Kenkėjai darže gali sukelti didelių rūpesčių, tačiau juos būtina pažinti, kad galėtumėte efektyviai kovoti. Pateikiame pagrindinius kenkėjus ir kaip su jais kovoti.
Pagrindiniai daržo kenkėjai ir kaip su jais kovoti
Amarai
Amarai - vieni iš pavojingiausių sodo kenkėjų. Jie minta augalų sultimis, dažnai ne tik trukdo augti, bet visiškai juos sunaikina. Dažniausiai amarai įsitaiso ant vidinės lapų ar jaunų ūglių pusės. Yra kelios amarų rūšys - skiriasi jų išvaizda ir mitybos pomėgiai. Galiausiai amarai užkrečia visus augalus sode, darže, gėlynuose. Amarai gali sukelti augalams juodąjį grybelį.
Požymiai: Susisukę lapai, deformuoti ūgliai ir pumpurai.
Kaip kovoti: Sode pakabinkite inkilų, lesyklų paukščiams - jie geriausiai kovoja su amarais. Apipurkškite augalus žaliuoju kalio muilu (400 ml į 10 l vandens). Jei turite naminių gyvūnų šampūno nuo blusų, praskieskite (200 ml į 10 l vandens) ir apipurkškite tirpalu augalus. Amarus gali saugoti skruzdėlės, taigi pirmiausia išprašykite iš sodo jas.
Straubliukai
Straubliukai - grėsmė uogoms ir vaisiams, jie dažniausiai kenkia obuoliams, kriaušėms, slyvoms, vyšnioms, uogoms ir braškėms. Iš pradžių straubliukų lervos graužia pumpurus, vėliau, virtę lėliukėmis, graužia lapus.
Požymiai: Pumpurai patamsėja, ima byrėti, lapai ir pumpurai neužauga iki galo, gėlės irgi nukenčia. Vasaros pradžioje patamsėja ir nubyra. Ant vaisių gali susiformuoti sukietėjimų.
Kaip kovoti: Pakabinkite sode inkilų - paukščiai padeda kovoti su straubliukais. Surinkite ir sunaikinkite pakenktas gėles, lapus ir vaisius. Pavasarį apipurkškite augalus šviežiai gesintų kalkių tirpalu (1,5 kg į 10 l vandens). Apipurkškite augalus pelynų nuoviru - į litrą vandens suberkite kilogramą pelyno, pavirkite 15-30 min., tada įberkite į nuovirą 50 g ūkinio muilo drožlių ir apipurkškite nuoviru augalus. Atminkite, kad cheminės priemonės kenkia paukščiams, tad geriau jų vengti.
Karkvabaliai
Karkvabaliai pavojingi sodui. Jie deda kiaušinėlius į žemę, o išsiritusios lervos gyvena sklype apie ketverius metus. Per juos lervos minta obelų, daržovių, krūmų ir dekoratyvinių augalų šaknimis. Kai iš lervos susiformuoja vabzdžiai, jie ima graužti lapus. Nukentės obelys, slyvos, vyšnios, šaltalankiai, serbentai, alyvos.
Požymiai: Augalai vysta, nustoja augti.
Kaip kovoti: Išvarpykite daržą, nors tai - ne itin veiksmingas būdas, nes lervos užsikasa į žemę dviejų metrų gylyje. Karkvabalius lesa varnėnai, jei tik jų atskrenda į jūsų sklypą. Klevai praturtina žemę azotu, kurio karkvabaliai nemėgsta, taigi galite pasodinti klevą. Įsidėmėkite - bioinsekticidai, kurių pagrindas - mikroskopinės nematodų kirmėlės, mintančios karkvabalių lervomis, gali būti pavojingi, nes patys nematodai gali pažeisti augalų šaknų sistemą. Karkvabalių patelės deda kiaušinėlius į komposto krūvas, todėl tręšiant žemę kompostu, reikia įdėmiai žiūrėti, kad jame nebūtų kenkėjų.
Pelėdgalviai
Pelėdgalviai - naktiniai drugiai, kurie patys sodui visiškai nežalingi. Pavojingesnės jų lervos, kurios per naktį gali sunaikinti iki 10 augalų. Lervos graužia lapus, stiebus ir šaknis, minta bet kuo, net grūdinėmis kultūromis ir piktžolėmis.
Požymiai: Nugraužti lapai, nuvytę augalai.
