Lietuvių poetas ir publicistas Kazys Bradūnas (1917-2009) - viena ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūros figūrų. Jo gyvenimo ir kūrybos kelias neatsiejamai susijęs su gimtąja žeme, tautos likimu, ištikimybe lietuvybei ir nuolatiniu kultūrinės veiklos pulsu, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.
Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršų kaime, tuometiniame Alvito valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Vaikystę jis praleido tarp vaizdingų Sūduvos lygumų ir mitinius slėpinius menančio Vištyčio ežero, iš kur kilusi ir Salomėja Nėris. Anksti susiformavo patriotizmas, įskiepytas tėvų ir žemdirbiškos tradicijos. Organišką ir kartu mistišką ryšį su gimtąja žeme stiprino ūkininko darbų ir rūpesčių ciklas, į kurį mažasis Kaziukas buvo nuo mažumės įtrauktas. Eilėraščius pradėjo rašyti dar mokydamasis Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje jau formavosi kaip poetas ir sukūrė pirmuosius eilėraščius. Būdamas joje, jaunasis poetas jau pradėjo formuotis kaip poetas ir sukūrė pirmuosius eilėraščius. 1937 m. jaunasis poetas iškeliavo mokytis į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1943 m. jis baigė Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. Universitete dar labiau atsiskleidė jo pomėgiai ir jo asmenybė, tad studijuodamas jis puikiai ėmė sutarti ir su kitais lietuvių rašytojais bei poetais, kaip Vytautas Mačernis ar Bronius Krivickas. Studijuodamas Vilniaus universitete, jis glaudžiai bendradarbiavo su kitais lietuvių rašytojais ir poetais, tokiais kaip Vytautas Mačernis ir Bronius Krivickas. Nuo 1937 m. Bradūnas užsiėmė žurnalo „Ateitis“ redagavimu. Po 1944 m. Bradūnui buvo lemta gyventi toli nuo tėvynės, mėginant ją atkurti poetinėje utopijoje. Pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, kur susitelkė didelė dalis lietuvių rašytojų ir menininkų, susidarė gana palankios sąlygos kultūrinei veiklai. Bradūnas ilgesniam laikui apsistojo Miunchene, kur redagavo „Aidus“ ir pavertė juos solidžiu kultūrinio gyvenimo žurnalu. Pokario stovyklų laikotarpiu pasirodė net trys poeto knygos: „Svetimoji duona“ (1945), „Maras“ (1947), „Apeigos“ (1948). Nuo „Apeigų“ rinkinio keitėsi Bradūno poezijos tonas, plėtėsi prasmių laukas. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje, vėliau persikėlė į Čikagą. Iš pradžių gyvenimą bandė kurtis Vokietijoje, o nuo 1949 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Baltimorės mieste, Čikagoje. Tačiau net ir būdamas išeivijoje, poetas nepamiršo lietuviškosios kultūros, tad daug dirbo Lietuvos labui. 1951 m. jis su kitais egzodo rašytojais suredagavo poezijos antologiją „Žemė“. Kitais metais Kazys Bradūnas dirbo žurnalo „Literatūros lankai“ redakcijoje, o nuo 1961 m. jis pradėjo redaguoti dienraščio pavadinimu „Draugas“ savaitinį priedą kultūrinėmis temomis. 1994 m., kada buvo atkurta nepriklausomybė, Bradūnas grįžo į Lietuvą ir grįžęs iškart tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Po K. Bradūno mirties išleisti poezijos rinkiniai: „Paberti grūdai“ (2007), „Liepė man būti“ (2017), „Ir nebijok“ (2017).
