Jonas Švedas gimė 1908 m. spalio 9 d. Liepojoje. Nuo 1918 m. mokėsi Ylakiuose (Skuodo raj.), kur 1924 m. baigė progimnazijos keturias klases. Iki 1921 m. gyveno su tėvais Liepojoje, ten lankė lietuvių pradžios mokyklą. Grįžęs į Lietuvą 1921-1924 m., mokėsi Ylakių (Skuodo r.) progimnazijoje. 1924-1929 m. Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje studijavo tromboną, specialiąją harmoniją, polifoniją ir kompoziciją (dėst. A. Johowas, J. Gaubas, J. Studijuodamas grojo įvairiuose ansambliuose, dainavo mokyklos vyrų chore, vadovavo Klaipėdos krašto Giedotojų draugijų chorams. Per vasaros atostogas važinėjo po Lietuvos kaimus ir užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko liaudies muzikos instrumentus. Vadovavo Ylakių dainos mėgėjų chorui, tvarkė kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus liaudies muzikos instrumentų kolekciją.
1930 m. persikėlė gyventi į Kauną. 1930-1935 m. J. Švedas grojo trombonu Valstybės teatro ir Lietuvos radiofono simfoniniuose orkestruose. 1933 m. subūrė Kauno jaunimo pučiamųjų orkestrą. Nuo 1936 m. Kauno konservatorijoje dėstė trombono ir tūbos, vėliau dar ir muzikos pedagogikos bei metodikos disciplinas. Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo Muzikos mokytojų sekcijos valdybos narys, 1939 m. draugijos suvažiavime Vilniuje išrinktas antruoju sekretoriumi. Rašė „Muzikos baruose“ ir periodiniuose leidiniuose.
Nuo 1940 m. J. Švedas apsigyveno Vilniuje. Prie tuo metu steigiamos Lietuvos valstybinės filharmonijos subūrė Valstybinį dainų ir šokių liaudies ansamblį („Lietuvos“ ansamblio pirmtaką). Iki 1962 m. su pertraukomis buvo šio ansamblio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. J. Švedas siekė išlaikyti lietuvišką šio kolektyvo dvasią ir liaudiškumą, atspindintį visų Lietuvos regionų savitumą, intonacijas, dialektus ir kostiumus, visa tai, kas artima kaimo ir miesto žmogui. Archyvuose yra išlikęs kompozitoriaus rašytas ansamblio dienoraštis, apimantis 1940-1962 m. laikotarpį. 1942 m., vokiečių okupacinei valdžiai uždarius Vilniaus filharmoniją, kartu ir jos ansamblį, kompozitorius išvyko į Kauną. Visam laikui persikėlė į sostinę 1944 m. gruodį. Gyveno trijų kambarių bute Tilto gatvėje.
1944 m. gruodį J. Švedas pradėjo dirbti Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (nuo 1949 m. Lietuvos valstybinė konservatorija), įsteigė Lietuvių liaudies instrumentų katedrą, 1945-1970 m. buvo jos vedėjas, nuo 1947 m. - docentas, nuo 1954 m. - einantis profesoriaus pareigas, nuo 1966 m. - profesorius. J. Švedas žinomas ir kaip pedagogas. Kompozitorius daug prisidėjo prie lietuvių liaudies instrumentų tobulinimo ir populiarinimo.
J. Švedas dirigavo kelis šimtus koncertų, iki 1970 m. buvo visų pokario metų respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyr. dirigentas, meno mėgėjų apžiūrų ir chorų konkursų žiuri pirmininkas arba narys, respublikinių dainų švenčių meno komisijų narys ir konsultantas, valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas ir narys. J. Švedas įvedė Lietuvos dainų šventėse liaudies instrumentinę muziką, nuo 1950 m. Vilniaus Vingio parko dainų estrada 1960 m. buvo pastatyta kompozitorių J. Švedo, B. Dvariono, K.
J. Švedas parašė teorinių bei metodinių darbų ir daug straipsnių spaudoje. Kartu su Juozu Banaičiu parašė muzikos vadovėlius vidurinėms mokykloms: „Muzika“ (I-II klasėms, 1938 m., III klasei, 1939 m., I-II-III klasėms, 1939 m., IV-V klasėms, 1940 m.).
1945 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 1950 m. apdovanotas Stalino trečiojo laipsnio premija, 1954 m. suteiktas Sovietų Sąjungos liaudies artisto garbės vardas. 1951-1955 m. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
J. Švedas pelnė visuotinį Lietuvos žmonių pripažinimą ir populiarumą už lietuviškos dvasios sklaidą okupacijų sąlygomis. Nepaisant nuolatinės kontrolės ir kritikos rengiamų programų peržiūrose, meno vadovui pavykdavo pateikti tokias koncertų programas, kuriose skambėdavo lietuvių liaudies dainos ir šokiai.
1973 m. Panevėžio muzikos mokyklai buvo suteiktas Jono Švedo vardas, įsteigtos J. 1979 m. išleista prof. dr. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Jonas Švedas - Piemenėlio raliavimas. Atlieka prof. Jonas Švedas: teoriniai-metodiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai. - Vilnius, 1978.
1978 m. Vilniuje, prie namo Tilto g. 7 (Senamiesčio seniūnija), J. Švedo atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Klaudijus Stepanovas). Lentoje iškaltas kompozitoriaus bareljefas ir įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name 1949-1971 gyveno TSRS liaudies artistas profesorius Jonas Švedas“. Ceremonijoje dalyvavo Vilniaus miesto vadovai, buvę J. Švedo bendražygiai, „Lietuvos“ ansamblis, studentai, kultūros ir meno visuomenė.
Jonas Švedas mirė 1971 m. spalio 15 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Kompozitoriaus kapas yra pagrindinio tako gale, kairėje pusėje. Antkapinis paminklas pastatytas 1977 m. (skulpt. Antanas Žukauskas). Antkapis sukurtas iš šviesiai pilko granito. Antkapį sudaro kapo pakraščius rėminančios akmeninės plokštės ir ant postamento stovintis paminklas - profiliuoto akmens stela. Joje iškalti vargonų vamzdžiai ir įrašas: „Jonas Švedas 1908-1971“.
J. Švedo kūrybinį palikimą sudaro apie 300 originalių ir harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, muzika teatro spektakliams, įvairiems montažams ir kino filmams, lietuvių liaudies ir pučiamųjų instrumentų orkestrams, kūriniai kanklėms, birbynėms, skudučiams, muzika šokiams. Kompozitorius sukūrė ir stambių vokalinių bei instrumentinių kūrinių - kantatų, oratorijų, uvertiūrų, baladžių, koncertų.
Apie J. Švedo gyvenimą ir kūrybą yra išleisti prof. Algirdo Vyžinto sudaryti straipsnių rinkiniai „Jonas Švedas: teoriniai-metodiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ ir „Ateities kartoms: naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą“, taip pat Linos Naikelienės sudarytas straipsnių rinkinys „Tautos skambesiai“.
Straipsnių rinkiniuose „Jonas Švedas: teoriniai-metodiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ ir „Ateities kartoms: naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą“ pateikiamos nemažos apimties J. Švedo bibliografijos, kuriose suregistruoti J.
