Namų ruošos reikia mokyti ir vaikus. Tačiau tėvams neretai stinga žinių, kaip lavinti vaiko tvarkymosi įgūdžius ir kokius darbus, priklausomai nuo amžiaus, sėkmingai galima jam deleguoti. Nežinote, nuo ko pradėti ir kaip įpratinti vaiką? Kaip įpratinti vaiką tvarkytis namuose? Įdomu, kaip namus tvarkytis konstruktyviau visai šeimai? Namų ruošos darbai: kaip namuose įvesti tvarką?
Nuteikite vaiką, kad tvarkymasis - ne kančia, o visai smagus užsiėmimas norint gyventi jaukiuose ir gražiuose namuose. Tvarkymąsi galima paversti smagiu žaidimu: pavyzdžiui, susilažinkite, kuris greičiau atliksite tam tikrą buities darbą. Atkreipkite dėmesį: nereikėtų skatinti konkurencijos tarp vaikų klausant, kuris iš jų per tam tikrą laiką nuveiks daugiau darbų, pavyzdžiui, išdžiaustys daugiau skalbinių ar priskins uogų. Motyvacija: pasakykite vaikui, kad jei jis prisidės prie buities darbų, turėsite daugiau laisvalaikio - galėsite ilgiau drauge pasivažinėti dviračiais arba pasivaikščioti, daugiau laiko praleisite žaidimų aikštelėje ir pan.
Psichologinis pasirengimas mokyklai
„Labai dažnai tėvai galvoja: jeigu vaikas jau moka skaityti, pažįsta raideles - yra pasiruošęs mokyklai. Bet iš tikrųjų labai svarbi socialinė mokyklinė aplinka ir tai, kaip vaikas joje gebės būti“, - pabrėžia Trakų pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė bei Lietuvos psichologų sąjungos valdybos narė.
Pirmokui reikalingos ne tik žinios, bet ir savitvarda
Pasak specialistės, pirmokams tenka nelengva užduotis visą dieną išbūti naujoje, struktūruotoje aplinkoje, kurioje galioja taisyklės ir tarpusavio susitarimai. Čia nebeužtenka vien noro ar gebėjimo atlikti užduotį - vaikams reikia mokėti reguliuoti savo emocijas. „Reikia turėti omenyje, kad mokykloje vaikui reikės valdyti savo impulsus. Pavyzdžiui, jeigu jis nori žaisti, bet iki pertraukos reikia dar palaukti dvidešimt minučių, jis negalės atsistoti ir daryti to, ką nori. Reikės mokėti išlaukti“, - aiškina A. Jakonienė. Klasėje, kurioje mokosi dvidešimt ar daugiau vaikų, svarbu mokėti laikytis taisyklių, išklausyti, palaukti savo eilės, sustoti, kai to prašo mokytojas. „Tai yra savikontrolė - labai svarbi vaiko brandos dalis. Vaikas turi gebėti visą dieną reguliuoti savo elgesį“, - sako psichologė.
Ne mažiau svarbus ir vaiko emocinis stabilumas. Mokykloje neišvengiamai pasitaikys klaidų, nepasisekimų, nusivylimų. Klausimas - kaip vaikas į tai reaguos. „Yra vaikų, kurie nemoka „pralaimėti“. Labai svarbu, ar jis moka pats nusiraminti, jeigu kažkas iš pirmo karto neišeina, kaip greitai geba atsistatyti po nusivylimo, ar sugeba socialiai priimtinu būdu išreikšti pyktį ar liūdesį“, - kalba pašnekovė.
Mokyklos baimė - dažnai ne apie pačią mokyklą
Dalis vaikų prieš pirmą klasę ima nerimauti arba net sako tėvams, kad bijo mokyklos. Tačiau, pasak psichologės, dažniausiai ši baimė kyla iš visai kitur. „Aš paklausčiau - ar jis tikrai mokyklos bijo? O gal baimės objektas yra kažkas kita? Gal tai atsiskyrimo nuo tėvų nerimas? Gal baimė, kad nepasiseks užduotėlės, ar kad nuvils kitus?“ - svarsto A. Jakonienė. Anot jos, vaikų nerimas dažniausiai susijęs su santykiu su tėvais ar savęs vertinimu. Mokykla tampa vieta, kur šios baimės tiesiog labiau išryškėja. Todėl svarbiausia - kalbėtis su vaiku ir bandyti suprasti, kas iš tiesų jam kelia nerimą.
