Nulipdyti sniego senį - tai smagi žiemos pramoga, kurią pamėgsta tiek vaikai, tiek suaugusieji. Nors tradicinis senis besmegenis lipdomas iš sniego, kūrybiškumas leidžia sukurti šį personažą įvairiomis technikomis ir iš įvairiausių medžiagų. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelis būdus, kaip smagiai praleisti laiką ir sukurti savo unikalų senį besmegenį.
Tradicinis sniego senis
Klasikinis sniego senis lipdomas iš trijų skirtingo dydžio sniego kamuolių, sukrautų vienas ant kito. Svarbiausia - rasti tinkamą sniegą, kuris gerai limpa. Paprastai tam naudojami du dideli kamuoliai apačioje ir vienas mažesnis viršuje.
Puošiant sniego senį, dažniausiai naudojami:
- Akys: du akmenukai, angliukai ar mygtukai.
- Nosis: morka arba trumpas pagaliukas.
- Burną: mažesni akmenukai, šakelės ar senas grėblys.
- Rankos: šakos.
- Galvos apdangalas: kibiras, skrybėlė ar kepurė.
- Šalikėlis: senas, bet dar tinkamas drabužis.
Vaikų tėveliai taip pat neliko nuošalyje, pasitelkę išmonę ir fantaziją „nulipdė“ nuostabiausių senių besmegenių, kuriais galėjo pasidžiaugti ne tik patys, bet ir visa mokyklos - darželio bendruomenė parodėlėje „Senių - besmegenių šalyje“. Parodoje dalyvavo vaikai su savo šeimos nariais.
Parodos tikslas - skatinti vaikų saviraišką, iniciatyvą, kūrybiškumą, glaudesnius tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, o uždaviniai - sukurti ir pavaizduoti norimą senį - besmegenį ir suteikti vaikams kuo daugiau teigiamų emocijų, džiugių akimirkų, praleistų su šeimos nariais.
Alternatyvūs būdai sukurti senį besmegenį
Kai sniego nėra, o noras kurti išlieka, į pagalbą ateina kūrybiškumas. Vienas populiariausių būdų - gaminti senius besmegenius iš įvairių namuose rastų daiktų.
Seniai iš kojinių
Populiariausi šiais metais buvo iš kojinių pagaminti seniukai. Tai paprastas ir smagus būdas pasigaminti senį besmegenį neturint daug laiko ar medžiagų. Tereikia poros senų kojinių, ryžių ar kitų užpildo, sagų ir siūlų.
Kiti netikėti darbeliai
Tačiau ir vėl atsirado keli netikėti darbeliai - senis besmegenis iš eglutės žaisliukų ir valgomas gražuolis, gimęs iš kokoso riešuto!
Viena pedagogė išleisdama mokinius į žiemos atostogas antrus metus iš eilės paprašė jų nulipdyti senį ir atsiųsti nuotrauką. Šiemetinėje užduotyje slypėjo noras suburti vaikus ir jų šeimos narius bendrai kūrybinei veiklai. Tie, kurie „lipdė“ senius, tikrai turėjo pajusti kūrybinį pasitenkinimą ir buvimo kartu džiaugsmą, nes net ir autoriui kiekviena atsiųsta nuotrauka kėlė daug gerų jausmų ir vis stiprino įsitikinimą, jog senį besmegenį įmanoma padaryti net ir be sniego.
Žaidimas „Pastatyki sniego senį!“
Kadangi orų prognozės nieko gero nežada, sniego senio statymui siūlomas naujas žaidimas „Pastatyki sniego senį!“. Šis žaidimas gali būti puiki ugdomoji priemonė, skatinanti vaikų smulkiąją motoriką, skaičiavimą ir strateginį mąstymą.
Žaidimo metu vaikai meta kauliuką, kad „pastatytų“ senį besmegenį, atsižvelgdami į išmestą taškų skaičių. Tai ne tik smagus, bet ir lavinantis užsiėmimas, kurį galima pritaikyti įvairiose ugdymo srityse.
Mes pastatėm sniego senį
Sniego senio istorija
Toliau pateikiama pasakojimo apie sniego senį ištrauka, kuri gali suteikti įkvėpimo ir pagilinti supratimą apie šį žiemos simbolį.
„Tai bent šaltelis! - džiaugėsi sniego senis. - Vienas malonumas toks oras! Ir tas pasiutęs žiemys kaip mane meiliai glosto, kaukdamas pagal ausis! Tik man nepatinka aure anas raudonas ratas, spoksantis į mane! - Raudonu ratu sniego senis vadino saulę, buvusią tuo metu arti laidos. - Bet aš jo nebijau, aš stiprus: tegu čia kažkas būtų, nei nemirktelėsiu! Bet mirktelėti jis nei negalėjo: vietoj akių įstatyti buvo du juodi angliai, o į burną įspraustas senas grėblys, todėl jis visą laiką juokėsi atkišęs dantis.
