Visi puikiai žinome, kad lietuvių kalba itin žodinga. Tai rodo 20 tomų akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“. O kaip ir iš kur yra atsiradę lietuvių kalboje šie žodžiai? Kalbininkai, tyrinėjantys lietuvių kalbos žodyną kilmės atžvilgiu, pirmiausia žodžius skirsto į savuosius ir skolinius. Dažnai nelengva nustatyti, kuris žodis yra savas, o kuris pasiskolintas. Tam reikia specialaus lingvistinio pasirengimo.

Savieji žodžiai yra ne vienodo senumo. Vieni yra paveldėti iš prokalbės ir vadinami veldiniais, kiti - atsiradę, kai lietuvių kalba atsiskyrė nuo kitų baltų kalbų, ir jie laikomi tikraisiais lietuviškais žodžiais.

Veldiniai žodžiai

Skiriami keli veldinių sluoksniai. Seniausi žodžiai yra paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės. Jie išlaikyti didesnėje ar mažesnėje indoeuropiečių kalbų dalyje. Lietuvių kalboje šis senasis žodžių sluoksnis yra gerai išlaikytas, dėl to nebe reikalo lietuvių kalba vadinama viena archajiškiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų.

Indoeuropietiškais laikomi tokių teminių grupių pavadinimai:

• Kūno dalys - akis, ausis, barzda, dantis, nosis, širdis.
• Giminystė - brolis, duktė, motė, sesuo, sūnus.
• Gyvūnai - antis, avis, bebras, bitė, šuo, vilkas.
• Augalai - beržas, javai, linai, uosis.
• Veiksmai - arti, dėti, ėsti, imti, malti, siūti, vežti, vilkti.
• Skaičiai - du, trys, keturi, penki, šimtas ir kt.

Iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtiems žodžiams yra keli tūkstančiai metų.

Baltų kalboms artimiausia yra slavų kalbų grupė, tad yra randama nemažai veldinių, kurie bendri baltų ir slavų kalboms. Šio sluoksnio žodžiai randami tik baltų ir slavų kalbose, kitose indoeuropiečių kalbose jie nėra fiksuojami. Pavyzdžiui: delnas, ežeras, galva, karvė, liepa, lova, pirštas, ranka, varna, žvaigždė ir kt.

Nemažą savųjų žodžių sluoksnį sudaro tik baltų kalboms būdingi žodžiai, pvz.: briedis (įdomu, kad latviai žodžiu briedis vadina elnią, briedis latviškai - alnis), genys, lokys, pelė, žirgas, labas, mažas, tikras, mokėti, turėti ir kt.

Lietuvių kalba nuo kitų baltų kalbų atsiskyrė maždaug prieš 1,5 tūkst. metų, nuo tada pradėjo rasti tikrųjų lietuviškų žodžių, kurie neturi atitikmenų kitose kalbose, jie rodo kalbos savitumą. Dalies šių žodžių daryba nėra aiški, jų ryšiai su kitais žodžiais yra nutrūkę, tad nėra lengva paaiškinti, kaip jie sukurti. Tai audra, dugnas, druska, kėdė, kūdikis, kregždė, pienas, pirkia, plaukas, šaukštas, vaikas, valanda. Kiti žodžiai - aiškūs dariniai, pvz.: arklys, gerklė, pilvas, siūlė, kaltas, mintis, grąžtas, darbas ir kt.

Žodžių daryba ir naujadarai

Lietuvių kalbos žodžių daryba itin produktyvi, tad naujų žodžių buvo daroma visais lietuvių kalbos gyvavimo laikotarpiais. Šiais laikais taip pat pasidaroma naujų žodžių, kurie vadinami naujadarais, pvz.: atmintukas, dėlionė, paspirtukas, riedučiai, dažasvydis, didkepsnis, šlamštlaiškis, riedis, smigis, tamprės. Naujadarų darybos pamatu gali eiti ne tik savos, bet ir svetimos kilmės žodžiai, pvz.: internetininkas, bepilotis, jogurtinė ir kt.