Kaip kovoti: Galima išgaudyti drugius. Jie - naktiniai vabzdžiai, tad jiems gaudyti tiks lipnios juostos, pastatyti vandeniu skiestos giros ar melasos. Naikinkite pažeistus lapus, piktžoles, matomus kiaušinėlius, lervas. Natūralūs insekticidai - pelynas, varnalėšos, bulvienojai.
Šliužai ir sraigės
Jie būna aktyviausi tamsiuoju paros metu arba lietingu oru, dažniausiai aptinkami ant serbentų, pomidorų ir braškių. Jie minta viskuo - žole, vaisiais ir netgi augalų šaknimis.
Požymiai: Išgraužtos skylės, balkšvi sudžiūvusių gleivių pėdsakai ant lapų.
Kaip kovoti: Aplink augalus išravėkite žolę. Bus naudinga kuo daugiau paukščių, varlių ir ežių. Šliužams nepatinka česnako, petražolių, krapų, čiobrelių ir levandų kvapas, galima pasodinti šių augalų. Nuo šliužų galima priberti pjuvenų, smėlio arba kiaušinių lukštų, pelenų, kalkių. Kitas variantas - kur daug šliužų, sraigių, paberkite druskos, ypač jeigu jų yra komposto krūvose ar prie statybinių medžiagų. Augalus ir žemę nupurkškite vario sulfatu arba superfosfatu.
Vielinės kirmėlės
Vielines kirmėles nuo kitų kenkėjų galima lengvai atskirti pagal išvaizdą. Labiausiai kenkia bulvėms, nors nėra taip gerai žinomas kaip kolorado vabalas. Gali būti nuo 1 iki 5 cm ilgio, nuo tamsiai rudos iki geltonos spalvos. Vabalo vystymosi ciklas ilgas - pirmaisiais metais lerva maitinasi požemine augalo dalimi, vielinis kirminas daugiausia žalos padaro antraisiais gyvenimo metais.
Kaip kovoti: Dirvą nukalkinkite kalkėmis, kurios ne tik sunaikins nemažai lervų, bet ir pagerins dirvos struktūrą. Veiksminga nuo vielinių kirmėlių ir naudinga augalams bus azoto trąšų, kurių sudėtyje yra amonio, įterpimas į dirvą arba laistymas amoniako vandeniu.
Nematodai
Nematodai yra mikroskopinės kirmėlės, kurios priklauso apvaliųjų kirmėlių (Nemathelminthes) tipui, sudaro atskirą klasę. Meloidogyne genties nematodai parazituoja šaknyse, ant jų formuojasi išaugos. Palankioje temperatūroje (apie 25° C) per 5-6 savaites išsivysto nauja karta. Aphelenchoides genties nematodai gali gyventi lapų audiniuose, dirvos paviršiniuose sluoksniuose. Pažeistų lapų tarpugysliuose atsiranda stikliškos, vėliau ruduojančios, gyslų apribotos dėmės. Tokie lapai džiūva. Ditylenchus (stiebiniai) genties nematodai apninka lapus ir stiebus, jų randama ir dirvos paviršiniuose sluoksniuose. Pažeisti augalai skursta, garbanuojasi, pasidaro dėmėti, silpnai žydi. Pratylenchus, Trichodorus genčių nematodai, laisvai gyvenantys dirvoje, taip pat gali įsiskverbti į augalų šaknų audinius. Jie perneša virusus.
Apsauga: Nematodų apniktus augalus šalinti kartu su šaknimis ir žemės grumstu. Į žemę įterpti nematocidų (heterofoso ir kt.).