Pasak psichologės, prie vaiko savijautos ženkliai prisideda ir tėvų diegiamas požiūris. „Jeigu vaikas nuolat girdi: „Oi, tu pamatysi, kas tavęs laukia“ arba „tavo katino dienos baigsis“, jis pradeda galvoti, kad mokykla yra kažkas blogo, baisaus. Lygiai taip pat, jeigu tėvai sako: „Ai, ką ten ta mokykla, tie mokytojai tik nesąmones šneka“, vaikas perima ir šį požiūrį. Todėl reikėtų apgalvoti, ką šnekame“, - pastebi specialistė.
Brandą ugdo patirtis, o ne pamokslai
Jeigu tėvai mato, kad vaikas dar sunkiai valdo savo emocijas, nemoka išlaukti ar susitvarkyti su pralaimėjimu, pasak psichologės, svarbiausia - ne moralų skaitymas, o praktika. „Visos kompetencijos ugdosi tik darant. Ne pasakojant, kaip reikia nusiraminti, o leidžiant patirti emociją ir padedant ją išgyventi kartu. Jeigu mes per daug saugosime vaikus, neleisime patirti nusivylimo ar konflikto, jie neturės erdvės mokytis“, - aiškina ji. Vaikai, pasak A. Jakonienės, visko mokosi stebėdami suaugusiuosius. „Kaip mes patys nusiraminame, kaip elgiamės su savo emocijomis namuose - taip pradeda elgtis ir vaikai“, - pabrėžia ji.
Akademiniai ir praktiniai gebėjimai
Ar priešmokyklinukams būtina mokėti skaityti?
Kalbant apie akademinius gebėjimus, egzistuoja konkretūs kompetencijų aprašai, kuriuose numatyta, kokius pažintinius gebėjimus turėtų turėti pirmokas. Vienas iš jų - gebėjimas perskaityti bent keletą žodžių. Tačiau psichologė pabrėžia, kad nėra griežto reikalavimo mokėti skaityti prieš ateinant į pirmą klasę. Pasak jos, svarbu, kad vaikas turėtų išlavintą smulkiąją motoriką ir akies-rankos koordinaciją, gebėtų laikyti pieštuką ar teptuką, gerai suprastų kalbą, mokėtų išsakyti savo poreikius ir jausmus, turėtų pakankamą žodyną. „Labai svarbu, kad vaikas suprastų, ką suaugusieji jam sako, ir gebėtų pats aiškiai išreikšti savo mintis“, - sako ji. Anot specialistės, pastaraisiais metais vaikų kalbiniai gebėjimai pastebimai silpnėja, prie darželių logopedų kabinetų driekiasi eilės. Būtent todėl kalbos ugdymui reikėtų skirti ypač daug dėmesio.
Ką turėtų mokėti 7-metis?
Švietimo ir Mokslo Ministerijos parengta Priešmokyklinio ugdymo programa bei specialūs klausimynai, skiriami įvertinti vaiko pasirengimą mokyklai, nurodo šiuos gebėjimus:
- Žinoti savo vardą, pavardę, lytį, kiek jam metų, ir kur gyvena.
- Orientuotis jam pažįstamoje namų ir kiemo aplinkoje.
- Rūšiuoti, klasifikuoti, lyginti ir matuoti daiktus pagal formą, dydį, spalvą. Šį gebėjimą labai gerai vysto sistema vaiko žaisluose. Pvz., didesnės kaladės laikomos viename krepšyje, mažesnės - kitame, skiautės sudėtos vienoje vietoje, juostos ir juostelės susuktos ir sudėtos į atskirą krepšį. Akmenukai viename inde, kaštonai - kitame.
- Pažinti bent pagrindines raides ir skaičius, gebėti perskaityti savo vardą ir kitus jam reikšmingus žodžius, suvokti skaitymo ir rašymo kryptį (iš kairės į dešinę). Raidžių ir skaičių pažinimas nėra būtinas (nė vienoje priešmokyklinėje programoje tas nėra nurodoma), bet vaikui mokykloje būna lengviau. Svarbiausia, kad vaikas suvoktų žodžio ir skaičiaus sandarą (kaip iš vieno pridėjus kitą gauname du ir pan.), o ne išmoktų skaičius ir raides kaip eilėraštį. To pradžią žymi domėjimasis knygomis. Tai yra pradžia - labai svarbu, kad vaikas tai darytų neraginamas ir neskatinamas, o iš vidinės motyvacijos, įdomumo.
