Dirbame, mokomės, linksmai leidžiame laiką su draugais, kuriame milijonus planų, o galvose - milijardai idėjų. Galvojame, kad ateityje nuversime kalnus, pakeisime pasaulį, išgarsėsime ir išmaišysime visą planetą. Kol vieną dieną... Ir nuo tos akimirkos pasikeičia viskas.
Gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kartu apversdamas tikslus, svajones ir viską, kas buvo svarbu iki šiol. Tai gali būti susiję su nauju gyvenimo etapu, pavyzdžiui, vaiko gimimu, arba su netikėtais įvykiais, kurie pakeičia viską.
Dekretinės atostogos - vien pavadinimas. Nes būdama jose jautiesi taip, lyg prie pagrindinių pareigų tau pridėtų dar mažiausiai tiek pat. Tik neoficialių, neapmokamų. Neprivalai aštuntą valandą būti ofise ar siųsti ataskaitų, bet dirbi be išeiginių, o miegi po kelias valandas per parą. Gyvenimas kupinas netikėtumų, iššūkių, emocijų. Ir viskas sukasi tik aplink jį - naujagimį. Bet net ir tada neprarandi troškimo augti, tobulėti, plėstis, gyventi.
Dienos bėgo, aš vis laukiau ir tikėjausi. Štai, pradėsiu sportuoti, kai vaikas paaugs. O kai vyras išeis atostogų ir perims dalį darbų - užsirašysiu pas kirpėją. Vat išleisime atžalą į darželį - ir tiesiai į kalbos mokymus. O kai jam aštuoniolika sueis...
Bet atėjo pandemija. Vieniems ji padėjo atsimerkti, kitiems - užsimerkti... ačiū Dievui, buvau tarp pirmųjų. Ir tada supratau: jokio rytoj gali niekada ir nebūti. Okeanai šėlsta, lėktuvai krenta, sienos gali bet kada užsidaryti. Atidėti planai yra trapūs kaip lapai lapkričio vidury.
Todėl vieną rytą, sėdėdama ant suoliuko ir žiūrėdama į jauną mamą, bėgiojančią parke ir tuo pat metu stumdančią vežimėlį su naujagimiu (beje, dar jaunesniu, nei manasis), tvirtai apsisprendžiau: savo svajonių siekti reikia dabar. Net jei tie žingsneliai pradžioje bus juokingai maži.
Stengiuosi mąstyti realistiškai, todėl daug planų vienu metu nekuriu. Švaistant energiją į penkis skirtingus tikslus, nepasieksi nei vieno (nebent tas tikslas - nervų sutrikimas ir vidinė tuštuma). Iškeliu po vieną platesnį tikslą vienam mėnesiui. Mėnesio tikslą padalinu į mažesnes, pasveriamas kiekvienos savaitės užduotis, kurios lieka išdėstytos kalendoriuje. Svarbu, kad kiekvieną dieną būtų ne daugiau kaip kelios užduotėlės (kurias galima spėti atlikti, kol vaikas miega).
Esant pernelyg abstrakčiam mėnesio tikslui, perfrazuoju jį į labiau apčiuopiamą. Pavyzdžiui, „noriu turėti gražias kūno formas“ pakeičiu į „iki mėnesio galo atsikratysiu dviejų kilogramų“. O tada padalinu jį į mažas užduotėles (treniruotė Emos pietų miego metu, naujas mitybos planas ir pan.). Kuo konkretesnis tikslas - tuo aiškesnė veikimo vizija.
Savaitgaliais leidžiu sau pailsėti. Vietoj gaminimo - užsisakytas maistas. Vietoj išėjimo į lauką su dukra - SPA procedūros (pradėjau labiau vertinti laiką sau, todėl savaitgaliais ši atsakomybė atitenka vyrui). Mažiau diktuoju, ką valgyti ir ką veikti vaikui. Leidžiu tiesiog būti akimirkoje ir mėgautis. Tiek sau, tiek vyrui, tiek Emai.
Pasakiusi „taip“ savo asmenybei ir vidiniams poreikiams, ėmiau labiau vertinti save. Ėmusi labiau vertinti save, pastebėjau, kad pasikeitė ir vyro požiūris. Dabar mūsų santykiai daug geresni, šiltesni, o pareigos - tinkamai padalintos. Išmokau sakyti „ne“ viskam, kas yra atgyvenę, nebereikalinga.
