Tėvystė - tai ne tik džiaugsmas ir meilė, bet ir daugybė kasdienių iššūkių, su kuriais tenka susidurti. Puslapis lifehack.org siūlo 10 patarimų, kurie padės jums įveikti šiuos iššūkius ir mėgautis kiekviena akimirka su savo mažyliu.

Pasitikėkite savo instinktais

Niekas nepažįsta jūsų kūdikio geriau nei jūs. Jis bendrauja per verksmą, garsus ir kūno kalbą. Atpažinsite, kada jis alkanas, pavargęs ar neramus. Gausite daug patarimų iš kitų, bet tik jūs žinote, kas geriausia jūsų šeimai.

Sukurkite rutiną, bet būkite lankstūs

Rutina suteikia saugumo jausmą tiek kūdikiui, tiek jums. Miego, maitinimo ir žaidimų laikai padės sukurti dienotvarkę. Tačiau atminkite, kad kūdikiai greitai keičiasi - tai, kas veikė vieną savaitę, gali neveikti kitą.

Nesijaudinkite dėl netvarkos - ji laikina

Pirmieji mėnesiai bus chaotiški - namuose gali būti netvarka, o laiko viskam neužteks. Bet tai normali tėvystės dalis! Verčiau sutelkite dėmesį į kūdikį, o ne į tobulą tvarką. Jei reikia, paprašykite artimųjų pagalbos.

Maitinkite kūdikį pagal jo poreikius

Nesvarbu, ar maitinate krūtimi, ar buteliuku - svarbiausia, kad kūdikis būtų sotus ir laimingas. Mokykitės atpažinti jo alkio ženklus (pvz., čiulpimą, neramumą) ir maitinkite pagal poreikį. Jei kyla sunkumų, kreipkitės į specialistus.

Supraskite kūdikio miego įpročius

Naujagimiai miega netvarkingai, dažniausiai po 2-4 valandas. Padėkite jam atskirti dieną nuo nakties: laikykite kambaryje prietemą, naudokite „baltąjį triukšmą“, sukurkite raminančią rutiną (pvz., vonelė, lopšinė). Ir stenkitės pailsėti, kai miega kūdikis!

Nepamirškite savęs

Tėvystė gali būti varginanti, todėl skirkite laiko sau. Net trumpas pasivaikščiojimas, sveikas maistas ar trumpa pokalbio akimirka gali padėti jaustis geriau. Jei jaučiate nerimą ar išsekimą, kreipkitės pagalbos - rūpintis savimi yra būtina.

Ieškokite paramos

Nebijokite kreiptis pagalbos į šeimą, draugus ar kitus tėvus. Dalyvaukite tėvų grupėse, kur galite pasidalyti patirtimi ir sulaukti palaikymo. Bendravimas su tais, kurie išgyvena tą patį, gali labai padėti.

Užtikrinkite kūdikio saugumą namuose

Kūdikis greitai auga ir pradeda judėti, todėl namuose pašalinkite pavojus: uždenkite rozetes, pritvirtinkite baldus, paslėpkite smulkius daiktus. Kūdikio aplinka turi būti saugi, kad jis galėtų laisvai tyrinėti pasaulį.

Atsisakykite kaltės jausmo

Nesilyginkite su kitais tėvais - socialiniuose tinkluose dažnai matome tik „tobulas“ akimirkas. Tėvystė nėra tobula, ir visi daro klaidų. Svarbiausia, kad jūsų kūdikis jaustų jūsų meilę ir rūpestį.

Mėgaukitės šia kelione

Nors tėvystė pilna iššūkių, ji taip pat kupina stebuklingų akimirkų. Jūsų kūdikis greitai augs, todėl stenkitės įsiminti mažus, bet brangius momentus. Fotografuokite, rašykite dienoraštį ar tiesiog būkite čia ir dabar su savo mažyliu. Atminkite: kiekviena šeima yra skirtinga, tačiau jūs nesate vieni. Kiekviena diena - nauja galimybė mokytis ir augti kartu su savo kūdikiu!