Erkės
Ovalo, apie 0,3 mm dydžio, gelsvos ar rausvos erkės su 4 poromis kojų (lervos su 3 poromis.) Jos dažniausiai aptinkamos lapų apatinėje pusėje, čiulpia sultis. Pakenktose vietose lapai išmarginti baltais taškeliais ir aptraukti plonu voratinkliu. Erkių apniktas augalas gelsta ir džiūsta. Ant lapų apatinės pusės ir kitų augalo dalių gyvena ir minta smulkūs, 0,1-0,3 mm ilgio, murzinai gelsvos ar rausvos spalvos voragyviai. Erkės čiulpia augalų sultis. Tose vietose atsiranda gelsvi balti taškeliai. Smarkiai pažeisti lapai gelsta ir džiūsta. Apatinę lapų pusę erkės apraizgo vos pastebimu gležnu voratinkliu. Jos mėgsta šiltą ir sausą orą. Iš šių erkių labiausiai paplitusi žemuoginė erkė (Tarsonemiis pallidus Banks), retesnė plačioji erkė (Hemitarsonemus latus Banks). Tai permatomos, baltos, 0,15-0,3 mm ilgio erkės su 8 kojomis. Jos mėgsta labai drėgną orą, aptinkamos dažniausiai ant augalų viršūnių, žiedpumpurių ir jaunų mažų lapų. Kenkia begonijoms, fikams, sanpaulijoms ir daugeliui vazoninių gėlių. Tai smulkūs voragyviai kenkia daugeliui šiltnaminių augalų, taip pat žemuogėms ir braškėms lauke. Erkių patelės balsvai žalsvos, ovalios formos, 0,2-0,25 mm ilgio, patinai smulkesni (0,15 mm), lervos balzganos, dar smulkesnės, baltos, šešiakojės, jų oda labai raukšlėta. Pažeistų begonijų ir kitų augalų lapai garbanojasi, kraštai riečiasi aukštyn. Dažniausiai puola lelijinių šeimos augalus, bet kenkia ir daugeliui šiltnamiuose bei inspektuose auginamų gėlių. Erkės apie 0,3-0,4 mm dydžio, gelsvos, ovalios.
Apsauga: Naikinti piktžoles ir augalų liekanas. Šiltnamiuose palaikyti tinkamą mikroklimatą. Kenkėjų apniktus augalus purkšti akaricidais (0,2% keltanu, 0,08% izofenu ir kt.). Daugelis akaricidų yra fitotoksiški ir gali apdeginti lapus. Svogūnus ir gumbasvogūnius sandėliuose laikyti sausai ir vėsiai. Dauginti tik sveikus augalus, jų neperlaistyti.
Vėdarėliniai
Vėdarėliniai mėgsta drėgmę ir tamsą. Minta daugiausia irstančiomis organinėmis medžiagomis, bet kartais apgraužia ir gyvus augalus.
Apsauga: Tarp augalų ant žemės galima išdėlioti skudurų ar kitokių daiktų, po kuriais slepiasi vėdarėliai. Rytojaus dieną jie surenkami ir sunaikinami.
Greimbliažudžiai
Pailgi, slieko formos gyvūnai su daugeliu kojų. Mėgsta drėgmę ir tamsą. Tai pirminiai (senoviniai) besparniai, apie 1-4 mm ilgio, dažniausiai šokinėjantys vabzdžiai. Gyvena šiltnamių dirvoje.
Apsauga: Augalus saikingai laistyti, šiltnamius vėdinti.
Tripsai
Pailgi, gelsvi ar rudi, apie 1 mm ilgio, su 2 poromis skiautėtų sparnų vabzdžiai. Lervos besparnės. Tripsai kenkia anturiams, begonijoms ir kitoms gėlėms - čiulpia augalų sultis. Pažeistose vietose matyti balti taškeliai. Ant pakenktų lapų atsiranda juodi, lipnūs išmatų lašeliai. Tripsų apniktus anturių lapus išmargina smulkuciai, sidabriškai balti taškeliai, dažniausiai išilgai lapų gyslų. Apatinėje lapų pusėje gyvena judrios, geltonos arba rusvos, iki 1,0-1,3 mm ilgio lervos. Ant apniktų augalų dalių dažniausiai būna dar smulkių juodų taškelių. Pakenkti augalai lėtai vystosi, pavėluotai žydi.
Apsauga: Naikinti piktžoles ir augalines liekanas, gerai vėdinti šiltnamius, o augalus tinkamai tręšti, ligos pažeistus purkšti 0,1% akteliiku, 0,2% antio, 0,15% metationu, 0,05% sumicidinu, 0,2% DDVF.
