Vaikas ir knyga: kaip skaitymas nuo mažens formuoja neįkainojamą gyvenimo kelionę

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, siekdama ugdyti skaitymo kultūrą nuo pat mažumės, įgyvendina tarptautine patirtimi paremtą ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“. Pagrindinis projekto tikslas - užauginti pirmąją Lietuvoje vaikų kartą, kurios skaitymo patirtis prasidėtų nuo pat pirmų dienų. Skaityti vaikams ir su vaikais yra vertinga, tad nekyla abejonių, jog tėvai gali ir turi skaityti vaikui, kuris pats to dar nemoka.

Esama patikimų mokslinių įrodymų, kad pirmąją knygą savo mažyliui pradėti skaityti verta jau septintą mėnesį nuo nėštumo pradžios. Dar 1986 m. Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkai Anthony’is J. DeCasperas ir Melanie J. Spence paprašė besilaukiančių moterų paskutiniais nėštumo mėnesiais kasdien garsiai skaityti savo negimusiems mažyliams tą pačią vaikišką knygelę. Praėjus vos porai dienų po gimimo, mokslininkai davė žįsti čiulptuką, prijungtą prie specialios aparatūros, leidžiančios fiksuoti kūdikių žindimo judesių intensyvumą bei dažnį. Tuomet už neįprastus žindimo judesius kūdikius apdovanodavo per ausines leidžiamu istorijos įrašu. Naujagimiai greitai perprato ryšį tarp žindimo ir garsų ir stengdavosi žinduką žįsti taip, kad ausinėse skambėtų pažįstama istorija, o ne kita, panašių sąskambių, taip pat skaitoma mamos. O kontrolinės grupės naujagimiai, kuriems mamos prieš gimimą neskaitė, vienodai mielai klausėsi abiejų istorijų. Mamos skaitymo patirtį turėję naujagimiai ne tik atpažino mamos įsčiose girdėtą istoriją, bet ir aiškiai pademonstravo, kad ją mėgsta labiau nei kitas ir yra pasiryžę padirbėti, kad galėtų klausytis jos vėl ir vėl! Nėra teigiama, kad mažyliai suprato istorijos prasmę, tačiau akivaizdu, kad mamos skaitomo teksto patyrimas paliko ženklą jų itin sparčiai besivystančiose smegenyse.

Jei skaitomą knygelę įsidėmėjo ir pamėgo net negimę kūdikiai, juo labiau tą geba gimę mažyliai, net jei skaitantiems tėvams tuo metu atrodo, kad jie labiau domisi savo kumštukais ar knygos „skoninėmis savybėmis“. Daugiausia mokslinių duomenų sukaupta apie skaitymo kūdikiams ir mažiems vaikams poveikį jų kalbinių gebėjimų raidai. Kalbos raida tiesiogiai susijusi su kalbine patirtimi: kuo daugiau kalbame su kūdikiais ir kūdikiams, tuo sparčiau gerėja jų kalbos garsų suvokimas, kalbos supratimas, plečiasi žodynas. Nors pirmojo žodžio tėvams iš savo atžalos tenka laukti beveik metus, kūdikio gimtosios kalbos „studijos“, prasidėjusios dar įsčiose, intensyviai tęsiamos tuoj po gimimo. Kuo anksčiau pradedama skaityti ir kuo dažniau skaitoma, tuo didesnė nauda kalbos raidai. Svarbu pažymėti, kad ryšys tarp skaitymo ir kalbos raidos nėra paaiškinamas tėvų išsilavinimu ar kitais šeiminiais ar socioekonominiais veiksniais.

Daugelyje šalių vykdomos ankstyvosios intervencijos programos, kurių metu tėvai skatinami skaityti savo kūdikiams ir mažiems vaikams. Patiems mažiausiesiems svarbu tiesiog girdėti skaitančius ar pasakojančius suaugusiuosius, o ūgtelėjusiems mažyliams, gebantiems sutelkti dėmesį į paveikslėlius, knygelės suteikia galimybę tiesiogiai plėsti žodyną, visą platų pasaulį „sutraukdamos“ į saugų tėčio ar mamos glėbį. Realybėje nesutiktume tigro ar krokodilo ir neturėtume progos jų mažyliui parodyti ir pavadinti, o knygelėje jie ranka pasiekiami. Jau šešių mėnesių kūdikiai geba efektyviai sukaupti dėmesį į jiems rodomo personažo paveikslėlį, be to, jų dėmesio sutelkimas efektyvesnis, o smegenų žievės atsakas stipresnis, jei kartu girdi personažo pavadinimą, rodo 2018 metais atliktas Charisse’ės B. Pickron ir bendraautorių tyrimas, taigi jie tiesiog „užprogramuoti“ mokytis naujų žodžių iš knygų.