Mamos, tiesiog išdrįskite, ir viskas tikrai ims keistis.
Motinystės stereotipai ir realybė
Dažniausiai mamos susiduria su primityviu požiūriu į jas pačias ir vaikų auginimą. Taip pat neretai manoma, kad tos mamos yra tos, kurioms visiškai pasimaišo protas nuo perdėtų meilybių savo atžaloms, tos, kurios per dienas neturi ką veikti, tos, kurios mirksta socialiniuose tinkluose ir apskritai atitrūkusios nuo realybės, tematančios mišinukų ir sauskelnių krūvą. Tik nesakykite, kad niekada taip nepagalvojote apie savo drauges, kurios susilaukė kūdikių anksčiau nei jūs. Tačiau, kaip dažnai būna, tiek kuriančioms iliuzijas apie tobulą motinystę, tiek įsivaizduojančioms, kad auginti vaikus yra didžiausias košmaras pasaulyje, tenka prikąsti liežuvį.
Mamos juokauja - „sėdime ant sofos ir valgome saldainiukus“. Tiesa ta, kad vaikas iki 3 metų dažniausiai suteikia veiklos visai dienai (o jeigu tų vaikų yra ne vienas?). Veikti tikrai yra ką! Dažniausiai tai supras bet kuri mama.
O juk išties kiekviena mama pasirenka savo kelią - viena grįžta į darbą po kelių mėnesių, o kita gal ir po dešimties metų. Kiekvienam savo. Beje, mokslininkai pastebi, kad tėvai su vaikais praleidžia vis daugiau laiko.
„Tavo vyras matyt labai gerai uždirba. Be to, toks pasakymas skamba ganėtinai įžeidžiamai - suprask, kaip tau gerai, kad gali sau leisti auginti vaikus, o aš, va, turiu arti per dienas. Tie keleri metai, kuriuos dažna moteris praleidžia su mažyliais, skaudžiai atsiliepia darbo reikalams. Tiesa ta, kad laikas ir dėmesys skiriamas kitam dideliam projektui - jūsų kūdikiui, todėl nederėtų jaustis blogai. Ar tai reiškia, kad jūs neveikiate nieko vertingo? Ar jūsų darbas namuose nevertas laiko? Kitas dalykas - neužtikrintumas: ar pavyks sugrįžti į darbo vėžes? Ko reikės išmokti? Neva, juk tu tik augini vaikus, kam tau buvo reikalingi mokslai… Liūdna, kai žmonės tėvų pareigas priima kaip savaime suprantamą dalyką. Kaip rašo Leslie Morgan Steiner: „Viena mama teigė, jog augindama šinšilas gautų kur kas daugiau pagarbos nei augindama vaikus“. Tam, kad galėtum duoti vaikui kuo daugiau išminties, privalai ir pats jos turėti. Tad pastabos apie tai, „kam reikėjo mokytis universitete, jeigu dabar sėdi namuose“, ne tik netaktiškos, bet ir atskleidžiančios tokių pašnekovų primityvumą.
Tik nereikia gąsdinti. Dažniausiai taip mamos, jau paauginusios vaikus, bando pamokyti jaunąsias mamytes, dalindamosi savo patirtimi. Patikėkite, tie gąsdinimai skamba naiviai, juokingai ir visiškai neteisingai. „Aš niekada taip negalėčiau. Tai, kaip sako Leslie Morgan Steiner, dažniausiai implikuoja - „esi paprastesnė nei aš, vadinasi, gali tai toleruoti“. Kaip reikėtų reaguoti į tokius žodžius? Nereikia žmogaus bandyti įsprausti į jums patogią situaciją - namuose likusi mama galbūt jaučiasi kur kas laimingesnė atitrūkusi nuo tuščių kalbų? Trumpai tariant, motinystę kiekviena mūsų supranta skirtingai, o stereotipai tik gadina gyvenimą.
#AtradimųAntradienis. Stereotipai
Motinos ir dukters santykių įvairovė
Neretai įsivaizduojama, jog motinos meilė - savaime suprantamas dalykas. Neva motinystės instinktas turi padiktuoti, kaip teisingai elgtis. Tačiau tai klaidingas ir net gyvenimus griaunantis įsitikinimas. Deja, vieno universalaus recepto, kaip mylėti ir mokytis vienai iš kitos, nėra. Kaskart tenka analizuoti konkrečią situaciją ir ieškoti geriausio sprendimo. Tad tiek mamoms, tiek dukroms verta pasitikrinti, ar jų tarpusavio santykiuose nėra psichologinių nuodų, kurie neleidžia tapti laimingoms.
