Abortų praktika yra vienas iš labiausiai diskutuojamų šiuolaikinių socialinių klausimų. Vis dėlto abortų istorija siekia mažiausiai keturis tūkstantmečius. Grįžkime į praeitį ir susipažinkime su pirmosiomis senovės civilizacijomis, kurios jau tuo metu svarstė apie šią kontroversišką procedūrą.

Seniausios žmonių civilizacijos, kurių egzistavimas buvo griežtai susijęs su konkrečiomis religinėmis ir moralinėmis vertybėmis, dirbtinį (sąmoningą) nėštumo nutraukimą laikė sunkiu etiniu ir religiniu nusižengimu, o kai kuriais atvejais - žmogžudyste. Vis dėlto retais atvejais daugumoje ankstyvųjų kultūrų abortai buvo atliekami nechirurginiais būdais, pavyzdžiui, pasninkaujant, nuleidžiant kraują ir atliekant ekstremalius fizinius pratimus.

1550 m. prieš Kristų egiptiečių papiruse, kuriame buvo ir kitų įvairių ginekologinių dalykų, rasta pirmųjų įrodymų apie dirbtinį medikamentinį abortą. Kadangi abortai buvo praktikuojami jau tada, reikėjo specialaus reglamentavimo. Senovės Kinijos ir Egipto archeologiniuose rankraščiuose yra pirmieji bendrieji reprodukcinės veiklos reguliavimo įstatymai, kuriuose abortas buvo leidžiamas retais atvejais ir naudojant abortifikuojančias žoleles. Kai nėštumą nutraukdavo moteris be vyro sutikimo, buvo taikomos griežtos bausmės.

Senovės Romos ir Graikijos piliečiai taip pat žinojo apie sąmoningą žmogaus gyvybės nutraukimą prieš gimimą. Garsių filosofų, tokių kaip Platonas, Hipokratas ir kiti, raštuose aprašomi įvairūs augalai, kurie buvo naudojami planuotam persileidimui sukelti. Graikų ir romėnų gydytojai kaip įprastus aborto metodus taikė kiuretažą, badavimą, žolelių vonias ir pilvo įtempimą, kad negimęs kūdikis būtų pašalintas iš kūno. Nepaisant to, senovės gydytojai privalėjo laikytis Hipokrato priesaikos, kuri draudė naudoti pesarus abortui sukelti, o kai kurie mokslininkai šią priesaiką laikė bendru aborto sukėlimo draudimu. Romos valstybė abortus apskritai laikė blogu pavyzdžiu Romos visuomenei ir kišimusi į tėvų teises, ypač į tėvo teisę susilaukti palikuonių.

Nuo vėlyvosios antikos iki ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje vyravo krikščioniškosios vertybės, dėl kurių krikščionių valdovų valdomose karalystėse buvo siekiama nutraukti dirbtinius abortus. Po to sekė ilga pasaulietinės ir religinės valdžios vienybės epocha, kurioje abortai - dar labiau negu prieš tai - tapo labai reta praktika, atliekama tik slaptose vietose. Ši tendencija tęsėsi iki XIX a., kai dėl didelio chirurginių abortų sukeliamo mirtingumo buvo griežtai draudžiama juos atlikti nuo vaiko prasidėjimo iki gimimo.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje kilus pirmajai feminizmo bangai, į abortus pradėta žvelgti per naują prizmę: pirmosios feministės, tokios kaip Elizabeth C. Stanton, Susan B. Anthony, Matilda Joslyn Gage, Victoria Woodhall ir Alice Paul, atkreipė dėmesį į vyrų atsakomybę visuomenėje. Stengdamosi sukurti geresnes gyvenimo sąlygas viduriniųjų ir žemesniųjų visuomenės sluoksnių moterims, šios pirmosios feministės abortus laikė „didžiausiu moterų išnaudojimu“, kurie objektyvizuoja moteris kaip priemonę malonumui pasiekti, nereikalaujant iš vyrų atsakomybės už jas ir už jų palikuonis. Susan B. Anthony manė, kad abortai nenaudingi, nes neišsprendžia esminių visuomenės problemų, o Tennessee Claflin pridūrė: „Abortai yra tik giliau įsišaknijusio socialinės padėties sutrikimo simptomas…“. Be to, šios moterys puikiai suvokė selektyvių, prieš mergaites nukreiptų, abortų keliamą pavojų.