Kazys Bradūnas yra laikomas vienu žymiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetų, priklausęs garsiajai karo metų studentų ateitininkų „šatrijiečių“ kartai. Poetas yra šios kartos likimų liudininkas, ištikimybę jai saugojęs visą gyvenimą. Emigracijos dešimtmečiais reiškęs ilgesį ir prieraišumą savo žemei, žadėjęs grįžti, kai tik Lietuva bus laisva, pažadą ištesėjo - 1995 metais sugrįžo gyventi į Lietuvą. Bradūnas - savo kartos telkėjas, įreikšmintojas, įsipareigojęs įsipareigojusiems (Mačerniui, Broniui Krivickui, Indriliūnui); jis - ir vienas svarbiausių emigracijos kultūrininkų, leidinių telkėjų, medžiagos jiems rinkėjų, redaktorių. 1944 metais pasitraukęs iš sovietų okupuojamos Lietuvos į Vokietiją, DP stovyklų laikotarpiu dirbo vieno svarbiausių lietuvių kultūrinio žurnalo „Aidai“ redaktorium; nuo 1949 metų telkė literatūrinį gyvenimą JAV: sudarė savo kartos poetų kūrybos antologiją „Žemė“ (1951) ir tapo savotišku žemininkų ideologu, parengė jaunystės draugo Mačernio poezijos rinktinę „Poezija“ (1961), redagavo svarbiausią, programinį, savo, t.y. tuo metu jaunosios kartos laikraštį „Literatūros lankai“ (1951-1959), daugelį metų redagavo laikraščio „Draugas“ kultūrinį priedą, straipsnių rinkinius apie lietuvių literatūrą, sudarė antologiją „Lietuvių poezija išeivijoje“ 1945-1971 (1971), rašė straipsnius Lietuvių enciklopedijai, kartu su profesorium Rimvydu Šilbajoriu sudarė ir redagavo egzodo kritikų parašytą didžiulę knygą „Lietuvių egzodo literatūra“ (1992). Visa esybe buvo kultūros žmogus. Kuklus ir tarsi nepastebimas, jis kantriai ir kruopščiai dirbo taip reikalingus emigracinei kultūrai darbus, nedaug apie save kalbėjo. Nerasime nei jo daugiažodžių pasisakymų spaudoje, nei viešų kalbų. Sutekėjusi į tylias formas, išoriškai paparasta poeto kasdienybė turėjo labai svarbų įsipareigojimo matmenį, pagarbų santykį su gyvenimu.
Pirmoji Bradūno eilėraščių knyga „Vilniaus varpai“ (1943) - lyg kelionės atvirukų rinkinys, pasakojantis apie kiekvienam lietuviui brangaus, tačiau tarsi iš naujo atpažįstamo „pažadėtojo miesto“ įžymybes. Nuo proginės poezijos nutolstama rinkinyje „Pėdos arimuose“ (1944), kurio subjektas vaizduojamas palinkęs „prie alsuojančios žemės“, atrandantis džiugų ir prasmingą darbo ritmą, susiliejantis su ankstesnėmis ūkininkų kartomis ir patikliai žvelgiantis į ateitį, kurią globoja dieviškoji Apvaizda. Eilėraščiuose, rašytuose karo audrose, neatsispindi epochos žiaurumai - Bradūno regėtoji „tauta ramių žemdirbių“, darniai triūsianti piliakalnių šešėlyje, įkurdinama iliuziniame šiltadaržyje, kurį aplenkia naikinančios istorijos vėtros. Literatūros atsinaujinimo siekusi žemininkų karta aukštino Bradūno kūrybą kaip kylančią iš natūralaus, prigimtinio patriotizmo. Deja, „Pėdos arimuose“ nepasiekė platesnių skaitytojų sluoksnių - rinkinio tiražą sunaikino grįžtantys sovietiniai okupantai.
Kazį Bradūną būtų galima įvardinti kaip poetą, kuriam nesvetimas žemės šventumo jausmas. Bradūno leksikonas poezijoje nesudėtingas ir suprantamas kiekvienam. Tačiau jo paprasti žodžiai ir jais aprašoma primityvi aplinka poezijoje nuolat įgyja tarsi kosmines dimensijas. Jo žodžiai poezijoje reikšmingi, pagrindžiantys žmogaus artimą ryšį su gimtąja žeme. Bradūno kūryboje taip pat akcentuojama universalios kultūrinės bei netgi istorinės sąsajos. Jaučiamas nežymus dramatizmas, ilgesys, lyriškumas, tačiau tuo pačiu ir žodžio stiprumas, jo įtaigumas skaitytojui. Bradūno