsterio miestą, kur išaiškėja, kas tas paslaptingasis Kniperdolingas, apie kurį Nacas tiek daug kalba kaip apie geriausią savo draugą ir bendražygį, visuomet sugebantį išsisukti iš kebliausių situacijų. Janas jau paaugęs ir nebėra toks patiklus, jis „demaskuoja“ Nacą kaip fantazuotoją. Veikiausiai jį galima laikyti ir lėlininko H. M. Henneborgo alter ego, ne meluojančiu, bet kuriančiu vaikui vaizduotę žadinančias istorijas.
Knygų vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą yra išverstos keturios H. M. Henneborgo knygos:
- „Janas ir laukinis arkliukas“ / iš vokiečių kalbos vertė Aldona Balčiūnienė; iliustravo Horstas Lemkė. - 1-asis leid. - Vilnius: Vaga, 1972.
- „Laukinis arkliukas Baltazaras“ / iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Markevičius; iliustravo Horstas Lemkė. - 1-asis leid. - Vilnius: Vaga, 1973.
- „Asiliukė Grizela“ / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo Horstas Lemkė. - 1-asis leid. - Vilnius: Lietus, 1992.
- „Katinas Kasperas“ / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo Horstas Lemkė. - 1-asis leid. - Vilnius: Vaga, 1997.
Jolitos Vaitkutės instaliacijos „Pabudę iš knygų“ pristatymas
Knygelėje „Asiliukė Grizela“ pasakojama apie vaiko ir gyvūno draugystę. Knygos veiksmas vyksta Elbos saloje. Asiliukė Grizela iš pradžių buvo turtingos moteriškės Petronelos nuosavybė, tačiau ji nenorėjo, kad po mirties Grizela atitektų giminaičiams, kurie asiliukės nemylėtų, tad nusprendžia rasti jai kitus namus. Kaip pasakoje, bažnyčioje Petronela išgirsta paslaptingą balsą, patariantį padovanoti asiliukę tam, kurį pirmąjį sutiks kelyje. Pirmas sutiktasis - tai našlaitis berniukas Tinas. Tinas primena neturtingą pasakinį personažą - jis neturi namų, apsistoja tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką, uždarbiauja atplaukus laivams. Tačiau kartu jis - vaikas iš XX a. vidurio: gyvena miestelyje, kuriame veikia policija, advokatai tvirtina testamentus, o kunigas tėvas Ambrozijus važinėja motociklu. Taigi laimingo pasakinio atsitiktinumo dėka Tinas gauna asiliukę, kuri galbūt turi stebuklingų galių - naktį ji ima su berniuku kalbėtis. Tačiau vėlgi - autorius taip subtiliai brėžia ribą tarp realiosios ir pasakinės plotmių, kad asiliukės sugebėjimą kalbėti galima būtų priskirti ir lakiai vaiko vaizduotei.
Knygelėje „Katinas Kasperas“ taip pat plėtojama vaiko ir gyvūno draugystės tema. Jautri ir gailestinga mažame Italijos kaimelyje Biote gyvenanti mergaitė Tina pamato kepėją, nešantį skandinti kačiukus, ir juos išgelbsti. Tiesa, išgyvena tik vienas - katinas Kasperas. Autorius nejučia (o iš tikrųjų turbūt visai sąmoningai) ima mokyti mažąjį skaitytoją italų kalbos: sužinome, ką reiškia ragazza, gatto, gattino. Akcentuojamas veikėjų vaikų noras susikalbėti keliomis kalbomis: pasisvečiuoti pas Tiną atvyksta giminaičiai iš Paryžiaus. Knygelė apie Italijoje gyvenančią mergaitę turėjo būti gana egzotiška, žadinti vaizduotę ir taip pat balansuoti ant pasakos ribos. Tačiau realizmo joje kur kas daugiau nei pasakojime apie asiliukės Grizelos nuotykius, nors nuotykių patiria ir katinas Kasperas - su Tinos tėčiu dailininku jam tenka nukeliauti iki pat Paryžiaus.
Apibendrinant galima teigti, kad H. M. Henneborgo knygos vaikams sukurtos pagal panašią schemą: jose centre atsiduria mažame miestelyje gyvenantis vaikas ir jo draugystė su išskirtiniu (išgelbėtu nuo neaiškaus likimo) gyvūnu, vaizduojami darnūs santykiai su suaugusiais šeimos nariais, teigiamų ir pasiruošusių padėti veikėjų daugiau nei neigiamų - šie labiau pasitarnauja kaip siužeto varomoji jėga. H. M. Henneborgo knygų vertimai Lietuvoje sulaukė pakartotinių leidimų, tačiau kyla klausimas, ar jie tikrai neprapuola tarp gausybės kitų pasirinkimų?
1961 m. buvo išleista dar viena H. M. Henneborgo knyga. Kviečiamas Goethe᾽s instituto, su savo lėlėmis jis lankėsi Skandinavijoje, Pietų Amerikoje, Azijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje kaip Vokietijos kultūros ambasadorius, 1969 m. Nuo 1948 m. H. M. Henneborgas sukūrė daugiau kaip 30 radijo laidų, visų pirma - vaikų radijo laidų. Aštuntajame XX a. H. M. Henneborgas mirė 1987 m.