XX amžius pasižymi nuolatiniu abortų skaičiaus didėjimu, kurį lėmė abortų legalizavimas (ar bent jau dekriminalizavimas) daugelyje Europos šalių ir masinė abortų tablečių gamyba šio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje. Pirmoji Europos šalis legalizavusi abortus buvo RTFSR (vėliau - Sovietų Sąjunga) 1920 m. Daugelis abortų pradininkų buvo kilę iš eugenikos judėjimo - socialinio judėjimo, propagavusio žmonijos genetinių savybių gerinimą ir „nepageidaujamų“ žmonių grupių marginalizavimą. Planuotos tėvystės organizacija, dabar didžiausia pasaulyje organizacija, propaguojanti abortus ir kitus „šeimos planavimo“ metodus, turi savo šaknis eugenikos judėjime - jos įkūrėja buvo ginekologė Margaret Sanger. Nacistinėje Vokietijoje abortai buvo atliekami eugeniniais sumetimais, pvz. siekiant pašalinti neįgalius vaikus ir „ne arijų“ rasės gyventojus. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Vakarų Europos šalių, pradedant Jungtine Karalyste, nuo XX a. aštunto dešimtmečio legalizavo abortus - tai buvo vienas iš 1968 m. revoliucijos rezultatų. Šiandien abortai yra legalūs daugelyje Europos šalių, su skirtingais laiko apribojimais.

Lietuvoje, kaip ir ankstesnėje TSRS, iki 1955 m. abortai buvo draudžiami (išskyrus būtinus atvejus), vėliau nustatyta griežta tvarka. Straipsnyje, kritiškai įvertinus neskelbtą dokumentinę medžiagą ir publikuotus šaltinius, siekiama atskleisti abortų problemą tarpukario Lietuvoje. Dėmesys skiriamas teisiniam abortų reglamentavimui, dirbtinio nėštumo nutraukimo priežasčių išryškinimui bei priemonėms, kuriomis jis buvo atliekamas. Siekiama parodyti skirtingus abortų vertinimus, vyravusius tarpukario Lietuvos visuomenėje. Iki 1935 m. baudžiamajame statute buvo numatyta, kad už visus dirbtinius abortus turi būti baudžiama. 1935 m. priimtu įstatymu legalus dirbtinis nėštumo nutraukimas buvo galimas tik tada, jeigu moters gyvybei grėsė pavojus arba ji tapo nusikaltimo auka. Toks pokytis leidžia spręsti apie tam tikrą pažangą to meto visuomenėje, tačiau tyrimas parodė, kad to nepakako. Moterys nutraukti nėštumą pasirinkdavo vedamos tokių motyvų kaip sunki ekonominė padėtis, taip pat dėl neigiamo visuomenės požiūrio į netekėjusią besilaukiančią merginą ar asmeninio apsisprendimo neturėti vaikų. Tokia priešprieša tarp įstatymų ir kasdienio gyvenimo turėjo įtakos tam, kad abortai buvo atliekami slapta, itin kenksmingomis sąlygomis bei priemonėmis. Susiklosčiusi ydinga praktika lėmė sunkius nėščiųjų susirgimus ar net mirtis. To meto visuomenėje abortai buvo vertinami kaip sunkus moralinis nusižengimas, tačiau kartu atkreiptas dėmesys, kad tik įstatymų nepakanka siekiant išspręsti dirbtinio nėštumo nutraukimo problemą.

Profesorius, habilituotas dr. V. Pasaulyje nuolatos vyksta diskusijos dėl abortų. Veikia įvairios organizacijos, ginančios moters teisę į abortus, ir kitos, saugojančios kūdikio teisę į gyvybę. Lietuvoje daugiausia kalbama apie abortus tik iš neigiamos pusės, tačiau kas ketvirtas nėštumas mūsų šalyje nutraukiamas būtent šiuo būdu. Gal dėl to, kad antiabortinės organizacijos nepateikia pakankamai objektyvios informacijos apie nėštumo nutraukimą ir pernelyg dažnai remiasi bažnyčios požiūriu, kuris yra griežtai neigiamas ne tik abortų, bet ir kontracepcijos klausimu ir gana dažnai neatitinka nūdienos situacijos?

