Ežiai - tai maži, dygliuoti žinduoliai, kurie dažnai sutinkami gamtoje, o kartais ir atsiduria mūsų namuose. Daugelis susidūrusių su šiais gyvūnais, ypač su mažaisiais ežiukais, pasidomi, kada ežiai veda vaikus ir kaip jie rūpinasi savo palikuonimis. Šiame straipsnyje pateiksime išsamią informaciją apie ežių dauginimosi ciklą, jauniklių auginimą ir kitus su tuo susijusius aspektus, remiantis pateikta informacija.
Ežių Dauginimasis ir Jauniklių Gimimas
Ežiai poruojasi pavasarį, dažniausiai kovą-balandį, po žiemos miego. Nėštumas trunka apie 6-7 savaites. Per metus patelė gali susilaukti vienos ar dviejų vadų. Kiekvienoje vadoje paprastai būna nuo 3 iki 5 jauniklių, nors kartais jų gali būti ir daugiau - nuo 1 iki 9.
Vos gimus, ežiukai yra apaugę minkštais, šviesiais spygliukais, kurie dar nėra visiškai sukietėję. Jie yra akli ir bejėgiai, visiškai priklausomi nuo motinos. Akys jiems pradeda atsiverti maždaug po 14-18 dienų. Kalbėti ir savarankiškai judėti jie pradeda po 1-1.5 mėnesio. Lytiškai subręsta būdami 10-12 mėnesių amžiaus.
Viename iš pateiktų pasakojimų minima, kad namuose atsiradusi ežienė iš pradžių nelabai norėjo prileisti savo 4 mažylių, tačiau vėliau apsiprato ir pradėjo juos maitinti. Tai rodo, kad net ir nelaisvėje ežienės instinktyviai rūpinasi savo palikuonimis.
Ežių Jauniklių Apie ir Mityba
Ežiams, kaip ir kitiems žinduoliams, gyvybiškai svarbus yra motinos pienas. Tačiau svarbu žinoti, kad ežiams netinka karvės pienas, nes jis gali sukelti virškinimo problemas ir net apsinuodijimą. Geriausia jiems duoti pieno pakaitalą katėms arba ožkos pieną. Jei ežiukai yra maži ir dar nemoka savarankiškai maitintis, jiems gali būti duodamas specialus pieno pakaitalas.
Ežiukai gamtoje minta įvairiais vabzdžiais, moliuskais, šliužais, sraigėmis, varliagyviais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, smulkiais žinduoliais, uogomis, vaisiais ir šaknimis. Taip pat jie gali ėsti dvėselieną. Namuose auginamiems ežiams rekomenduojama duoti aukštos kokybės sausą kačių maistą, mėsą (pvz., jautienos faršą, bet ne žalią, o termiškai apdorotą be prieskonių), daržoves (virtas bulves, morkas, žirnius, moliūgus), vaisius (bananus, melionus, arbūzus, kriaušes, braškes) ir, saikingai, vabzdžius.
Viename iš pasakojimų minimas atvejis, kai žmonės parsinešė penkis našlaičius ežiukus ir iš pradžių nežinojo, kad jiems negalima duoti karvės pieno. Jie taip pat davė jautienos faršo ir išreiškė susirūpinimą dėl vabzdžių trūkumo. Šiuo atveju ežius svarbu parodyti veterinarui, kuris galėtų suteikti profesionalią pagalbą ir patarimus dėl mitybos.
Ežių Gyvenimo Būdas ir Žiemos Miegos
Ežiai yra aktyvūs naktį. Jie gyvena miškų pakraščiuose, parkuose, soduose, laukuose, stepėse ir dykumose. Dažnai slepiasi po kelmais, išvirtusiais medžiais, po akmenimis ar tankiuose krūmuose, taip pat rausia urvus.
Nuo spalio-lapkričio mėnesių dauguma ežių užmiega žiemos miegu. Šio proceso metu sulėtėja visos organizmo funkcijos: medžiagų apykaita, kvėpavimas, širdies plakimas, o kūno temperatūra nukrinta iki 5-6 laipsnių. Miego metu organizmas naudoja sukauptas riebalų atsargas. Ežiai prabunda pavasarį, paprastai kovą-balandį, kai aplinkos temperatūra pakyla iki maždaug 15 laipsnių. Jei ežys pabunda žiemą dėl staigaus atšilimo ar triukšmo, jis dažnai negali rasti maisto ir gali nugaišti. Tokius ežius galima pabandyti išgelbėti, suteikiant jiems vėsią, tamsią vietą, vandens ir nedidelį kiekį mėsos.
Ežių Pavojai ir Apsauga
Nors ežiai atrodo neagresyvūs, jie gali kandžiotis, ir jų dantys nėra sterilūs, todėl įkandimas gali sukelti infekciją ar abscesą. Be to, ežiai gali būti pasiutligės, encefalito ar Laimo ligos nešiotojai, nes ant savo spyglių gali užnešti erkių ir kitų parazitų. Todėl svarbu ežių neliesti ir neimti į rankas. Jei ežys atsidūrė jūsų namuose ar sode ir kelia problemų, jį galima atsargiai išvaryti ilgu pagaliu ar šluota, stumiant jį link durų.
Ežiams gamtoje taip pat gresia pavojai: plėšrūnai tokie kaip apuokai, lapės, barsukai, taip pat pavojai, kuriuos sukelia žmogaus veikla: atviri tvenkiniai su slidžiais kraštais, metaliniai tinklai, komposto duobės, dažų ar pesticidų taros, vejapjovės ir kiti sodo įrankiai.
Kad ežiai jaustųsi saugiau, jiems galima įrengti specialius namelius. Tai gali būti pirktiniai arba patiems pagaminti būstai iš plytų ar kitų medžiagų, apdengti sausais lapais. Svarbu nepamiršti, kad ežiams reikalingas nuolatinis vandens šaltinis ir maistas, ypač rudenį, kai jie ruošiasi žiemos miegui.
Ežių Klasifikacija ir Rūšys
Ežys (lot. Erinaceidae) - tai vabzdžiaėdžių (Insectivora) būrio žinduolių šeima. Šiai šeimai priklauso apie 21 rūšis, suskirstyta į 7 gentis ir 2 pošeimius. Paplitę Afrikoje ir Eurazijoje. Lietuvoje dažniausiai sutinkamas baltakrūtis ežys (Erinaceus concolor), kurio ilgis siekia apie 25 cm.
Ežiai turi apie 5000-6000 spyglių, kurių ilgis siekia iki 3 cm. Jauni ežiai turi apie 3000 spyglių. Kūno ilgis gali svyruoti nuo 10 cm iki 44 cm, o uodegos ilgis - nuo 1 iki 21 cm. Svoris gali siekti iki 1400 g. Ežių snukutis pailgas, akys apvalios, o klausa labai stipriai išsivysčiusi. Galūnės turi po penkis pirštus, išskyrus keturpirščius ežius, kurie turi po keturis pirštus.
Ežiai gamtoje gyvena 3-4 metus, o nelaisvėje gali sulaukti iki 10 metų.