1. Susikeitusios vaidmenimis
Tokia situacija dažniausiai susiklosto šeimose, kuriose mama turi kelias santuokas, o tarp vaikų yra nemažas skirtumas. Tuomet neretai vyresnėlė anksti tampa pagalbininke buityje, prisiima auklės vaidmenį ir tarsi pati tampa mama. Pagalba nėra blogas elgesys, tačiau atsakomybės privalo būti griežtai atskirtos, nes egzistuoja plona riba tarp natūralios pagalbos skirtingose situacijose ir ydingo atsakomybės primetimo. Tokia situacija yra labai patogi išvargusiai mamai, tačiau gali tapti nepakeliama našta dukrai.
Neretai į paauglystę žengianti dukra apie tai nešneka, nes tiesiog neturi pasirinkimo. Toks supainiotas santykis dukrai užaugus gali prasiveržti įvairaus sunkumo depresijomis, polinkiu į alkoholizmą. Taip žmogaus psichika bando apsiginti nuo persitempimo, kurį sukelia per daug atsakomybių. Ironiška, bet tokios nuolat pagalbos prašančios mamos savo dukras labai myli, tačiau nemoka šio gilaus jausmo tinkamai parodyti.
Kai dukra mamai tampa atrama visose gyvenimo situacijose, susiformuoja nepagrįstas mamos įsivaizdavimas, jog jos vaikas stiprus, savarankiškas ir jam nereikalinga motiniška globa. O jos stokojančios merginos užaugusios vengia kurti šeima, gali turėti problemų dėl įsipareigojimų santykiuose. Beje, tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. 2013 m. JAV atlikta sociologinė apklausa parodė, kad moterys iki 25 m. amžiaus vengia gimdyti ne tik dėl mokslų ar karjeros. Nustatyta, kad net 22 % vengiančių susilaukti vaikų moterų užaugo šeimose, kuriose tarp brolių ir seserų yra 5 ir daugiau metų skirtumas.
Patarimas: visada prisiminti, kad visi šeimoje augantys vaikai yra vaikai. Tad jiems visiems reikalinga globa bei meilė. Nederėtų reikalauti iš vaiko daugiau nei jis gali duoti, antraip per anksti prislėgusi atsakomybės našta virs vaiko maištavimu.
2. Mama dėl įvaizdžio
Yra atvejų, kai mama į savo dukrą žiūri kaip į savo pačios pratęsimą. Tokios mamos labai atidžiai kontroliuoja kišimąsi į dukros gyvenimą. Įsikiša tik tuomet, kai tai reikšminga jos pačios įvaizdžiui ar reputacijai. Tokias mamas atpažinti nėra sunku, dažniausiai jos itin patrauklios, charizmatiškos ir emancipuotos. Jos rūpinasi savo išvaizda ir namais. Juk tobulos moterys augina tobulus vaikus! Deja, jų dukros atsiduria šešėlyje.
Visgi tokios mamos sąmoningoms dukroms gali tapti puikiomis mokytojomis, kurias sekant galima išmokti pasitikėjimo savimi, drąsos. Empatija ir švelnumas tokio tipo mamoms yra sunkiai suvokiami dalykai, kur kas reikšmingesnis yra aplinkinių įvertinimas ir susižavėjimas. Apmaudu, tačiau tokias mamas ir jų dukras sieja paviršutiniški beveik oficialūs santykiai. Juose nemažai manipuliacijos ir ją kaip taisyklę savo įvaizdžiui vergaujanti mama naudoja tam, kad priverstų dukrą elgtis taip, kaip jai reikalinga.
Iš tikrųjų šiuose santykiuose yra užkoduota motinos siekis gauti palaikymą. Pasąmonėje tokios moterys iš tikrųjų labai nepasitiki savimi ir nuolat alksta aplinkinių pritarimo bei patvirtinimo, kad yra tobulos. Kartais jo reikalauja manipuliuodamos ar prievarta.