- Žinoti kelis maisto ruošimo, sodo ir buities darbus, rankdarbių atlikimo būdus.
5-7 metų laikotarpis psichologine prasme siejamas su vaiko valios formavimusi. Sulaukus šio amžiaus atsiranda noras tikslingai veikti. Ryškėja orientacija ne tik į procesą, bet ir į rezultatą. Prieš gerą penkmetį prasidėjęs itin ankstyvo ir intensyvaus vaikų ugdymo bumas šiandien duoda „pašalinį“ efektą. Yra tekę dirbti su „priugdytais“ vyresnio amžiaus vaikais, kurie iš pradžių, atėję į darželį, neturėjo net energijos žaisti. Ir tik po gero pusmečio ar vėliau, organizmui sugrįžus į pusiausvyros būseną, vaikui vėl atsiranda noras kurti, daryti, išmokti ir atrasti. Šis noras yra prigimtinė „programa“, „suinstaliuota“ į kiekvieną vaiką. Tokiu būdu pati gamta pasirūpina atskiro žmogaus ir visos Žmonijos evoliucija.
Vaiko motyvacijos ir susikaupimo lygis priešmokykliniame amžiuje
Motyvacija ir susikaupimas - du labai svarbūs gebėjimai, lemiantys vaiko pasiruošimą mokyklai bei mokymosi rezultatus. Fiziškai ir emociškai sveikas vaikas yra smalsus ir nori žaisti, sužinoti, atrasti, išbandyti kažką naujo. Ar vaikas noriai įsitraukia į naują jam veiklą? Ar žaisdamas, kurdamas vaikas stebi suaugusius žmones, stengiasi dėl jų reakcijos? Motyvaciją labai stiprina veikla, kuri yra įdomi vaikui, atitinka jo vidinius poreikius bei įtraukia jį (jis turi kažką daryti dėl to, kad jam pačiam įdomu, o ne dėl suaugusiųjų reakcijos ar įvertinimo). Taip pat nepamirškite, kad niekas taip nemažina motyvacijos kaip neprasminga veikla. Tas galioja tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Taip yra ir su vaikais, todėl kad ir ką darytumėte: lipdytumėte iš molio, veltumėte iš vilnos, darytumėte aplikaciją - stenkitės, kad ta veikla turėtų prasmę, o jos produktai būtų praktiškai panaudojami ir aktualūs. Geresnių rezultatų duoda ne primygtinis siūlymas užsiimti kuo nors, bet vaiko „suintrigavimas“ (pavyzdžiui, be didelių kalbų pradėkite kažką daryti ir laukite, kol vaikas pats paklaus: „ką čia darai?“, „ar galiu prisijungti prie tavęs?“). Perdėtas entuziazmo žadinimas paprastai kuria priešingą efektą. Geriau jau kažko šiek tiek neduoti, nepasakyti iki galo, kad vaikui būtų palikta galimybė pačiam panorėti sužinoti, paprašyti, nei siūlyti per daug. Pavyzdžiui, specialiai rašyti ir skaityti nemokomas vaikas į raides žiūri kaip į stebuklą, prieinamą tik suaugusiesiems ir visomis savo išgalėmis stengiasi suprasti ir „įminti“ raideles. Tai ir yra vidinė motyvacija, kai vaikas kažko siekia pats, nes jam įdomu.
Nenustebkite, jeigu septynmetis mokykloje papasakos viską, kas dedasi jūsų namuose, jei išplepės kaimynei, kad jos nemėgstate, arba močiutei, kad ji per daug kišasi į jūsų šeimos reikalus. Tai metas, kai prasideda septintųjų metų krizė. Kas jai būdinga? Psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės įžvalgos.