Skoliniai

Skoliniais yra laikomi įvairiais laikais tiesiogiai į lietuvių kalbą iš kitų kalbų patekę žodžiai. Žodžių skolinimosi procesas yra susijęs su tautos istorija, su kitų tautų kontaktais. Lietuviai daugiausia žodžių yra skolinęsi iš kaimynų, ypač iš slavų ir germanų kalbų.

Slavizmai

Glaudžiausi lietuvių ryšiai nuo seno buvo su slavais, tad daugiausia senųjų skolinių lietuvių kalboje yra atėję iš slavų kalbų (rusų, baltarusių ir lenkų). Kai kurie slavizmais laikomi žodžiai gali būti ne slavų kilmės, bet į lietuvių kalbą atėję iš slavų kalbų, pvz., asilas, vynas. Dalis slavizmų yra įaugę į bendrinę kalbą ir neturi joje atitikmenų (agurkas, baravykas, burokas, cukrus, knyga, miestas, morka, pyragas, ponas, sakalas). A. Sabaliausko teigimu, tokių slavizmų lietuvių kalboje yra apie 1,5 procento. Yra tokių slavizmų, kurie turi gerų atitikmenų ir bendrinėje kalboje yra nevartotini, jie laikomi svetimybėmis, arba barbarizmais (basanoškės - basutės; bliūdas - dubuo; čerka - stikliukas, taurelė; biednas - neturtingas; rėdytis - rengtis; sosiska - dešrelė).

Germanizmai

Apie XIII-XIV a. į lietuvių kalbą pateko pirmieji skoliniai iš vokiečių kalbos. Germanizmų lietuvių kalboje gerokai mažiau nei slavizmų. Dalis germanizmų visiškai prisitaikė prie lietuvių kalbos sistemos ir laikomi lygiateisiais jos nariais, pvz.: amatas, budelis, durpės, kalkės, kunigas, šarvas, tulpė. Jie neturi atitikmenų bendrinėje kalboje. Kiti germanizmai bendrinėje kalboje nevartotini, pvz.: biškį - truputį, šnapsas - degtinė, šposas - išdaiga, tašė - rankinė, krepšys.

Kiti skoliniai

Šiek tiek žodžių esame pasiskolinę iš Baltijos finų kalbų - estų ir suomių, pvz.: burė, kadagys, laivas. Tačiau, manoma, kad suomiai ir estai iš mūsų yra gerokai daugiau pasiskolinę žodžių, nei mes iš jų. Teigiama, kad suomių kalboje iš 1000 žodžių vienuolika esą baltų kilmės.

Tarptautiniai žodžiai

Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, platų skolinių sluoksnį sudaro tarptautiniai žodžiai - bendri daugelio kalbų skoliniai. Tarptautiniai žodžiai yra prisitaikę prie bendrinės kalbos gramatikos, fonetikos, kirčiavimo dėsnių, bet jų svetimumas kalboje jaučiamas, dažnai tai rodo ir svetimi garsai, pvz.: herbas, choras, filharmonija. Dalis tarptautinių žodžių neturi atitikmenų (atomas, ciferblatas, muzika), kiti turi (akcentuoti - pabrėžti, egzistuoti - būti, procentas - nuošimtis, lingvistika - kalbotyra). Savas ir tarptautinis žodis dažnai skiriasi ne tik reikšmės apimtimi (savi dažniau būna daugiareikšmiai), bet ir vartojimo sfera, tarptautiniai žodžiai - knygiškesni.