Patarimas: šeima neabejotinai - vienas iš svarbiausių emocinio palaikymo šaltinių, tačiau ši gėrybė turi būti dovanojama savanoriškai. Jeigu jaučiate, kad trūksta realaus pasitikėjimo savimi, reikia ieškoti palaikymo draugių tarpe ar tiesiog labiau gilintis į pozityvų mąstymą, apsilankyti pas psichologą.
3. Emocionalioji mama
Jausmų chaoso kamuojamos mamos verčia savo dukras jaustis nesaugiai. Jos niekada nežino, su kuo teks susidurti: su geros ir jautrios ar su susierzinusios ir priekabios mamos elgesiu. Visiems derėtų prisiminti, kad santykiai su mama suformuoja bendrą pasąmoninį bet kokių kitų santykių modelį. Tad užaugusios su emociškai nestabilia mama moterys ryšį su ja patiria kaip nesaugų ar net pavojingą. Kyla pasąmoningas troškimas save apsaugoti ir atsiriboti. Dukra tokiuose santykiuose neretai prisiima kaltę už mamos nuotaikų svyravimus. O ir vėliau perkelia tai į visas kitas gyvenimo sritis, nepasitiki savimi.
Emocinis motinos nestabilumas veikia ne tik paaugusius vaikus. Didžiosios Britanijos mokslininkai įrodė, kad itin audringus nuotaikų svyravimus išgyvenančios jaunos mamos šias destruktyvias emocijas kūdikiams perduoda su pienu. Manoma, kad tokie vaikai net 2 kartus sunkiau sukoncentruoja dėmesį ir patiria mokymosi sunkumų.
Emocionaliosios mamos namuose gali sukelti tikrą pragarą. Jas viskas erzina, niekas neįtinka. Kritikuoja itin aštriai ir net skaudina artimiausioje aplinkoje atsiduriančius žmones. Tokios mamos yra šeimos santykių centras ir gyvenimas priklauso nuo jų, tad kai blogai mamai, blogai ir visiems kitiems. Visgi tokioje šeimoje vaikai gali išmokti drąsos kovoti už savo interesus, tačiau ši pamoka suvokiama gana vėlai.
Patarimas: tokioms moterims pagalbą suteiks savo emocijų svyravimų sekimas ir analizė. Susidoroti su šia nelengva užduotimi pagelbės psichoterapija.
4. Karingoji mama
Šiam tipui priklauso moterys, kurios beveik niekada nepripažįsta savo klaidų ir labai stengiasi pademonstruoti, jog yra tobulos. Šios mamos yra itin kritiškos, linkusios nuvertinti savo dukras. Kartais šiuose santykiuose net įsipina pavydas ir konkurencija, kai mama pradeda kovoti su savo dukra dėl viršenybės ar pasiekimų. Namai tampa nesibaigiančio karo lauku, kuriame motina stengiasi pademonstruoti savo valdžią.
Blogiausia būna tuomet, kai dukra susitapatina su mamos jai primetamais negatyviais iššūkiais. Tuomet dukra nukenčia emociškai ir psichologiškai, o galiausiai dėl to pradeda formuotis ligos fiziniame kūne. Kai dukra nuolat jaučiasi atsakinga už savo mamos elgesį, nuotaiką, patiria didžiulį stresą. O juk būtent stresas yra daugelio ligų priežastis. Tokios kovingos mamos stengiasi išprovokuoti dukrų kaltės jausmą, kad priverstų jas elgtis kaip pageidauja jos. Neretai taiko savo dukroms žodinį arba emocinį smurtą, o kartais net griebiasi fizinių veiksmų. Visa tai kovingai nusiteikusios mamos lengvai pateisina, nes būna įsitikinusios, jog dukros charakteris yra ydingas ir tik jos žino, kaip jį pataisyti.
Patarimas: šioms mamoms visada norisi priminti, kad dukra yra asmenybė su visais tik jai būdingais aspektais. Vaikas nėra muštruojamas karys, o veikiau keliautojas, kuris turi pats rasti savo individualų kelią.
5. Viską kontroliuojanti
Karingai nusiteikusias mamas nesunku supainioti su siekiančiomis viską ir nuolat kontroliuoti. Jos linkusios viską laikyti savo rankose ir nevengia priminti dukroms, jog mama viską žino geriausiai. O taip pat moka įtikinti, kad pačios aukojasi dėl savo dukrų, ypač tuomet, kai liepia kažką daryti ar nedaryti.