Septintųjų metų krizė
Septintųjų metų krizė skiriasi nuo trečiųjų metų krizės, nes vaikas nerodo priešiškumo, nesiožiuoja. Ji susijusi su mokykla, tad gali paliesti ir šešiamečius, jeigu jie anksčiau išleidžiami į mokslus. Šiuo metu labai stipriai pasikeičia vaiko aplinka, gyvenimo būdas, o visa tai ir paskatina krizę. Iš septynmečio tikimasi, kad bus savarankiškesnis nei iki šiol. Pirmokas turi išmokti pripažinti ne tik tėvų, bet ir mokytojų autoritetą, turi išmokti bendradarbiauti ir lenktyniauti, konkuruoti. Septynerių metų vaikui labai svarbu būti įvertintam. Svarbiausias septintųjų metų bruožas yra moralinių vertybių atsiradimas, mat daugiausia laiko vaikas praleidžia ne namie, o kolektyve, šias moralines vertybes formuoja pats. Šiuo metu itin svarbus tampa teisingumo jausmas. Tokio amžiaus vaikai atstumia tuos, kurie su jais nedraugauja, nėra geranoriški, nesidalija tuo, ką patys turi.
Tėvų autoritetas
Iki šiol vaikui tėvai buvo tarsi šventi. O štai septintaisiais metais galvytėje pradeda kirbėti mintys, kad gal tėvai nelabai teisūs, gal ne viską žino, gal ne tokie visagaliai, kokiais juos laikė. Tai nereiškia, kad pradės mažiau gerbti ar mylėti tėvus. Anaiptol, tačiau išėjęs į mokyklą bendrauja su mokytojais, būrelių vadovais ir turi su kuo palyginti savo tėvus. Kai kurie tėvai labai skausmingai sureaguoja į pirmoko žodžius, kuris pasako: „O mokytoja sakė…“, ir paneigia tėvų nuomonę kokiu nors klausimu. Sureaguoja skaudžiai ir atšauna, kad „maža, ką sakė mokytoja, o mes sakome kitaip.“ Nereikia skaudžiai reaguoti, tėvai vaikui išlieka mylimiausi žmonės pasaulyje, tačiau jis pats mokosi atskirti, atsirinkti, girdėti ir kitokią nuomonę. Tad lieka susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol vaikas mūsų žodžių nepriima kaip besąlygiškai teisingų. Su šio amžiaus vaiku jau galima pasikalbėti ir labai svarbu tai daryti, o jeigu kas nors nutiko, nereikia skubėti bausti, o paklausti, išklausyti, kodėl taip elgėsi.
Vidiniai nesutarimai
Septintųjų metų krizės tėvai gali nepastebėti, nes ją savo viduje išgyvena pats vaikas. Jis turi susidoroti su gyvenimo pokyčiais, kai iš šiltų ir jaukių namų išeina į visuomenę, turi susiorientuoti mokykloje, susidėti daiktus. Jis didžiuojasi savo laisve ir nepriklausomybe, o jo savarankiškumas dar labiau išryškėja ir formuojasi. Šiame amžiuje vaikas jau gali pradėti kontroliuoti tėvus, sakyti jiems pastabas, jeigu šie ką nors pažadėjo ir nesilaiko savo žodžio. Teisingumas turi vyrauti visose gyvenimo srityse, tad pirmokas, išgirdęs, kad tėtis nusikeikė, ramiai jam pasakys pastabą: „Mes gi susitarėme, tėveli, kad tu nesikeiksi.“ Iki šiol tėvai buvo pratę vadovautis savo autoritetu, o dabar norėdami su vaiku rasti bendrą kalbą jau turi tartis. Nors vaikas jau moka valdyti savo emocijas geriau nei prieš kelerius metus, vis tiek gali būti piktas ir dirglus. Nereikėtų septynmečio bausti už tai, kad nesusivaldė ir supykęs nemandagiai elgėsi - jis dar tik mokosi savitvardos meno. Vaikai, išėję į mokyklą, yra priversti būti savarankiški, jausti atsakomybę už savo elgesį, atliktus darbus, tad jiems prasideda nesaugus gyvenimo etapas. Todėl iš tėvų jiems reikia labai daug paramos, švelnumo ir šilumos. Taip pat žr Jie labai nori būti savarankiški, tačiau kartu vis dar yra labai prisirišę prie tėvų, nori ką nors spręsti patys, bet be šių pritarimo nedrįsta, o kai nesusitvarko su vidine įtampa, pyksta. Būtų gerai, kad tėvai
2 tėvų klaidos
- Mažiau kontrolės: Septynerių metų vaiką reikia mažiau globoti nei darželinuką. Sunku tėvams tai suprasti, ypač jeigu jis šeimos vienturtis, kuris vis dar atrodo toks trapus ir mažas. Per didelė globa pirmokėliui gali būti žalinga, ypač jeigu tėvai nuolatos kontroliuoja jį ir tikrina, ar į kuprinę kas vakarą susideda mokyklos reikmenis, paruošia drabužius, padeda apsirengti. To daryti tikrai nereikia, nes vaikas taip ir lieka žemesniame raidos etape. Nesavarankiškam pirmokui po truputį leiskite vis daugiau darbų nudirbti pačiam.