Humoro jausmo ugdymas ir svarba

Humoro jausmas yra įgyjamas, išugdomas taip pat kaip, pavyzdžiui, geros manieros, skonis, estetikos jausmas. Tikimybė, kad linksmų tėvų vaikas taip pat supras humorą ir mokės juokauti, yra gerokai didesnė nei mažyliui, kuris auga tarp retai besijuokiančių artimųjų. Juk humoro jausmas - tai pirmiausia gebėjimas atpažinti, kas juokinga.

Vaikai per dieną juokiasi maždaug 300 kartų, suaugę - vos 20 kartų. Psichologų nuomone, vaikai tiesiog dažniau patenka į komiškas situacijas, be to, jų humoro jausmas stimuliuojamas žaidžiant ir būtent žaisdami mažieji „iššauna“ blogų emocijų kamščius. Suaugusieji sau to neleidžia.

Suaugusiems dažnai būna sunku suvokti, iš ko ir kodėl taip dažnai juokiasi vaikai, o vaikams nelengva suprasti suaugusiųjų juokus. Pavyzdžiui, garsioji pedagogė Marija Montesori yra pastebėjusi, kad vaikams džiaugsmo teikia daiktai, kuriuos „atranda“ įprastoje vietoje, pavyzdžiui, padėjo kaladėlę į lentynėlę - ir rado ten pat. Suaugusius tai stebina.

Įrodyta, kad tai, koks yra humoro jausmas, priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo nuotaikos, ir net nuo žmogaus sveikatos. Gebėjimas suprasti, kas yra juokinga, taip pat priklauso ir nuo patirties, juk suprasti humorą - tai sugebėti „įžvelgti“ kuo daugiau skirtingų asociacijų, kurias sukėlė juokelis, ištarta frazė. Jų gausa priklauso nuo patirties.

Nors dauguma vaikų turi humoro jausmą, ypač stiprus ir „aukšto“ lygio humoro jausmas būdingas itin gabiems vaikams ir tai pastebima gana anksti. Mamai atrodo, kad kūdikėlis šypsosi vos gimęs. Tačiau iš tikrųjų sąmoningai šypsotis pradeda tik sulaukęs trijų keturių mėnesių. Kai yra bučiuojamas, myluojamas, kilnojamas, malonumo pojūtis ima ir prasiveržia juoku. Kūdikis šypsosi ir numatydamas malonią patirtį, pavyzdžiui, kad netrukus bus švelniai pakutentas. Mažylis puikiai jaučia, kada mama yra gerai nusiteikusi, laiminga ir į tai taip pat reaguoja šypsena. Sulaukęs penkių mėnesių gudrutis jau moka „naudoti“ šypseną tikėdamasis pritraukti aplinkinių dėmesį.

Psichologai mano, kad pamatai formuotis humoro jausmui „dedami“ aštuntą devintą gyvenimo mėnesį. Kaip tik šiuo metu kūdikis ima suvokti, kas yra pastovu, nekintama, o kas keičiasi, todėl objektus ir reiškinius jau gali įsiminti. Taigi paprastutis žaidimas „slėpynių“ (mama pasislepia ir netrukus vėl pasirodo sakydama „ku-ku“) yra svarbus žingsnis į tikrąjį juoką ir įrodymas, kad mažiukas „perėjo“ į aukštesnį intelekto raidos lygį. Juk „slėpynės“ kūdikiui bus linksmos tik tada, kai supras: mama dingo trumpam - tuoj pasirodys.

Pasak psichologės Gintarės Meslinienės, humorą vaikas pradeda suprasti ir „priimti“ apie 3-4 gyvenimo metus. Iki šio amžiaus į pajuokavimus, kurie susiję su juo, reaguoja gana skausmingai, pyksta arba susigėsta. Apie 4 metus pradeda klausti: “Ar tu juokauji?" ir pats mėgina tai daryti. Juokauja gana primityviai, kartodamas girdėtas replikas, pasakymus, pavyzdžiui: “Na, seimo nariai, einam į darbą”. Tai, ką girdėjo, pritaiko prie situacijos ir laukia suaugusiųjų reakcijos. Jei tėveliai juokiasi, kartoja.