Vaikučiui augant tėvai ima vis labiau išnaudoti knygų siūlomas ugdymo(si) galimybes: įvardija ne tik objektus, bet ir jų savybes (spalvas, dydį, skaičių), aptaria įvykių priežastis ir pasekmes, sieja knygoje pavaizduotus įvykius su vaiko patyrimu. Taip plečiamos vaiko žinios apie pasaulį ir lavinamas loginis mąstymas. Esama įrodymų, kad skaitymas mažiems vaikams siejasi su įvairiais pažintinės raidos rodikliais. Pavyzdžiui, Aislinga Murray ir Suzanne’a M. Egan (2014) nustatė, kad devynių mėnesių kūdikių, kurių tėvai jiems skaitydavo, problemų sprendimo įgūdžiai yra geresni.

Vaikiškose knygelėse dažnai vaizduojamos įvairios socialinės ir emocinės patirtys suteikia galimybę vystyti ir mažųjų socialines bei emocines kompetencijas. Bet svarbiausia, kad skaitymas vaikams ir su vaikais - nesvarbu, visai mažais ar jau ūgtelėjusiais, - yra maloni, suartinanti patirtis. Skaitymo ritualai, kuriuos susikuriame, tokie kaip skaitymas prieš miegą susirangius šalia vaiko jo lovelėje, stiprina mažylio saugumo jausmą. Knygos suteikia galimybę kartu išgyvenant pačias įvairiausias situacijas, tiek jaudinančias ir džiugias, tiek graudžias ar gąsdinančias, geriau pažinti savo vaiką, o jam geriau pažinti mus. Dažnai girdime sakant, kad skaitydami savo vaikui stipriname ryšį su juo, tačiau yra ne visai taip - jis taip pat stiprina ryšį su mumis, nes vaiko ir suaugusiojo sąveika yra abipusė ir skaitymas kartu yra tarsi dviejų partnerių šokis.

Skaitymo su vaikais naudą tėvams taip pat patvirtina tyrimai.

Knygų pasirinkimas ir skaitymo procesas pagal amžiaus grupes

Nuo gimimo iki šešių mėnesių

Iki gimstant kūdikiui, besirūpindami jo kraiteliu, skirkite laiko ir išrinkti pirmąją knygą, kurią jam skaitysite. Tai jau savaime labai maloni užduotis, skatinanti įsivaizduoti gimsiantį kūdikį, spėti, kokie bus jo pomėgiai, stiprinanti emocinį ryšį su juo. Išsirinkite mažiems vaikams skirtą knygelę, kuri jums patiems patraukli, o tekstas malonus ausiai, galbūt tokią, kurią patys mėgote, kai buvote maži. Mama ir tėtis gali išrinkti skirtingas knygas ir kiekvienas savąją skaityti, kad kūdikis vieno ir kito teksto skambesį susietų su mamos ir tėčio balsais.

Šiuo laikotarpiu svarbu, kad kūdikis kuo daugiau girdėtų jus kalbant. Vienas iš būdų užtikrinti, kad pokalbių temos neišsektų, - pasitelkti knygas. Nors tokiems mažiukams skaitoma retai, iš tiesų prarandama gera proga praturtinti kūdikio kalbinį patyrimą, kol jo motorinės galimybės dar labai ribotos, tad nereikia rūpintis, kad knyga bus išplėšta Jums iš rankų arba klausytojas viduryje puslapio pabėgs. Kūdikiui dar mažai svarbus knygos siužetas, todėl jis neprieštaraus, jei skaitysite balsu ir savo knygą ar žurnalą. Vis dėlto mažiems vaikams skirtų knygų kalba paprastai būna panašesnė į tokią, kuria mes patys kalbame su kūdikiais: jai būdingas melodingumas, trumpi sakiniai, paprasti žodžiai, aiškūs sąskambiai, ritmai, todėl kūdikiui lengviau sutelkti dėmesį į tokį tekstą. Taip pat verta pradėti pažintį su paveikslėliais, mažiausiesiems tinkamiausi kontrastingų spalvų, aiškių ir paprastų formų, tai stimuliuos kūdikio regimąjį suvokimą.

Nuo šešių mėnesių iki pusantrų metų

Tokio amžiaus kūdikiai jau yra aktyvūs knygų tyrinėtojai ir „ragautojai“. Nuolatiniai mažylio bandymai išplėšti knygą iš rankų tėvų dažnai klaidingai interpretuojama kaip nepasirengimas leisti laiką su knyga, nors iš tiesų tai rodo smalsumą ir norą būti aktyviu veiksmo dalyviu. Neverta užsibrėžti būtinai perskaityti knygelę nuo pradžios iki galo, nepatirsite frustracijos, jei nusiteiksite knygas tiesiog kartu vartyti, neprisirišdami prie išspausdintos istorijos. Taip pat visi bus labiau atsipalaidavę, jei neteks rūpintis dėl knygos saugumo, todėl geriau rinktis atsparesnes knygas (pavyzdžiui, storais kartoniniais puslapiais ar pagamintas iš tekstilės).

