Prozininko, vertėjo Juozo Apučio (1936-2010) kūryba ir asmenybė yra neatsiejama nuo lietuvių literatūros modernėjimo. Jo indėlis į novelistikos žanro atgimimą yra neabejotinas, o kritikai vieningai pripažįsta jo svarbą. Su J. Apučio vardu glaudžiai siejamas novelės atgimimas sovietmečiu, ypač 7-8 dešimtmečiais. Jo kūrybai būdingas modernios novelės forma, subtilus psichologiškumas, autentiškos nuotaikos ir situacijos, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė.
Ypatingai stiprus J. Apučio kūryboje yra autobiografiškumo dėmuo, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Šis autobiografiškumas ir lėmė pagrindinę parodos, skirtos rašytojui, koncepciją - J. Apučio kūryba ir asmenybė pristatoma lyg ir per paties autoriaus monologą.
Parodos ekspozicijoje gausu citatų iš J. Apučio prisiminimų, straipsnių, interviu, novelių, laiškų, siekiant sukurti autobiografinio pasakojimo iliuziją. Šį pasakojimą iliustruoja rašytojo knygos, rankraščiai, laiškai, nuotraukos, asmeniniai daiktai ir dailininkų bei skulptorių meno kūriniai, inspiruoti tiek J. Apučio kūrybos, tiek jo asmenybės.
Teminiai blokai: kelionė per J. Apučio gyvenimą
Paroda sąlyginai suskirstyta į penkis teminius blokus, kurių pavadinimams taip pat panaudotos J. Apučio citatos, atspindinčios jo gyvenimo ir kūrybos etapus.
Gyvenimas - tai kelionė į namus: vaikystė, paauglystė ir studijų metai
Pirmasis blokas, pavadintas „Gyvenimas - tai kelionė į namus“, eksponatais pasakoja apie J. Apučio vaikystę, paauglystę ir studijų metus. Čia galima rasti jo gimimo datos (1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone) ir gyvenimo pabaigos (2010 m. vasario 28 d. Vilniuje) žinias, taip pat informaciją apie jo mokslus: 1948 m. baigė Balčių pradinę mokyklą, 1950 m. - Nemakščių septynmetę, 1954 m. - Viduklės vidurinę mokyklą. Nuo 1954-1955 m. jis dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju. 1960 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Autorius ieško išeities: kūryba ir darbas
Antrajame bloke, „Autorius ieško išeities“, nagrinėjama J. Apučio kūrybinė kelionė ir darbas literatūros leidiniuose. Nuo 1959 iki 1969 m. Aputis dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. 1963 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Žydi bičių duona“. 1967 m., be dar vieno rinkinio „Rugsėjo paukščiai“, tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Tais pačiais metais pradėjo rašyti savo garsiausią kūrinį „Skruzdėlynas Prūsijoje“, kuris dėl sovietinės cenzūros buvo išleistas tik 1989 m. Nuo 1969 iki 1977 m. J. Aputis redagavo žurnalą „Girios“, o nuo 1980 iki 1990 m. - žurnalą „Pergalė“, vėliau nuo 1991 iki 2001 m. - žurnalą „Metai“. Vėliau grįžo į „Pergalės“ žurnalą metams, o po to vėl dirbo „Metų“ žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi nuo 1991 iki 1994 m.
Zervynose visai nieko: gyvenimas ir pomėgiai
Trečiasis blokas, „Zervynose visai nieko“, skirtas gyvenimui ir kūrybai Zervynų sodyboje Varėnos rajone bei įvairiems J. Apučio pomėgiams. Nuo 1972 m. jis gyveno ir kūrė etnografiniame Zervynų kaime, sodyboje ant Ūlos kranto. Atskiroje parodos erdvėje autentiškais daiktais iliustruojamas J. Apučio pomėgis meistrauti, o ant šalia stovinčio stalelio eksponuojama pirmoji jo rašomoji mašinėlė.
Neįvardinta partija: draugai ir vertybės
Ketvirtasis blokas, „Neįvardinta partija“, apima J. Apučio draugus ir juos vienijusias vertybines nuostatas. Jo kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsnių, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos.