poezija yra pagrindinė gija, siejanti Maironio, simbolistų, neoromantikų ir žemininkų poetines programas. Ankstyvoji jo kūryba auga iš simbolistinės ir neoromantinės poezijos lauko - iš Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio gražiausiųjų posmų. Bradūno eilėmis kaip lieptu galime pereiti nuo neoromantikų kranto į žemininkų krantą - į savo kartos idėjas, temas, stilių. Pirmuose rinkiniuose Bradūnas fiksuoja žmogaus, atsidūrusio svetimoje aplinkoje, jausmą - svetimos duonos skonį, aplinkos kitokumą, svetimumą. Brandžiosios kūrybos rinkiniuose poetas vis labiau gręžiasi į paliktąją kultūrą, namų aplinką. Rašytojo meninei pasaulėjautai būtina sąsaja su namais, gimtąja žeme, savo žemės kaip savos būties centro jutimas. Jis ypač ryškus laikysenos ir vaizduotės lygmenyse. Bradūnui žemė nėra abstraktus, o, visų pirma, labai konkreti vieta: ne tiek namų ar sodybos erdvė (kaip Mačerniui) ar jos vidaus daiktai, saugantys praeitį (kaip Nykai-Niliūnui), o geografiškai konkreti erdvė: Alvito parapija, Alvito bažnyčios šventorius, parapijos kapeliai ir juose gulintys protėviai, Sūduvos kraštas, Donelaičio žemė. Tai - taškas, iš kurio žiūrima į pasaulį; ir atvirkščiai, į kurį žiūrima; ir žiūrima savitai - kaip į savos sąmonės steigties, savos kultūrinės mitologijos centrą. Alvito bažnytėlėje girdėti pamokslai, atlaidai, ritualinė švenčių liturgija, gamtojautos patirtys - visa tai lieka kaip pirminiai meninio pasaulio įspaudai. Ypač stiprus protėvių jausmas, nepalaužtos, stiprios šiaurės genties, kartų sąsajumo idėja. Bradūno poetinės vaizduotės centre atsiduria piliakalnis ar parapijos kapeliai, kurie yra ir peizažo erdvės dalis, ir nuoroda į istoriją, į protėvių buvimo vietą. Piliakalnis - šventa, kraujo ryšiu susietos genties vieta, apipinta legendomis, mitais. Svarbus fizinės sąsajos su sava žeme aspektas: einama tais takais, kuriais ėjo protėviai, stovima ant piliakalnio suvokiant, kad čia, po tavo kojomis yra tavo istorija - buvę gyvenimai, likimai, kovos ir žūtys, kad mirusieji protėviai yra čia pat, arti tavęs. Ypač įtaigi Vaičiulaičio pastebėta ir gražiai įvardinta „giminės ir kraujo temos poetinė vaizduotės archeologija“. Poetui svarbi ne tik geografiškai apibrėžta erdvė (horizontalė), bet ir vertikalė, susiejanti piliakalnių požemius ir vėlių suolelius dausose. „Viršaus“ (stovinčiojo ant piliakalnio) ir „apačios“ (piliakalnių gelmės) bendravimas vyksta abiem kryptimis: arba dabarties kalbantysis stovi ant piliakalnio ir jaučia praėjusių kartų gyvenimą, arba piliakalniuose miegantysis savu būdu gyvena dabartyje, dalyvauja istorijoje. Rimvydas Šilbajoris sako, kad Bradūnas „Per gimtų kapelių ir piliakalnių ramybės ilgesį įžengia į gilų savo palikto krašto apmąstymą“. Mažieji „dariniai“ - gentis, šeima, karta, parapija, namai - leidžia pajusti stiprų kartų ryšį, bendruomenės narių kultūrinį ir istorinį sąsajumą (namai statomi iš tūkstantmečio medžio kamieno, į namus renkasi protėvių vėlės); sakymo potekstėje švyti mintis apie sėsliąją kultūrą. Vienas svarbiausiųjų Bradūno pasaulėvokos matmenų - žemdirbių kultūra. Ji siejama su taikiu, ramiu gyvenimu. Kaip tikras žemdirbys poetas kalba apie konkrečius žemės darbus, žemdirbio įrankius. Kita vertus, minimos detalės yra ir simboliai, ritualo ar apeigos instrumentai. Kaip sako Viktorija Skrupskelytė, „Bradūnas stengiasi žemę ir artojo darbą paversti į mistišką apeigą“, įvykdyti „tikrovės metamorfozę“. Cikle „Apeiginė“ rugio sėja, auginimas, brandinimas interpretuojami mitologiniu Žemynos darbų motyvu („Kaip tu kūlei, Žemyna,/ Žemynėle, rugelius/ - Burtų žodį tardama/ nekaltai nuplakdama“), kurį kalbantysis perkoduoja į žemdirbio rūpesčio arba istorijos neteisingumo temą - žmogus, jo gentis, tauta istorijoje patiria tuos pačius išbandymus kaip grūdas žemdirbystės cikle („Mano gentį grūdina likimo smūgiai-/ Skamba skydas, apkaltas variu“). Šis gestas yra nuoseklus Bradūno poetikos principas. Taip krosnyje kepama duona, uždirbtos vakarienės laukimas primena ne tik agrarinės kultūros nulemtą gyvenimo būdą, bet ir svarbiąsias asmens gyvenimo patirtis, ir krikščioniškosios kultūros matmenis (komunija, dievo stalas, paskutinė vakarienė). Ugnis poeto vaizduotėje - net tik gamtinė stichija, ji yra ir degantis gamtmeldžių laužas, ir namų ugnelė Gabija, ir Pilėnų laužas. Įsižiūrėjus į ugnies šviesą fantazuojamos mitinės ir istorinės figūros. Ugnies poetinė funkcija Bradūno poezijoje artima Mačernio „Vizijoms“ - ugnelė plečiasi tol, kol žiūrintysis į ją patiria regėjimus. Tautos istorijos įvykius ir genties dalyvavimą juose Bradūnas taip pat, anot Rimvydo Šilbajorio, stengiasi suprasti kaip savos rūšies apeigą. Kaip sako Antanas Vaičiulaitis, „Tai ne oficiali, o nerašytoji mūsų žemės istorija“, ir jos vaizdavimas esąs artimas Vakarų (anglų, prancūzų, vokiečių) magiškajam realizmui. Iš tiesų, Bradūnas istorines temas supina su folkloru, mitologija, fantazija. Bradūno poezijoje laikas nėra istoriškai konkretus, - jis teka pirmyn ir atgal, laiko atkarpos klo jamos viena ant kitos, paradoksaliai supainiojamos; laikas čia pat ir istorinis, ir mitinis, praeinantis ir amžinas. Eilėraščių cikle „Mindaugas“ Natangų mūšyje dalyvauja kalbančiojo tėvai. Jie reguliuoja ir komentuoja Mindaugo elgesį bei rašančiojo santykį su istorija. Mitinei istorijos vaizduotei svarbi pasakos, mįslės poetika, gražiausiai išskleista rinkiniuose „Devynios baladės“ (1955), „Morenų ugnys“ (1958), „Sidabrinės kamanos“ (1964). Rutuliojamoms temoms poetas randa estetinį ir etinį tautosakos interpretavimo kelią. Profesorė Vanda Zaborskaitė yra kalbėjusi apie tai, kaip Bradūnas įtaigiai poetiškai įreikšmino pokario partizanų kovas, prisiėmęs jam būdingą sakmišką, pasakinę vaizduotę. Neateina talkon. Gentis ir žemė ne tik susijusi kraujo ryšiais, ji ir pašventinta ją gynusių krauju. Istorinėje fantazijoje kalbantysis regi, kaip pilkapiuose greta karžygių guli ir XX amžiaus istorijos dalyviai - „miega visi, jauni ir gražūs, su rūtomis prie kepurės,/ susižiedavę su mirtimi“. Bradūno poezijos pasaulyje nėra beprasmybės, bauginančios gelmės, destrukcijos, absurdo. Nes žodžio šermenyse ateina Donelaitis ir uždeda ant peties ranką, nes piliakalniuose tebegyvena žuvusieji, nes Dievas saugo visatos harmoniją, nes sušaudytieji visi prisikelia ir eina Vilniaus vieškeliu. Profesorius Rimvydas Šilbajoris yra rašęs apie Bradūno poezijoje naują mirties supratimą - iš mirties - į gyvenimą („Dabar/ Mano tautos/ Paskutiniam pilkapy brinksta/ Legendos grūdas,/ Sėkla dainos./ Ir krauju krikštyti/ Tampa vėl gyvybe“). Profesorė Vanda Zaborskaitė pastebėjusi: „Kazio Bradūno poezija tyra ir aiški, ji pilna skaidrios, ramios tiesos. Ji yra laisvai ir natūraliai atsiskleidusi; ji nieko neįrodinėja, nieko nesmerkia“; Sigito Gedos nuomone, Bradūno juntamas „ypatingas Dievo artumo jausmas, kad nesi jam niekuo prasikaltęs. Tokia natūrali prieškarinio