Sniego senis nebuvo didelio amžiaus - dar tos pačios dienos rytą nulipdytas. Tik nulipdytą, sveikino jį džiaugsmingi vaikų balsai ir švilpiančių pro šalį rogių tarškūs žvangučiai. Taip sveikinamas sniego senis galvojo, kad jis labai ne bet kas. Jis dar daugiau kėlėsi, pamatęs, kad vietoj nusileidusios saulės netrukus patekėjo mėnuo. - Aure tas ratas išlindo jau iš kitos pusės! - tarė sniego senis. - Aš jam įvariau gerokai baimės, net pablyško! Aš jį pamokiau, daugiau nebespoksos man į akis! Jo blanki šviesa dabar mane net gražina. Tik man pikta, kad tas kvailas ratas gali kilotis iš vienos vietos į kitą, o aš ne. Kaip aš norėčiau lakstyti ir čiaužyti po ledą!
- Au, au! - sulojo senas šuva užkimusiu balsu. - Au, au! O kai saulė ims tave mokyti, tai nežinosi, kaip nuo jos bėgti! Per daugelį metų mačiau, kaip nuo jos trūkčiagalviais bėgo tavo broliai. Ji labai galinga!
- Kaip tas didelis ratas aukštai gali mane mokyti lakstyti? - tarė sniego senis, turėdamas galvoj mėnesį. - Kai aš, įspyręs akis, į jį pažiūrėjau, tai jis išsigandęs pasislėpė, o dabar slenka iš kitos pusės!
- Tu nieko nesupranti, seni besmegeni! - atsiliepė šuva. - Tiesą sakant, tave tik nulipdė iš paskutinio sniego, todėl nieko nežinai. Ką tu dabar aukštai matai - tai mėnuo, o kur neseniai pasislėpė - tai saulė. Ji niekam nesileidžia žiūrėti tiesiai sau į veidą! Rytoj ji vėl pasirodys ir pamokys tave taip, kad tu stačia galva lėksi į griovį! Oras greit atsimainys, aš tai jaučiu iš savo paskutinės dešinės kojos. Prieš oro atmainą ją vis man gelia.
„Man neaišku, ką jis kalba! - svarstė sau sniego senis. - Bet jaučiu, kad čia turi būti kas negeras. Oras tikrai atsimainė. Iš pradžių pakilo tirštas drėgnas rūkas, paskui papūtė šaltas vėjas, ir šaltis dar pasmarkėjo. Saulei tekant buvo nuostabus reginys. Visi medžiai stovėjo apšerkšniję, mirgėdami kaip sidabras saulės spinduliuose. Sniegu apdribusios šakos pamaži lingavo, visa žemė, rodos, buvo nubarstyta deimantais. Iš visų pusių akinanti šviesybė darė labai gražų vaizdą.
- Kaip gražu! - tarė jauna geltonplaukė mergaitė, atėjusi į daržą kartu su vienu jaunikaičiu. - Žiemą šimtą kartų gražiau kaip vasarą!
- Ir tokio puikaus vyro vasarą neregėsi! - pasakė jaunikaitis, rodydamas į sniego senį. Mergaitė linksmai nusijuokė ir žemai linktelėjo, sveikindama sniego senį. Paskui jie abudu nukeliavo tolyn, mindami po savo kojų treškantį sniegą.
- Kas jie tokie? - paklausė šunies sniego senis. - Jie labai malonūs. Tu juos žinai?
- Gerai žinau, - atsakė šuva. - Ypač ją gerai žinau daug metų, ji mane visados glosto, eidama pro šalį, ir dažnai atneša riebų kaulą. Jie man labai patinka. Ji yra tų namų duktė. Daržas, kur mes dabar esam, yra jos tėvo. O tas jaunikaitis yra jos sužadėtinis. Jie eina dabar pasižiūrėti ten toliau jiems statomų namų, paskui jie ten kartu gyvens.
- Ten toliau... aš nematau, - tarė sniego senis. - Jei jie užpakaly manęs, aš negaliu pasukti galvos.
- Au, au! - atsiduso šuva. - Aš ją pažinau, kai ji buvo dar maža mergaitė. Tada ir aš buvau visai mažas ir nevargau kaip dabar, pririštas ir to bjauraus šalčio kankinamas.
- Neniekink šalčio! - pasakė sniego senis. - Kas gali būti malonesnis už šaltį? Bet geriau papasakok, kaip tu gyvenai anksčiau.
- Au, au! - vėl atsiduso šuva. - Aš gyvenau aure anuose dideliuose namuose. Tada aš buvau dar mažas, ir mane labai lepino. Laksčiau po visus gražius kambarius, vaikai mane ant rankų nešiojo. Mane maudė, šukavo, gardžiausiais daiktais penėjo. Bet vieną kartą šeimininkė pasakė, kad aš pasidaręs didelis ir nebegražus. Tada mane atidavė namų prižiūrėtojai, gyvenusiai apačioj. Ten aš buvau dar labai laimingas. Tiesa, butas buvo ne toks puikus, meilių žodžių labai negirdėjau, bet vaikai manęs nebetampė, norėdami pažaisti, ir aš galėjau ramiai gulėti. Guolis buvo minkštas, ėsti gaudavau sočiau kaip viršuj pas ponus. Be to viso, aš turėjau krosnį. O, tu negali suprasti, kas tas yra! Tau ji gal ir mažiau patiktų. Bet aš nuolat galvoju ir sapnuoju krosnį.