- Nepažeiskime orumo: Nepamirškime, kad septynmečiai yra labai teisingi, jautrūs teisingumui, todėl jeigu išgirdote, kad jūsų vaikas netinkamai pasielgė, nebauskite iškart, nė nepasikalbėję, neišsiaiškinę elgesio priežasčių. Labai lengva įžeisti septynmetį, palaužti jo savigarbą, o neteisybės jausmą jis prisimins labai ilgai. Savigarbos jausmas ir orumas šiame amžiuje labai trapus.
Všį „Vaikų ugdymas“ rengiami seminarai skirti darželiuose ir pradinėse mokyklose dirbantiems pedagogams, mokytojų padėjėjams ir švietimo pagalbos specialistams. Individuali dr. S. Burvytės konsultacija padės geriau suprasti vaikų elgesį, pažinti save bei rasti tinkamiausius vaikų ugdymo būdus. Taip pat padės atkurti harmoningus tarpusavio santykius šeimoje arba ugdymo įstaigoje. Daugelis šiuolaikinių darbuotojų atrankos specialistų emocinį intelektą (EQ) laiko vienų iš svarbiausių įgūdžių nulemiančių sėkmingą žmogaus karjerą.
Vaiko raida ir gebėjimai nuo 5 iki 7 metų
Vaiko raida yra procesas, kurio metu asmenybė vystosi nuo kūdikystės iki savarankiškos pilnametystės. Be abejo, šis lėtas vaikučio virsmas kelia daug klausimų šeimoms, tokių kaip - ar mano vaiko raida yra tinkama? ką turėtų mokėti vaikas tam tikro amžiaus tarpsnio? Vaiko augimo etapuose yra labai svarbu atsižvelgti į aspektus, kurie padėtų Jums geriau suprasti savo vaiką ir ką jis turėtų gebėti tam tikro amžiaus tarpsnyje, t.y.: stambioji ir smulkioji motorika, kalba, socialinė branda ir suvokimas. Žodynas susideda iš maždaug 50 žodžių. Šie raidos etapai yra nuolat kintantys bei nuolat ugdomi Jūsų vaikui augant, tad labai svarbu individuliai pažvelgti į kiekvieno vaiko sukauptą patirtį, nelyginti tarpusavyje.
Jei iki 2-2,5 metų ypač intensyviai formuojasi vaiko neurosensorinė sistema, tai nuo 2,5-3 metų gyvybinės jėgos tarsi „slenka žemyn“ formuodamos vaiko ritminę sistemą. Pradedant penktaisiais vaiko metais ypač intensyviai vystosi jo metabolinė sistema. Labai įdomu, kad vaiko piešiniai atspindi šiuos procesus. Piešiniuose atsiranda daug ritminių elementų su pasikartojimais - tai tarsi atspindi fiziologiniame lygmenyje vykstančią ritminės sistemos raidą. Vaiko nuo 5 metų piešiniuose žmogaus figūra jau tampa panaši į žmogų, įgauna ne tik liemenį, rankas ir kojas, bet ir pirštus, pėdas. Pastarosios, tiesa, labai didelės, tvirtai remiasi į žemę. Tarsi atspindėdamas visus jame vykstančius procesus, 5 metų vaikas piešiniuose nusileidžia ant žemės, viršuje palikdamas dangų. Metabolinė, šalinimo bei virškinimo sistema glaudžiai siejasi su valios ir dėmesio sukaupimu. Šio etapo pabaigą žymi pieninių dantų keitimasis - procesas, kuris pareikalauja didžiausios gyvybinių jėgų sudarant pačią kiečiausią ir tankiausią žmogaus organizme medžiagą. Neveltui sakoma, kad apie 7-uosius vaiko metus jo „augimo jėgos“ transformuojasi į „atminties jėgas“. 5-7 metų tarpsniu labai svarbus geras vaiko stambiosios ir smulkiosios motorikos išsivystymas, jo akies-rankos ryšys. Šešerių metų sulaukęs vaikas jau turėtų gebėti eiti, bėgti, šliaužti (pvz., pralendant pro įvairias kliūtis) ir šokinėti (pvz., siekiant pakabinto daikto, atsispiriant nuo žemės abejomis kojomis) keisdamas tempą, greitį ir kryptį. Turėtų mokėti varyti kamuolį pirmyn-atgal (abejomis rankomis ir kojomis), jį atmušti nuo žemės, spirti, mesti ir pagauti. Šešerių metų vaikas jau turėtų mokėti naudotis žirklėmis ir sekti liniją kirpdamas, tvarkingai tepti klijus, gerai laikyti ir valdyti piešimo, tapymo priemones, iš vieno indo perpilti vandenį į kitą. Jo rankytės koordinaciją žymi ir tai, ar jam lengvai sekasi suimti ir įstatyti daiktus į angas (pvz., savarankiškai užsegti užtrauktuką, sagas ir pan.). Tai daug smagiau ir naudingiau nei tiesiog piešti „pagaliukus“ ar spalvinti tuščias figūras. Pastebėkite, kaip Jūsų šešiamečiui sekasi dirbti su smulkiomis detalėmis: verti karoliukus, surinkti smulkius daiktus.