Psichologė Dovilė Jankauskienė mano, kad humoro jausmas kaip asmenybės savybė atsiskleidžia tik 7-11 gyvenimo metais. Atsiradęs polinkis juokauti rodo brandesnius mąstymo, bendravimo sugebėjimus. „Norint suprasti ar papasakoti kitiems juoką, reikia mokėti ir atidžiai klausytis, ir žinoti, kas kitiems juokinga, ir tiksliai prisiminti, kas ir kaip buvo, numatyti pasekmes, daryti išvadas. Tokių sugebėjimų mažesni vaikai dar neturi, nes tik apie septintuosius metus vystosi konkretus operacinis mąstymas (gebėjimas klasifikuoti, lyginti, pastebėti daugiau to paties įvykio reikšmių ir t.t.). Vaikui iki 6 metų daug džiaugsmo teikia nesibaigiantys žaidimai žodžiais, sąmoningai daiktams suteikiami neteisingi pavadinimai, juokingi judesiai, garsai, nugriuvimai ir pan.

Humoro raida pagal amžių:

• 0 + 2-3 mėn.: Kūdikio šypsena reiškia, kad baigėsi naujagimystė ir „prabudo“ svarbus gebėjimas - džiaugtis gyvenimu.
• 1 - 2 m.: Mėgsta „fizinį“ humorą su netikėtumo elementais - kai kas tarsi netyčia nukrenta ir pan. Kartais ir patys linksmina, pavyzdžiui, apsiauna tėčio batus ir tipena po kambarį.
• 2 - 5 m.: Kalbos ir loginių klaidų, juokingų posakių, kalambūrų ir atradimų metas. Mėgsta žaisti „atvirkštukus“, pavyzdžiui, sako, kad jis yra didelis, o mama - maža. Juokiasi iš paveikslėlių ir pasakojimų, kuriuose įvykiai ar reiškiniai neatitinka tikrovės, pavyzdžiui, arklys sako „mū“, kiaulė vaizduojama su akiniais ir t.t.
• 6 + m.: Mėgsta tikroviškas mįsles, kurioms įminti reikia ir žinių apie pasaulį, ir vaizduotės: „Kelių virvės kamuolių reikia, kad galėtum apjuosti Žemę? Vieno, bet jis turi būti ilgas”. Svarbūs daugiareikšmiai kalbos sąmojai: “Kodėl krokodilas žalias? Nes nevirtas”.
• 11 + m.: Paaugliai ypač vertina humoro jausmą. Patinka absurdiškos mįslės: “kaip lengviausia nuskandinti povandeninį laivą? Pabelsti į jo duris”. Kad absurdiškos mįslės būtų juokingos, vaikai turi suprasti, jog absurdiška prielaida siūlo absurdišką atsakymą.

Maži vaikai juokiasi iš džiaugsmo, malonumo ir tik tada, kai jaučiasi saugūs. „Jei vaikas auga ramioje, saugioje aplinkoje, jo poreikiai yra patenkinti, paprastai būna linksmas, linkęs krykštauti, mėgsta garsiai juoktis iš netikėtų dalykų (garsų, grimasų, judesių ir t.t.). Žinoma, reakcija priklauso ir nuo vaiko temperamento, t.y., sangvinikas bus linksmesnis, garsesnis nei melancholikas. Vaikas gali nesijuokti, jei kažko bijo, jam neramu, jaučia įtampą. Geram humorui reikia tinkamos atmosferos. Nebūkite pernelyg rimti, leiskite sau pažaisti, pakvailioti kartu su vaiku, parodykite, kad esate linkę juokauti ir skatinkite vaiką tai daryti. Juoktis smagiau, kai visi aplink juokiasi. Kartu su vaikais vartykite ir skaitykite linksmas knygutes, žiūrėkite gerą humorą dovanojančius filmukus (tinka senoji animacija, pvz., „Mažylis ir Karlsonas“ ir kt. Šiuolaikiniuose filmukuose daug efektų, fiziologinio humoro, garsų, vaikai juokiasi, tačiau iš to jokios naudos). Mokykite vaiką žvelgti giliau.

