Maudynės eketėje žiemą - Lietuvoje vis didesnį populiarumą įgaunantis sveikatinimosi būdas. Vien Vilniaus eketės mėgėjų grupėje užsiregistravę apie 3 tūkst. tokių aistruolių, Kaune - dar apie 1 tūkst.
Pirmiausia, tai gerina mūsų imuninę sistemą, atsparumą įvairioms ligoms, taip pat kartais padeda geriau kovoti su stresu, su kuriuo susiduriame kasdieniame gyvenime. Šaltame vandenyje mes šias savybes truputį treniruojame, kadangi būdami šaltame vandenyje mes kaip ir patiriame stresą, tik kad tas stresas dažnai būna kontroliuojamas. Tai tas mums truputėlį padeda po to kasdienėje veikloje geriau kovoti ir tvarkytis su stresu.
Grūdinimusi vienokia ar kita forma užsiimti gali kiekvienas žmogus, tačiau „iš karto lįsti į eketę to anksčiau nedarius tikrai nebūtų rekomenduojama ir protinga“. Tokiu atveju rekomenduotume, pavyzdžiui, praustis vėsesniame duše - nešokti į eketę, bet vis tiek truputėlį išeiti iš tos komforto zonos. Šaltas vanduo tikrai turi daug gerų savybių, treniruoja mūsų imuninę sistemą, jos atsparumą, kad ir turint kažkokių gretutinių ligų.
Manau, kad galima grūdinti ir vaikus, tačiau tai reikia daryti laipsniškai, protingai, negalvoti, kad jeigu aš maudausi eketėje, tai ir mano vaikai gali joje maudytis. Kaip mes, pavyzdžiui, sportuoti pradedame po truputį, žiūrime, kaip jaučiasi mūsų kūnas, (...) taip ir su šaltu vandeniu principai yra panašūs. Dozė, laikas, kiek mes jame praleidžiame, vandens šaltumas - visa tai reikia daryti laipsniškai.
Paklaustas, kiek laiko žmogus turi grūdintis prieš šokdamas į eketę, tai priklauso nuo aplinkybių. Labai smagus tas sezonas, (...) kai nuo vasaros einame link rudens, vanduo po truputį vėsta ir mes tiesiog tęsiame tas maudynes. Taip galime labai gražiai, laipsniškai treniruoti kūną ir kartais užtenka, sakykime, ir kelių mėnesių. Aišku, dabar, žiemą, jeigu kažkas išsikėlęs tikslą 2023 m. lįsti į eketę, tai vėlgi reikėtų pradėti nuo grūdinimosi šaltu dušu. Prieš lendant į eketę, taip save treniruoti reikėtų nuo keleto mėnesio iki pusės metų.
Anot specialistų, svarbu nusistatyti ir saugų laiką, kiek, jau įlindus į šaltą vandenį, jame reikėtų prabūti. Kada mes ar į eketę lendame, ar į vandenį, ar į dušą, dažnai jaučiame, kad jau norisi bėgti iš to vandens, kad jau yra vėsu, šalta. Kiekvienas žmogus yra individualus - vienas geriau toleruoja šaltį, kitas prasčiau. Dėl to vis tiek reikėtų klausytis kūno.
Nesilaikant saugumo taisyklių ir specialistų rekomendacijų, tokie pasimaudymai eketėje gali turėti įvairių neigiamų pasekmių žmogaus organizmui: nuo peršalimo iki lėtinių ligų paūmėjimo ar širdies problemų.
Vaikų grūdinimas ir maudynės gamtoje
Pirmosios maudynės su vaikais gali kelti daug nerimo ir dar daugiau klausimų. Jei kūdikis yra visiškai sveikas, ežere jį galima maudyti maždaug nuo 6 mėnesių, kadangi tokio amžiaus mažylis jau pats tvirtai laiko galvą, o jo imuninė sistema būna stipresnė. Atkreipkite dėmesį į oro ir vandens temperatūrą: lauke turėtų būti bent 24-26 laipsniai šilumos, ežero vanduo - bent 22-24.