Visgi toks motinos elgesys siunčia dukrai pasąmoningą žinutę, jog ji negali pati pasirinkti ar net nėra pajėgi to padaryti. Tai suformuoja nuolaidų dukros charakterį, užaugusios jos nepasitiki savimi, nuolat dvejoja ir net subrendusios nesugeba priimti lemtingų savo gyvenimo sprendimų. Joms gyvybiškai reikalingas mamos, vyro ar kitų artimųjų palaikymas. Su tokia mama užaugusi dukra yra silpna dvasiškai, o kartais ir fiziškai.
Didžiosios Britanijos medikų atliktas tyrimas parodė, kad vaikai, kurie augo itin rūpestingai prižiūrimi ir perdėtai globojami, skundžiasi iki 18 % silpnesne imunine sistema. O taip pat yra nustatytas perdėtos kontrolės ir depresijos ryšys.
Patarimas: troškimas rūpintis savo dukra yra nuostabus ir vertingas jausmas. Tačiau svarbu leisti jai išmokti kliautis intuicija ir sąmoningai veikti. Būtina mokytis švelnios diplomatijos bendraujant su savo dukra, tik tuomet nesukeliant žalos bus galima pakoreguoti jos elgesį.
6. Emociškai šalta mama
Šios moterys bet kokį savo dukrų bandymą pasiekti artumo nesąmoningai atstumia. Neretai tokios mamos visą savo meilę atiduoda tik vienam iš vaikų, o kitam jos tiesiog nebelieka. Tokia mama pati nusprendžia, kad mažiau pasitikintis nedrąsus vaikas bus ignoruojamas. Žinduolių pasaulyje yra stebimas panašus santykių modelis, kai fiziškai silpnas jauniklis patiria mažiau globos, nes gyvūnas instinktyviai jaučia, jog jis neišgyvens. Emociškai šaltos motinos elgesys jokio fiziologinio pagrindo neturi, tačiau iš šono atrodo labai panašiai. Mama ignoruoja savo dukrą, santykiuose praktiškai nėra fizinio kontakto ir labai trūksta psichologinio palaikymo bei motyvacijos suteikimo.
Ignoruojamoms dukroms susiformuoja psichologiniai randai, kurių užgydyti, deja, nebeįmanoma. Emociškai šaltų motinų dukros net ir užaugusios nuolat siekia meilės bet kokia forma, trokšta būti priimtos ir įvertintos. Jos neišvengiamai ieško atsako į savo jausmus artimoje aplinkoje: tetose, senelėse, pusseserėse ar tėvo asmenyje. Tačiau gali patirti tik laikiną psichologinį komfortą. Sukūrusios santykius nuolat alksta partnerio meilės įrodymų ir patvirtinimų, jaučiasi nesaugios.
Patarimas: šioms mamoms veikiausiai patarimai nepadės, nes jos taip elgiasi nesąmoningai ir neretai tai pakeisti labai sunku. Iš kančios rato išsivaduoti gali tik paaugusios dukros, kurios išmoksta sąmoningai priimti savo mamą tokią, kokia ji yra.
7. Mama - aktorė
Šiuose santykiuose vyrauja chaosas, nes neegzistuoja ribos, kurios aiškiai atskirtų mamą ir dukrą. Šiuo atveju dukros poreikis būti mylimai ir globojamai tarsi paskęsta motinos troškime per dukrą parodyti ir atskleisti save. Gali atrodyti, kad šios mamos aukoja viską tam, kad įgyvendintų dukters svajones ir tikslus, kuriuos pačios joms primetė. Jų nedomina, ar dukra per šiuos pasiekimus save realizuoja, nes yra įtikėjusios, kad ji tiesiog negali norėti kažko kito. Deja, tokios dukros būna pasmerkiamos amžinam ieškojimui. Iš pradžių jos keliauja iš vienų lavinančių užsiėmimų į kitus, o suaugusios niekaip neatranda savojo kelio, nes tiesiog savęs nepažįsta. Charakteringiausias to pavyzdys yra vaikų grožio konkursai. Kai vos trejų metų sulaukusios mergaitės yra puošiamos lyg suaugusios ir turi demonstruoti talentus scenoje. Kai mažosioms nugalėtojoms uždedama karūna, mama patiria psichologinį pasitenkinimą, lyg karūnuota būtų pati. Tačiau daugeliu atvejų šie santykiai yra neblogai užmaskuoti. Mamos-aktorės nuolat sistemingai kreipia savo dukras siekti aukštumų, tačiau ne gerąja, o prievartos prasme, kol galiausiai vaikas nebegali apsispręsti, kas jam tinka, o kas ne.