Humoro jausmo ugdymas: praktiniai patarimai

Humoro jausmas padeda ramiau reaguoti į gyvenimo nesklandumus ir į pasaulį žvelgti paprasčiau. Štai kodėl jį būtina lavinti nuo mažens. Žmonės, kurie moka juokauti, lengviau randa draugų, įveikia kūrybines užduotis, rečiau serga ir greičiau pasveiksta, gali pasigirti adekvatesne saviverte. Tai ne įgimtas, o įgytas pojūtis. Jį naudinga tobulinti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tiesa, skirtingo amžiaus atžalos supranta ir vertina ne visus juokus. Humoras, neatitinkantis vaiko amžiaus, jam gali atrodyti visiškai nejuokingas.

12 patarimų tėvams, kaip ugdyti vaiko humoro jausmą:

1. Bendraukite, bendraukite ir dar kartą bendraukite. Tik skirdami pakankamai laiko vaikui (ne 7 min. per dieną), galėsite išsikalbėti, pažinti jo poreikius.
2. Kalbėdami šeimoje vartokite žodžius „juokas“, „nesąmonė“, „pokštas“, „komiškas“, „humoras“, „juokingas“, „mįslė“.
3. Mokykite vaiką trumpų humoristinių dainelių, vaikiškų anekdotų.
4. Stenkitės kalbėti vaizdingai (pvz., „Plikas kaip tilvikas“), nepamirškite patarlių, priežodžių ir greitakalbių.
5. Žaiskite žaidimus-nesąmones: „Kas atsitiktų, jei aštuonkojis vietoj kojų turėtų sparnus?“, „Kas būtų, jei sukurtume naują gyvūną iš dramblio ir žirafos? Kaip jį galima būtų pavadinti?“
6. Surenkite „Kuoktelėjusią dieną“. Per ją laužykite įprastinę tvarką. Tarkim, pietus pradėkite ne nuo sriubos, o nuo… deserto. Išėję pasivaikščioti į lauką, eikite ne pirmyn, o… atbulom.
7. Laužykite šeimos rutiną. Svarbu juoktis ir suaugusiajam, galbūt net iš savęs, iš smulkmenų: netaisyklingai ištarto žodžio ir pan.
8. Atsisėdę su vaiku prieš veidrodį surengite juokingiausios grimasos konkursą. Kuris plačiausiai išsižios, kuris labiau iškiš liežuvį ar labiau išsprogdins akis.
9. Skaitykite vaikams humoristinius tekstukus. Nepralenkiama yra klasika, tarkim, Astrid Lindgren knygos: „Karlsonas ir Mažylis, kuris gyvena ant stogo“, „Emilis iš Lionebergos“, „Padaužų kaimo vaikai“, „Mūsų visų Madikė“.
10. Namuose (ant šaldytuvo durų, spintos ir pan.) priklijuokite juokingų paveikslėlių.
11. Pasikalbėkite su vaiku, kas jam juokinga. Paklauskite, ką juokingo yra iškrėtę jo draugai; koks žmogus yra jam juokingiausias ir kodėl; koks animacinis filmukas jam juokingiausias ir kodėl.
12. Pasitelkite humorą vietoj pikto žodžio ar „rėkimo“.

Vaikų kalbos raida ir šveplavimas

Retas kuris mažylis ankstyvoje vaikystėje visus garsus geba ištarti iškart taisyklingai. Netgi jei jam ir pavyksta tai padaryti, pirmieji žodeliai vis tiek išeina juokingi, saviti, mat dažnai supainiojamos raidės ar vietomis sukeičiami skiemenys. Sriuba pavirsta buba, lempa - ampa, o fejerverkai - ferepakais. Ką vertėtų žinoti apie vaikystės šveplavimą?

Iki maždaug ketverių metų daugumai vaikų būdingas fiziologinis, vadinamasis vaikystės, šveplavimas, t. y. netaisyklingas vienų ar kitų garsų tarimas. Vaikai gali iškraipyti tariamą garsą, pavyzdžiui, tarti jį netiksliai, taip pat keisti lengviau tariamu garsu. Jei katinas trimečiui virsta tatinu, o šakutė - sakute, nereikėtų labai jaudintis ir strimgalviais lėkti pas logopedą. Tai - laikina.

Reikėtų atminti, kad garsas R taisyklingai pradedamas tarti maždaug šeštaisiais gyvenimo metais. Visi kiti garsai - iki penktų gyvenimo metų.

