Vardas Otonas, nors ir nėra itin populiarus Lietuvoje, turi gilias istorines šaknis ir įdomią reikšmę. Šiame straipsnyje panagrinėsime Otono vardo kilmę, reikšmę ir paplitimą Lietuvoje bei pasaulyje, aptarsime žymius žmones, kurie nešiojo šį vardą, bei istorinius įvykius, susijusius su juo.
Vardo Otonas kilmė ir reikšmė
Otono vardas turi senovės vokiečių šaknis. Jis kilo iš vardo Otto, kuris reiškia "turtas", "gerovė" arba "sėkmė". Taip pat vardas Otonas yra vedinys iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „ausis - ypatingos klausos žmogus“. Šis vardas taip pat gali būti vedinys iš senovės anglų kalbos žodžio, reiškiančio „turtas“. Otono vardas taip pat yra kildinamas iš senovės vokiečių vardo Audo arba Odo, kilusio iš senovinio žodžio reiškiančio „ turtas “.
Šis vardas buvo populiarus tarp germanų kilmingųjų ir karališkųjų šeimų, taip pat buvo mėgiamas vokiškai ir angliškai kalbančiuose kraštuose bei Prancūzijoje.
Otono vardo istorija
Otono vardas buvo ypač paplitęs Šventosios Romos imperijoje. Vienas žymiausių šio vardo nešiotojų buvo Otonas I, Šventosios Romos imperatorius, valdęs X amžiuje. Jis sustiprino savo valdžią malšindamas didikų sukilimus ir dalydamas kunigaikštystes šalininkams ir giminaičiams. Otonas I siekė pajungti Bažnyčią imperatoriaus valdžiai, bet rėmė krikščionybės, kaip valstybę vienijančio veiksnio, skleidimą savo valdose.
Otonas I: Šventosios Romos Imperatorius
Otonas I (912-973) buvo Vokietijos karalius nuo 936 m. ir Šventosios Romos imperatorius nuo 962 m. Jis laikomas vienu svarbiausių Šventosios Romos imperijos įkūrėjų. Otonas I sustiprino karaliaus valdžią ir įtvirtino imperijos pozicijas Europoje.
- Tapęs karaliumi stiprino savo valdžią malšindamas didikų sukilimus ir dalydamas kunigaikštystes šalininkams ir giminaičiams.
- 951 m. nužygiavo į Italiją paremti Lombardijos karaliaus našlės Adelaidės, kovojančios su pretendentu į Italijos sostą Berengaru II, jį sumušė, vedė Adelaidę ir pasiskelbė Italijos karaliumi.
- 955 m. Lechfeldo mūšyje sutriuškino vengrus (vėliau vengrai Vokietijos niekada nebepuolė).
- Tapęs imperatoriumi 963 m. nuvertė popiežių Joną XII, jo vietoje pasodino Leoną VIII.
- Nesėkmingai siekė sąjungos su Bizantija, nors ir apvesdino savo sūnų Otoną su Bizantijos imperatoriaus Romano II dukterimi Teofana.
Otonas I gimė 912 m. lapkričio 23 d. Valhauzene ir mirė 973 m. gegužės 7 d. Kovodamas su Bavarijos, Lotaringijos hercogais, Otonas I rėmėsi vyskupais ir abatais. Dėl Otono I įtakos X a. Vokietijoje labai sustiprėjo karaliaus valdžia. Otonas I kariavo su Palabio slavais. Pajungęs 951 m. Lombardiją, jis gavo Italijos karaliaus titulą. Suteikęs paramą gyventojų išvytam popiežiui Jonui XII ir įžengęs į Romą, 962 m. Otonas I gavo iš popiežiaus imperatoriaus karūną. Otonui I buvo 24 metai, kai jis tapo Vokietijos karaliumi. 929 m. Otonas I vedė anglų karaliaus Eduardo dukterį Editą, kuri mirė 946 m. Sunkiausi valdymo metai Otonui I buvo 939 m., kai reikėjo kovoti su danais ir slavais, taip pat kariauti Saksonijoje, Lotaringijoje ir prie Reino. Sužinojęs, kad grafas Berengaras pagrobė jauną Italijos karaliaus našlę Adelheidą, Otonas I išžygiavo į Italiją. Berengaras net nemanė kovoti su Otonu I ir paleido našlę. Pats būdamas našlys Otonas I pasiūlė Adelheidai tekėti už jo. 962 m. vasario 2 d. Otonas I mirė 973 m. gegužės 7 d.