Maždaug nuo šešių mėnesių kūdikiai demonstruoja vadinamąjį jungtinį dėmesį, kai supranta, kad savo dėmesio objektu galima dalytis su kitu žmogumi, todėl kuo nors susidomėję rodo piršteliu ir seka akimis, kur rodote jūs. Tai reiškia, kad nuo šiol jau skaitote kartu su vaiku, o ne tik jam (net jei skaitymas reiškia tik penktame puslapyje pavaizduoto traktoriuko aptarinėjimą). Kartu vartydami knygelę vardykite, ką matote, būtinai atkreipkite dėmesį į jo pažįstamus ir mėgstamus objektus, rodykite pirštu, įtraukite vaiką į dialogą - užduokite klausimų ir atliepkite vaiko reakcijas, taip pat patys į tuos klausimus atsakykite („Kas čia miega? Matai, katė miega!“), kurkite trumpus siužetus apie viename puslapyje vykstantį veiksmą. Kadangi šio amžiaus skaitytojas „skaito“ vaizdus, svarbu atkreipti dėmesį į knygos iliustracijas. Reikėtų vengti itin gausiai piešiniais, spalvomis, blizgučiais išmargintų puslapių, nes tokiame margumyne sunkiau sutelkti dėmesį į konkretų objektą, išskirti jį iš fono. Apskritai, kalbant apie mažų vaikų knygų estetiką verta vadovautis principu „mažiau yra daugiau“. Taip pat mažiau vertingos ir itin stilizuotos, abstrakčios iliustracijos, kurias kūdikiui būtų sunku susieti su realaus pasaulio objektais. Kita vertus, nereikia pulti ir į kitą kraštutinumą ir ieškoti vien tik itin realistiškų paveikslėlių, mažiesiems vertinga patirti, kad yra įvairiausių būdų pavaizduoti, tarkim, šuniuką.

Nuo pusantrų iki dvejų metų

Daugelis tokio amžiaus vaikų, jau turėjusių patirties su knygomis, geba būti pakankamai atsargūs, kad galėtų su tėvais skaityti knygeles įprastais, popieriniais puslapiais. Tai labai išplečia knygų pasirinkimo galimybes, galite rinktis tarp daugybės autorinių Lietuvos ir užsienio kūrėjų knygų. Tokio amžiaus vaikui patiks knygos apie jam pažįstamus objektus ir reiškinius, kasdienius ritualus ar paprastus nuotykius, pavyzdžiui, gyvūnus, maudynes vonioje ar kelionę traukiniu. Tinka eiliuoti tekstai, tekstai su atsikartojimais. Jei teksto nedaug, vos po vieną ar porą eilučių puslapyje, galite pastebėti, kad mažylis jau geba jį atidžiai išklausyti. Kadangi parašytas tekstas perskaitomas kiekvieną kartą vienodai, vaikas skatinamas jį įsidėmėti, lavinama jo girdimoji atmintis.

Jaunesnis nei dvejų vaikas dar, ko gero, nemokės versti knygos puslapių po vieną, tačiau tai nereiškia, kad turėtumėte tai daryti už jį. Galima paėmus už viršutinio kampo atskirti verčiamą puslapį nuo kitų, o mažylį paskatinti versti puslapį laikant už apatinio kampo. Jei dažnai tai darysite, tikėtina, kad dvejų metų jau gebės tvarkingai versti knygos puslapius savarankiškai, be to, tai puikios smulkiosios motorikos pratybos.

Nuo dvejų iki trejų metų

Šio amžiaus vaikai - jau visai rimti skaitytojai, kuriems įkandami kiek ilgesni, sudėtingesni siužetai. Kartu vartant knygelę verta aptarti ir tai, kas lieka tarp eilučių: kodėl ežiukas liūdi, kas supykdė varną, ko nori mergaitė. Tokios diskusijos apie veikėjų vidines psichines būsenas, įrodyta, skatina vaikų socioemocinę raidą. Jei jaučiate, kad vaikas neblogai sutelkia dėmesį klausydamasis, pabandykite paskaityti kiek ilgesnę istoriją be iliustracijų. Nors paveikslėlių knygos labai vertingos dėl to, kad leidžia mažyliui pačiam „skaityti“ ir įsitraukti į aktyvią sąveiką su suaugusiuoju, klausydamasis skaitomos istorijos be iš anksto paruoštų vaizdų jis turi galimybę susikurti savo paties vaizdinius. Jei to dar nepadarėte, būtinai pradėkite skaityti ar, dar geriau, sekti liaudies pasakas. Mažiausiesiems geriausiai tinka gyvulinės, ritminės pasakos su atsikartojimais - „Dangus griūva“, „Senelio pirštinė“, „Vištytė ir gaidelis“ ir kitos. Nenustebkite, jei iš visos knygų gausos vaikas rinksis ir prašys skaityti vis tą pačią - jam smagu ir vertinga vėl ir vėl girdėti, matyti ir patirti tą pačią knygelę.

Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą (7-10 metų)

Pradėję eiti į mokyklą vaikai yra daugiausia skaitanti amžiaus grupė, o skaitymas jiems tampa absoliučiai natūralia veikla. Ir tai būtent tas laikas, kai formuojasi skaitymo kaip malonumo suvokimas. Tai laikas, kai labai svarbu atrasti tą savo knygą. Nesvarbu, ar ji apie fantastines būtybes, ar apie gyvūnėlius, ar apie nuotykius - svarbu, kad tokia knyga atsirastų ir taptų lūžio tašku, nuo kurio ir pradedama su džiaugsmu savarankiškai skaityti.

Taip formuojasi ir yra stiprinamos smegenų jungtys, kurios mums signalizuoja, kad skaitymas yra kai kas malonaus, todėl pradinėse klasėse svarbiausia nenužudyti skaitymo malonumo.

Kaip paskatinti vaiką skaityti

Kai skaito paauglys

Paauglystė - tai laikas, kai vaikai atranda kitų interesų, nustoja skaityti ir nusprendžia, kad skaitymas nėra madingas (ne „kietas“ užsiėmimas). Jei iki tol jau buvo susiformavęs skaitymo įprotis, tai jį tiesiog reikės prisiminti. O jei ne, tuomet padėti gali skaitančių draugų atradimas. Priklausyti grupei, kuri skaito, kuriai patinka skaityti, šnekėtis apie knygas, paauglystėje yra labai svarbu.

Taip pat padeda įtakingi paauglių autoritetai. Jei jie skaitys knygas ir apie jas kalbės, labai didelė tikimybė, kad ir skaitymą užmetęs paauglys noriau prie to sugrįš.

Skaitymo nauda ir iššūkiai

Knygų skaitymas naudingas ir tuo, kad gali tapti bendra tėvų ir vaikų veikla, kokybiškai kartu leidžiamu laiku. „Norint paskatinti vaiką skaityti, padėti jam to mokytis, pirmiausia jis turi matyti gyvą pavyzdį šeimoje. Jei šeimoje knygos nebus skaitomos ir vertinamos, kažin, ar vaikas užaugs jų mylėtojas. „Skaityti, vartyti knygeles kartu su vaiku svarbu nuo pat kūdikystės. Jam augant, keičiasi ir veiklos: naudinga kartu ieškoti simbolių, paveikslėlių, sąsajų su aplinka, tyrinėti, žavėtis iliustracijomis, klausinėti, diskutuoti, dainuoti, kurti istorijas, lavinti kalbą ir vaizduotę. Taip pat tėvams patarčiau žaisti su vaiku vaidmenų žaidimus, teatrą, deklamuoti eilėraščius, dainuoti daineles, rimuoti žodžius“, - sako I. Soroko. Specialistė teigia, kad skaitymas vaikui nuo mažens turi būti maloni, su geromis emocijomis susijusi veikla. „Nuo kūdikystės vaikams skaitant knygas, ilgainiui jie po truputį susidomi raidėmis, mokosi skaityti savarankiškai, tuomet jau vaikas skaito, o tėvai klauso. Tačiau svarbu ir tuomet nenustoti skaityti vaikui, nes jam tai jaukus ir malonus prisiminimas. Jei, išmokus skaityti, tėvai nebeskaito vaikui, jam gali dingti noras, motyvacija. Todėl nepraraskite ryšio ir kalbėkitės apie įvairias perskaitytas situacijas. Svarbiausia - stebėkite vaiką: jam turi būti įdomu. Knyga turi teikti džiaugsmo, nuraminti, tai turi būti geras kartu praleistas laikas kasdien. Rinkitės vaikui ir sau įdomias temas, jas atrasite su laiku tyrinėdami literatūrą“, - pataria raidos specialistė.

Skaitymo nauda vaiko vystymuisi jau seniai yra įrodyta moksliniais tyrimais. Mokslininkai teigia, kad skaitymas ne tik padeda ugdyti geresnius kalbos ir bendravimo įgūdžius, bet ir skatina kritinį mąstymą, problemų sprendimą ir kūrybiškumą.

Kaip sudominti juos skaitymu? Skaitymas padeda ir vaiko emociniam vystymuisi. Teigiama, kad knygas skaitantys vaikai užauga empatiškesni, turi aukštesnį emocinį intelektą. Taigi, knygų skaitymo nauda neginčijama ir akivaizdi, tačiau kaip šiuolaikinę vaikų kartą, teikiančią pirmenybę laikui prie ekranų, bet ne knygų skaitymui, paskatinti skaityti knygas?