Skydamariai
Gelsvi, žali ar juodi gležni vabzdžiai paprastai gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų ir ūglių. Dauginimuisi palankus šiltas ir sausas oras. Amarų apnikti augalų ūgliai ir lapai raitosi, skursta, ant jų išmatų plinta suodgrybiai. Perneša virusines ligas. Persikinis amaras (Myzus persicae Sulz.) gležni, besparniai ir sparnuoti, šviesiai ar tamsiai žali, apie 2 mm ilgio, vabzdžiai gyvena tankiomis kolonijomis ant jaunų augalo dalių. Šiltnamiuose dauginasi partenogenetiškai (gyvavedės neapvaisintos patelės) ištisus metus. Amarai labai vislūs (veda iki 130 lervų), generacijos trukmė optimaliomis sąlygomis - 10-12 dienų. Pakenkti ūgliai deformuojasi, gelsta ir raukšlėjasi. Išmatos apsitraukia juodomis suodgrybių apnašomis. Anturiams gali kenkti nemaža skydamarių rūšių: iš miltuotųjų skydamarinių šeimos - citrusinis miltuotasis skydamaris (Pseudococcus gahani Green.), pajūrinis miltuotasis skydamaris (Pseudococcus obscurus Essig), iš netikrųjų skydamarinių šeimos - minkštasis netikrasis skydamaris (Cočcus hesperidutn L.), tikrųjų skydamarinių šeimos - avokadinis skydamaris (Acutaspis perseae Comst.). Vabzdžiai smulkūs, nejudrūs, gyvena ant augalų lapų ir stiebų. Kūnas padengtas vaškiškais pūkeliais arba skydeliais. Minta augalų sultimis, užteršia juos lipniomis išmatomis. Dažnai dauginasi partenogenetiškai, metamorfozė nepilna.
Apsauga: Naikinti piktžoles šiltnamiuose ir prie jų. Kenkėjų apniktus augalus purkšti 0,2% antio, 0,1% fosfamidu, 0,1% ultracidu.
Baltasparniai
Suaugėlis 1-1,5 mm ilgio, gelsvas, su dviem poromis baltų sparnų, kurie vabzdžiui ilsintis stovi sudėti ant nugaros. Kiaušinėliai apie 0,2 mm ilgio, pailgi, ovalūs, su trumpu stiebeliu, iš pradžių gelsvi, vėliau juodi. Lervos žalsvai gelsvos, pirmos kartos judrios, antros-ketvirtos kartos nejudrios, panašios į skydamarius. Dauginasi šiltnamiuose ištisus metus, labai vislūs. Vystymosi ciklas 17° C temperatūroje apie 25 dienas. Lervos ir suaugėliai minta augalų sultimis ir gyvena apatinėje lapų pusėje. Kenkėjai išskiria daug lipnių cukringų išmatų, ant kurių gausiai auga suodgrybiai. Vasarą gali gyventi ant įvairių piktžolių, augančių prie šiltnamių.
Apsauga: Augalus purkšti 0,1% ambušu, 0,1% šerpa, 0,1% rovikurtu ar kitais insekticidais. Kenkėjui palankus sausas ir šiltas oras, todėl šiltnamius reikia vėdinti ir drėkinti.
Grambuoliai
Vabalai rausvai juodi, apie 10 mm dydžio, su straubliuku. Lervos baltos, galva ruda, susirietusios, bekojės, apie 12 mm ilgio, gyvena dirvoje ir daugiausia daro žalos grauždamos augalų šaknis. Suaugusių vabzdžių rinkimas. Tai geriausia daryti anksti ryte, kai jie nejudrūs tupi ant medžių lapų. Pomedžiuose reikia patiesti paklotą, stipriai papurtyti kamieną ir surinkti nukritusius vabzdžius. Tokiu būdu galima sutrikdyti vystymosi ciklą iš anksto. Mažiau suaugėlių - mažiau besočių lervų. Varnėnai gaudo suaugusius vabzdžius arba dirvoje ieško kitų gyvių, nes lervas sunku pasiekti. O štai kurmis - aršiausias grambuolių lervų priešas. Be reikalo daugelis stengiasi išvyti jį iš sklypo - šiam gyvūnui kur kas lengviau pasiekti ir po žemės sluoksniu gyvenančias grambuolio lervas, ir kurklius. Retais atvejais naikinti grambuolių lervas padeda pati gamta. Jei žiemą žemė gerai įšąla, jos žūsta. Vis dėlto lervos yra gudrios ir lengvai nesušąla, pasitraukia