Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka neseniai paskelbė vertingų istorinių Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios dokumentų. Šie dokumentai apima XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios priešjungtuvių apklausos knygas, rašytas rusų kalba, taip pat 1904-1941 m. lietuvių kalba rašytus užsakus, 1932-1940 m. jungtuvių metrikus, 1917-1918 m. gimimo ir krikšto metrikus, 1913-1930 m. ir 1938-1946 m. mirties metrikus, bei įvairiais metais sudarytus gyventojų sąrašus. Apie šių dokumentų publikavimą, jų istorinę, etnografinę ir lingvistinę vertę galima sužinoti čia.
Rašomosios bažnytinės kanceliarinės lietuvių kalbos formavimosi pradžiai ypač svarbūs užsakų įrašai. Nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo krikšto, jungtuvių ir mirties metrikai buvo rašomi rusų kalba. Kadangi užsakų registravimas, matyt, nebuvo laikomas oficialia procedūra, net ir carizmo laikais nedrausta kunigams rašyti skelbiamus užsakus lietuviškai. Kitose Lietuvos bažnyčiose randama užsakų, rašytų lietuvių kalba nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Greičiausiai Dusetų bažnyčios kunigai iki 1904 m. irgi yra rašę užsakus lietuviškai, bet šie dokumentai neišlikę ar dar nėra prieinami.
Kiekvienas skaitytojas gali palyginti, kaip asmenvardžiai ir vietovardžiai buvo rašomi 1904-1911 m. užsakuose lietuvių kalba ir tų pačių metų priešjungtuvių apklausos lapuose rusų kalba. Lietuviški jungtuvių užsakai dėjo pamatus vėliau įsitvirtinusiai lietuvių kalbos vartosenai visuose metrikuose. Plačiau apie lietuviškus įrašus įvairių Lietuvos bažnyčių dokumentuose žr. Vido Garliausko straipsnį „Kalbos priešaušris: kunigai - kanceliarinio stiliaus kūrėjai“ // Gimtoji kalba, 2023, Nr. 8, p. 15-21.
Asmenvardžių Rodyklė ir Kalbos Ypatumai
Žemiau pateikiama abėcėlinė Dusetų bažnyčios 1904-1931 m. užsakų ir 1932-1940 m. jungtuvių jaunųjų asmenvardžių rodyklė. Pirmiausia laužtiniuose skliaustuose rašomi asmenvardžiai, atkurti pagal dabartinės lietuvių kalbos normas, kurios yra fiksuotos šiuose leidiniuose: „Lietuvių pavardžių žodynas“, [T. 1] A-K, Vilnius: Mokslas, 1985; [T. 2] L-Ž, Vilnius: Mokslas, 1989; K. Kuzavinis, B. Savukynas. „Lietuvių vardų kilmės žodynas“. Beje, žodynuose dedamos tik vyriškosios pavardžių formos. Vizualinės paieškos patogumo dėlei rodyklėje pirmiausia rašoma pavardė, po to vardas, nors bažnyčios knygų įrašuose beveik visada laikytasi įprastos tvarkos - vardas, tada pavardė.
Tie asmenvardžiai, kurie nėra patekę į nurodytus žinynus, rodyklėje žymimi žvaigždute (*); taip elgiamasi ir su moterų pavardėmis, kurių vyriškųjų pavardžių formų nėra žodyne. Toliau pateikiami asmenvardžiai taip, kaip buvo užrašyti to meto užsakų, jungtuvių metrikų knygose.
Vyrų Pavardžių Rašyba
Vyrų pavardžių rašyba kito mažiausiai. Tiesa, XX a. pradžios užsakuose ne visada tiksliai fiksuotas balsių ilgumas, kartais neskiriami dvibalsiai ie, uo nuo balsių ė, o, pvz.: Buga (turėtų būti Būga), Andriunas (Andriūnas), Gaidis (Gaidys), Ragienas (Ragėnas), Grodis (Gruodis). Retsykiais priebalsiai č, š pagal lenkų rašto pavyzdį žymimi raidžių junginiais cz, rz, sz, pavardėse (ir varduose) pavartojama raidė w ir pan., pvz.: Miškinis - Miszkinis, Peškaitis - Peszkaitis, Zakševskis - Zakrzevskis, Mečislovas - Meczislovas, Vincentas - Wincentas. Vienur kitur, ypač XX a. pradžios užsakuose, virš raidžių č, š, ž trūksta diakritinių ženklų, pvz.: Bucelis (Bučelis), Cepukas (Čepukas), Dascioraite (Daščioraitė), Ziurauskas (Žiurauskas), Zvirblis (Žvirblis).
