Lietuvos Respublika - tai valstybė, įsikūrusi Vidurio Rytų Europoje, prie Baltijos jūros pietrytinės pakrantės. Jos plotas siekia 65 300 km². Lietuva yra viena iš Baltijos valstybių, besiribojanti šiaurėje su Latvija, rytuose ir pietuose su Baltarusija, pietvakariuose su Lenkija ir Rusija (Kaliningrado sritis). Lietuvos ekonominė zona Baltijos jūroje vakaruose siekia Švedijos ekonominę zoną. Didžiausias šalies miestas ir sostinė yra Vilnius.
Lietuvos valstybė susiformavo XIII a. Po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi, kuri gyvavo daugiau nei 200 metų. XVIII a. pabaigoje kaimyninės šalys - Rusija, Austrija ir Prūsija - galutinai pasidalijo jos teritoriją.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą. Iki 1921 m. Lietuvos Respubliką pripažino dauguma pasaulio valstybių. Po daugiau nei 20 metų nepriklausomybės, Antrojo pasaulinio karo metais šalis buvo okupuota ir aneksuota TSRS, 1941-1945 m. okupuota nacistinės Vokietijos, o 1944-1945 m. dar kartą okupuota Sovietų Sąjungos. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atstatė savo nepriklausomybę.
Nuo 2004 m. Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė, priklausanti Šengeno erdvei, kurioje nėra pasienio kontrolės. Nuo 2015 m. valstybė priklauso euro zonai. Lietuva pasiekė aukštą pragyvenimo lygį, yra laikoma aukštų pajamų išsivysčiusia ekonomika, kurioje aukštai vertinamas pilietinių laisvių, žiniasklaidos laisvės, interneto laisvės ir demokratijos lygis.
Lietuvos pavadinimo kilmė ir ankstyvoji istorija
Lietuvos pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Viena iš hipotezių teigia, kad pavadinimas siejamas su upeliu Lietava. Tačiau dėl upelio mažumo ši prielaida kelia abejonių. Istorikas Artūras Dubonis valstybės pavadinimą kildina nuo žodžio „leičiai“, kuriuo XIV-XV a. šaltiniuose vadintas kunigaikščio tarnybinių asmenų sluoksnis.
Pirmieji gyventojai dabartinės Lietuvos teritorijoje apsigyveno po paskutiniojo ledynmečio, prieš 11-13 tūkstančių metų. Paleolito gyventojai priklausė Svidrų ir Pabaltijo Madleno kultūrinėms grupėms, o mezolito gyventojai - Nemuno ir Kundos kultūroms. Šie gyventojai buvo klajokliai ir nebuvo kūrę nuolatinių gyvenviečių. VIII tūkst. pr. m. e. klimatas šilo, plėtėsi miškai, gyventojai pradėjo mažiau klajoti, užsiėmė vietine medžiokle, žvejyba ir rinkimu. Žemdirbystė dabartinę Lietuvos teritoriją pasiekė III tūkst. pr. m. e., o neolite regione paplito Pamarių kultūra, laikoma baltiška.
Baltų gentys nepalaikė artimų kultūrinių ar politinių ryšių su Romos imperija, tačiau prekiavo su ja (žr. gintaro kelias). Apie 97 m. e. m. Tacitas savo veikale „Germanija“ aprašė aisčius (Aesti), gyvenusius pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurie paprastai siejami su vakarų baltais. Vakariniai baltai anksčiau už kitus diferencijavosi į gentis, ir žinios apie juos kitų šalių metraštininkus pasiekė anksčiausiai.