Šį klausimą iš tėvų dažnai išgirsta ir mokyklų pedagogai. „Šiaurės licėjaus“ mokykloje lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Jurgita Perednienė sako, kad didžioji dalis tėvų supranta skaitymo naudą, tačiau patys tam skiria labai mažai laiko. „Aš visiems tėvams sakau - skaitykite kartu su savo vaiku. Tai bus jūsų laikas drauge, kurį paversite tam tikru malonumu. Užsidarykite su vaiku kambaryje, atsisėskite ar atsigulkite šalia ir skaitykite… Ramiai, neskubėdami, pakaitomis, išsiaiškindami visus nesuprantamus žodžius, aptardami veikėjų poelgius, iliustracijas, juokdamiesi kartu. Ir nesvarbu, ar šiandien jūsų vaikas perskaitė 10, ar 20 puslapių. Paverskite knygos skaitymą laiku kartu, kurį jis norės ir norės patirti, net jei jau bus suaugęs ir gyvens atskirai,“ - pataria pedagogė.

Skaitymas - ne bausmė. Labai svarbu skaitymo netapatinti su bausme (už neatliktą užduotį, per ilgą telefono naudojimą ir pan.), tad kitas būdas, kurį siūlo mokytoja J. Perednienė - paversti skaitymą žaidimu! „Už kiekvieną perskaitytą skyrių, knygą apdovanokime vaiką, ir tai nebūtinai turi būti materialus atpildas. Vaikas tikrai apsidžiaugs išgirdęs tėvų pagyrimą, pajutęs švelnų apkabinimą ar gavęs galimybę padiskutuoti apie netinkamą knygos veikėjo poelgį. Vaikas knygą prisimins tik tuo atveju, jei apie ją su juo pasikalbėsite,“ - patarimais dalijasi mokytoja.

O ką daryti, jei tėvai negali skirti pakankamai laiko skaitymui kartu su vaikais? Juk su kiekviena aukštesne klase literatūros sąrašas tik ilgėja ir kas mėnesį vaikams tenka perskaityti po vieną ar daugiau knygų. Lietuvių kalbos pedagogė sako, kad kiekvieno mokytojo užduotis yra ir pačius vaikus paskatinti ieškoti savų metodų, kaip jiems lengviau ir be įtampos perskaityti knygas iš mokytojo „užduoto“ literatūros kūrinių sąrašo. „Pasidalinsiu patarimu, kurį man pasakė patys vaikai. Šis metodas skatina laikytis drausmės, tačiau jo dėka knyga perskaitoma lengvai ir be streso. Tereikia turimą puslapių skaičių padalinti iš to mėnesio dienų skaičiaus, pavyzdžiui, jei knygą sudaro 255 puslapiai, tai įveikta ji bus kiekvieną dieną skaitant po 8-9 puslapius. Galima leisti sau neskaityti savaitgaliais, tačiau tuomet darbo dienomis reikės perskaityti po 13 puslapių,“ - moksleivių skaitymo metodu dalijasi lietuvių kalbos pedagogė.

Taip pat žr. Labai panašus skaitymo skatinimo būdas yra susijęs su laiku. Reikia susitarti su vaiku, jog bus skaitoma kasdien po 15 minučių. Skaičius nebauginantis, laikas lygus nusiprausimui duše, tad vaikams nesunku įsipareigoti ir pasiekti reikiamą rezultatą. Tik būtina viena sąlyga - telefonas turi likti kitame kambaryje, kitaip nuolat kirbės mintis jį patikrinti ar pažiūrėti, kiek liko laiko skaityti.

Mokytoja turi patarimą ir azartiškų vaikų tėvams. Ji sako, kad tokiems vaikams derėtų pasiūlyti sudalyvauti knygų skaitymo lenktynėse. „Skaitykite tą pačią knygą ir pamatysite, kaip smagu įsitraukti į skaitymo varžybas, ypač jeigu laimėtojo laukia prizas. Žinoma, knyga visuomet turi būti aiškiai matomoje ir lengvai pasiekiamoje vietoje, visada po ranka, kad turint kelias laisvas minutes nereiktų jos ilgai ieškoti,“ - pataria tėvams mokytoja Jurgita Perednienė.

Knygos skaitymas - tai rami, susikoncentravimo reikalaujanti veikla, padedanti sutelkti dėmesį. Knygų puslapiuose išspausdintas tekstas leidžia mūsų smegenims jį apdoroti ramiai, be perdėtos skubos, todėl geriau suvokiame, pastebime detales, geriau veikia vaizduotė. Tai ypač aktualu dar tik besimokantiems skaityti ar neseniai išmokusiems vaikams. Ankstyvas santykis su knyga padeda ne tik plėsti žodyną, lavinti emocinį intelektą, bet ir mokytis sutelkti dėmesį, vertinti ir analizuoti gaunamą informaciją. Skaitymas ekranuose vadinamas greituoju skaitymu. Kartais reikia ir jo, tad nieko blogo, jei kartais planšetėje ar telefone vaikas stebės paveikslėlius, žodžius, dėlios raides, tačiau tai neturi būti nuolatinė ir kasdienė veikla.