Dabar kiek neįprastai atrodo pavardės su slaviškomis priesagomis -avičius, -evičius, turinčiomis baigmenį -yče (-iče), plg.: Eitminavičius - Eitminavyče, Kontrimavičius - Kontrimaviče, Bielevičius - Bielevyče, Statulevičius - Statulevyče, Milaševičius - Milaševiče. Rytų aukštaičiai tam tikrais atvejais kietina priebalsius l, r, s ir po jų einantį balsį e paverčia balsiu a, plg.: Legas - Lagas, Repšys - Rapšys, Semėnas - Samėnas. Nekirčiuotuose skiemenyse dusetiškiai vietoj o taria pusilgį a; Dusetų bažnyčios knygų įrašuose rasime tų pačių pavardžių ir su o, ir su a, plg.: Lukošiunas - Lukašiūnas, Maskoliūnas - Maskaliūnas. Šios ir kai kurios kitos tarminės ypatybės neretai toleruojamos ir dabartinėse lietuvių pavardėse.
Moterų Pavardžių Rašyba
XX a. labiausiai įvairavo moterų pavardės. XX a. pradžioje užsakuose dažnai užrašytos mergautinės pavardės su Rytų Lietuvai būdinga universaliąja priesaga -iotė, pvz.: Arbackiotė, Kuzmiotė, Šakaliotė; (su) Apuokiote, (su) Bakučiote. Kazimieras Būga yra nurodęs, kad jo 1897 m. ir 1901 m. užrašytas dainas padainavusios Karalina ir Åna Būgiåtē, Amilija Lingiåtē (žr. 360-366; beje, greičiausiai šios dainininkės, kaip jaunosios, minimos ir 1904-1906 m. užsakų knygose). Šiais laikais buitinėje kalboje dar galima išgirsti tikrinių ir bendrinių daiktavardžių su priesaga -iotė.
Kadangi užsakuose nebuvo rašomos jaunųjų tėvų pavardės, sunku tiksliai perrašyti mergautines jaunųjų pavardes pagal dabartines rašybos taisykles: ne visada esti aišku, kuri priesaga pridėtina: -aitė, -ytė ar -iūtė (-utė). To paties meto užsakuose galima rasti merginų pavardžių, padarytų ir su priesagomis -aičia, -yčia, - (i)ūčia (rašoma ir -aiče, -yče, -iče, -učia, -uče), pvz.: (su) Bugaičia, (su) Varnaiče, (su) Ragaišyčia, (su) Brakničia, (su) Skvarnavičiučia, (su) Šatkuče. Dabar taip sakoma labai retai.
Kadangi rašyba ne visada rodo, kurį linksnį ketinta vartoti užsakuose, prieš moterų asmenvardį buvęs jungtukas ir, prielinksnis su išlaikomi ir rodyklėje, tik suskliaučiami. Skaitytojus gali kiek stebinti, kad neretai vienaskaitos įnagininko galūnės rašomos su nosinėmis raidėmis ą, ę, pvz.: (su) Moniką Budriotę, (su) Emiliją Guntulienę. Tokia rašyba, kurią propagavo Kauno kunigų seminarijos profesoriai Antanas Baranauskas ir Kazimieras Jaunius, grindžiama šių linksnių galūnių kilme; tokiai rašybai, matyt, įtakos turėjo ir lenkų kalbos pavyzdys. Šitaip rašyti buvo išmokyti ir klierikai - būsimieji kunigai.