Aborto debatų esmė yra ne moters teisė pačiai rūpintis savo kūnu ir ne vaisiaus teisė būti visiškai apsaugotam įstatymu. Koncentruotis labiau vertėtų į faktą, kada vaisius tampa žmogumi. Moksliniai duomenys rodo, kad užsimezgusios gyvybės širdis pradeda plakti 18 - 25 parą po apvaisinimo, apie aštuntą gyvenimo savaitę susiformuoja visos kūno sistemos, tarp 9 - 10 savaitės negimęs kūdikis kraipo akutes, ryja, judina liežuvėlį, o bakstelėjus jam į delniuką - sugniaužia kumštelį. Dėl teiginio, kad toks vaisius atlieka sąmoningus judesius, vis dar ginčijamasi, nes proabortinės organizacijos pateikia įrodymų, kad tie judesiai - tik nevalingi refleksai. Antiabortinės organizacijos, remdamosios medicininiais tyrimais, teigia, kad jau dvylikos savaičių kūdikis jaučia skausmą. Kita vertus, abortų šalininkai pateikia duomenų, kad pilkosios smegenų ląstelės, kurios reaguoja ir sukelia skausmą, padengia besivystančias smegenis tik 24-25 nėštumo savaitę.

Mediciniškai negimęs kūdikis nėra motinos kūno dalis. Visų pirma, motinos įsčiose atsiradus vaisiui, pradeda veikti jos imuninė sistema, kad motinos kūnas prisitaikytų prie naujo organizmo jos viduje. Zigota jau turi savitą genetinį „antspaudą“ ir tuo skiriasi ir nuo motinos, ir nuo tėvo ląstelių ir yra naujo, unikalaus organizmo pradžia. Ši nauja gyvybė yra visiškai priklausoma nuo motinos ir jos kūno, užimanti vietą joje, kol bus ten subrandinta ir galės išvysti pasaulį. Tik jau gimęs kūdikis yra biologiškai mažiau priklausomas. Abortų šalininkai teigia, kad kūdikis, esantis moters kūne, mintantis maistu, kurį ji valgo, kvėpuojantis oru, kuriuo ji kvėpuoja, nėra atskiras asmuo. Kompromiso vis nerandantys medikai negali nustatyti momento, kai embrionas tampa žmogumi. Bendriausia jų prieita išvada ta, kad biologiškai gyvybės pradžia yra organizmo susiformavimas. Tačiau juk besivystantis embrionas nėra vien motinos kūno dalis - tai visiškai skirtingas biologinis darinys, esantis joje. Tiesa, šio darinio gyvybingumas dar nereiškia, kad teisiškai vaisius jau yra žmogus. Embrionas neturi jokio teisinio statuso, kol įstatymuose jis nėra įvardintas kaip asmuo. Iki to motina gali elgtis su juo kaip ji pati nori.

Įvairios valstybės nustato skirtingą laikotarpį, iki kurio vaisius gali būti pašalinamas: Prancūzijoje vaiko gyvybė pradedama ginti nuo 10 savaičių, Danijoje ir Lietuvoje - nuo 12 savaičių, Švedijoje - nuo 20, Anglijoje - nuo 28 savaičių.

Bažnyčios požiūris į abortus griežtai neigiamas. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II embriono pašalinimą iš motinos organizmo prilygino žmogžudystei. Biblijoje nėra apibrėžtas abortas ar nustatytas konkretus laikas, kada prasideda žmogaus gyvybė. Apskritai Biblija žmogaus gyvenimą laiko šventu dalyku, kurio nutraukti nederėtų, nepaisant, ar žmogus išėjęs iš motinos įsčių, ar dar tebėra jose.

Abortus galime nagrinėti ir moraliniu aspektu. Moralė nėra vienoda visiems žmonėms. Kiekvienas turime savo asmeninius moralinius principus. Žmogaus moraliniai principai leidžia jam, pavyzdžiui, vogti, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Ar tai reiškia, kad jo vagystės nekenkia kitiems žmonėms? Juk tokiu atveju nukenčia tie, kuriuos jis apvogė. Panašus ir moralinis klausimas dėl abortų. Ar tikrai niekas dėl jų morališkai nenukenčia?