Otonas III
Otonas III (980-1002) buvo Vokietijos karalius nuo 983 m. ir Šventosios Romos imperatorius nuo 996 m. Jis buvo imperatoriaus Otono II sūnus. Otono III mažametystės laikotarpiu 983-991 m. regente buvo motina Teofana, jai mirus 991-994 m. - močiutė Adelaidė. 996 m. jis nužygiavo į Romą, ten į popiežiaus sostą pasodino pusbrolį Brunoną (popiežius Grigalius V), šiam mirus - savo mokytoją Gerbertą (popiežius Silvestras II). Nuo 998 m. gyveno Romoje, siekė atkurti senosios Romos imperijos didybę. Apie 1000 m. kaip piligrimas buvo atvykęs į Gniezną aplankyti kankinio šv. Adalberto kapo; susitikęs su Lenkijos kunigaikščiu (1025 m. paskelbtas karaliumi) Boleslovu I Narsiuoju įkūrė Gniezno arkivyskupiją. 1002 m. sukilus Romos miestiečiams pasitraukė į Raveną.
Otonas III niekada nebuvo vedęs ir mirė labai jaunas, 1002 m. sausį, būdamas vos 21 metų, žygiuodamas atsiimti Romos. Jis mirė nuo maliarijos.
Markas Salvijus Otonas
Markas Salvijus Otonas (lot. Marcus Salvius Otho; 32 m. balandžio 28 d. - 69 m. balandžio 16 d.) - Romos imperatorius 69 m. sausio 15 d. - balandžio 16 d. Otonas priklausė senai ir kilmingai etruskų šeimai, kuri buvo kilusi iš Etruskijos princų ir gyveno Ferentine (dabar Viterbas). Marko Salvijaus Otono, jo senelio iš tėvo pusės, tėvas buvo romėnų raitelis, o motina žemakilmė, gal net vergė. Otono senelis užaugo Livijos namuose ir jos dėka iškilo į senatorių rangą, bet ne aukščiau nei pretorių postas. Būsimasis imperatorius pasirodo kaip vienas iš ekstravagantiškiausių jaunuolių, supusių Neroną. Draugystė baigėsi 58 m. dėl jo žmonos Popėjos Sabinos. Jos reikalavimu Otonas supažindino savo gražiąją žmoną su imperatoriumi Neronu, ir ši užmezgė su juo romaną, kuris nulėmė jos ankstyvą mirtį. Lusitanijoje Otonas praleido 10 metų ir valdė provinciją su tiems laikams nebūdingu nuosaikumu. Kai Otono kaimynas Galba, Tarakono Ispanijos valdytojas, sukėlė maištą, jis lydėjo būsimąjį imperatorių į Romą. Prie nuoskaudų prisidėjo ir asmeninės ambicijos. Galba buvo senas ir neturėjo vaikų, o Otonas, skatinamas astrologų pranašysčių nusprendė tapti jo įpėdiniu. Jis susitarė su Galbos favoritu Titu Vinijumi ir už jo paramą sutiko vesti jo dukrą. Tačiau 69 m. Po šio įvykio Otonas ryžosi drąsiam žingsniui. Nepaisant prastos finansinės padėties ir buvusios ekstravagancijos dėka, jis papirko 23 pretorionus. Sausio 15 d. rytą jis nuvyko pas Galbą, o po to atsiprašęs dėl privačių reikalų išvyko iš Palatino kalvos susitikti su šalininkais. Su dideliu būriu Otonas grįžo į Romos forumą ir Kapitolijaus šlaite sutiko Galbą, kuris perspėtas gandų apie išdavystę brovėsi per tankią nustebusių civilių minią prie savo sargybinių barakų. Kohorta, saugojusi tuomet Palatino kalvą ir imperatorių, dezertyravo. Pretorionai brutaliai nužudė Galbą, įsūnį Pisoną ir kitus. Tą