Lietuvos sodiečio sekmadienio būtis“. Bradūno pasaulėjautos esmę sudaro būties žemiškumo ir sakralumo dėmenys, istoriškumo ir būties amžinumo dermė. XX amžiaus antroje pusėje retas žmogaus vienovės su visata jausmas susieja Bradūną su mūsų klasika - Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Modernizmo nuvarginta skaitytojo sąmonė keistai sutrinka prieš Bradūno poezijos žodį, kuris gimsta iš pasitikėjimo pasaulio sandara, gyvenimo prasme ir šventumu. Reikia, kad kas nors apie tai kalbėtų, primintų, ritualizuotų mūsų chaotišką kasdienybę. Yra didieji matmenys, kurie turi laikyti žmogų. Svarbu ne tik „ardyti“, „modernizuoti“, bet ir tausoti, saugoti pasaulėjautos pagrindus, būties raiškos formas. Bradūno pasaulėjauta kristalizuojasi iš mūsų istorinės ir egzistencinės patirties, tikėjimų, ritualų, geografinės ir kultūrinės savivokos. Poeto kūryba nuolat primena, kad priklausom krikščioniškajai Europos kultūrai, o greta jos esame genuose išlaikę ir ikikrikščioniškos kultūros pėdsakus. Bradūnui svarbus suvokimas, kad jis yra tam tikros, nuo „morenų“ laikų besiformuojančios istorinės kultūros žmogus, kad priklauso konkrečiai kultūrai, istorijai, valstybei. Pats poezijos rašymas Bradūnai yra savitas kompensacinis veiksmas praradus gimtuosius namus ir kultūrinę aplinką. Poezijos kalbantysis mintyse kantriai kalbina paliktosios kultūros figūras (ugnelę Gabiją ir šventą Joną, kunigaikščius ir Pilėnų gynėjus, teatro kaukes ir…), provokuoja buvusią būtį tęstis įvairiais - dabarties, istorijos, mito ir folkloro, literatūros ir kultūros artefaktų - pavidalais. Ir užrašo ją, ištaria ją, įamžina („O aš tik žodžius apeigos/ Renku be pabaigos“). Toks, sakytume kultūros antropologas. Bradūno poezija savo laiku darė didžulės įtakos lietuvių sovietmečio poezijai. Viktorija Daujotytė pastebėjo „Iš žemininkų kūrybos į Lietuvą neabejotinai teka Lietuvos istorijos, senosios kultūros, jos svarbių vardų poetizacija“. Ypač panašią meninę laikyseną autorė mato Bradūno ir Justino Marcinkevičiaus kūryboje: „Abu šie poetai priklauso artimai poetinei paradigmai, kurią metaforiškai galima apibrėžti kaip meilės savo žemei (vienintelei meilės vietai), savo genčiai, savo kalbai, kaip moralinio įsipareigojimo poeziją“. Apie egzodo poetų darytą įspūdį užsimena ir jaunesniosios kartos, vadinamojo „tyliojo modernizmo“ poetai Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis.
Kazys Bradūnas buvo ne tik poetas, bet ir aktyvus publicistas bei kultūros organizatorius. Nuo 1937 m. jis redagavo žurnalą „Ateitis“, o vėliau, būdamas išeivijoje, prisidėjo prie daugelio svarbių lietuvių kultūros leidinių gyvybingumo. Jis redagavo žurnalą „Aidai“, dirbo žurnalo „Literatūros lankai“ redakcijoje, o nuo 1961 m. redagavo dienraščio „Draugas“ savaitinį kultūrinį priedą. Jo iniciatyva ir pastangomis buvo sudarytos svarbios poezijos antologijos, tokios kaip „Žemė“ (1951) ir „Lietuvių poezija išeivijoje 1945-1971“ (1971). Jis taip pat rašė straipsnius „Lietuvių enciklopedijai“ ir kartu su profesorium Rimvydu Šilbajoriu sudarė bei redagavo knygą „Lietuvių egzodo literatūra“ (1992).
Poeto Kazio Bradūno gyvenimas ir kūryba yra neatsiejamai susiję su gimtąja žeme, jos istorija ir kultūra. Jo eilėraščiuose gausu gamtos vaizdų, tautosakos motyvų, krikščioniškosios simbolikos bei gilaus tikėjimo. Poeto kūryba atspindi ne tik asmenines patirtis, bet ir visos kartos likimą, ištikimybę lietuvybei ir neblėstantį ilgesį tėvynės.