Tarptautiniais tyrimais, vertinant informacijos suvokimą skaitant popieriuje ir ekrane, atskleista, kad abu skaitymo būdai leidžia suprasti informacijos esmę, tačiau skaitantieji ekrane dažnai nepastebi ar neužfiksuoja svarbių detalių, todėl negali susidaryti tikslių vaizdinių. Tokius atradimus papildo ir kitas šiuolaikinės informacijos ypatumas - trikdžiai ir informacinis triukšmas. Ekrane matoma informacija gerokai dinamiškesnė, apsupta įvairių interaktyvių sprendimų, kviečiančių paspausti, sužinoti, veikti. Skaityti besimokančiam vaikui jie trukdo sukaupti dėmesį, lavinti atmintį, skatina atsitraukti nuo skaitymo.

Nereikėtų žavėtis adaptacijomis, suaugusiesiems skirtų tekstų pritaikymais ar trumpiniais vaikams. Neseniai leistos „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygos, kurias noriai skaitė vaikai ir nuo kurių skaičiaus mirgėjo užklasinių skaitymų sąsiuviniai, taip pat prilygsta beverčio skaitymo „džiaugsmui“. Adaptacijos niekada neatstos originalo. Svarbiausias klausimas, kurį turėtume kelti ir į kurį ieškoti atsakymų: ką skaitome vaikams ir ką jie skaito? Net ir pačiam mažiausiam vaikui knyga negali būti banali, primityvi. Paveikslėlių knygoje net ir esantys vos keli sakiniai turi būti prasmingi ir su iliustracijomis sudaryti nedalomą vienovę.

Vaikų literatūros pasaulis Lietuvoje yra gausus - per metus išleidžiama apie 500 pavadinimų knygų vaikams ir paaugliams, taigi rinktis tikrai yra iš ko.

Vaikams patinka vartyti lapus, žiūrėti paveikslėlius, juos komentuoti, vis iš naujo peržiūrinėti tą pačią knygą. Paveikslėlių knygos puikiai tinka mažiausiems skaitytojams ir todėl, kad gausiai iliustruota istorija leidžia ją perskaityti be knygos žodinio teksto. Gana dažnai knygos su paveikslėliais yra tapatinamos su paveikslėlių knygomis. Tai dvi skirtingos knygų vaikams kategorijos. Knygose su paveikslėliais iliustracijos vaizduoja tai, kas pasakojama tekstu, o paveikslėlių knygose jos sukuria ir išplėtoja pasakojimą vaizdais, čia iliustracijos laisvesnės, jose dažnu atveju atsiranda ir papildomo teksto.

Knygas verta pradėti skaityti nuo jų viršelio. Pabandykite kartu su vaiku paspėlioti, kokia knygoje aprašomos istorijos nuotaika, kas yra jos pagrindiniai veikėjai. Garsiai perskaitykite knygos pavadinimą ir autorių. Pirštu parodykite, kur tai užrašyta. Pirmą kartą drauge su vaiku vartydami knygą, apsišarvuokite kantrybe. Suaugusiesiems knygos skaitymas pirmiausia siejasi su knygos tekstu, o vaikui - su vaizdu. Todėl nereikia tikėtis, kad, paėmęs knygą į rankas, mažasis skaitytojas iš karto norės išgirsti istoriją. Veikiausiai jis pradės nuo knygos vartymo, norės pamatyti iliustracijas ir tik vėliau susidomės knygos tekstu. Paveikslėlių knyga - lėto skaitymo knyga. Net ir keliasdešimt kartų skaitytoje ar vartytoje knygoje galima rasti naujų dalykų. Todėl verta rinktis kokybišką paveikslėlių knygą, kuri bus skaitoma ilgai. Pradžioje tokią knygą mažyliui skaitys tėvai, o vėliau, išmokus skaityti, ta pati knyga su dideliu džiaugsmu bus perskaityta savarankiškai. Ir visai nesvarbu, kad jos tekstas ir paveikslėliai gerai žinomi. Pažinimo džiaugsmas kiekvieną iš mūsų aplanko tuomet, kai susiduriame su kažkuo, kas jau yra žinoma ir vėl iš naujo prisimenama.

