Istorija mena daug ryžtingų ir drąsių moterų, tačiau tarp jų išsiskiria dvi figūros: lietuvių grafaitė Emilija Pliaterytė ir prancūzų tautos didvyrė Žana d'Ark. Nors jų gyvenimai vyko skirtingose šalyse ir skirtingu metu, abi moterys dalijasi ne tik neblėstančiu pasiaukojimu Tėvynei, bet ir panašiais likimo posūkiais, apipintais legendomis ir istoriniais ginčais.
Emilijos Pliaterytės kelias į kovą
Emilija Pliaterytė gimė 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje. Jos vaikystė nebuvo lengva - nuolatiniai tėvų barniai ir nesutarimai tarp inteligentiškos motinos, vokiečių kilmės Anos von Mohl, ir garsios Pliaterių giminės atstovo, grafo Pranciškaus Ksavero Pliaterio, mergaitę vertė grimzti į melancholiją ir užsidaryti savyje.
Istorikas Linas Janulevičius pasakojo, kad Emilija greičiausiai „nebuvo labai saldu toje šeimoje“, nes motina buvo griežta ir tvarkinga, o tėvas, nors ir garsios giminės, galbūt ne visada elgėsi tinkamai. Kai 1815 m. jos motina išsiskyrė su vyru ir persikėlė gyventi į Lyksnos dvarą Latvijoje, pas dėdę grafą Mykolą Pliaterį-Zybergą, Emilija gavo atskirą kambarį, kupiną knygų vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis, bei pistoletą. Čia ją auklėjo guvernantas Volfas.
Bėgant metams, Emilija lankėsi baudžiauninkų trobose, rinko tautosaką, matė vargingą gyvenimą ir pajuto neapykantą skriaudėjams, caro kariuomenei ir valdžios atstovams. Pirmoji jos meilė buvo Dinaburgo tvirtovės inžinierius vokietis Dalvigas, tačiau jų meilei nebuvo lemta išsipildyti. Vėliau jai piršosi caro generolas Michailas Klimenka, tačiau ji atsisakė tekėti už „caro tarno“.
Mergina žavėjosi Adomo Mickevičiaus kūryba, didvyrėmis, kovojusiomis už Tėvynės laisvę. Puikiai jodinėjo, šaudė iš pistoleto, kapojosi kardu ir gerai valdė špagą, rengdamasi sukilimui. Įkvėpimo ji sėmėsi iš jaunųjų revoliucionierių.
1829 m. ji su mama išvyko į Krokuvą, o 1830 m., mirus motinai, grįžo į Vilnių, tačiau tėvas jos nepriėmė. Tuomet grafaitė apsigyveno moterų pensionate ir susitikinėjo su jaunaisiais revoliucionieriais. Kaip pasakojo istorikas L. Janulevičius, tuo metu sklandė sukilėliškos mintys ir noras padaryti „kažką Tėvynei“, nors faktiškai Lietuvos valstybės nebebuvo po trečiojo padalijimo.
1831 m. kovo 25 d. Antazavėje Emilija Pliaterytė parašė pareiškimą dėl savanoriško įstojimo į sukilėlių gretas. Istorikui L. Janulevičiui šis jos gyvenimo momentas atrodo labai svarbus, primenantis 1991 m. įvykius Lietuvoje, kai prie parlamento žuvo ir jauna moteris Loreta Asanavičiūtė. „E. Pliaterytė - tuo labiau, ji buvo grafaitė, galėjo būti Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje ar Peterburge, bet ji buvo čia“, - kalbėjo L. Janulevičius.
Tų pačių metų kovo 25 d. Dusetų bažnyčioje, kartu su pusbroliu Cezariu Pliateriu, ji su savo vadovaujamu būriu stojo į kovą. „Pagaliau Emilija, vyriškai nusikirpusi plaukus, užsivilkusi kareivišką aprangą, prie Dusetų bažnyčios kviečia visus stoti į sukilėlių gretas ir vyti iš Tėvynės prispaudėjus - caro kariuomenę“, - rašoma „Bibliografijos rodyklėje“.