į gilesnius sluoksnius. Nebent pasitaiko besniegė žiema, kai dirva neįšąla - lervos anksti pradeda lipti į viršų, o tuomet vėl pašąla. Grambuolių lervos nemėgsta vietų, kur auga grikiai, lubinai. Sumažinti jų skaičių iš dalies padeda ir piktžolių, pavyzdžiui, varpučių, naikinimas. Grambuoliai nesiveisia ir kalkingoje dirvoje. Nuolatinis dirvos dirbimas, juodas pūdymas. Tai vienas paprasčiausių būdų. Rudenį dirva sukasama bent iki 20 cm gylio. Nereikia laukti, kol lervos nusileis žiemoti iki 1 m gylyje. Jos išverčiamos, nesuspėja sulįsti į žemę, daugelis sužalojamos mechaniškai, todėl arba žūva pačios, arba išrankiojamos paukščių. Sėjant vejas, būtina užtiesti tankų tinklą. Cheminiai preparatai dažniau naudojami sodinant mišką. Jais purkšti daržoves pernelyg drastiška ir gali pakenkti. Cheminiai preparatai grambuolių, spragšių lervoms naikinti nėra geros priemonės, nes labai nuodingi ir pavojingi aplinkai. Likučiai gali užteršti dirvą, patekti į vandens telkinius, likti produktuose. Ieškoma kitų naikinimo būdų. Įdomios yra feromoninės gaudyklės ir biologiniai preparatai. Biologiniai preparatai su nematodais arba entomofaginiais grybais. Radę grambuolio lervą, Heterorhabditis bacteriophora nemadodai prasiskverbia į jos vidų per natūralias angas arba tiesiogiai. Kartu patenka bakterijų, kurios gyvena simbiozėje su nematodais. Jos lervos kūno audinius paverčia į nematodų lengvai absorbuojamą konsistenciją. Šie dauginasi, ir, lervos kūnui suirus, pasklinda dirvoje, pradeda ieškoti naujų aukų. Užkrėstos lervos žūva per 2-4 dienas. Kad jos užkrėstos, matyti iš spalvos - iš baltai gelsvų pasidaro raudonai rudos. Panašiai veikia kai kurių Bauveria rūšių entomofaginių grybų sporos. Šie nepavojingi grybai gyvena dirvoje, suranda ir sunaikina grambuolius. Produktų su nematodais jau galima gauti ir Lietuvoje.
Apsauga: Vabalus ir lervas surinkti.
Spragšiai
Dirvoje gyvena, iki virsta suaugėliais, ir spragšiai. Jų lervos apgraužia įvairių daržovių sėklas, daigus, šakniavaisius ir kitas požemines dalis. Pažeistos sėklos nedygsta, daigai žūsta, todėl išretėja pasėlis. Šakniavaisiai netenka prekinės išvaizdos, sandėliuomi dažnai supūva. Lietuvoje gyvena keletas spragšių rūšių: žaliasis, juostuotasis, tamsusis, pasėlinis ir kt. Visų vystymasis panašus. Spragšiai pasirenka „ramias vietas“ - daugiamečių žolių pasėlius, pievas. Daugiau jų prisiveisia dirvose, besiribojančiose su pievomis, piktžolėtose, ypač varputėtose, plotuose po kaupiamųjų augalų. Daugiau šių kenkėjų yra rūgščiose dirvose. Gausu lervų taip pat drėgnose pievose, durpynuose ir miškuose, krūmais apaugusiuose plotuose, laukų pakraščiuose. Jos vystosi ne tik drėgnesnėse derlingose, bet ir smėlio, priesmėlio, augalinių liekanų gausiose dirvose. Spragšių vabalai randami dirvos paviršiuje, ant augalų lapų, žiedų. Jie nėra žalingi, minta žiedų nektaru, tekančiomis sultimis, saldžiomis amarų išskyromis, gali šiek tiek apgraužti žiedus. Suaugę išgyvena apie 10-12 mėnesių. Vabalų kūnas plokščias, į abu galus siaurėjantis, galva maža. Skirtingų rūšių kūno ilgis yra nuo 6 iki 18 mm, spalva gana įvairi: žalsva, juoda, ruda. Apversti ant nugaros vabalai geba pašokti, apsiversti ore ir krisdami atsistoti ant kojų. Laikomi dviem pirštais už pilvelio, jie staigiais judesiais judina prieškrūtinį ir tarsi spragsi. Iš to ir kilo