Viena iš reikšmingų geros paveikslėlių knygos sudedamųjų dalių - stiprus literatūrinis tekstas. Vaikai paveikslėlių knygose ieško jų gyvenimą atliepiančių istorijų ir iliustracijų, nes su tokiomis jiems lengva susitapatinti. Be to, būtent iš knygų vaikai mokosi kalbos. Vaikai itin lengvai mokosi naujų dalykų - jiems tai žaidimo dalis. Vaizdais papasakota istorija - puikiausia priemonė mokyti vaikus įvairiausių dalykų, pritaikyti tą pačią knygą aptariant skirtingas temas. Paveikslėlių knygos puikiai tinka pažindinti vaikus su emocijomis. Vartydami knygas ieškokite tokių iliustracijų, kuriose aiškiai pavaizduotos įvairios veikėjų emocijos. Aptarkite iliustracijas kartu.

Remiantis tyrimo, vykdyto su 2-3 m. vaikais, duomenimis, po perskaitytos knygos užduodami klausimai apie emocinę personažų būklę padeda vaikams geriau suprasti savo jausmus ir moko juos empatijos. Atkreipkite vaikų dėmesį į tai, kad yra daug skirtingų emocijų. Kartu aptardami iliustracijas sužinosite, kokias emocijas atpažįsta vaikas, ar teisingai jas įvardija.

Vaikui knyga su tuo pačiu tekstu ir iliustracijomis yra pastovumo garantas. Labai svarbu kiekvieną kartą istoriją skaityti tokią, kokia ji užrašyta knygoje - nekeičiant žodžių, nepraleidžiant pastraipų.

Tyrimai rodo, kad skirtumas tarp vaiko, kuriam skaitė nuo gimimo, ir vaiko, kuris iki šešerių metų neperskaitė nė vienos knygos - milijonas žodžių! Milijonas neišmoktų žodžių reiškia neišreikštus jausmus, neišsakytus norus, nepapasakotas istorijas ir neįvykusius pokalbius. Nežinoti milijono žodžių - tai gyventi pasaulyje be daugelio spalvų. Ne veltui minėtoji Prancūzijos pediatrų draugija įtraukė knygų skaitymą į privalomą kasdienę veiklą.

Smagu, kad nuo 2017 m. Bolonijos iliustruotojų parodoje kasmet galima pamatyti ir lietuvių menininkų darbų.

Visiškai nieko blogo neatsitiks, jei vaikas paims į rankas „lengvesnę“, „greitesnę“, pakeliančią nuotaiką, smagiai juokingą knygą. Raskime laiko ir būdų pasiūlyti ir kitokią, sudėtingesnę, skatinančią užsibūti, mąstyti, samprotauti, ieškoti prasmės ir leidžiančią išgyventi jausmų pilnatvę, patirti katarsį, knygą. Nepamirškite, kad vaikų skaityme turi rastis vietos ir poezijai. Eiliuotas tekstas kalba ypatinga poetine kalba, skamba kaip muzika. Eilėraštis moko įsiklausyti, išgirsti, pabūti su savimi, pajusti ritmingos kalbos grožį, estetinius išgyvenimus. Eilėraštis - daugiaprasmis pasaulis.

Liūdna, tačiau reikėtų pripažinti, kad prie vaikų „neskaitymo“ prisideda ir mokykliniai literatūros vadovėliai, kuriuose tekstai dažnai pateikiami neatitinkantys amžiaus tarpsnių, moraliai pasenę, slogūs ir nuobodūs, todėl slopinamas susidomėjimas skaitymu, ugdomas abejingumas knygai ir skaitymo procesui. Tikrai nesakau, kad reikėtų atsisakyti klasikinių kūrinių, pagaliau niekas nesiginčija, kad vaikui būtina pažinti tautos praeitį ir patirtį, kultūros realijas, tačiau šiandien tarsi specialiai programose ir vadovėliuose siūlomi ne vaikų literatūros tekstai, tarsi vaikų literatūra vis dar būtų menkesnė, antrarūšė, negebanti perteikti esminių vertybių.

Knyga - ne tik interjero detalė. Ir tėvai, ir vaikai turi turėti savo namų bibliotekėlę. Tikimybė, kad neskaitančių tėvų vaikai irgi neskaitys, yra gana didelė. Vėliau skaitymo estafetę turi perimti vaikų darželių auklėtojai ir, žinoma, mokytojai, tačiau jei tėvai nesuformavo skaitymo įpročių, mokytojams gali ir nepavykti. Yra atlikta nemažai tyrimų ir pastebėta, kad mažiau skaito tie vaikai, kuriems vaikystėje nebuvo skaitoma. Mokytojų įtaka vaikams nekelia abejonių, todėl tik nuo mokytojų pastangų, kūrybiškumo, kompetencijų gali priklausyti ir vaiko susidomėjimas knyga bei skaitymu.