Grafaitė už drąsą buvo apdovanota kapitonės laipsniu ir medaliu „Už narsą“. Sukilimui blėstant, atsisakiusi trauktis į Prūsiją, Emilija su pusbroliu Cezariu Pliateriu miškais bandė patekti į Lenkiją. Žygiavo naktimis. Peršalusią ir susirgusią grafaitę priglaudė netoli Kapčiamiesčio gyvenantys dvarininkai Ablamavičiai. 1831 m. gruodžio 23 d. E. Pliaterytė mirė. Jos karstas naktį Ančios ežeru ir upe buvo nuvežtas į Kapčiamiestį ir ten palaidotas.
Žana d'Ark: Dievo balsas ir karinės pergalės
Žana d'Ark (pranc. Jeanne d'Arc, t. y. Joana Arkietė), dar žinoma kaip Orleano mergelė, gimė apie 1412 m. sausio 6 d. Domrémy kaime (Lotaringija, Prancūzija) valstiečių šeimoje. Ji tapo Prancūzijos nacionaline didvyre ir švente.
Būdama 13 metų, Žana įtikėjo, kad girdi dangiškuosius balsus ir mato regėjimus, kuriuos lydi šv. Mykolas, šv. Kotryna Aleksandrietė ir šv. Margarita. Teologų susirinkimas pritarė jos siekiams, jai buvo paskirta kariuomenė.
Apsitaisiusi šarvais, su balta vėliava, kurioje buvo užrašyta „Jėzus ir Marija“ bei pavaizduota Prancūzijos karališkoji emblema (heraldinės lelijos), Žana d'Ark vadovavo Prancūzijos kariuomenei ir pasiekė lemiamų pergalių prieš Anglijos kariuomenę. Nors ji sužlugdė Anglijos planus įsivyrauti Prancūzijoje, karalius Karolis VII nepritarė tolesnei kovai su Anglija.
Po 14 mėnesių tardymo, už tai, kad dėvėjo vyriškus drabužius ir tikėjo, kad yra paklusni tiesiogiai Dievui, o ne Bažnyčiai, Žana d'Ark buvo apkaltinta erezija. Nuteista mirti, bet dėl atgailos nuosprendis buvo pakeistas kalinimu iki gyvos galvos. Kadangi ji vėl pradėjo dėvėti vyriškus drabužius, pasaulietinis teismas ją nuteisė pakartotinai. Kaip neatgailaujanti eretikė, Žana d'Ark buvo sudeginta Ruane.
Paprastos valstietės Žanos d'Ark gyvenimo istorija - pribloškianti. Karo nualintoje XV amžiaus Prancūzijoje iš skurdžios šeimos kilusi mergina suvienijo viltį praradusį armiją ir pakeitė Europos istoriją. Nors legenda teigia, kad ji buvo nekalta ir naivi mergelė, istorikas Michelis de Grece teigia, kad ji pasižymėjo pavyzdiniu intelektu ir politine nuovoka, pranokdama daugelį savo laikmečio politikų.
Istorinės asmenybės ir jų palikimas
Nors Emilija Pliaterytė ir Žana d'Ark gyveno skirtingais laikais ir skirtingose šalyse, abi jos tapo tautos didvyrėmis, kovojusiomis už savo šalies laisvę. Jų drąsa, pasiaukojimas ir principingumas įkvepia iki šiol.
E. Pliaterytės draugijos nariai rūpinasi jos atminimu, o jos vardu pavadintos gatvės, mokyklos. Kapčiamiestyje veikia E. Pliaterytės muziejus. Lenkijoje, Latvijoje ir Baltarusijoje taip pat saugomas jos atminimas.