Viename interviu K. Bradūnas sakė, kad pirmą kartą apsilankė Vilniuje 1939 m., tuoj po Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kai poetas atliko būtiną karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. „Tikriausiai tada Vilnių iš pirmo žvilgsnio ir įsimylėjau”, - sakė jis. Vilniuje poetas gyveno 1940-1944 m. Pilies g. 10, kai studijavo Vilniaus universitete. 1992 m. grįžęs į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, Kazys Bradūnas su žmona Kazimiera 1992-2009 m. gyveno Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Didžiosios gatvės 13-me name. Apie Vilnių viename laiške rašė: „… realybėje Vilnius pats jau skamba kažkokia kone žemiška poezija, kai žvelgi į miestą nuo į supančių kalvų ir klaidžioji senamiesčio gatvelėmis”. K. Bradūnas yra sukūręs Vilniui skirtų eilėraščių. Tik baigus studijas išleistas 17 sonetų rinkinys „Vilniaus varpai”. Pirmasis sonetų leidimas buvo išspausdintas 1943 m. Kaune nelegaliai, be okupacinės cenzūros leidimo, labai nedideliu tiražu, antrasis išleistas 1947 m. Vokietijoje, Tiubingene, 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Poetą žavi šio miesto grožis. Jį žavi Vilniaus gotika, barokas, jo klasika, senamiestis, universiteto kiemas, Kalvarijos, Rasos ir kt. JAV išleista K. Bradūno eilėraščių knyga „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio” (1981) buvo apdovanota Lietuvių Bendruomenės Literatūros premija. Pasak literatūros kritikės Viktorijos Skrupskelytės, „… rinkinys įspūdingas savo sinchroniškais šuoliais, kurie sugretina skirtingas epochas ir geografijas ir taip į eilėraštį atkviečia lietuviško gyvenimo įvairovę - istorinius įvykius, jų dalyvius, paprastus žmones”. „Geografinės ir istorinės pagavos prasme vilnietiška yra ir Gedimino temos knyga „Pokalbiai su karalium: anno domini 1323-1973″ (1973)”, - yra minėjęs kūrėjas. Pagal K. Bradūno žodžius kompozitorius Bronius Budriūnas sukūrė kantatą „Tu Vilniuj pasilik, Valdove: kantata Gedimino sostinės 650 m. 2017 m., minint Kazio Bradūno 100-ąsias gimimo metinės, Lietuvos Seimas paskelbė šiuos metus K. Bradūno metais. Ta proga visoje Lietuvoje vyko įvairūs renginiai, skirti poeto jubiliejui paminėti. Buvo išleistas pašto ženklas, skirtas K. Bradūno atminimui (dail. 2017 m. gegužės 15 d. Vilniuje, Didžiojoje g. 13 (Senamiesčio seniūnija), kur 1992-2009 m. gyveno K. Bradūnas, buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu.
Kūrybos Bruožai ir Įtaka
Kazį Bradūną būtų galima įvardinti kaip poetą, kuriam nesvetimas žemės šventumo jausmas. Jo poezijos leksikonas nesudėtingas ir suprantamas kiekvienam, tačiau paprasti žodžiai ir jais aprašoma aplinka nuolat įgyja tarsi kosmines dimensijas. Bradūno žodžiai poezijoje reikšmingi, pagrindžiantys žmogaus artimą ryšį su gimtąja žeme, akcentuojantys universalios kultūrinės bei netgi istorinės sąsajos svarbą. Jaučiamas nežymus dramatizmas, ilgesys, lyriškumas, tačiau tuo pačiu ir žodžio stiprumas, jo įtaigumas skaitytojui.
Jo kūryba yra svarbi gija, siejanti Maironio, simbolistų, neoromantikų ir žemininkų poetines programas. Ankstyvoji kūryba auga iš simbolistinės ir neoromantinės poezijos lauko, o jo eilėmis kaip lieptu galima pereiti nuo neoromantikų kranto į žemininkų krantą - į savo kartos idėjas, temas, stilius. Pirmuose rinkiniuose Bradūnas fiksuoja žmogaus, atsidūrusio svetimoje aplinkoje, jausmą, o brandesnės kūrybos rinkiniuose poetas vis labiau gręžiasi į paliktąją kultūrą, namų aplinką. Rašytojo meninei pasaulėjautai būtina sąsaja su namais, gimtąja žeme, savo žemės kaip savos būties centro jutimas. Bradūnui žemė - ne abstraktus, o labai konkretus geografiškai erdvė: Alvito parapija, bažnyčios šventorius, kapeliai ir juose gulintys protėviai, Sūduvos kraštas, Donelaičio žemė. Tai - taškas, iš kurio žiūrima į pasaulį; ir atvirkščiai, į kurį žiūrima - kaip į savos sąmonės steigties, savos kultūrinės mitologijos centrą.