Klaudijus Ptolemėjus II a. minimi aisčiai. Lietuva pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo metraštyje, aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Rusios ir Lietuvos pasienyje 1009 m. kovo 9 d. Vėlesniuose metraščiuose minima kita data - vasario 14 d., tačiau metų įvairovė didelė. Brunono mirties datą 1009 m. mini 9 iš 25 šaltinių. Šaltiniuose nurodomos bent septynios žūties vietos. X-XI a. rusų metraščiai mini Lietuvą kaip vieną iš žemių, kurios mokėjo duoklę Kijevo Rusiai. Metraščiuose minimas karinis Jaroslavo Išmintingojo žygis į Lietuvą. Nuo XII a. vidurio lietuviai pradėjo puldinėti rusų žemes. XII a. pabaigoje lietuvių kariaunų įsiveržimai ne kartą grėsė net galingai Naugardo respublikai.
Daugėjant iš plėšiamųjų žygių parsivežamo turto ir belaisvių, ryškėjo turtiniai skirtumai, išsiskyrė karingieji kunigaikščiai, perimdami valdžią iš kitų. Lietuvos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar I-ame tūkstantmetyje, tačiau, anot vyraujančios istoriografinės sampratos, valstybės susidarymas baigėsi tik XIII a.
Valstybės susikūrimas ir plėtra
XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos valstybės pirmuoju valdovu tapo Mindaugas, kuris priėmė krikštą ir 1253 m. liepą buvo karūnuotas karaliumi. Vėliau jis atsisakė krikšto, o 1263 m. buvo nužudytas. Pagoniška Lietuva buvo nuolatinių Teutonų ir Livonijos ordino žygių taikiniu. Nepaisant sunkios ir nuolatinės kovos su Ordinais, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greitai plėtėsi, prisijungdama Rusios kunigaikštystes.
XIII a. kunigaikštis Gediminas diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras) gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus. Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. XIV a. pabaigoje Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą - pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Valstybė apėmė dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, dalies Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos teritorijas. Tuo pat metu nuo XIII a. Lietuvos valstybė nuolat kariavo su Vokiečių Ordinu. Geopolitinė padėtis tarp Rytų ir Vakarų lėmė tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrinė ir daugiakonfesė valstybė.
1385 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila sudarė santuoką su Lenkijos sosto paveldėtoja Jadvyga ir 1386 m. buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip buvo sudaryta personalinė Lietuvos ir Lenkijos unija. Pagal Krėvos aktą Jogaila įsipareigojo Lietuvą apkrikštyti, ir 1387 m. tai buvo padaryta.
Po dviejų vidaus karų 1392 m. Lietuvoje įsitvirtino didysis kunigaikštis Vytautas. Valdant Vytautui Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą, valstybė pradėta centralizuoti, didikai buvo įtraukti į valstybės politiką. 1399 m. Vytauto ir Ordos chano Tochtamyšo pajėgos buvo Aukso ordos pajėgų sumuštos prie Vorsklos upės. Šis pralaimėjimas lėmė tai, kad Vytautui nepavyko įgyti visiškai savarankiško statuso. 1410 m. bendro Lietuvos ir Lenkijos karinio žygio metu Žalgirio mūšyje buvo nugalėtas Teutonų ordinas. 1429 m. sausį Lucko kongrese, remiant Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui, Vytautas gavo karaliaus titulą, tačiau pasiuntiniai, vežę jam karūną 1430 m. rudenį, buvo sustabdyti Lenkijos didikų.
Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras, kuris buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi, išplėtė Jogailaičių įtaką Europoje. Lenkijos vasalu tapo Prūsija, Čekijos ir Vengrijos sostą užėmė Kazimiero sūnus Vladislovas II. 1492-1526 m. Jogaila nesujungė Lietuvos ir Lenkijos į vieną valstybę - šių valstybių santykiai XV a. - XVI a. pradžioje nebuvo pastovūs. Lietuva dažnai turėjo atskirą valdovą iš Gediminaičių dinastijos, kurį rinkosi atskirai nuo Lenkijos. XV a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašonėje sustiprėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri ėmė pretenduoti į visas Rusios žemes. Visą XV a. rusenęs konfliktas su Maskva XV a. pabaigoje peraugo į karą. Kelis dešimtmečius trukę karai išsekino šalį, neigiamai paveikė jos finansus, valstybė neteko didelės savo teritorijos dalies.