Žana d'Ark yra Prancūzijos liaudies vienybės ir kovos už nepriklausomybę simbolis. Jos pavyzdys paskatino prancūzus pasipriešinti okupantams anglams. Šiandien jos vardas žinomas visame pasaulyje, o jos istorija įkvėpė daugybę menininkų ir rašytojų.
Istorikui L. Janulevičiui, E. Pliaterytės gyvenimo istorija primena, kad „kiekviena epocha diktuoja savo reikmes, gal dabar karo su tankais nebus, gal jis bus kompiuterinis, gal reikia sėdėti ir budėti, ir atspėti, ką čia iš mūsų nori padaryti - galimi ir kitokie didvyriškumai“. Šie žodžiai tinka abiem herojėms, kurių drąsa ir ryžtas buvo svarbūs jų laikmečiui ir išlieka aktualūs iki šiol.
Istorijoje, ko gero, sunku rasti mįslingesnę heroję nei Žana d'Ark. Viskas čia paslaptis ir mistifikacija, retkarčiais panaši net į aiškią falsifikaciją. Pradedant vardu, kuriuo gyvenime niekas jos nevadino, baigiant mirtimi ant laužo, dėl ko ir rimti mokslininkai nesutaria. Yra netgi prieštaravimų dėl Žanos lyties. Neabejotina tik tai, kad Žana Mergelė egzistavo iš tikrųjų.
Nors, pasak legendos, Žana d'Ark arba Žana Arkietė (Jeanne d'Ark) buvo nekalta ir naivi mergelė, Michelis de Grece teigia, kad ji skyrėsi nuo daugelio kitų savo laikmečio politinių lyderių pavyzdiniu intelektu ir politine nuovoka. Ji prieštaravo profesionaliems kariams dėl jų pasirenkamos karo strategijos, sugebėdavo apginti savo strategijos niuansus, kurie ilgainiui pasirodydavo buvę optimaliai tikslūs. Ši 19-metė mergina pateikė save kaip puikų strategą.
Po pirmųjų karinių pergalių ji, priešindamasi skeptiškai nuomonei, pareikalavo kuo skubiau Reimse karūnuoti Karolį VII. Tam reikėjo žygiuoti per priešo teritoriją. Ji palaužė politinių priešininkų pasipriešinimą, sumušė priešus pakeliui į Reimsą ir karūnavo Karolį VII, suteikdama taip reikalingo sakrališkumo valdovo autoritetui. Ar to gali tikėtis iš naivios Lotaringijos valstietės?
Nors daugelis mano, kad Žaną d'Ark nubaudė kaip priešų karvedę, už karinius nuopelnus, tai ne visai tiesa. Orleano mergelės priešams reikėjo ne tiek jos gyvybės, kiek sunaikinti ją kaip „Dievo pasiuntinę“. Todėl ją apkaltino erezija.
Per ilgą procesą Žana išsižadėjo savo įsitikinimų ir buvo nuteista kalėti. Netrukus šis sprendimas buvo atšauktas, Orleano mergelė perduota pasaulietiniam teismui, kuris ją už raganavimą nuteisė mirties bausme. 1431 m. gegužės 30 d. ji buvo gyva sudeginta Senajame turguje Ruane, o jos likučiai sugrąžinti į Sekvaną.
1456 m. liepos 7 d. popiežius Kalikstas III reabilitavo Orleano mergelę. XX a. Žana d’Ark buvo beatifikuota (1909 m.), o 1920 m. kanonizuota. Šiuo metu šventosios Žanos skulptūra yra daugumoje Prancūzijos bažnyčių.
E. Pliaterytės atminimas saugomas ir Latvijoje, Baltarusijoje. Pasak istoriko, dabar jaunas žmogus iš E. Pliaterytės galėtų išmokti valios, apsisprendimo galvoti, kur yra jo vieta, jei prireiks. „Tai - svarbiausias klausimas, kai reikės Tėvynei, kur aš turiu būti?“