Iš tikro rytų aukštaičiams šių linksnių galūnes -a, -e atstoja -u, -i, bet taip užrašytų asmenvardžių reta, pvz.: (su) Jozepotu (t. y. (su) Juozapota), (su) Atkačiunioti, (su) Kairioti, (su) Bragieni, (su) Rablauskieni. Tai irgi rodo šių formų istorinę kilmę. Vėliau mūsų rašte nosinė raidė ą išliko moteriškosios giminės įvardžiuotinių formų vienaskaitos įnagininko priešpaskutiniame skiemenyje, pvz.: (su) baltąja, pirmąja, gerbiamąja ir pan. Iš A. Baranausako ir K. Jauniaus kalbos mokslo perimtas ir dvibalsio uo žymėjimas savita raide ů XX a. pradžios įrašuose - Jůzapas, (su) Jůdelyče.
Documentų Turinio Analizė
Užsakų lapuose nenurodoma, kas juos rašė - greičiausiai tuo metu Dusetų bažnyčioje tarnavę kunigai Jonas Rudminas, Leonas Špakevičius (Špokevičius), Jonas Paliukas, Jonas Matulis, Petras Strelčiūnas, ir kt. Daugelis jų yra rytų aukštaičiai, kilę iš Anykščių, Panevėžio, Pasvalio krašto. Būta ir dusetiškių kunigų. Tai Antanas Budzilas (Dusetų bažnyčioje tarnavęs XX a. pradžios užsakuose pasitaiko merginų pavardžių, turinčių tėvo pavardės formą, pvz.: (su) Barbora Arulis, (su) Ona Budris, (su) Paulina Matulis.
Vyriškąja pavarde moterys dažnai būdavo įvardijamos metrikuose rusų kalba. Tokių atvejų padaugėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Kaip matyti iš internete prieinamų Dusetų bažnyčios 1917-1918 m. gimimo ir krikšto metrikų (juose nebevartojama rusų kalba), naujagimėms mergaitėms, jų motinoms, dažniausiai ir krikštamotėms būdavo suteikiamos vyriškosios pavardžių formos, o visų asmenų vardai rašomi lotyniškai. Galima sakyti, visi vardai - ir vyrų, ir moterų - yra krikščioniški. Tautiniai vardai tuo metu galėjo būti pridedami prie pirmojo, krikščioniško vardo, bet jie metrikuose nurodomi labai retai (randamas vos vienas kitas Vytauto, Birutės vardo įrašas).
Lygindami šių dienų ir to meto krikščioniškuosius vardus, galime pastebėti galūnių ir ilgesnių baigmenų įvairavimą, pvz.: Aleksandras ir Aleksandra, Pranciškus ir Pranciškas, Kazimieras ir Kazimeras, Kazimėras, Ignotas ir Ignatas, Justinas ir Justynas, Tadas ir Tadaušas, Tadeušas; Adelė ir (su) Adelia, (su) Adėle, (su) Adelija, Domicelė ir (su) Domicela, (su) Domicelia, (su) Domicellią, (ir) Domicelija, Marijona ir (su) Marijana, (su) Mariona, (su) Marjona. Žodžio pradžios balsis e, matyt, dėl tarmės įtakos keičiamas balsiu a, pvz.: Elena - (ir, su) Alena, Emilija - (ir, su) Amilija, (ir) Amile. Labai įvairiai rašomas Salomėjos vardas: (ir, su) Salomeja, (su) Salomeia, (ir, su) Salomea, (su) Saliomea, (ir) Salama. Prie šio vardo variantų „Lietuvių vardų kilmės žodyne“ priskiriama ir Salemona.
Kai kuriuose varduose (ypač XX a. pradžios užsakuose) nurodomos ne tik jaunųjų pavardės ir vardai, bet ir jų kilimo, gyvenamoji vieta (beveik visada ir parapija). Vietovardžiai padeda identifikuoti ieškomus asmenis, vietovardžių formos, jų vartosena, rašyba gali dominti kalbininkus, istorikus, kartografus, etnokultūros tyrėjus. Be to, pažymima, kad vyras esąs jaunikis ar našlys, o moteris - mergina (rašoma mergaitė, pana ir pan.) ar našlė.