Patarimas: kiekvienas žmogus yra unikalus ir turi savo gyvenimo kelią. Svarbiausia yra pažinti save ir tuomet realizuoti. Tik tada ateina laimė ir harmonija. O ir mamoms vertinga nustoti stengtis „pramušti“ galva skylę sienoje, kai visai greta yra durys. Būtent pro jas galima švelniai įvesti savo dukrą į sėkmės kelią.
8. Ignoruojanti mama
Jeigu mama nuolat ignoruoja dukrą, nors ir nėra emociškai šalta, yra didelė tikimybė, jog šioji užaugusi labai stokos pasitikėjimo savimi. Tokiuose santykiuose užaugusios moterys dažnai mano, kad yra nevertos gero gyvenimo, dėmesio ir net laimės. Vengia imtis iniciatyvos taip saugodamos save nuo nusivylimo.
Tačiau giliai širdyje motinos dėmesio stokojusios moterys nori būti įvertintos, pripažintos ir todėl nuolat išgyvena vidinį konfliktą. Jų sąmonėje vidinis dialogas nuolat sekina jėgas, o jos pačios jaučiasi itin nelaimingos.
Patarimas: prisiminti, kad tik tėvų padedamas vaikas gali suprasti, kas vyksta kiekvienu jo gyvenimo etapu, išmokti pažinti save bei aplinką, galiausiai sužinoti, kaip kuriami santykiai.
Kelionės su vaikais: iššūkiai ir atradimai
Prieš 9 mėnesius gimęs projektas, šiandien jau jungia keliolika tūkstančių aktyvių mamų, mėgstančių tyrinėti pasaulį kartu su savo vaikais. Kelionės visada buvo artimos mano sielai, ypač tas jausmas sustiprėja, kai Lietuvą užklumpa šaltasis sezonas. Turiu dvi dukras. Vyresnėlei jau beveik 15 metų. Jai gimus kelionės tikrai buvo sustojusios net keleriems metams, nes tuomet atrodė, kad daugiau vargas nei džiaugsmas keliauti su mažu vaiku. Tad nuo šeštojo vyresniosios dukros gimtadienio mes buvome neišskiriamos kelionių draugės. Tiesa, apsiribojome kelionėmis po Europą. Gimus jaunėlei, metus laiko apsiribojome Lietuva, nors pasvajojimų pakeliauti mašina po Europą buvo, bet sustabdė abejonės - ar ne per anksti, ar bus patogu, kaip reaguos vaikas, o kas jeigu… ir kiti panašūs klausimai. Tačiau artėjant pirmajam dukros gimtadieniui ir atslinkus į Lietuvą rudeniui, nusprendžiau sukaupti drąsą ir išsiruošti į pirmąją kelionę jau su abiem savo mergaitėmis. Tada ir supratau, kad nors ir nemažai keliaudavau, bet dabar man trūksta specifinės informacijos, kyla naujų klausimų, o atsakymų internete neradau… Tada ir pagalvojau, kad nėra tokios vietos, kur galima gauti visą informaciją, atsakymus į klausimus, padrąsinimą, pasisemti idėjų iš kitų mamų. Tą 2018 metų spalio 5-osios vakarą užmigdžiau mažylę nakčiai ir sukūriau feisbuke grupę „Keliaujančios mamos“, į kurią jungtis kvietimus išsiunčiau savo draugėms. Tokia ir buvo pradžia.