Poeto pasaulėjautos esmę sudaro būties žemiškumo ir sakralumo dėmenys, istoriškumo ir būties amžinumo dermė. Jo kūryba nuolat primena, kad priklausom krikščioniškajai Europos kultūrai, o greta jos esame genuose išlaikę ir ikikrikščioniškos kultūros pėdsakus. Bradūnai svarbus suvokimas, kad jis yra tam tikros, nuo „morenų“ laikų besiformuojančios istorinės kultūros žmogus, kad priklauso konkrečiai kultūrai, istorijai, valstybei. Pats poezijos rašymas Bradūnai yra savitas kompensacinis veiksmas praradus gimtuosius namus ir kultūrinę aplinką.
Gyvenimo Kelias ir Kultūrinė Veikla
Kazys Bradūnas mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje sukūrė pirmuosius savo eilėraščius. 1937 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, o 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1937-1938 m. redagavo žurnalą „Ateitis“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių apsigyveno Vokietijoje, 1949 m. persikėlė į JAV, kur gyveno Baltimorėje ir Čikagoje. Išeivijoje jis aktyviai dirbo Lietuvos kultūros labui: 1951 m. suredagavo poezijos antologiją „Žemė“, nuo 1952 m. dirbo žurnalo „Literatūros lankai“ redakcijoje, o nuo 1961 m. redagavo dienraščio „Draugas“ savaitinį kultūrinį priedą. Atkūrus nepriklausomybę 1994 m. grįžo į Lietuvą ir tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
Poetas yra šios kartos likimų liudininkas, ištikimybę jai saugojęs visą gyvenimą. Emigracijos dešimtmečiais reiškęs ilgesį ir prieraišumą savo žemei, žadėjęs grįžti, kai tik Lietuva bus laisva, pažadą ištesėjo - 1995 metais sugrįžo gyventi į Lietuvą. Bradūnas - savo kartos telkėjas, įreikšmintojas, įsipareigojęs įsipareigojusiems; jis - ir vienas svarbiausių emigracijos kultūrininkų, leidinių telkėjų, medžiagos jiems rinkėjų, redaktorių.
Per savo ilgą ir turiningą gyvenimą Kazys Bradūnas parašė ir išleido 17 poezijos knygų. Jo kūryba buvo versta į anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas. Poetas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1992 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1994 m.) ir Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premija (1989 m.), 2002 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.
Dialogas su Praeitimi ir Ateitimi
Kazys Bradūnas, kaip ir daugelis jo kartos išeivijos kūrėjų, jautė stiprų ryšį su praeitimi, ieškojo tautos šaknų ir kultūrinio identiteto išsaugojimo būdų. Jo poezijoje dažnai atsispindi prisiminimai apie gimtąjį kraštą, vaikystę, artimuosius. Tačiau jis neapsiribojo vien tik praeities narpliojimu. Jo kūryba taip pat atspindi nuolatinį dialogą su ateitimi, viltį ir tikėjimą tautos gyvybingumu.
Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraščiuose rašo, kad Bradūnas jam primena mažą vabalą. Šį vaizdingą pastebėjimą galime perkelti į metaforos sritį - kukliu buvimu, kantriu kultūros darbu Bradūnas išties primena darbščiąją skruzdėlę, bitę, taikiąją boružę, Dievo vabalėlį. Jo kūryba, nors ir gimusi iš ilgesio bei netekties, yra kupina vilties ir tikėjimo atgimimu - tiek asmeniniu, tiek tautos.
Poeto dukra, antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, pasakojo apie tėvo ypatingą ryšį su Lietuva, jo norą išlaikyti lietuvišką tapatybę ir kultūrą net ir toli nuo tėvynės. Ji pabrėžė, kad tėvo poezija buvo ne tik menas, bet ir būdas išsaugoti ir perduoti tautos istoriją, vertybes ir dvasingumą.
Kazys Bradūnas mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palikęs neįkainojamą literatūrinį ir kultūrinį palikimą. Jo poezija ir publicistika tebėra svarbi dalis lietuvių literatūros istorijos, įkvėpianti naujas kartas puoselėti gimtąją kalbą, kultūrą ir tautinį identitetą.