pačią dieną senatoriai suteikė Otonui visus imperatoriaus titulus ir privilegijas. Pretorionai ir armija išdavė Galbą, nes šis atsisakė sumokėti auksu už palaikymą, kai jis tapo imperatoriumi. Miestiečiai irgi buvo nepatenkinti Galba ir gerbė Nerono atminimą. Jis sutiko būti vadinamas Neronu reikalaujant liaudžiai, nes buvo jaunas ir švelniais bruožais panašus į mylimąjį imperatorių. Buvo vėl grąžintos Nerono statulos, jo išlaisvintieji ir tarnai grįžo į pareigas, buvo paskelbtas ketinimas užbaigti Aukso namus. Skaitydamas Galbos korespondenciją Otonas sužinojo, kad keli legionai Germanijoje sukilo ir paskelbė Vitelijų imperatoriumi. Kai nepavyko jo sustabdyti pasiūlius dalį imperijos, Otonas pradėjo ruoštis karui. Laivynas saugojo Ligūriją, o Otonas paveiktas pranašysčių kovo 14 d. patraukė su kariais į šiaurę sutrukdyti Vitelijui įžengti į Italiją. Bet tam buvo per vėlai, tad Otonui teko sulaikyti priešus ties Po. Vitelijaus generolai norėjo lemiamo Bedriako mūšio, o neryžtingi pasitarimai Otono stovykloje tam netrukdė. Patyrę kariai reikalavo vengti mūšio kol atvyks bent Dalmatijos legionai. Tačiau imperatoriaus brolio Ticiano ir pretorionų vado Prokulo skubotumas įveikė imperatorių ir opoziciją, tad buvo nuspręsta iš karto žygiuoti. Netoli Kremonos miesto Otono kariai susidūrė su priešais. Vitelijaus kariai nustūmė juos iki Bedriako, kur buvo Otono pajėgų, persikėlusių per Po upę, stovykla. Kitą dieną visa stovykla pasidavė Vitelijui. Otonas palaidotas iš karto Brikselo mieste, kur tuo metu buvo.
Otonas Lietuvoje
Nors Otono vardas nėra labai dažnas Lietuvoje, tačiau jis turi savo istoriją ir reikšmę. Otono vardas yra retas Lietuvoje. Pirmąkart čia jis buvo paminėtas 1809 metais. Nuo 1889 metų jis buvo suteiktas mažiau nei 70 asmenų.
Vienas žymiausių Lietuvos istorijos asmenų, susijusių su šiuo vardu, yra Otonas Praniauskas (apie 1818-1879) - kunigas, prelatas, poetas, vertėjas, bajoras, profesorius.
Otonas Praniauskas: Kunigas ir Kultūros Veikėjas
Otonas Praniauskas buvo žymus XIX a. lietuvių kultūros veikėjas. Jis baigė Telšių mokyklą ir Žemaičių kunigų seminariją, vėliau studijavo Peterburgo dvasinėje katalikų akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, jis profesoriavo Žemaičių kunigų seminarijoje, o nuo 1850 m. dirbo Žemaičių vyskupo M. Valančiaus kapelionu ir sekretoriumi. Otonas Praniauskas taip pat kūrė poeziją ir vertė religinius tekstus į lietuvių kalbą. Jis išvertė ir 1855 m. Vilniuje išspausdino Koenigsdorferio „Iszguldimas Ewangeliju Szwentu ant wisu Nedeldieniu“. Šį darbą dedikavo vyskupui M.
Arturas Orlauskas, "Iš kiemo pusės" #950 informacinė satyros ir humoro laida, 2026 03 11
Ar vardas Otonas yra šventas?
Šv. Otonas yra minimas 06.30 dieną. Šv. Otas Bambergietis saugo nuo hidrofobijos, pasiutligės ir pasiutusių šunų.