šeimos pavadinimas - spragšiai. Skirtingų rūšių spragšių vystymasis panašus, tik skiriasi trukme: vienų rūšių nuo kiaušinio iki suaugusio vabalo trunka trejus metus, kitų - iki penkerių metų. Vabalai kiaušiniams dėti renkasi daugiamečių žolių plotus, dirvonus, gausiai varpučiais ir kitomis daugiametėmis piktžolėmis užsikrėtusias dirvas, kuriose daug šaknų ir kitų organinių medžiagų - maisto šių kenkėjų lervoms. Kiaušiniai dedami pavasarį, gegužės-birželio mėnesiais. Jie yra 0,6 mm, ovalūs, baltos spalvos. Viena patelė 0,5-2 cm gylyje krūvelėmis padeda nuo 120 iki 250 kiaušinių. Maždaug po 4 savaitėms išsirita iki 2 mm ilgio baltos lervos, kurios pirmaisiais gyvenimo metais minta daugiausia negyvomis organinėmis medžiagomis, puvenomis ir dar mažai kenkia kultūriniams augalams. Pasėliams kenkti jos pradeda kitais metais. Skirtingų rūšių spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 2-4, kartais 5 metus. Suaugusios lervos užauga iki 25-33 mm ilgio, volelio formos, kietos, blizgančios, geltonos ar šviesiai rudos spalvos. Galva ruda, krūtinės kojos trumpos. Labai ryški kūno segmentacija. Galinis pilvelio segmentas kūgiškas arba baigiasi dviem ataugėlėmis. Pagal šio segmento išvaizdą nustatoma, kokiai rūšiai priklauso lerva. Paskutiniais vystymosi metais lervos rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais virsta lėliukėmis. Rugsėjo-spalio mėnesiais išsirita vabalai, kurie ir žiemoja. Ir jie, ir lervos žiemoja dirvoje, 60 cm gylyje, todėl sąlygos yra gana palankios. Spragšių lervos apgraužia įvairių daržovių sėklas, daigus, gumbus, šakniavaisius ir kitas požemines dalis, jaunus nesumedėjusius vaismedžių ūglius. Pažeistos sėklos nedygsta, daigai žūva, pasėliai išretėja. Prie pažeisto augalo randamos kelios lervos. Dažnai greta vienas kito būna pažeisti keli augalai. Šakniavaisinėms daržovėms ir bulvėms spragšiai gali kenkti įvairiais vystymosi tarpsniais - nuo sėjos ir sodinimo iki derliaus nuėmimo. Pažeistuose šakniavaisiuose, bulvių gumbuose matomos 1-3 mm skersmens apvalios skylutės. Pablogėja produktų prekinė vertė. Į pažeidimo vietą patekus bakterinei ar grybinei infekcijai, daržovės ir bulvės saugyklose greičiau sugenda. Pagal tai, kiek randama šių kenkėjų, sprendžiama, ar verta konkrečiame lauke ką auginti. Reikės išmokti įvertinti dirvos užkrėtimą. Jis išreiškiamas lervų skaičiumi kvadratiniame dirvos armens metre. Lervų gausumą geriausia nustatyti vasarą, kai visos yra ariamajame dirvos sluoksnyje, nes rudenį sulenda žiemoti giliau, o ankstį pavasarį dar nebūna pakilusios į armenį. Tiriamame lauke, einant įstrižaine ar šachmatiškai, kasamos keturios-aštuonios 50x50x30 cm dydžio duobės (0,25 m2), iš kurių iškastas dirvožemis pilamas ant šalia patiestos polietileno plėvelės. Susmulkinus grumstelius, atidžiai išrenkamos ir suskaičiuojamos spragšių lervos. Mažai užkrėstomis laikomos tokios dirvos, kurių 1 m2 randamos ne daugiau kaip 6 lervos, labai užkrėstomis - kai jų suskaičiuojama iki 20. Šakniavaisines daržoves galima sėti, jei 1 m2 randamos ne daugiau kaip 5 spragšių lervos. Jei jų skaičius - nuo 5 iki 15, rizikinga sėti net insekticidais beicuotą sėklą, nes, sumažėjus beicų efektyvumui, gali pakenkti daigams, o vėliau ir šaknims.
Apsauga: Vabalų ir lervų surinkimas. Biologiniai preparatai su nematodais arba entomofaginiais grybais.
