Juozas Aputis, gimęs 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone, yra viena ryškiausių XX amžiaus lietuvių literatūros figūrų. Jis tapo žinomas kaip novelės meistras ir apysakos žanro novatorius, modernizavęs lietuvių prozą ir prisidėjęs prie šių žanrų atgimimo bei suklestėjimo. Aputis priklausė sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, siekdamas grąžinti literatūrai estetinę vertę ir pasakoti tiesą apie žmogų bei istorinį laiką.
Jo kūryba pasižymi subtiliu psichologiškumu, autentiškomis nuotaikomis ir situacijomis, asociatyvių vaizdų gausa, lyrine pasaulėjauta bei eseistine stilistika. Apučio novelėse dažnai derinamas kasdieniškumas su giliųjų tikrovės struktūrų atskleidimu, kas skaitytojui buvo nauja ir itin įdomi ieškojimo kryptis.
Literatūrologė Jūratė Sprindytė apie jo kūrybą yra rašiusi: „Gyvai užgaunantis mintį ir širdį Aputis yra vienas savičiausių ir giliausių kaimiškosios gyvenimo sanklodos vaizduotojų”. Jau ankstyvojoje kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo pagrindas, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis.
Darbas ir Kūrybinė Veikla
Juozas Aputis 1960 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Jo profesinė karjera susijusi su žurnalistika: 1959-1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1969-1977 m. - „Girių“, 1980-1990 m. - „Pergalės“, o 1991-2001 m. - „Metų“ redakcijose. Pastaruosius metus jis vadovavo „Metų“ prozos skyriui. 1990-1991 m. buvo „Pergalės“, o 1991-1994 m. - „Metų“ vyriausiasis redaktorius.
Nuo 1967 m. su Juozo Apučio vardu siejamas novelės atgimimas sovietmečiu, ypač 7-8 dešimtmečiais. Jo kūrybos principai, atsiradę novelistikos žanre, vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - apysakose ir romane „Smėlynuose sustoti negalima..“
Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, parašyta 1971 m., bet išspausdinta tik 1989 m. Jis taip pat aktyviai vertė kitų autorių kūrybą, tarp jų V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo.
Amžinosios Temos ir Stilius
Juozas Aputis laikomas novelės meistru ir apysakos žanro novatoriumi, modernizavusiu lietuvių prozą. Jis į literatūrą atėjo su vadinamąja „1940-ųjų gimimo“ karta, kartu su tokiais autoriais kaip Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Bitė Vilimaitė, Saulius Šaltenis.
Literatūrologė Jūratė Sprindytė pabrėžė jo sakinio grožį ir pagarbą žodžiui: „Kiekvienas jo sakinys buvo itin turiningas, jame skleidėsi aputiško pasakojimo ypatingumas, kuriame nebuvo jokios eklektikos, trivialumo, niekada nemėginta šokiruoti ar sarkastiškai įgelti. Jam būdingas jaukus susirūpinimas - pasakojama klausiant, įsimąstant, švelniai pajuokaujant. Aputiško pasakojimo nepaprastas žmogiškumas ir tikrumas stipriai veikė ir skaitytoją.”
Apučio personažus vienija egzistencinis nerimas, siekis suprasti būties slėpinius ir gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsnius. Jam rūpėjo atmintis, sąžinė, gerumas, atlaidumas, meilė, atradimų džiaugsmas ir praradimų gėla. Rašytojas atvirai prabilo apie vienatvę, baimę, liūdesį ir ribines psichikos būsenas, gerokai praplėsdamas prozos turinį ir sutelkęs dėmesį į psichologinę problemiką.
Jo kūryboje dažnai atsispindi gimtinės vaizdai, kasdienio gyvenimo detalės, artimi žmonės. Autobiografinė apysaka „Prieš lapų kritimą“ perteikia Antrojo pasaulinio karo pabaigą vaiko akimis, tolerantiškai vaizduodama vokiečių karo ligoninės gydytojus. Ši apysaka, nors ir paskelbta žurnale, buvo cenzūros kritikuota dėl ideologinių trūkumų, o autoriui anuliuota jau paskirta Valstybinė premija.
Apysakoje „Rudenio žolė“ gilinamasi į kaltės, sąžinės ir atsakomybės temą. Alegorinė apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ nagrinėja istorinės praeities ir baltiškos bendrystės gaivinimą, žmogaus dvasios gelbėjimą atmestin visuomenės melą.
Knyga „Keleivio novelės“ (1985 m.) laikoma dabartinės esė žanro pranašu. Jo novelės, turinčios gražią, subalansuotą struktūrą, virsta skaudžiu, abejonių kupinu tekstu, atviru dialogu ir programiniais klausimais apie žmogaus būklę.
Vėlesniuose rinkiniuose, tokiuose kaip „Vieškelyje džipai“ (2005 m.), Aputis eina kartu su laiku, jam nepataikaujant, bet ir nekeikdant permainų. Šioje knygoje atsispindi vyresnio rašytojo pastanga eiti kartu su laiku, neprarandant vertybių ir nepasiduodant komercinei paklausai. Kai kurios vėlesnės jo novelės grįžta prie ankstyvųjų personažų, nagrinėdamos, kaip jie ištveria pasikeitusio laiko išbandymus.
Juozas Aputis mirė 2010 m. vasario 28 d. Jo kūryba ir indėlis į lietuvių literatūrą išlieka reikšmingi, atskleidžiantys gilų supratimą apie žmogaus prigimtį, istorijos tėkmę ir amžinąsias vertybes.
Bibliografija (Pasirinktinai)
- Žydi bičių duona: apsakymai (1963)
- Rugsėjo paukščiai: novelės (1967)
- Horizontė bėga šernai: novelės (1971)
- Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: novelės (1977)
- Tiltas per Žalpę: apysakos (1980)
- Keleivio novelės: novelės (1985)
- Gegužė ant nulūžusio beržo: novelių rinkinys (1986)
- Skruzdėlynas Prūsijoje: apysakos (1989)
- Smėlynuose sustoti negalima: romanas (1996)
- Vieškelyje džipai: novelės (2005)
- Maži atsakymai į didelius klausimus: pokalbiai, esė (2006)