Į tremtį išvežta vaikystė // dokumentinis filmas
Gegužė ant nulūžusio beržo: laisva interpretacija
Penktasis parodos teminis blokas - „Gegužė ant nulūžusio beržo“ - yra laisva parodos rengėjų improvizacija. Joje, panaudojant laikmetį atspindinčius eksponatus-simbolius, siekiama vizualizuoti kilusių iš kaimo lietuvių rašytojų prarastų gimtųjų namų ilgesį.
Literatūrinis palikimas ir vertinimai
J. Apučio kūrybos išliekamąją vertę savaip įprasmina jo sakinio grožis. Literatūrologė Jūratė Sprindytė apie prozininko kūrybą rašė: „Juozo Apučio kūrybos išliekamąją vertę savaip įprasmina jo sakinio grožis. Tai pagarbos žodžiui meistras - kiekvienas jo sakinys buvo itin turiningas, jame skleidėsi aputiško pasakojimo ypatingumas, kuriame nebuvo jokios eklektikos, trivialumo, niekada nemėginta šokiruoti ar sarkastiškai įgelti.“ Jam būdingas jaukus susirūpinimas - pasakojama klausiant, įsimąstant, švelniai pajuokaujant. Aputiško pasakojimo nepaprastas žmogiškumas ir tikrumas stipriai veikė ir skaitytoją.
Rašytojas Ramūnas Klimas apie J. Apučio kūrybą yra pasakęs: „J. Aputis gerbia tą, kuris atsiverčia jo knygą. Ne parašęs gerbia, ne salsvais pagarbos skaitytojui pripažinimais proginėse anketose, o rašydamas.“
Nedidelėje parodos vitrinoje galima pamatyti, kaip kritikai vertino J. Apučio kūrybą ir kaip J. Aputis vertino jo kūrybos kritikus. Kitoje vitrinoje galima įsitikinti, kokį didžiulį darbą J. Aputis atliko rengdamas spaudai tragiško likimo rašytojo Broniaus Radzevičiaus literatūrinį palikimą.
Nuoseklų parodos pasakojimą paįvairina žinomų fotomenininkų sukurti J. Apučio portretai su šalia cituojamomis J. Apučio apmąstymų apie tikėjimą ir Dievą, apie kūrėjo įkvėpimo šaltinius ir šios kūrybos vertinimo kriterijus ir pan.
| Kūrinys | Metai |
|---|---|
| Žydi bičių duona | 1963 |
| Rugsėjo paukščiai | 1967 |
| Horizonte bėga šernai | 1970 |
| Keleivio novelės | 1985 |
| Gegužė ant nulūžusio beržo | 1986 |
| Skruzdėlynas Prūsijoje | 1989 |
| Tiltas per Žalpę | 1980 |
| Vargonų balsas skalbykloje | 1989 |
| Smėlynuose negalima sustoti | 1996 |
| Vieškelyje džipai | 2004 |
J. Aputis laikomas novelės meistru, apysakos žanro novatoriumi, modernizavusiu lietuvių prozą. Jis į literatūrą atėjo su vadinama „1940-ųjų gimimo“ karta (Romualdu Granausku, Broniumi Radzevičium, Bite Vilimaite, Sauliumi Šalteniu, Rimantu Šaveliu, Petru Dirgėla). Novelistikoje atsiradę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - apysakose ir romane „Smėlynuose sustoti negalima“. Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1967 m., išspausdinta 1989 m.). Pagal savo novelių triptiką „Ak, Teofili!“ (1976 m.) parašė scenarijų kino filmui „Mano vaikystės ruduo“ (1977 m.). Išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo ir kt. prozos kūrinių.
J. Apučio apsakymai išversti į latvių, baltarusių, rusų, armėnų, vengrų, vokiečių kalbas. Už savo nuopelnus Lietuvai ir jos kultūrai, už parašytus grožinės literatūros kūrinius J. Aputis yra gavęs daugybę apdovanojimų, tarp jų Žemaitės premiją (1971 m.), Juozo Paukštelio premiją (1996 m.), A. Vaičiulaičio literatūrinę premiją (1997 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją (1998 m.), Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2005 m.).