Kaip jau aptarėme, iki 2-2,5 metų vaikas pasižymi sensomotoriniu intelektu - pasaulį pažįsta per pojūčius ir judesius. Jo neurosensorinė sistema vystosi, dar tik formuojasi nerviniai ryšiai, lemiantys pažinimo procesus (atmintį, kalbą, ilgalaikę atmintį ir pan.). Štai kodėl vaikas beveik neatsimena savo gyvenimo iki 4 metų. 2-4 metų vaiko intelektas jau yra priešoperacinis. 4-6 metų vaikas jau gali suvokti loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka, suvokti tvermės dėsnius. Jis gali neblogai priskirti daiktus klasėms ar kategorijoms, tačiau jų dar neįsisąmonina. Tai yra todėl, kad vaiko loginis ir abstraktusis mąstymas dar nėra išsivystę, sprendimus jis atlieka daugiausia remdamasis intuicija. Svarbu, kad šiame amžiuje vaikas kuo plačiau vystytų visą savo asmenybę, susipažintų su įvairiausiomis medžiagomis ir kūrybinės išraiškos priemonėmis, kurios natūraliai turi rasti sau vietą jo kasdieniame namų/kiemo gyvenime. Jei vaikas lanko darželį, čia tikrai užtenka veiklos visapusiškam vaiko ugdymuisi. Mano asmenine nuomone, visi būreliai, mokyklėlės turėtų prasidėti nuo antrųjų vaiko metų mokykloje, kai jis jau yra pripratęs prie naujo etapo savo gyvenime.
Pasaulio pažinimas ir kalbos ugdymas
Pasaulio pažinimo kompetencija labai plati - į ją įeina bendras pasaulio pažinimas, susiorientavimas dienos ritme, suvokimas, kaip vienas kitą keičia metų laikai, kaip jie įtakoja žmogaus ir gamtos gyvenimą, dirbamus darbus. Čia svarbu ir pirminiai skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai. Dengiate stalą - skaičiuokite, kiek padėjote lėkščių, šakučių, puodelių; piešiate - skaičiuokite, kiek naudosite pieštukų; skutate bulves - skaičiuokite, kiek jų nuskutote ir pan. Piešėte ar lipdėte - prie savo darbų užsirašykite savo vardą. Vaikai tokiu būdu skaičiaus ir žodžio sandarą suvokia taip pat „stebuklingai“ kaip ir išmoksta kalbėti.
Su šešiamečiais jau galite pradėti žaisti įvairius žodžių žaidimus: ištraukti raidelę ir bandyti sugalvoti kiek įmanoma daugiau žodžių iš jos. Todėl labai efektyvus yra žaidimas su faktūriškomis raidėmis. Galite jas pasiūti, nuvelti iš vilnos - kiekvieną savaitę į namus gali atkeliauti po naują raidelę. Mokydami vaiką raidžių (bet tik kai vaikas pats paklausia, kokia čia raidė) netarkite jų taisyklingai (pvz., [em], [er], [jot]), nes vaikai vėliau atpažindami tas raideles žodyje ir bandydami jungti darys klaidas. Taip pat neprasminga mokyti rašytinių raidžių. Kiekviena mokytoja turi savo sistemą kaip raideles jungti - vaikui mokytis kitokios sistemos gali būti sudėtingiau, nei mokytis pirmą kartą ir iškart kaip reikia.