Didelė dalis lietuvių kalbos tarptautinių žodžių yra kilusių iš klasikinių kalbų - senovės graikų (alfabetas, dialektas, ekonomika, filosofija, fizika, klimatas, tragedija) ir lotynų (administracija, dekanatas, diktantas, docentas, instrumentas, konstitucija, religija) kalbų. Nemažai tarptautinių žodžių į lietuvių kalbą atėjo iš dabartinių Europos kalbų - anglų (bekonas, boikotas, boksas, futbolas, klounas, kokteilis, lyderis, mitingas, sportas, šortai), prancūzų (aktorius, baletas, fojė, frakas, parašiutas, sufleris, siužetas, žanras, žargonas), italų (altas, arija, baritonas, bosas, pica, pieta).

Lietuvoje leidžiami didelės apimties tarptautinių žodžių žodynai. Viename naujausių autorių kolektyvo (sudar. A. Bendorienė, V. Bogušienė ir kt.) parengtame „Tarptautinių žodžių žodyne“ atskirais straipsniais paaiškinta apie 25 tūkst. žodžių.

Naujų žodžių skolinamasi nuolat, nes keičiantis gyvenimui, atsirandant naujų realijų, reikia ir naujų žodžių joms pavadinti. Pasiskolintas žodis yra pritaikomas prie lietuvių kalbos rašybos, gramatikos ir tarimo sistemos. Jei tokiam skoliniui atsiranda lietuviškas atitikmuo, tai pirmenybė teikiama pastarajam.

Lietuvių kalbos abėcėlė

Lietuvių kalbos abėcėlė - modifikuota ir papildyta lotyniškoji abėcėlė, sudaryta iš 32 pagrindinių raidžių. Anot kalbininko G. Subačiaus, ė raidė yra unikali, jos neturi jokia kita pasaulio kalba. Vis dėlto raidė ė dar naudojama bent jau šajenų kalboje (tarimas kitas). Pagal 1997 metų Lietuvių kalbos instituto rekomendacijas, svetimvardžiuose taip pat vartojamos raidės q, w, x, kiek rečiau - ä, ö, ü, æ, å, ø ir kitos panašios. Alfabetiniuose sąrašuose q eina tarp p ir r; w - po v, o x - po w.

Pirmąją abėcėlę parengė Martynas Mažvydas 1547 m. Joje buvo 23 gotiškojo šrifto raidės. Ten dar nėra įprastų č, š, ž, ą, ę, ė, į, ų, ū. Gotiškasis šriftas buvo vartojamas iki XVIII a. pabaigos (Mažojoje Lietuvoje dar ilgiau). Dabartinę lietuvių abėcėlę pirmasis pateikė Jonas Jablonskis „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ 1901 m.; tokia pat abėcėlė vartota ir „Lietuviškos gramatikėlės“ litografuotame konspekte 1899 m.

Praeityje abėcėlėje yra buvusi raidė ł (Ł), „l kietoji“. Ji yra lenkų kalboje. W raidės buvo atsisakyta bandant atsikratyti spaudos draudimo. Senuosiuose raštuose galima rasti ir daugiau dabar nebenaudojamų raidžių.

Digrafai ir kirčio ženklai

Lietuvių kalboje kai kuriems garsams užrašyti vartojami digrafai (dviejų raidžių junginiai). Jų yra penki: ch, dz, dž, ie, uo. Priegaidei žymėti vartojami trys kirčio ženklai: akūtas, gravis ir cirkumfleksas. Kirčio ženklai retai vartojami, daugiausia žodynuose arba (kas retai pasitaiko) siekiant išvengti sakinio dviprasmybės, jei priklausomai nuo kirčio keičiasi žodžio prasmė: gražiõs kalbõs - grãžios kal̃bos, sẽniai - seniaĩ, aũšti - áušti, ỹra - yrà, pãskui - paskuĩ ir kt. Savo ruožtu priebalsiai skirstomi į skardžiuosius, dusliuosius bei sklandžiuosius (pusbalsius).

tags: #alfabetas #vaikams #bebraa

• Pilvo burbuliavimas nėštumo metu: ką žinoti
• Sodo ir daržo įrankių kokybė
• Karjera Edgaro Navicko
• Apie "Žalgirio" baseiną
• Vaikų globojimo socialinis darbas