Antiabortinių organizacijų požiūris, kad abortus reikėtų uždrausti įstatymams, gali turėti labai neigiamų pasekmių. Įsivaizduokime - jei abortai būtų uždrausti, atsirastų daugybė nelegalių, nesaugių kriminalinių abortų, kurių metu nutrūktų ne tik kūdikio, bet ir motinos gyvybė. Net dabar yra žmonių, atliekančių šias operacijas nelegaliai, vos ne buitinėmis sąlygomis, ir moterų, kurios naudojasi jų paslaugomis. Visiškas abortų uždraudimas atneštų katastrofiškų padarinių. Tai anaiptol nereiškia, kad abortai yra teigiamas dalykas. Deja, jis yra neišvengiamas. Racionalu būtų nebent stengtis didinti visuomenės sąmoningumą, rūpintis seksualiniu švietimu ir tuo pačiu mažinti tokių nėštumo nutraukimo atvejų skaičių. Dabar pas mus tuo rūpinamasi tikrai per mažai. Jaunos merginos ryžtasi kriminaliniams abortams dėl savo neišmanymo ir nepatyrimo. Baimė, netikrumas, visokeriopų garantijų nebuvimas, pavėluotas apsisprendimas atsisakyti kūdikio pastumia merginas darytis abortus. Jauni žmonės nesupranta, kad yra atsakingi už tai, ką daro, kad malonumais reikia naudotis tuo pačiu įvertinant pasekmes ir stengiantis jų išvengti, kol dar ne per vėlu.

Šiais laikais moteris gali nutraukti nėštumą tiek chirurginio, tiek medikamentinio aborto pagalba. Chirurginių abortų metu atliekamas išsiurbimas (vakumo pagalba) arba valymas. Medikamentiniam abortui gydytojas paskiria preparatus, kurie sustabdo nėštumo vystymąsi ir iššaukia savaiminius gimdos raumenų susitraukimus. Rezultate gimda nuo vaisiaus išsivalo pati. Medikamentinis abortas galimas tik labai ankstyvajame nėštume. Jei nusprendėte atlikti abortą, svarbu neuždelsti. Kuo anksčiau jis bus padarytas, tuo lengvesnės pasekmės ir komplikacijų tikimybė.

Yra įvairių abortų metodų, kuriuos galima suskirstyti pagal nėštumo laikotarpį:

1. Vaikas supjaustomas į gabalus ir išgramdomas. Atliekamas iki 12 savaičių.
2. Vakuuminis išsiurbimas. Irgi atliekamas iki 12 savaičių. Pirmiausia paraližiuojami gimdos kaklelio raumenys, po to ištempiami. Tai sunku, nes raumenys nepasiruošę natūraliam atsivėrimui. Po to į gimdą įkišamas vamzdelis su peiliu antgalyje. Siurblys suplėšo kūdikį į gabalus, nuo gimdos sienelės nupjauna giliai priaugusią placentą. Siurblio galingumas 29 kartus didesnis už buityje naudojamo dulkių siurblio. Šis metodas nėra saugus, kaip kas bando tvirtinti. Pirmomis dienomis po išsiurbimo smarkiai kraujuojama.
3. Mikroadsorbcija. Moteriai, nesulaukusiai mėnesinių, atliekamas siurbimas. Kai žinoma, kad žmogaus širdis po 4 dienų nuo neįvykusių mėnesinių jau plaka.
4. Tarp 12-16 savaičių abortai paprastai nedaromi, nes vaikas per didelis pjaustymui (tai rizikinga motinos gyvybei) ir per mažas druskos nuodų injekcijai. Injekcijos metu ištraukiama 200 ml vaisiaus vandenų ir įšvirkščiama 20 ml 20% druskos tirpalo. Po 1-1,5 val. vaiko širdis nusilpsta ir sustoja.
5. Jei druska nepavyksta nunuodyti, atliekamas Cezario pjūvis. Vienas gydytojas, ištraukęs judantį, rėkiantį, kvėpuojantį kūdikį, užmetė ant jo placentą ir uždusino.
6. Prostoglandino abortai. Specialūs vaistai sukelia bet kuriame nėštumo mėnesyje gimdymą. Ir po šitų abortų komplikacijos sunkios: gimdos trūkimas, kaklelio sudraskymas, staigi mirtis, konvulsijos, širdies ir kvėpavimo sutrikimai, vėmimas, aspiracija, apopleksija (paralyžius), ūmus inkstų veiklos sutrikimas, vaisiaus vandenų embolija ir kraujo trombai plaučiuose.
7. Ru-486. Tai vaistai, kurie sukelia abortą.
8. Dalinis gimdymas. Atliekami vėliausiame nėštumo laikotarpyje. Ištraukiamos vaiko kojos ir liemuo. Tuomet iš galvos išsiurbiamos smegenys. Kaušas subliuška ir visas kūnelis ištraukiamas.