Akies-rankos ryšį puikiausia lavina (o tuo pačiu ir vaiko vaizduotę, kūrybiškumą, dėmesio koncentraciją) darbas su smulkiomis detalėmis (pvz., karoliukų vėrimas, augalų rinkimas, džiovinimas, paveikslėlių iš jų kūrimas), siuvimas (jau 4 metų vaikas gali susiūti kelias detales į vieną, susiūti vilnos prikimštą žaislą), nėrimas, pynimas. Toks „projektas“ puikiausiai vysto vaiko smulkiąją motoriką, rankytės koordinaciją (ruošia ją rašymui), taip pat moko vaiką sutelkti dėmesį, ugdo jo valią (tai didelis darbas, kurį vaikui reikia pabaigti iki galo), vysto vaizduotę (jis pats sprendžia, kokias medžiagas naudos, kokias spalvas rinksis ir kokias formas įgis vieni ar kiti daiktai). Noriu paraginti tėvelius ieškoti kūrybingų būdų, kurie ne tik padėtų vaikui lavėti ir ruoštis mokyklai, bet kartu ir būtų įdomūs vaikui bei prasmingi.
Dažnai šis klausimas tėvams kelia labai didelį nerimą. Jiems atrodo, kad ruošimasis mokyklai yra kažkoks jų laukiantis „baubas“, didelis, neapibrėžtas ir neįvardijamas darbas.
Socialinė ir emocinė kompetencija
Pagrindinė erdvė, kur vaikas ugdo savo socialumą - tai jo žaidimų erdvė, bendravimas su bendraamžiais. Apie tai jau kalbėjome praėjusiuose žurnalo numeriuose. Socialinė kompetencija yra labai svarbi kitam etapui vaiko gyvenime - pasirengimui mokyklai. Pastaruoju metu pedagogai dažnai susiduria su šešiamečiais, kurie kaip maži profesoriai viską žino, puikiai skaičiuoja, skaito, gali atlikti net sudėtingesnius aritmetinius veiksmus, tačiau sunkiai randa kalbą su kitais vaikais, yra įsitempę, patiria emocinių sunkumų. Išskiriami tam tikri kriterijai, leidžiantys įvertinti vaiko socialinę kompetenciją ir jo pasiruošimą mokyklai. Stebėkite vaiką ir atsakykite sau į šiuos klausimus:
- Ar jis dalyvauja bendruose žaidimuose? Gal jis žaidžia šalia kitų vaikų, bet vienas? O gal žaidžia išimtinai tik su vienu ar su dviem tais pačiais vaikais?
- Kokį vaidmenį vaikas užima - ar laukia, kol jį pakvies žaisti, lieka stebėtoju, ar pats imasi inicijuoti žaidimą?
- Vaiko socialumą parodo ir tai, ar vaikas jaučiasi esąs grupės narys: pasako savo nuomonę, tačiau atsižvelgia ir į kitų norus, prašymus. Svarbu, ar Jūsų mažylis domisi greta esančiais vaikais, dalyvauja bendraamžių pokalbiuose, pažįsta grupės/kiemo vaikus, žino jų vardus?
- Ar bendradarbiauja su įvairaus amžiaus vaikais, ar tik su bendraamžiais?
- Šešiamečiui jau svarbu mokytis spręsti problemas. Stebėkite, ar vaikas bando tai daryti - kelia klausimus apie neaiškius ir nežinomus dalykus, aiškinasi, ieško informacijos, įsidėmi faktus, savaip analizuoja.
- Ar gali be suaugusiojo pagalbos pats išspręsti konfliktinę situaciją (ar bando tai daryti)? Ar sudėtingose situacijose (pvz., kai yra skriaudžiamas) kreipiasi pagalbos į suaugusįjį, o gal pagalbos prašo visais atvejais? Ar žino vieną kitą pagalbos draugui būdą?
Neatskiriama socialinės kompetencijos dalis yra vaiko emocinė kompetencija - gebėjimas suvokti save bei jausti kitus. Stebėkite, kaip vaikui sekasi įvardinti savo paties jausmus (aš pykstu, man liūdna), išreikšti juos ne tik žodžiais, bet ir mimika, tonu, elgesiu. Kaip jam sekasi atpažinti kitų jausmus, ketinimus jo atžvilgiu? Kiek gali toleruoti kitų emocijas? Ar vaiką kankina nerimas, baimės? Svarbu, kad vaikas džiaugtųsi savo laimėjimais ir pasitikėtų savo jėgomis. Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į nesėkmes - ar po jų jis toliau stengiasi ir tęsia savo veiklą?