- Kas yra ta krosnis, kad ją taip giri? - paklausė sniego senis. - Ar ji graži?
- Visai nepanaši! - atsakė šuva juokdamasis. - Tu baltas, o ji juoda, turi ilgą kaklą ir visados karšta. Ji ryja medį ir kartais iš burnos spjauna ugnį. Tu iš savo vietos gali ją matyti, pažvelk į pogrindį. Sniego senis pažvelgė į tą vietą, kur jam nusakė šuva, ir tikrai pamatė tokį daiktą: visas juodas, žiba, gerklė pilna ugnies. Tai regėdamas, jis norėjo, iš vienos pusės, prieiti prie krosnies arčiau, o iš kitos pusės, bėgti kaip galima toliau, - O kodėl tu nepasilikai ten? - paklausė jis šunies. - Kam tu pametei tokią gerą vietą?
- Aš ją pamečiau ne savo noru! - atsakė šuva. - Kartą vienas šeimininkų vaikas, didžiausias padauža, atėjo į pogrindį man pusryčiaujant. Griaužiau labai riebų kaulą. Tas berniūkštis, mane erzindamas, norėjo jį man atimti. Aš nesupratau juoko, ėmiau urgzti, norėdamas priminti, kad kaulas yra mano, o ne jo. Bet jis nesiliovė erzinęs. Papykęs aš jam griebiau už rankos ir įkandau. Pamatęs kraują, vaikas baisiai išsigando ir ėmė rėkti. Subėgo žmonės ir gerai išdulkino man kailį. Paskui užnėrė man ant kaklo grandinę ir išvedę pririšo prie šio gurbo. Netrukus mirė namų prižiūrėtoja, prie kurios gyvenau, ir dabar šioj vietoj visą laiką riogsau pririštas. Čia bebūdamas užkimau, mano balsas pasidarė nebeskardus. Gaila, kad manęs nepažinai tuo metu, kada aš turėjau gražų balsą. Bet vis dėlto man geriau kaip tau, nenorėčiau mainytis vietos su tavim.
Sniego senis į galą buvo nustojęs klausytis šunies istorijos. Jis žiūrėjo į krosnį. Krosnis stovėjo ant keturių kojų, buvo didumo sulig juo. Jam atėjo keista mintis. - Norėčiau, - tarė jis - nueiti į pogrindį ir susipažinti su krosnim. Baisus ima mane noras prisiglausti prie jos.
- Tu visai kvailas, - atsiliepė šuva. - Pirmiausia, tu negali pasijudinti iš tos vietos, kur stovi, tai tau tuo geriau. Bet jei tu prisiartintum prie krosnies, tai tuojau tavęs nebebūtų. Greičiau žūtum kaip nuo saulės!
Sniego senis nelabai tikėjo. Jam rodėsi, kad šuva taip kalba iš pavydo. Jam turėjo būti gaila tos krosnies, ir bijojo, kad kas kitas prie jos neprisiartintų. Sniego senis tylėdamas žiūrėjo į krosnį, skleidžiančią malonią šviesą. Jis gėrėjosi liepsna, šokančia iš vidaus, atidarius duris, ir galvojo, kokia jam būtų laimė, jei galėtų prisiglausti prie tos krosnies. Taip praėjo naktis. Kitą dieną buvo dar šalčiau, šerkšnas aptraukė namų langus, ir sniego senis negalėjo matyti, kas darėsi viduj. Jis stovėjo labai nesmagus.
- Nesirūpink be reikalo, - mokė jį šuva, - ir džiaukis, turėdamas tokį gerą orą. Galimas daiktas, kad rytoj jis tau tiks mažiau, negu šiandien. Sniego senis manė, kad šuva juokauja, ir jo patarimų nenorėjo nei girdėti. Kitą dieną buvo atadrėgis. Sniegas pasidarė drėgnas ir pradėjo po truputį nykti. Sniego seniui užėjo striukė. Per vieną dieną vargšas baisiai sumenko. Jis nedejavo, nieko daugiau nekalbėjo, stypsojo nosį nuleidęs. Vieną rytą jis visai sugriuvo, toj vietoj bestovėjo juodas pagaikštis, vaikų atsineštas sniego seniui lipdyti.
- Au, au! - lojo šuva, - štai dėl ko jį traukė krosnis! Čia kaltas buvo pagaikštis, troškęs grįžti į savo vietą prie ugnies! Dabar viskas jau baigta. Po šlapių dienų netrukus prasidėjo šviesus ir šiltas pavasaris. Vaikai, kur tiek džiaugėsi, lipdydami sniego senį, dabar šūkavo ir dainavo: Šalta pasibaigė žiema, Diena išaušo vėl linksma. Ir niekas daugiau, net anas paišinas pagaikštis, nebegalvojo apie sniego senį.