Daugiau nei prieš 10 metų pasaulyje pradėtas taikyti medikamentinis abortas. Tai abortas, kurį sukelia tam tikri preparatai, gimda išsivalo pati, todėl nereikia jos grandyti. Pasaulio sveikatos organizacija pripažįsta medikamentinį abortą kaip gerą alternatyvą chirurginiam. Esant iki 8 savaičių nėštumui, medikamentinio aborto efektyvumas siekia 95 proc. Būtent iki tokio laikotarpio įvyksta daugiausia savaiminių persileidimų. Klinikiniu požiūriu medikamentais sukeltas persileidimas nesiskiria nuo savaiminio. Nepastebėta, kad šis metodas, priešingai nei chirurginis, turėtų įtakos pastojimui ar didintų persileidimo tikimybę ateityje. Medikamentinis abortas taikomas Europoje (taip pat ir Latvijoje bei Rusijoje), Šiaurės Amerikoje, Kinijoje, Vietname. Prieš metus šis metodas sukėlė nepaprastai karštas diskusijas ir Lietuvoje, tačiau tie preparatai taip ir liko neregistruoti.

Statistikos duomenimis, Lietuvoje per metus legaliai padaroma apie 20 tūkst. abortų. Visi jie atliekami chirurginiu būdu. Net šalyse, kuriose gydytojams neišduodamos licencijos žudyti negimusį kūdikį, moterys randa būdų, kaip apeiti įstatymą. „Moterys ant bangų“ (Women on Waves) - organizacija, kovojanti už moters teises spręsti savo kūno ir nėštumo likimą. Ją įkūrė gydytoja Rebecca Gomperts, ilgą laiką dirbusi organizacijai „Greenpeace“ priklausančiame laive. „Greenpeace“ taktika - būti įvykių vietoje ir kovoti su vietos valdžia - buvo pritaikyta ir šiame projekte. Olandijai (čia nedraudžiama daryti abortą iki 22 nėštumo savaitės) priklausantis laivas „Langenort“ plaukia į valstybių, kuriose uždrausti abortai (Lenkija, Airija, kai kurios Pietų Amerikos, Afrikos šalys), uostus, pasiima pacientes - joms neutraliuose vandenyse padaromi abortai.

Šiame pasaulyje silpnų, negalinčių apsiginti žmogiškųjų esybių žudymas dėl patogumo tapo pavyzdžio neturinčiu genocidu. Indijoje abortą pasidariusios moterys niekinamos. Vyras turi teisę būti neištikimas, bet privalo minimaliai išlaikyti taip žemai puolusią žmoną. Tokia moteris rengiama skarmalais, miega atskirai nuo šeimos, valgo išėdas. Kita vertus, neturtingoje šeimoje gimusi mergaitė neretai būna pasmerkta mirčiai arba gali būti parduota už 100 JAV dolerių iš Vakarų atvykusioms vienuolėms. Senovės Egipte abortą padaręs gydytojas galėjo netekti gyvybės. Žymus eutanazijos šalininkas Philipas Nitschke’as jau užsiminė apie „plaukiančios mirties ligoninės“ galimybę. JAV įstatymai šalies piliečiu pripažįsta bet kurį žmogų, gimusį net tik JAV, bet ir šaliai priklausančiame laive. Atrodo, sausumos gyventojas žmogus svarbiausius savo gyvenimo etapus - gimimą, mirtį ar net būsimo vaikelio nužudymą - bando perkelti arčiau atvirų vandenų.

