Aldas Baltutis, 2007 m. gegužės 15 d. įveikęs Everesto aukštumas, tapo trečiuoju lietuviu, pasiekusiu aukščiausią pasaulio kalną. Tačiau pats alpinistas tikina, kad titulai jam nesvarbūs, o svarbiausia - patirtis ir vidinė harmonija.
Alpinizmo pradžia ir krikštas Alpėse
A. Baltutis pasakojo, kad alpinizmu susidomėjo dar vaikystėje, skaitydamas knygas ir įsivaizduodamas didingus keliautojus. Vėliau, studijuodamas Kaune, susidūrė su lietuviško alpinizmo specifika, kurioje, pasak jo, nemažai ir žuvusiųjų.
Pirmą kartą su kalnais jis susipažino prieš dvidešimt metų, keliaudamas po Tatrų kalnus. Tačiau tikrasis alpinizmo krikštas įvyko Prancūzijos Alpėse, kopiant į aukščiausią Monblano viršūnę (4800 m). Likus vos porai šimtų metrų iki tikslo, juos užklupo prastas oras, ir tris dienas su bendražygiais teko praleisti šaltyje ir vienatvėje. Ši patirtis, anot A. Baltučio, liko visam gyvenimui.
Svarbiausia - harmonija, o ne rezultatas
Paklaustas apie trečiojo lietuvio, įkopusio į Everestą, titulą, A. Baltutis patikino, kad jam tai nieko nereiškia. "Man gyvenime svarbiausia ne pasekmės, o veiksmas," - teigė jis. Sportininkas mano, kad didesnę reikšmę turėtų tas, jei jis būtų nepasiekęs viršūnės, bet pajutęs savo galimybių ribą.
A. Baltutis pabrėžė, kad tokiose kelionėse svarbiausia ne skaičiai, greitis ar rezultatas, o išgyvenimai. Didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu jis įvardijo ne Everestą, o ką tik atrastą vidinę harmoniją.
Nors kopimas į aukščiausią pasaulio kalną reikalavo beveik dvidešimties metų ruošimosi, A. Baltutis nesigaili. Jis taip pat mėgsta ir kitas ekstremalias sporto šakas, tokias kaip slidinėjimas ir skraidymas parasparniais.
Mirties nebijo, bet vertina riziką
A. Baltutis pripažino, kad alpinizmas - brangus sportas, o pasirengimas kelionei, apranga ir įranga gali kainuoti nuo kelių šimtų iki tūkstančių eurų. Brangiausios - komercinės kelionės, tokios kaip kopimas į Everestą, kur už papildomas sumas sudaromos tam tikros sąlygos.
Kelionė į Monblaną jam priminė apie mirtį ir pakeitė vertybių skalę. "Kalnuose labai pasikeičia mąstymas," - sakė jis. A. Baltutis pabrėžė, kad alpinizmas išmokė jo nebijoti mirties, tačiau kartu ir suprasti jos neišvengiamumą.
Sportininkas teigė, kad kol kas išvengė mistinių patirčių, kurias kartais patiria alpinistai dėl išretėjusio oro. Tačiau jis mano, kad alpinistai turi stiprią nuojautą, kuri gali padėti pajusti artėjančią pavojų, pavyzdžiui, laviną.
Laukimas - sunkiausia dalis
A. Baltutis neslėpė, kad didžiausią dėkingumą jaučia žmonai Nadii, kuriai tenka sunkiausia dalia - laukti jo grįžtant. "Aš įsivaizduoju, ką reiškia nieko nedaryti, tik laukti. Tai pats sudėtingiausias, baisiausias dalykas," - kalbėjo jis.
Nors žmona bando jį švelniai atkalbėti nuo pavojingų kelionių, A. Baltutis žino, kad ji supranta jo aistrą. Nadia pati yra išbandžiusi alpinisto duoną, tačiau jai kalnai labiau asocijuojasi su poilsiu gamtoje.
Kopimą į Everestą prisiminęs Valujavičius: kas žūsta virš 8 km ribos, ten ir pasilieka
Lietuvių keliai į Everestą
Everestas - aukščiausias pasaulio kalnas (8848 m), esantis Himalajų kalnyne. Pirmoji lietuvių ekspedicija į Himalajus įvyko 1992 m. rudenį. Pirmasis lietuvis, įkopęs į Everestą, buvo Vladas Vitkauskas (1993 m. gegužės 10 d.). Antrasis - Saulius Vilius (2003 m. gegužės 22 d.), o trečiasis - Aldas Baltutis (2007 m. gegužės 15 d.). Vėliau į viršūnę įkopė ir Darius Vaičiulis (2007 m. gegužės 21 d.). 2013 m. gegužės 22 d. Edita Uksaitė-Nichols tapo pirmąja lietuve, pasiekusia Everesto viršūnę.
Kopimas į Everestą yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis iššūkis. Daugybė alpinistų žuvo bandydami įveikti šį kalną, o jų kūnai dažnai lieka gulėti ant šlaitų, tapdami žiauriu priminimu apie pavojų.
Visgi, technologijų dėka, kopimas į Everestą tapo šiek tiek saugesnis. Palydovinis ryšys leidžia alpinistams palaikyti ryšį su bazine stovykla ir gauti svarbius orų atnaujinimus.