Šiandien „Keliaujančios mamos“ yra registruotas prekės ženklas, kuriam priklauso uždara „Keliaujančios mamos“ grupė feisbuke, vienijanti daugiau nei 10 000 aktyvių ar tik pradedančių keliautojų su vaikais. Grupėje vyksta diskusijos, ieškoma atsakymų į klausimus, dalijamasi patirtimis, iliustruotomis įspūdingais kelionių kadrais, ieškoma bendrakeleivių bendroms mamų kelionėms. Taip pat jau turime internetinę svetainę www.keliaujanciosmamos.lt, kurioje visą kelionėms su mažaisiais reikalingą informaciją ir įdomiausias istorijas koncentruosime vienoje vietoje, skelbsime specialius pasiūlymus, kviesime istorijomis dalintis ir keliaujančias mamas tinklaraštininkes. Keliaujančių mamų bendruomenė kasdien auga kaip ant mielių, idėjų vis daugėja, tad labai laukiamos visos mamos, norinčios prasmingai ir turiningai prisidėti prie tolimesnio bendruomenės augimo kartu smagiai leidžiant laiką su vaikais.
Per nepilnus „Keliaujančių mamų“ gyvavimo metus pastebėjau, kad šaltuoju sezonu mamos daugiausia renkasi šiltąsias kryptis, dažnai siekiančias net tolimiausias šalis - Aziją, Pietų Ameriką, įvairias tolimas salas. Kiekviena amžiaus grupė turi savo specifiką: kol vaikučiai maži, jiems svarbiausia, kad mama šalia, bet ruošiantis kelionei tenka rūpintis kaip yra su primaitinimu kūdikiams, ar yra pervystymo stalai, ar pervežimo paslaugas teikiančios įmonės turės specialias kėdutes ir panašiai. Kiek praaugus (1,5-3 m.), keliauti daugumai jau pasidaro drąsiau nei su kūdikiais, bet kyla klausimas kaip juos užimti ilgose kelionėse lėktuvu ar automobiliu? Dar vyresniems keliauti darosi paprasčiau, bet reikia įdomesnių veiklų nuvykus į atostogų vietą. O jei mama ar šeima keliauja su skirtingo amžiaus vaikais? Visų poreikius suderinti tampa dar sudėtingiau.
Tikrai taip! Net aš pati, įkvėpta grupės narių kelionių istorijų ir visada anksčiau apsiribojusi kelionėmis daugiausiai tik po Europą, išdrįsau tai padaryti! Grupėje susipažinau su dar dviem mamomis vilnietėmis Asta ir Diana, o kovo mėnesį leidomės į beveik 3 savaites trukusią kelionę Vilnius-Oslas-Krabi (Tailandas) su savo vaikais, kuriems tuomet buvo nuo 1 iki 1,8 metų. Pirmą-antrą mėnesį, kol šeima pratinasi prie naujo gyventojo, o šis prie šio pasaulio, jei nėra būtinybės keliauti, to gal ir nerekomenduočiau… Tačiau jei dėl tam tikrų aplinkybių tai būtina, bijoti taip pat nėra ko, nes kūdikiui svarbiausia, kaip minėjau, mama ir pienas. Visos baimės gyvena mūsų galvose ir įveikti jas galima tik peržengus įsivaizduojamo saugaus komforto ribas ir padarant tai, ko norisi - išsiruošiant į pirmąją kelionę su vaiku. O jei vienai nedrąsu, visada galima grupėje „Keliaujančios mamos“ paskelbti savo norimą aplankyti šalį, vaikučio amžių ir surasti tokių pačių mamų, su kuriomis galėsite įgyvendinti savo svajonių kelionę. Taip ir ekonomiškiau, ir patogiau, nors ir iššūkių netrūksta.
Iš tiesų, Lietuva yra nuostabiai graži ir daug įdomių lankytinų objektų turinti šalis, kurią pirmiausia ir siūlyčiau pažinti su savo vaikais. Šios vasaros TOP’as (mano asmeniniu manymu ir kaip parodė reakcijos „Keliaujančių mamų“ grupėje) yra apžvalgos bokštai. Jų, aukštesnių nei 15 metrų, berods, yra net 32, tad tikrai yra kur nukeliauti, pasigrožėti nuostabiais vaizdais, o dažnai prie apžvalgos bokštų būna ir kitokių pramogų įdomių vaikams, pavyzdžiui, prieš porą savaičių lankėmės Anykščiuose, kur nusileidę iš Medžių lajų tako pasivažinėjome traukinuku ir išbandėme pasivažinėjimą nuo Kalitos kalno „rogutėmis“. Na, o pasigrožėjus Drevernos bokšto apylinkėmis praėjusį savaitgalį plaukėme laivu į Juodkrantę, aplankėme Nidą.