Nėra griežtų taisyklių, kurios padėtų tėvams apsispręsti, jog jau metas atžalą nuvesti pas logopedą. Kiekvienas atvejis yra labai individualus. Pagalvoti apie konsultaciją reikia tuomet, jei vaikas, anot tėvelių, kalba blogai ir jie gali pasakyti, kad:

• gimus kūdikiui, buvo padidėję arba pamažėję jo raumenų tonusai;
• buvo atliekamas cezario pjūvis;
• gimdant buvo leidžiami skatinamieji vaistai;
• vaikas pradėjo vaikščioti 1 m. 1 mėn. ir vėliau;
• neropojo;
• kalbant lūpų kampučiuose matosi seilių;
• kalbant iškiša liežuvį;
• kalba yra visai nesuprantama;
• painioja visus garsus;
• kalba sava kalba;
• visai nekalba;
• netaria garsų iki 1 m. 3 mėn.;
• neatsisuka šaukiamas;
• neatlieka užduoties, kai paprašoma atnešti daiktą;
• nepakartoja skiemens;
• kalba kaip su karšta bulve burnoje;
• nežino, kur yra paveiksliukas, klausiant „Kur?“;
• turi per trumpą poliežuvinį raištį;
• gimė pridusęs;
• nepalaiko akių kontakto;
• nenori klausytis pasakų;
• yra labai tylus ir nedrąsus;
• netaisyklingai taria garsus būdamas 5 metų.

Taip pat verta žinoti, kad garsų tarimo trūkumai yra būdingi ir rimtesniems kalbos sutrikimams, todėl pasikonsultuoti su logopedu tikrai verta.

Garsai gali būti tariami netaisyklingai dėl nepaslankaus artikuliacinio aparato, t. y. nepaslankios storos lūpos, didelis arba mažas liežuvis, trumpas poliežuvinis raištis. Antra, gali būti neišlavinta foneminė klausa - vaikas tiesiog negeba atpažinti, atskirti panašiai tariamų ar skambančių garsų. Tokiais atvejais vaikas paprastai geba taisyklingai tarti pavienius garsus, bet kalbėdamas žodžiuose juos supainioja, pavyzdžiui: S-Š, Z-Ž, P-B, M-N, D-T, G-K, G-T, G-D, K-T, K-D.

Įtakos netaisyklingam garsų tarimui, kalbos neišsivystymui gali turėti ir toks dalykas, kaip pernelyg mažas bendravimas su vaiku. Kitaip tariant, mažylis negirdi, kaip kalbama, kaip tariami žodžiai, tad nesivysto ir jo kalbos suvokimas. Yra tekę dirbti su tokiais vaikais, kurie kalba neaiškiai, nerišliai vien dėl to, kad jie paprasčiausiai nesuvokia kalbos.

Suaugusiesiems jokiu būdu nereikėtų iš vaiko juoktis, mažylio gėdinti ar mėgdžioti jo tariamų garsų, žodžių. Sąmoningas tėvų kalbėjimas netaisyklingai tik dar labiau padės įsitvirtinti netinkamai vaiko tarčiai. Prie svetimų žmonių vaiko reikėtų nespausti, kad šis kalbėtų. Tėvai, priešingai, turėtų kalbėti tik aiškiai, rišliai, kad vaikas garsus ir žodžius tartų taisyklingai - jei mažyliui nepavyksta garso ar žodžio ištarti pačiam, tarti reikėtų kartu, pakartojant taisyklingai ir tokiu būdu atkreipiant vaiko dėmesį į taisyklingą garso artikuliaciją bei skambesį. Reikėtų tai atlikti žaidimo forma, kad vaikutis nepradėtų gėdytis savo kalbos.

Kartą sulaukiau labai nedrąsaus penkiamečio. Likome dviese. Pažaidėme, susidraugavome. Berniukas painiojo ir netarė S ir Š , Z ir Ž, L, R garsų. Po truputį apsiprato ir man pasakė, kad jam gėda prie vaikų kalbėti. Dėl to jis visada tyli. Štai kokių pasekmių gali turėti netaisyklingas garsų tarimas - tai pirmiausia įtaka pačios asmenybės formavimuisi. Labai džiaugiuosi, kad berniukas pasikeitė, išėjęs iš konsultacijos. Negebėdamas tarti garsų, mokykliniame amžiuje vaikas susiduria su mokymosi sunkumais.