Svarbiausia - stebėti savo vaikus, nes kiekvienas jų labai skirtingai reaguoja į vandenį. Jeigu mažylis nuo pirmųjų dienų buvo grūdinamas pratinant jį prie kontrastingo vandens, pavyzdžiui, maudynes vonelėje užbaigiant apliejimu vėsaus vandens srove, ežero vanduo jo neturėtų išgąsdinti. Darykite tai labai atsargiai, kad nesukeltumėte vaikui didesnio streso. Pirmos maudynės turėtų būti labai trumpos, vos 1-2 min., vėliau, po truputį, galima maudynes pratęsti iki 5-10 minučių. Taip pat labai svarbu apsaugoti kūdikio ausis, kad į jas nepatektų vandens. Patartina naudoti plaukimo kepurėles ar specialius ausų kištukus, o po maudynių - švelniai nušluostyti ausis išorėje, nenaudojant vatos pagaliukų.
Vis dėlto, nepamirškite, kad tokio amžiaus mažylių kūno termoreguliacija dar yra labai silpna, todėl jie tiek greitai sušąla, tiek sukaista. Dėl to visada būtina pasirūpinti ne tik SPF 50 apsauga nuo UV spindulių, bet ir priedanga nuo saulės bei vėjo, galvos dangalais, o karštomis dienomis maudytis rekomenduojama ryte, orui dar neįkaitus, arba vakare, po 17 val.
Dažnu atveju, kuo vaikas tampa vyresnis, tuo labiau jam patinka maudynės. Nuo vienerių metų vaikams jau galima leisti pabraidyti vandens telkinyje 5-10 min., jei labai nori - įlįsti į vandenį ir šiek tiek giliau, tačiau viso kūno ilgai laikyti vandenyje nerekomenduojama.
Jeigu mažylis neturi gretutinių ligų ir nėra linkęs į anginą, galite leisti jam maudytis kiek ilgiau. Tačiau svarbu nepamiršti, jog vaikai dažnai bando savo ribas, todėl yra keletas aiškių išorinių požymių, kad jau pakanka ir laikas maudynes nutraukti. Pavyzdžiui, patamsėjusios, melsvą atspalvį įgavusios lūpos ar nagai, pašiurpusi oda, lengvas drebulys, dantų kalenimas, vaikas tampa lėtesnis, vangesnis.
Vengti maudynių reikėtų po stiprių liūčių, matant daug nuosėdų ar purvo, ypač stovinčiame vandenyje, taip pat tais atvejais, kai vanduo „žydi“. Tokiu atveju vandens telkinyje susidaro didelis kiekis mikroskopinių dumblių ar melsvadumblių, kurie greitai dauginasi, tad kontaktiniu dermatitu susirgti gali tiek vaikai, tiek suaugę. Tėveliams su mažais vaikais rekomenduojama rinktis žinomus paplūdimius, kuriuose reguliariai tikrinama vandens kokybė.
Po maudynių pasirūpinkite mažylių oda: nuprauskite, patepkite kremu ir, jei dar planuojate būti gryname ore, patepkite SPF priemone. Rekomenduojama rinktis natūralius, dermatologiškai patikrintus prausiklius kūdikiams ir vaikams, kurie nuplauna druską, dumblių likučius, bakterijas, chloro likučius po baseino, bet nepažeidžia odos barjero. Jautresnę odą turintiems mažyliams tiktų švelnūs prausikliai su cukraus tensidais, skvalanu ar vitaminu E, šlapalu, prebiotikais.
Išsausėjusią ar sudirgusią odelę reikėtų tepti kūdikių ar vaikų kremu su lipidais, pantenoliu, alaviju ar taukmedžiu, kurie padės nuraminti odą ir sustiprinti jos barjerą. Vengti suaugusiųjų muilo ar dušo gelių - jie per stiprūs vaikų odai. Taip pat atkreipti dėmesį, kad prausiklių bei kremų kūdikiams ar mažiems vaikams sudėtyje nebūtų alkoholio, silikono ar dažiklių.
Grūdinimosi patirtys ir vaikų auklėjimas
Vienas ryškiausių pasakojimų - apie sniego namelį, kurį savo rankomis pastatė kieme ir kuriame nakvojo kartu su vaikais. Idėja gimė visiškai paprastai - pasinaudojus paskutinėmis pliusinės temperatūros valandomis prieš ateinančius šalčius. Tai vyko gruodžio mėnesį, kai buvo tos paskutinės kelios šiltesnės dienos. Pažiūrėjus orų prognozę ir pamačius, kad jau rytoj bus minusas, iškritus nemažai sniego, buvo nuspręsta pastatyti iš jo namelį sau ir vaikams. Sulipdžius sniego rutulius ir stačius iki nakties, kad namelis laikytųsi, vėliau gimė mintis jame permiegoti.