Kraujažolinis grublys
Socialiniuose tinkluose ėmė plisti nuotraukos su nerimą keliančiu reginiu - šimtai juodų, kuprotų kirminų apnikę svogūnų laiškus. Vienas daržininkas pasidalijo, kad jų tiek daug, jog jie jau užplūdo ne tik kiemą, bet ir šiltnamį. Tai lapgraužių šeimai priklausantis vabzdys, kurio lervos minta augalų lapais, dažniausiai matomos susibūrusios grupėmis. Keletą metų iš eilės kai kuriuose ūkiuose Kauno rajone šių vabalų lervos visiškai sunaikino ekologiškai auginamų kopūstinių daržovių, česnakų ir svogūnų daigus. Rugsėjo mėnesiais jie taip pat apgraužė ropių ir ridikų lapus. Kraujažolinis grublys turi išskirtinį ir kiek neįprastą gyvenimo ciklą, kuris daro jį ypač pavojingu pavasarį. Vabalo poravimosi ir kiaušinėlių dėjimo laikotarpis prasideda rudeniui atėjus - tada, kai daugelis kitų kenkėjų jau ruošiasi žiemos miegui. Vos tik pavasarį įšyla dirva, iš kiaušinėlių ima ristis juodos, stambios lervos - tai ir yra pavojingiausia grublio gyvavimo stadija. Būtent šiuo metu jos masiškai puola svogūnų, česnakų, ropių, ridikų bei kitų pavasarinių daržovių lapus. Lervos maitinasi intensyviai ir per trumpą laiką gali smarkiai apgadinti ar net visiškai sunaikinti augalus. Mokslininkai pabrėžia, kad kraujažolinis grublys - viena iš polifaginių (daugelį augalų mintančių) rūšių, kuri anksčiau daugiausia gyveno pievose, šlaituose, kur nebuvo trukdomas.
Požymiai: Stipriai apgraužti augalų lapai, derliaus sumažėjimas.
Kaip kovoti: Pirmasis žingsnis - atpažinti. Jei kraujažolinio grublių lervos darže jau išplitusios stipriai, reikia griebtis veiksmingesnių insekticidų. Purškiant, svarbu laikytis etiketėje nurodytų dozių ir saugos priemonių. Geriausia purkšti anksti ryte arba vakare, kai kenkėjai aktyvūs, bet saulei nekaitinant tiesiogiai. Būkite budrūs - stebėkite augalus, o radę šiuos kenkėjus - imkitės veiksmų nedelsiant.
Kovojant su kenkėjais - natūralios priemonės
Yra daugybė natūralių produktų, kuriuos sodininkai gali naudoti siekdami atsikratyti kenkėjų. Vienas iš tokių - kajeno pipirai. Sodo kenkėjai nemėgsta šio prieskonio kvapo. Be to, stiprus ir nemalonus deginantis pojūtis, kurį kenkėjai patiria prisilietę prie kajeno pipirų, neleis jiems artintis prie augalų.
Kaip naudoti kajeno pipirus:
- Pabarstykite pipirų į augalo duobutę ir dirvos paviršių aplink augalą. Tai neleis voverėms iškasti naujai pasodintų svogūnėlių ir augalų.
- Purškimas: 3 litrus vandens pavirkite 15 minučių su 3 valgomaisiais šaukštais pipirų. Leiskite mišiniui atvėsti, palikite pastovėti 24 valandas. Perkoškite gautą mišinį, taip pašalinsite jame esančias kietas daleles. Įmaišykite 2 šaukštelius natūralaus indų ploviklio. Supilkite mišinį į purškimo buteliuką ir ryte arba vakare juo apipurkškite augalus.
Kajeno pipirai atbaido voveres, peles, triušius, meškinus, elnius, vaisines museles, amarus, voratinklines erkes, geltonąsias lervas ir šliužus.
Svarbu: Naudodami prieskonius, mūvėkite pirštines, o ypač vengite liesti akis ar pliką odą.
10 ekologiškų būdų, kaip kontroliuoti kenkėjus sode
Nematodai yra mikroskopinės kirmėlės, kurios gali sukelti didelę žalą augalams, naikindamos šaknis ir platindamos ligas. Jų naikinimas yra sudėtingas, tačiau įmanomas.
Apsauga nuo nematodų:
- Pažeistus augalus šalinti kartu su šaknimis ir žemės grumstu.
- Į žemę įterpti nematocidų (pvz., heterofoso).
- Tinkamai prižiūrėti dirvožemį, vengti per didelio drėgmės kiekio.
- Kai kuriuose šiltnamiuose efektyvi priemonė - dirvožemio pakeitimas.
- Auginti fitosanitarinius kvapiuosius augalus, tokius kaip serenčiai, pipirmėtės, raudonėliai, čiobreliai.
Laiku atpažinę kenkėjus ir pasirinkę tinkamas kovos priemones, galėsite apsaugoti savo daržą ir džiaugtis gausiu derliumi.