Keli naudingi pratimai-žaidimai:

• Vaikams visada patinka ir smagu pūsti muilo burbulus, jei netariamas garsas Š.
• Vaikui sakomas netaisyklingas žodis, o jis turi pakartoti taisyklingai: tatinas - katinas; tėdė - dėdė; tatė - katė; sesi - šeši; sakutė - šakutė; šaldainis - saldainis; suo - šuo.
• Senas geras žaidimas „Siūlai, siūlai, susivykit“ arba „Spauskite sūrį“.

3 patarimai tėvams:

1. Kuo daugiau bendrauti su vaiku. Tai daryti reikia nuo pat pirmųjų dienų. Kalbant labai svarbu stebėti vaiką, matyti jo reakcijas. Labai naudinga yra stambiosios motorikos imitacija - žaidimas „Jurgelis meistrelis“ ar šiaip parodyti, pakėlus rankytes, „koks esu didelis“. Tai - jau sėkmingas žingsnis į taisyklingą kalbą.
2. Bendraujant būtina įvardyti daiktus, reiškinius, kad mažylis suprastų, kokia aplinka jį supa. Rekomenduojama nuo kūdikystės skatinti vaiką stebėti ir mėgdžioti lūpų, žandikaulio, liežuvio judesius, veido mimikas, siūlyti klausytis įvairių aplinkoje bei kalboje vartojamų garsų, juos mėgdžioti.
3. Kuo daugiau dainuoti lopšinių su palinkėjimais, ko savo vaikučiui linkite, koks jis turi užaugti.

Manote, humoro jausmas įgimtas ir nieko čia žmogus nepadarysi? Anaiptol. Pasirodo, vaiko humoro jausmą galima ugdyti.

Paprastai plačią ir laimingą šypseną prisiartinus mamai ar tėčiui mažylis dovanoja antrą-trečią gyvenimo mėnesį. Tokio amžiaus kūdikiai jau mažiau miega, daugiau būdrauja, tad išnaudokite progą pažaisti su juo. Mažylis nuo mažų dienų supranta tėvų emocinę būseną ir perima ją susitapatindamas. Jeigu mažai šypsosi tėvai - ir vaikas šypsosis mažai.

Kiekvienas kūdikis - asmenybė, jo raida individuali, todėl nieko keista, kad pirmąjį vaikučių juoką tėvai užfiksuoja skirtingai - ir trijų su puse, ir penkių mėnesių. Kūdikių juokas - tai atsakas į malonius pojūčius. Bet kokiu atveju skatinkite vaiką dažniau juoktis. Juk gera nuotaika padeda jam vystytis - ir fiziškai, ir emociškai. Kuo dažniau paimkite mažylį ant rankų, žaiskite su juo, dainuokite, šypsokitės ir kvatokitės patys - vaikai kartoja viską, ką mato ir girdi.

Vaikai iš prigimties apdovanoti gera nuotaika. Tik nepainiokite sveiko vaiko juoko su juoku, kai kutenamas. Tai kas kita.

Apie juoko naudą žinoma seniai ir nemažai. Juokiantis organizme išsiskiria medžiagos, stiprinančios jo atsparumą. Juokiantis širdis plaka greičiau, suaktyvėja kraujotaka, taip pat į plaučius patenka daugiau oro. Pagaliau juokas teigiamai veikia mūsų emocijas ir savijautą. Juokiantis stiprėja pasitikėjimas savimi, kūdikis jaučiasi gyvybingesnis ir tvirtesnis. Stiprėja mažylio ir mamos ryšys.

Fizinis humoras

Kaip prajuokinti mažylį, vienos formulės nėra. Apiberkite vaikutį bučiniais, paglostykite pėdutes ir rankytes, žaidinkite jį. Paprastai daugeliui patinka žaidimas „ku-kū“: mama paslepia veidą už skarelės ir išlindusi plačiai šypsodamasi sako „ku-kū“. Daug juoko vaikams dovanoja pirštukiniai žaidimai. Jei „Viru viru košę“ jau nusibodo, paieškokite kitų ar kurkite savo. Kūdikiui ne taip svarbu tekstas, svarbiausia, su kokia nuotaika jį sakote (ar (dar geriau) dainuojate). Vaikai mėgsta įvairius žaidinimus - kai mažutis sėdi mamai ant kelių ir ši jį švelniai jodina linksmai dainuodama dainelę (pabaigoje lyg netyčia „išgriūva iš ratų“).