Iš pradžių vaikai dvejojo, bet galiausiai prisijungė: pirmiausia namelyje su tėčiu nakvojo sūnus, o vėliau panoro ir dukra, todėl namelyje teko praleisti net dvi naktis. Vėliau vaikai net paprašė šią patirtį pakartoti. Tikima, kad jie tai atsimins visą gyvenimą - kad kažkada su tėčiu miegojo sniego namelyje. Tai nėra ekstremalumas dėl ekstremalumo. Sniego namelyje temperatūra siekė apie -1 laipsnį, o pats procesas tapo ne tik grūdinimosi patirtimi, bet ir stipriu emociniu ryšiu.
Kalbant apie santykį su vaikais, pabrėžiamas vienas esminis principas - jokios prievartos grūdintis. Jie nieko neverčiami daryti per jėgą. Viskas vyksta tik savo noru ir žaidimo forma. Vaikai mato pavyzdį: tėtis maudosi šaltame vandenyje, žiemą miega prie atviro lango, gyvena aktyviai. Natūralu, kad jiems kyla noras pabandyti patiems. Jeigu pats nesigrūdini, tai kaip gali norėti, kad vaikas tai darytų? Ribos čia visiems turėtų būti labai individualios, o svarbiausia - stebėti vaiką, jo norą ir reakcijas.
Jei grūdinasi tėvai, tai laiko klausimas, kada vaikas pats užsinorės pabandyti įlįsti kartu į eketę, miegoti lauke ar panašiai. Tada viskas vyksta labai natūraliai.
Didžiausia dovana vaikams tikrai nėra visi modernūs patogumai, saldumynai ar išmaniosios technologijos. Stengiamasi duoti vaikams viską, kas geriausia, ir suprantama, kad tai - tikrai ne ekranai. Ankstyvas telefonų ir planšečių naudojimas daro neigiamą įtaką vaikų psichikai ir „tirpdo smegenis“. Būtent todėl šeimoje sąmoningai stengiamasi ekranus atidėti kuo vėlesniam laikui. Vietoj to vaikai skatinami skaityti knygas, daugiau judėti ir būti gyvame santykyje su aplinka.
Ne mažiau svarbi ir mityba - ypač ribojamas cukrus, kuris kenkia ne tik dantims, bet ir silpnina imunitetą, dar tik besiformuojantį vaikystėje. Norint, kad vaikai augtų sveiki, kartais geriausias sprendimas yra tiesiog kažko nerodyti ir neleisti. Šiandieniniame informacijos ir vaizdų pertekliaus pasaulyje net žiūrėjimas į baltą sieną vaikui būtų pozityvesnė patirtis nei agresyvus ir chaotiškas turinys, dažnai mažamečių žiūrimas planšetėse bei telefonuose. Tikrai baisimasi visais tais šiuolaikiniais filmukais. Manoma, kad kartais geriausias būdas vaikus apsaugoti nuo chaoso ir negatyvo - tiesiog jiems kažko neduoti, ypač ekranų.
Apibendrinant požiūrį į sveikuolišką gyvenimą, pabrėžiama, kad tokia gyvensena dažnai pervertinama ir paverčiama fanatizmu. Kai žmogus susikoncentruoja tik į vieną dalyką ir jį sureikšmina iki kraštutinumo, tai jau nebėra sveika. Svarbiausia yra visuma ir pastovumas: daug mažų dalykų, daromų kiekvieną dieną. Maži žingsneliai, bet kasdien. Ir taip einama link sveikesnio, aktyvesnio, pozityvesnio rytojaus.
Tiems, kurie galvoja apie pokyčius, siūloma pradėti nuo paprastų, bet prasmingų iššūkių - pavyzdžiui, 30 dienų be svaigalų arba net metus laiko gyventi visiškai blaiviai. Metai be svaigalų - tai rimtas iššūkis, kuris gali apsunkinti per visas metų šventes, gimtadienius, atostogas. Bet jis labai stipriai pakeičia gyvenimą.
Keistis padeda bendraminčių bendruomenė. Vienam keistis dažnai būna sunku, todėl labai svarbi bendruomenė. Lietuvoje veikia apie 50 sveikuolių bendruomenių įvairiuose miestuose, prie kurių galima prisijungti. Kai nori keisti gyvenimo būdą, sena aplinka kartais ima traukti atgal. Nauja bendraminčių bendruomenė gali tapti tuo palaikymu, kuris padeda nepasiduoti, atrasti naujų veiklų, naujų bičiulių ir naują gyvenimo ritmą.