Šalia (paprastai dešinėje pusėje arba lapo viduryje) užrašytos trys užsakų datos (diena, dažnai ir mėnuo; metų pažymos reikia ieškoti prieš pat sausio 1 d. įrašus). Ne visais atvejais, bet esama prierašų apie įvykusias jungtuves, pridedama ir santuokos dokumentų išdavimo data. Daug užsakų įrašų išbraukta. Išbraukta, matyt, dėl įvairių priežasčių: paskelbus užsakus ir įvykus jungtuvėms, tie įrašai netekdavo aktualumo (dažnai išbraukdavo, kad nesipainiotų su naujais užsakymais, bet didelė užsakų dalis likdavo neišbraukta ir po vestuvių); kartais užsakymai būdavo nutraukiami vieno iš jaunųjų ar jų artimųjų iniciatyva (tad suprantamas motyvas išbraukti nebegaliojančius užsakus) ir vėliau dažniausiai būdavo skelbiami nauji užsakymai. Turbūt kunigams buvo patogiau taip tvarkyti šiuos užrašus.
Kur kas daugiau nei užsakuose informacijos yra 1932-1940 m. jungtuvių metrikuose. Šiuose įrašuose pateikiama:
- Jaunojo vardas ir pavardė. Jaunosios vardas ir pavardė. Pažymėti - našlys ar našlė.
- Kada palaimintas moterystės ryšys.
- Kuomet išėjo užsakymai.
- Kame ir koks kunigas palaimino.
- Ar buvo jaunavedžių išreikštas sutikimas.
- Kuo jaunasis užsiima, kur prisirašęs, gyvena, kurios parapijos, kiek turi metų, kurios tikybos ir kur krikštytas (krikšto metr. nr., metai).
- Kuo jaunoji užsiima, kur prisirašiusi, gyvena, kurios parapijos, kiek turi metų, kurios tikybos ir kur krikštytas (krikšto metr. nr., metai).
- Kas buvo liudytojai.
Lapo gale: jaunavedžių, liudytojų, klebono parašai.
Dokumentų Būklė ir Istorinė Vertė
Jaunieji ir liudytojai dažniausiai pasirašydavo visą savo vardą ir pavardę; įmantrių, sunkiai įskaitomų parašų reta. Prieš jungtuves buvę 1932-1940 m. jungtuvių metrikai surašyti tvarkingai, tiksliai, įrašai pakankamai ryškūs, asmenvardžių formos kelia mažiausiai abejonių. Prastesnė yra ankstesnio laikotarpio užsakų knygų būklė. Kai kurie lapai visai išblukę, neįskaitomi. Užsakuose kartais įvairuoja net ir tų pačių asmenų vardų ir pavardžių rašyba. Todėl rekonstruojamų asmenvardžių eilutėje dažnai teko pateikti ne vienos pavardės (rečiau - vardo) porą ar daugiau galimų variantų su klaustukais, kad būtų sėkmingesnė paieška. Per šimtą ar kelias dešimtis metų tos pačios giminės pavardė gali būti irgi pakitusi, dabar kitaip rašoma, gal ir oficialusis krikšto vardas šnekamojoje kalboje buvo trumpesnis, paprastesnis.
Ne tik čia minimų užsakų ir jungtuvių metrikų, bet ir kitų dokumentų visapusišką analizę žr. Giedrės Mičiūnienės parengtoje knygoje „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“. Daugelis žmonių turi savo artimųjų dokumentų nuorašų. Valstybės institucijų išduoti santuokos ir kitų aktų liudijimų nuorašai yra gerokai trumpesni, savaip įforminti ir istoriniu, etnografiniu, emociniu atžvilgiu negali prilygti autentiškiems dokumentams. Tikimės, kad abėcėlinė rodyklė palengvins asmenų paiešką XX a.
Šie dokumentai yra neįkainojamas šaltinis ne tik genealoginiams tyrimams, bet ir kalbos istorijos, etnokultūros bei socialinės istorijos studijoms. Juose atsispindi to meto žmonių gyvenimo realijos, kalbos ypatumai ir kultūriniai ryšiai.
tags: #juana #bartasiene #gimimo #metai