Atsisveikinę su kūdikyste, kol kalba nėra ištobulėjusi, vaikai vis dar mėgsta „fizinį“ humorą. Kai kažkas tarsi netyčia nukrenta, užkliūva, juokingi judesiai ir garsai. Tai galima aiškinti tuo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas neprilygsta mokyklinukų ar suaugusiųjų. Tai ir lemia jų humoro supratimą. Jei paėmę tėčio šlepetę prisidėsite prie ausies ir sakysite: „Alio, močiute, ar girdi?“, greičiausiai juoksis daugelis dvimetukų. Kartais vaikai ir patys „pokštauja“. Štai mama klausia dukrytės: „Kur tavo nosytė?“ Ši bakst į ausį. Manote, nemoka? Nebūtinai! Gali būti, kad mažoji taip elgiasi tyčia. Paprasčiausiai jai nusibodo šitas žaidimas („Ir kiek mama gali klausinėti to paties?!“) ir ji sugalvojo naują.

Kalbos humoras

Išmokę sklandžiai kalbėti, pamažu vaikai atranda ir „kalbos“ humorą, kai juokiamasi iš juokingų posakių, logikos klaidų. Ikimokyklinukui daug džiaugsmo teikia nesibaigiantys žaidimai žodžiais, kai sąmoningai daiktai pavadinami kitu vardu. Pavyzdžiui, pažaiskite žaidimą, kai prie kiekvieno žodžio pridedate priešdėlį „ne“. „Laura, ar tu nenori nepietų? Aš nešiandien neišviriau nemakaronų“…

Kaip tvirtina humoro jausmą tyrinėjantys mokslininkai, gebėjimas juokauti yra glaudžiai susijęs su kalbos raida. Tikrasis humoras prasideda ne anksčiau, nei pasiekiama tam tikra kalbos bei mąstymo raidos stadija, t. y. apie septintuosius vaiko gyvenimo metus.

Ilgai buvo manoma, kad humoro jausmas yra paveldimas kaip ir kraujo grupė. Esą gimei „paniurėlių“ tėvų šeimoje, ir pačiam tokiam lemta būti. Tačiau šiandien psichologai labiau linkę laikytis versijos, kad humoro jausmą reikia ugdyti. Humoro jausmas yra tarp visų svarbiausių žmogaus vertybių - drąsos, sąžiningumo, kantrumo, atjautos ir kitų. Amerikiečių autoriai P.Schiller ir T.Bryant „Vertybių knygoje“ tvirtina, kad humoras gali mums padėti išgyventi sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Tačiau pasaulis tampa vis chaotiškesnis, humoras jau nebe toks nuoširdus, todėl vaikams sunkiau jį suvokti. Tėvams reikia nemažai išminties.

Pasak raidos specialistų, „negražių žodžių“ humoras („žiūrėk, mama, šūdukas, neapsišūduok“) būdingas maždaug trejų-penkerių metų vaikams. Tai tarsi vaikų kalbos eksperimentai. Kaip kūdikiai „žaidžia“ su garsais, taip didesnieji eksperimentuoja su žodžiais. Maža to, vaikai pastebi, kad tokie žodeliai sukelia audringą suaugusiųjų reakciją, vadinasi, norimas dėmesys pelnytas. Geriausia, ką galime padaryti tokiais atvejais, tai nekreipti dėmesio. Jei keiksmažodžiai nesiliauja, ramiai pasakykite, kad tai nejuokinga. Šis laikotarpis staiga prasidėjęs nejučia pasibaigs savaime.

tags: #juokingi #patarimai #kudikiu #tevams

• Ikimokyklinių vaikų socialiniai įgūdžiai
• Lithuanian Patriot Vytautas Šerkšnas
• Nėštumo komplikacijos
• Vaikų muzikos ir baleto pasaulis
• Atostogos Lietuvoje