Būdų įtraukti vaikus į skaitymo procesą iš tiesų yra daug ir įvairių. Visiems žinomos jau įprastos knygų mugės, parodos, susitikimai su rašytojais, skaitymai tradicinėse ir netradicinėse erdvėse, tinklaraščiai, susiję su naujų knygų pristatymu, recenzavimu ir pan. Tėvai ir mokytojai nori, kad vaikai skaitytų, nes skaitymas ugdo asmenybę, vaikas tampa išmintingesnis, brandesnis, ugdosi įvairialypio mąstymo, raštingumo įgūdžius. Knygos ir skaitymas moko empatijos, plečia akiratį, lavina vaizduotę, skatina išmonę ir fantaziją.

Pasaulyje veikia daugybė įvairiausių vaikų literatūros organizacijų, besidominčių skaitymu, ieškančių kelių, kaip priartinti knygą prie vaiko, besistengiančių padidinti susidomėjimą vaikų literatūra, atliekančių įvairiausius mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, Švedijos vaikų literatūros institutas pateikia net aštuoniolika priežasčių apie skaitymo naudą. Knygos lavina mūsų kalbą ir plečia žodyną. Knygos vysto mūsų mąstymą. Knygos mums suteikia jėgų ir įkvėpimo. Knygos sutrumpina vienatvę. Gerą vaikišką knygą galima skaityti garsiai, o tai teikia džiaugsmą tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems. Skaitymas padeda dailinti kūno formas, nes nereikia bijoti, kad priaugsite svorio.

Norint sudominti vaiką skaitymu, „receptų“ gali būti daug ir įvairių, tačiau egzistuoja ir daugiau ne mažiau svarbių problemų. Knyga turi pasiekti adresatą tik tada, kada jis pasiruošęs ją suvokti, priimti ir išgyventi. Vaikas knygą turi perskaityti tada, kada tam ateina laikas.

Nėra vieno paveikslėlių knygų iliustravimo stiliaus, tinkamo vaikui vaizdais papasakoti istoriją. Paveikslėlių knygos iliustruojamos įvairiai: piešiamos ranka, kompiuteriu, karpomos, siuvinėjamos. Būtent tokia įvairovė leidžia vadinti paveikslėlių knygas pirmosiomis meno galerijomis vaikams.

Vienas mano mokinių šeima tokį įdomų projektą darė. Jie turėjo ne tik tą pradinuką, bet ir vyresnį sūnų, kuris neskaitė. Ir jie tada nusprendė, kad visa šeima kiekvieną dieną susėda viename kambaryje ir visi kartu 40 minučių skaito. Skaito kiekvienas savo knygą. Tai labai džiaugėsi ir vaikai, ir tėvai, nes tai tapo ir šeimos ryšio stiprinimo priemone. Kur atrodo, kad jie gi nieko nekalba, nieko kartu neveikia, tik skaito, bet čia svarbu tas bendras išgyvenimas.

Man atrodo, kad svarbiausia, jog tėvai su vaiku kalbėtųsi, kad vyktų diskusija su vaiku apie tai, ką jis perskaitė. Labai dažnai tėvai klausia, ką skaitei, kad patikrintų, ar tikrai vaikas skaitė. Labai svarbu ta intencija, kad jie klaustų ne su tikslu patikrinti, ar vaikas tikrai skaitė, ar tik vaidino, kad skaitė. Bet gali juk būti ir kita intencija, kai man tikrai įdomu, ką mano vaikas perskaitė. Gali būti tie patys klausimai užduoti, bet su skirtinga intencija. Ir vaikas tai jaučia, jis labai empatiškas. Tai, man atrodo, pirma taisyklė turėtų būti, kad reikia kalbėti ne dėl to, kad patikrintume, ar perskaitė, ne dėl to, kad įvertintume jo skaitymo gebėjimus, bet dėl to, kad man tikrai įdomu. Aišku, reikia pradėti nuo pagrindinių dalykų: apie ką knyga, kokie veikėjai, kur ir kada vyksta veiksmas, kokia čia yra problema. O po to jau turi būti užduodami klausimai, kaip aš galiu tai savo gyvenime pritaikyti, ar aš arba mano draugai kažkokią panašią situaciją turėjome, kaip aš elgčiausi toje situacijoje. O tada jau kiti klausimai kyla iš to, ką vaikai pasakoja. Taip knyga tampa savęs ir kito pažinimo įrankiu.

Be tos minėtos naudos, kad tai puikus savęs ir kito pažinimo įrankis. Aišku, pirmiausia, žodynas turtingesnis, vaikams lengviau atpažinti emocijas, išreikšti žodžiais savo mintis ir jausmus. Taip pat savivertės klausimas kyla, kai vaikas gali diskutuoti, kartu kalbėti. Platesnis išsilavinimas, empatija - taip pat neišvengiama skaitymo nauda. Skaitymas yra ir terapinis dalykas.

tags: #vaikas #su #knyga

Naujienos

Vaikas ir knyga: neįkainojama kelionė nuo pirmųjų dienų