Abiejų Tautų Respublika ir jos nuosmukis
1569 m. buvo sudaryta Liublino unija. Livonijos karas baigėsi Jam Zapolės paliaubomis, sudarytomis dešimčiai metų 1582 m. sausio 15 d. Pagal jas Abiejų Tautų Respublika atgavo Livoniją, Polocką ir Veližą, tačiau grąžino Didžiuosius Lukus Rusijos carystei. Paliaubos 1600 m. buvo pratęstos dar dvidešimčiai metų.
XVI a. vid. - XVII a. vid. veikiami Renesanso ir protestantiškosios Reformacijos, suklestėjo kultūra, menai ir švietimas. Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Renkami valdovai turėjo patvirtinti visas bajorų anksčiau gautas teises. Didikų ir bajorų įtaka valstybėje labai sustiprėjo, iš esmės jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Seimai dažnai baigdavo nepriėmus jokių sprendimų, tam palankias sąlygas sudarė liberum veto teisė, teoriškai leidusi bet kuriam vienam atstovui atmesti bet kokį sprendimą.
Savo klestėjimą Abiejų Tautų Respublika pasiekė XVII a. pradžioje. Seimuose dominavo didikai, kurie nebuvo linkę įsivelti į Trisdešimties metų karą. Neutralumas šiame kare leido išsaugoti šalį nuo politinių ir religinių konfliktų, kurie nusiaubė didžiąją Europos dalį. Abiejų Tautų Respublika kovojo su Švedija, Rusija ir Osmanų imperijos vasalais ir net rengė ekspansinius karus prieš savo kaimynes. Didžiosios suirutės Maskvoje metu Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė kelis kartus įžengė į Rusiją ir užėmė Maskvą, kurią išlaikė savo rankose nuo 1610 m. rugsėjo 27 d. iki 1612 m.
XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. 1655 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje jos sostinę Vilnių užėmė kazokų kariuomenė. Rusijos kariuomenė nusiaubė miestą, jo bažnyčias ir dvarus. Buvo nužudyti 8-10 tūkst. gyventojų, miestas degė 17 dienų. Rusijos kariuomenė didelę dalį Lietuvos laikė užėmusi iki 1661 m. Tuo metu prarasta daug istorinio ir kultūrinio palikimo, didelė valstybės archyvo Lietuvos Metrikos dalis buvo prarasta arba išvežta į Maskvą.
XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon. XVIII a. pabaigoje bandyta vykdyti valstybės valdymo reformas, tačiau, daugiausia dėl Rusijos priešinimosi, jos nebuvo sėkmingos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė tam tikrą autonomiją, tačiau pagal 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją ji buvo panaikinta.
Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavo Rusija. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m. Siekę atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę bajorai ir didikai palaikė Napoleoną. Po Napoleono pralaimėjimo Varšuvos Kunigaikštystė atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas Kongreso Lenkija, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, nors išliko gana dideli jų statuso skirtumai.
Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas
Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. 1830 m. lapkritį Lenkijoje kilęs sukilimas Lietuvoje prasidėjo 1831 m. kovo mėn. Jame esminis vaidmuo teko bajorijai. Po jo pralaimėjimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir daugelis katalikų vienuolynų, sukilimo dalyviai tremti į Rusiją. 1863-1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos, taip pat buvo numalšintas. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas - uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilika. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M. Valančiaus bei J. Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai, vėliau susibūrę į keliolika organizacijų.
XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t. y. demokratinė, ideologija.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas greitai apėmė ir Lietuvos teritoriją. Per 1914-1915 m. Vokietija užėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Su besitraukiančia Rusijos kariuomene traukėsi ir rusiškoji administracinė valdžia, buvo išvaromi (kaltinant šnipinėjimu vokiečiams) žydai bei dalis lietuvių. Lietuva pateko į vokiečių sukurtą administracinį darinį vadinamą Oberostu. Lietuviai neteko visų iškovotų politinių teisių, buvo apribota asmens laisvė, pradžioje draudžiama lietuviška periodinė spauda. Gyventojai apdėti įvairiais mokesčiais. Jiems drausta išvykti iš gyvenamosios vietos. Karo reikmėms nuolat vykdytos gyvulių ir daiktų rekvizicijos. Kai kurie gyventojai išsiųsti darbams į Vokietiją.
Lietuviškoji inteligentija stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėtimi ir ėmėsi ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje susirinko lietuvių konferencija, kuri įkūrė Lietuvos Tarybą. Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostine Vilniuje. Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona (tik 1918 m. vasario 16 d. pirmininku buvo Jonas Basanavičius).
Sekdama geopolitinę situaciją, 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame skelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai, kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis, ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Paskutinei tezei nepritarė dalis Tarybos narių, todėl iš organizacijos sudėties pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Petras Vileišis.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuris pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Skirtingai nuo 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos, jame nebėra nuostatų dėl sąjungos su Vokietija. Šio nutarimo postulatų rėmuose buvo kuriama Lietuvos valstybė, kuri gyvavo 1918-1940 m. 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovsko sutartimi Sovietų Rusija atsisakė pretenzijų į Baltijos šalis. Pasirašius sutartį Vokietija Lietuvos nepriklausomybės siekius ignoravo.
Pasipriešinimas ir rezistencija
1946 m. apygarda (toliau - JKA, nuo 1948 m. vasaros - Kęstučio apygarda), kurios organizacija maksimaliai atitinka ginkluoto partizaninio karo sąlygas, įsikūrė vėlokai, palyginti su Pietų Lietuvos, Aukštaitijos junginiais. Jau vyko tolesni struktūriniai procesai - sričių kūrimas. Rezistencija, palyginti su kita Lietuvos dalimi, turėjo savo bruožų. Nemažą reikšmę turėjo čia gana ilgai išsilaikęs frontas (beveik iki 1944 m. pabaigos). Dalyvavo nariai. Lietuvos laisvės armija (toliau - LLA). Jų veiklos pobūdis skyrėsi. Taigi LLA struktūros labiau tiko partizaniniam karui.
1944 m. liepos 14 d. Raseiniuose, B. LF ir LLA vadovų pasitarimai. Dalyvavo V. Stonys, S. Ignatavičius, B. Urbutis, J. Kriščiūnas, K. V. Adomaitis. Buvo svarstomos bendros veiklos galimybės. 1944 m. rugpjūčio mėn. sudarytas štabas, į kurį įėjo V. Stonys, B. Urbutis, P. Gužaitis. Dokumentų, veikė savarankiškai (pavyzdžiui, B. LF įtaka buvo stipresnė Jurbarko valsčiuje. 1944 m. P. Paulaitis ir VI. 1941-1944 m. Jurbarke veikusio LF padalinio nariai. Visose kitose apskrityse neabejotiną įtaką turėjo LLA.
1945 m. pradžioje įvykusiose kautynėse dalyvavo keletas šimtų partizanų. Ypač svarbios ir reikšmingos buvo kautynės Virtukų miške. Mūšis įvykio 1945 m. liepos 19 d. Tai buvo viena iš daugelio 1945 m. operacijos dalių. Po jos buvo sunaikintas ir išblaškytas Vėgėlės štabas, likviduoti Šiaulių ir Raseinių štabai, iš dalies sunaikinti J. Strainio, J. Venclausko, K. Noreikos, P. J. Šneiderio būriai.