Ru-486, arba mifepristonas, yra vaistas, sukeliantis abortą. Jau kuris laikas jį bandoma įregistruoti mūsų šalyje. Kol kas nesėkmingai. Tačiau vaistų gamintojų rankos ilgos. Ar jums teko girdėti, kad pačiame Seime būtų rengiamos konferencijos dėl kokio nors analgetiko ar antibiotiko? Ru-486 sulaukė tokios garbės. Konferencija virto skandalu paaiškėjus, kad įstatymų leidėjai pažeidžia net kelis įstatymus, reklamuodami šalyje nelegalų vaistą. Išstumti į rinką abejotiną preparatą stengiamasi ir kitais būdais: tam pasitelkiamos įvairios asociacijos bei draugijos, garsiai šaukiama apie moterų, kurios tiesiog negali egzistuoti be Ru-486, teises. Kol mes naiviai svajojame apie stebuklingą piliulę, išvaduosiančią iš visų problemų, farmacininkai žeriasi milijonus. Bet gal Ru-486 išties vertas dėmesio?

„Lietuvoje jis neregistruotas. Kam kalbėti apie tai, ko nėra?“ - klausimu į klausimą atsakė gydytoja ginekologė Audronė Usonienė. „Bet aktyviai stengiamasi, kad jis atsirastų vaistų sąraše. Ką jūs manote apie Ru-486 ir cheminį nėštumo nutraukimo metodą?“ „Jei pasaulyje jis naudojamas, vadinasi, gali būti ir Lietuvoje. Šalyje, kur leidžiama nutraukti nėštumą, moteriai turėtų būti prieinami visi įmanomi metodai.“ „Ar Ru-486 nesukelia kokių nors pavojingų komplikacijų?“- bandau kapstyti giliau. „Komplikacijų pasitaiko bet kuriuo būdu nutraukiant nėštumą“, - atsako gydytoja. Tuo tarpu Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos atstovas Donatas Stakišaitis teigia, kad kalbos apie Ru-486 saugumą bei efektyvumą yra moterų klaidinimas ir dezinformacija. „Nėra gero aborto. Abortas yra blogybė iš esmės, todėl nereikėtų aklai tikėti teiginiais, kad kažkuris metodas yra geresnis, saugesnis. Jei vaistas gali nutraukti gyvybės siūlą, jis negali neturėti jokių padarinių“, - sako gydytoja ginekologė Gražina Drąsutienė.

Vakaruose dėl šio 1980 metais gydytojo Etienne-Emile Baulieu sukurto vaisto verda karštos diskusijos. Nesutaria ne tik abortų smerkėjai ir jų gynėjai: šių dviejų stovyklų kova, matyt, amžina. Todėl šįkart nenagrinėkime moralinių aspektų, bet pasidomėkime, kokį poveikį Ru-486 daro moterų sveikatai. 2003 metais išgėrusi Ru-486 mirė 18-metė amerikietė Holly Patterson. Jos tėvas Monty Pattersonas pasakojo, kad kartu su juo gyvenusi dukra neprasitarė esanti nėščia. Jis sužinojo apie tai vos kelios valandos prieš mirtį. Holly pradėjo gerti persileidimą sukeliančius vaistus šeštadienį. „Sekmadienį ji verkė ir skundėsi spazmais bei bloga savijauta“, - pasakojo Pattersonas „San Francisco Chronicle“ žurnalistui. Jos vaikinas nugabeno draugę į vietos medicinos centrą. Ten jai davė skausmo malšinamųjų ir išleido namo. Antradienį Holly paguldė į ligoninę. Kitą dieną ji mirė. Autopsija parodė, kad mirties priežastis buvo infekcija ir sepsis. Žinoma, kad pavartojusios mifepristoną Šiaurės Amerikoje mirė keturios moterys, o praėjusių metų kovą tragedija įvyko Švedijos mieste Udevaloje. Ligoninėje išgėrusi persileidimą sukeliančių vaistų moteris jautėsi pavargusi ir silpna, didžiąją laiko dalį miegojo. Nustačius, kad abortas įvyko, pacientė buvo išleista namo. Po poros dienų medicinos sesuo veltui mėgino jai prisiskambinti. Praėjus šešioms dienoms moteris rasta negyva savo namuose. Ji mirtinai nukraujavo. Jau girdžiu skeptikų balsus, kad fatališkų padarinių gali pasitaikyti ir operuojant anginą. Tačiau spaudoje teigiama, kad mifepristono gamintoja Prancūzijos farmacijos kompanija „Danco Laboratories“ pati pranešė, jog nuo 2000-ųjų, kai mifepristonas buvo įteisintas JAV, šis vaistas čia sukėlė mažiausiai 400 komplikacijų. Prancūzijoje trys pacientės patyrė širdies smūgį. Liberaliosiose Vokietijoje ir Olandijoje vaistas taip ir neišpopuliarėjo. Praėjusį lapkritį JAV maisto ir vaistų administracija paskelbė naujų duomenų apie Ru-486. Jo gamintojų paprašyta papildyti vaisto charakteristiką: įspėti apie bakterinės infekcijos, sepsio, kraujavimo riziką.