Pats geriausias vaiko mokymo būdas - jo įkvėpimas savo rodomu geru pavyzdžiu. Stebėkite, kaip elgiatės kiekviename žingsnyje: troleibuse, eilėje prie kasos, bendraudami su nepažįstamais žmonėmis. Sveikinkitės su kaimynais, persimeskite su jais vienu kitu maloniu žodžiu. Kartu su vaiku klijuokite suplyšusias knygutes, žiemą eikite į mišką lesinti paukštelių, maitinti žvėrelių - taip mokysite vaiką pasirūpinti silpnesniu, skiepysite žmogiškumą. Emocinę kompetenciją vystyti galite žaisdami tokį žaidimą: vienas veido išraiška stengiasi perteikti konkrečią emociją, kitas bando ją atspėti.
Kaip lavinti vaiko emocinį intelektą
Namų ruošos darbai pagal amžių
Kasdienės atsakomybės neturėtų būti apmokamos, nes tai visų šeimos narių pareiga jas atlikti ir rūpintis vieni kitais. Jei norite įvesti užmokestį už tam tikrus atliktus darbus, tai turi būti darbai ne iš šio sąrašo - papildomi.
2-3 metai
- Sudėti žaislus į vietą
- Nunešti indus nuo stalo pavalgius
- Sudėti savo nešvarius rūbus į krepšį
- Nuvalyti dulkes
- Nušluostyti stalą
- Padėti laistyti gėles ir kitus augalus
4-7 metai
- Sudėti žaislus į vietą
- Pasikloti lovą
- Pasikabinti savo rūbus ir padėti batus į vietą
- Sudėti savo nešvarius rūbus į krepšį
- Sudėti švarius rūbus į lentynas
- Nuvalyti dulkes, siurbti
- Nuraninkti indus nuo stalo ir nušluostyti stalą
- Laistyti gėles ir kitus augalus
8-11 metų
- Sudėti žaislus į vietą
- Pasikloti lovą
- Pasikabinti savo rūbus ir padėti batus į vietą
- Sudėti savo nešvarius rūbus į krepšį, gebėti juos rūšiuoti pagal spalvą
- Sudėti nešvarius rūbus į skalbimo mašiną, išimti iš jos, sudėti juos į džiovyklę, išimti iš jos ir sulankstyti
- Sudėti švarius rūbus į lentynas
- Valyti dulkes, siurbti, plauti grindis
- Nuraninkti indus nuo stalo, nušluostyti stalą, sudėti indus į indaplovę arba juos išplauti
- Išimti indus iš indaplovės, sudėti į vietas lentynose
- Laistyti gėles ir kitus augalus
- Rūpintis naminiais gyvūnais
12-18 metų
- Tvarkytis ne tik savo kambarį, bet ir visus namus paeiliui su kitais namiškiais
- Pasikloti savo lovą, gebėti nuvilkti patalynę ir ją pakeisti nauja
- Sudėti savo nešvarius rūbus į krepšį, gebėti juos rūšiuoti pagal spalvą
- Sudėti nešvarius rūbus į skalbimo mašiną, išimti iš jos, sudėti juos į džiovyklę, išimti iš jos ir sulankstyti
- Sudėti švarius rūbus į lentynas
- Nuraninkti indus nuo stalo, nušluostyti stalą, sudėti indus į indaplovę arba juos išplauti
- Išimti indus iš indaplovės, sudėti į vietas lentynose
- Laistyti gėles ir kitus augalus
- Rūpintis naminiais gyvūnais
- Išnešti šiukšles, pakeisti šiukšlių maišus, rūšiuoti šiukšles
- Patikrinti pašto dėžutę
- Padengti stalą šeimos pusryčiams, pietums, vakarienei
- Pasigaminti valgyti sau
- Gebėti identifikuoti poreikius ir nusipirkti trūkstamus daiktus mokyklai, būreliui ir pan.
- Savarankiškai pasiruošti mokyklai, žinoti, ką reikia atsinešti kitą dieną, rūpintis tų dalykų įsigijimu