Laisvės kovų paslaptys. Kalniškės mūšis
1946 m. balandžio-rugsėjo mėnesiais vyko paruošiamieji darbai. Žebenkšties rinktinės štabo nariai - J. Čeponis, J. Žemaitis, A. Zaskevičius, P. Bartkus. Rinktinė. Jos struktūra ir veiklos nuostatai vėliau sudarė JKA pagrindą. Rinktinė, įsikūrusi 1945 m. apskrities Nemakščių, Šimkaičių valsčius. Turėjo 4 skyrius: organizacinį, operatyvinį, informacinį ir ūkio.
1946 m. vasario mėn. apskrityje buvo vykdomos didelės MGB operacijos. Tada buvo sutriuškinta Lietuvos laisvės gynėjų rinktinė. 1946 m. rugpjūčio-spalio mėnesiais buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda. Jos vadu buvo išrinktas aviacijos j. ltn. J. Žemaitis gimė 1909 m. Palangoje. Baigė partizanų generolo laipsnį.
1948 m. vienu nariu - V. Ivanausku-Vyteniu, Gintautu. Koordinuoti padalinių veiklą. Tuo rūpinosi visi štabo nariai. Spaudos leidimas. Po to, kai balandžio mėn. buvo pavesta Vaidoto rinktinės vadovybei; 1947 m. rugpjūčio mėn. ryšininkas S. pradėjo eiti.
1948 m. gegužės 5 d. jos vadu (iki birželio mėn.) tapo J. Žemaitis. Srities vado pareigas ėjo A. Pažymėtina, kad 1948 m. veikla (t. y. mobilizacijos planai ir metodiniai nurodymai).
Lietuva šiandien
Lietuvos valstybės raidą galima stebėti ir per įvairius renginius bei iniciatyvas. Pavyzdžiui, 2021-ieji Seimo nutarimu buvo paskelbti Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) metais. Šia proga buvo parengta ir išleista knyga „Tautos kuriama Lietuva“, skirta LPD 100-mečiui.
Prezidentas Gitanas Nausėda liepos 6-osios - Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga apdovanojo Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą pasaulyje.
Didžiausia pasaulyje lietuviška atvirosios prieigos enciklopedija ELIP („Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“) www.lietuvai.lt, kurią nuo 2012 m. kuria visuomenininkų-entuziastų iniciatyva, yra reikšminga Lietuvos kultūros paveldo dalis, kurią būtina išsaugoti ateities kartoms. Šią enciklopediją gali ne tik skaityti, bet ir dalyvauti ją kuriant.
Taip pat svarbu paminėti ir ilgalaikes problemas, kurios kelia susirūpinimą ir reikalauja sprendimų: Švietimo, Mokslo, Teisingumo (korupcija...), Sveikatos, Kultūros, Energetikos ir kitose srityse. Valstybės valdymui priimami nekokybiški įstatymai. Vyriausybės strateginės analizės centras „STRATA“ ataskaitoje „LIETUVA 2050: VALSTYBĖS ATEITIES SCENARIJAI“ apibrėžė esamą padėtį ir pateikė rekomendacijas ateities vizijoms, tačiau pasigendama konkrečių pasiekimų planavimo laike valstybės plėtros kryptimis.
Svarbus tautos vienijimo ritualas - piliakalnių ugnys, kurios simbolizuoja vienybę ir stiprybę. Ši akcija, prasidėjusi 2005 m. liepos 2 d., tęsiama kasmet liepos 6-ąją, Valstybės dieną, 21 val., kviečiant visus lietuvius giedoti Lietuvos himną.
Artėjantys savivaldybių tarybų ir merų rinkimai reikalauja atsakingų sprendimų iš kiekvieno piliečio. Svarbu ne tik perskaityti partijų ir kandidatų programas, bet ir kuo išsamiau pasidomėti pačių kandidatų asmenybėmis, jų vertybėmis, nuveiktais darbais Lietuvai, kvalifikaciniais gebėjimais ir nusiteikimu dirbti Tautos interesams. Dalyvauti rinkimuose - ne tik teisė, bet ir pareiga.