2001 m. aborto kaina klinikose buvo 146 lt. 2002m. valstybinėse gydymo įstaigose abortas su bendra nejautra kainuoja 115,22 lito, su vietiniu nuskausminimu - 69,13 lito.

Abortų skaičius 100 gimusiųjų (vidurkis): 1995-91,30; 1996-86,43; 1997-80,47. ABORTŲ SKAIČIUS 1000 GYVENTOJŲ 1994m. Sparčiai mažėjant gimstamumui Lietuvoje paskutiniame XX a. Deja, abortų ir gimdymų koeficientas Lietuvoje 2000 m., palyginti su ankstesniais, yra sumažėjęs nuo 0,7 iki 0,4, bet, palyginti su Europos šalimis, jis 3 kartus didesnis. 1997 m. abortų skaičius pasaulyje siekė 53 milijonus, šiandien jau kalbama apie 55 milijonus. Dėl legalių ir nelegalių abortų tebemiršta moterys.

Pasaulyje 22 proc. nėštumų baigiasi abortu. Vadinasi, daugumai moterų iki 45 m. amžiaus gali tekti po vieną tokį atvejį. Plačiai paplitęs nėštumo nutraukimo metodas - chirurginis, kai naudojami specialūs įrenginiai ir instrumentai, kuriais embrionas pašalinamas iš gimdos. Daugiau kaip prieš 10 metų pasaulyje pradėtas taikyti medikamentinis abortas. Tai nėštumo nutraukimas tam skirtais medikamentais. Jis naudojamas Europoje, Šiaurės Amerikoje, Kinijoje ir kai kuriose besivystančiose šalyse. Iš biomedicininių tyrimų, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenų žinoma, kad šis abortas yra saugus, efektyvus ir priimtinas kaip alternatyva chirurginiam metodui. Paprastai medikamentinio aborto režimą sudaro dviejų vaistų skyrimas paeiliui, gydytojui prižiūrint moters sveikatos būklę asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Pvz., Prancūzijoje privalomi mažiausiai trys vizitai į kliniką. Pirmiausia teikiamas išsamus konsultavimas, atliekamas fizinis ištyrimas ir nustatomas nėštumo dydis. Pirmojo vizito metu moteris gauna vieną medikamentų dozę, ir yra gydytojo priežiūroje 30 min. Po dviejų dienų - antras vizitas. Skiriama antroji vaistų dozė, ir moteris lieka klinikoje gydytojo prižiūrimama 4 val. Po dviejų savaičių moteris turi grįžti į kliniką pasitikrinti, ar nėštumas nutrauktas. Jei nėštumas liko, tada taikomas chirurginis metodas. Maždaug 50 proc. moterų abortas įvyksta antrojo vizito klinikoje metu, beveik 75 proc. - praėjus 24 val. Nuo tada, kai metodas buvo įteisintas Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kiek pakito šių procesų režimai, bet visi liko moksliškai pagrįsti. Todėl vienur imamos mažesnės vaistų dozės, kitur antroji medikamentų dozė išgeriama namuose. Šios variacijos yra saugios ir efektyvios. Dešimties metų atliktais klinikiniais tyrimais nustatyta, kad metodas kelia mažai pavojų. Manoma, kad rizikos nėra, nes vaistų dozės mažos, vartojamos trumpai, duoda labai menką pašalinį poveikį. Didžioji dalis medikamentų pasišalina iš organizmo per 2 ar 3 dienas. Nėra įrodymų, kad metodas turėtų įtakos kitam pastojimui. Moterys, vartojusios medikamentus, gali pastoti ir gimdyti. Gali išlikti nėštumas (1 iš 100) ar įvykti nepilnas abortas (3 iš 100), tada tenka atlikti chirurginį abortą. Pastarasis gali būti atliekamas ir pacientės prašymu ar dėl medicininių parodymų (1 iš 100). Kartais moterys nejaučia jokio diskomforto, kartais jas pykina. Prieš antrą vaistų dozę dažniausiai moterys kraujuoja. Sąrėmių pobūdžio skausmai pilvo apatinėje dalyje, panašūs į pasireiškiančius mėnesinių metu ar esant natūraliam persileidimui. Kraujavimas, panašus į gausių mėnesinių metu ir besitęsiantis mažiausiai vieną savaitę, arba lengvas kraujavimas, bet trunkantis nuo vienos iki trijų savaičių.

Dirbtinis abortas gali būti pavojingas tiek fizinei, tiek ir dvasinei nėščiosios sveikatai. Apvaisintos kiaušialąstės pašalinimas iš gimdos didina riziką, kad įvyks stiprus kraujavimas, gimdos infekcija ir uždegimas, itin retai pasitaiko kiaušintakių nepraeinamumas (antrinis nevaisingumas) ir kt. Be to, gerokai padidėja priešlaikinių gimdymų rizika. Priešlaikinio gimdymo rizika didėja su abortų skaičiumi. Pirmojo nėštumo metu komplikacijų rizika yra didžiausia; dažniau pažeidžiami audiniai (ypač gimdos kaklelio, gali įplyšti gimda), itin retais atvejais vėlesnių nėštumų metu galimi persileidimai ir kitos komplikacijos. Juo vėlesnėje nėštumo stadijoje atliekamas abortas, juo didesnė komplikacijų rizika. Gali prireikti pakartotinės aborto procedūros. Dėl aborto moteris gali jausti kaltę, dėl ko galimi nerviniai ir psichikos sutrikimai, depresija. Pastarieji sutrikimai gali būti susiję ir su partnerio atstūmimu. Tačiau atlikti tyrimai JAV nustatė, kad penkerių metų laikotarpiu po aborto tik 6 proc.

Visuomenėje abortas vertinamas labai prieštaringai, nes nėra prieita vieningos nuomonės, kuri stadija (apvaisinimo, gemalo ar vaisiaus) turėtų būti traktuojama kaip atskiro individo (asmenybės) pradžia, todėl dalis žmonių abortą laiko žmogžudyste, kiti - mano, kad dar nėra gyvybės tol, kol moters gimdoje neišsivysto individas, galintis natūraliai išgyventi ir abortą vadina kaip logišką sprendimą panaikinti nepageidaujamas užuomazgas, prieš išsivystant gyvybei. Dalis žmonių pasisakančių prieš abortą yra itin religingi ir abortui prieštarauja dėl interpretuojamos nuodėmės, kiti - dėl moralinių priežasčių. Kita dalis žmonių abortą traktuoja kaip moterų teisę pasirinkti, ką daryti su savo kūnu. Pasak 2010 m. apklausos „36,3 proc. lietuvių mano, kad moteris turi teisę pati apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o 48 proc. abortą pateisina tam tikrais atvejais - dėl asmeninių aplinkybių, gimdyvės sveikatos ar kitų priežasčių. [...] Kategoriškai nepateisina abortų vos 9,2 proc. respondentų.

Minėtas atvejis Kaune, kai moteriai, maniusiai, kad jai atliekamas 7-8 savaičių nėštumo nutraukimas, vėliau paaiškėjo, kad ji nešioja beveik 19 savaičių kūdikį, atskleidžia galimas medicinines klaidas ir jų skaudžias pasekmes. Nors ultragarsu nėštumo amžių galima nustatyti gana tiksliai, pasitaiko ir klaidų, kurios gali lemti itin sunkias pasekmes. Apsirikimas tarp 8 ir 18 savaičių tiriant ultragarsu yra itin didelis ir, pasak specialistų, protu nesuvokiamas. Tokia klaida neįmanoma net atliekant klinikinį tyrimą apčiuopiant gimdą. Šeima dėl šio įvykio kreipėsi į policiją, pradėtas ikiteisminis tyrimas, įžvelgiant tarnybos pareigų neatlikimą ar net nusikalstamą aplaidumą.

tags: #kada #buvo #pradetas #taikyti #abortas

• Vaikų muzikos pasaulis
• Erzelio metai
• Akušerijos kokybė Respublikinėje Panevėžio ligoninėje
• Chruščiovo palikuonių istorija
• Kada kreiptis į gydytoją, gydantį apsigimimus?