Johanas Sebastianas Bachas (1685-1750) buvo XVIII a. vokiečių kompozitorius ir vargonininkas, kurio religiniai ir pasaulietiniai kūriniai chorui, orkestrui ir solo instrumentams atvedė Baroko epochą į galutinę brandą.
Johanas Kristijanas Bachas (vok. Johann Christian Bach, 1735 m. rugsėjo 5 d., Leipcigas − 1782 m. sausio 1 d., Londonas) - XVIII a. kompozitorius, jauniausias iš septynių Johano Sebastiano Bacho sūnų. Jis gimė 1735 m. rugsėjo 5 d. Leipcige. Jo muzikinį lavinimąsi prižiūrėjo tėvas ir jis tikriausiai buvo instruktuotas dėdės Johano Elijo Bacho, kuris tuo metu gyveno giminės namuose Leipcige ir dirbo sekretoriumi pas Johaną Sebastianą.
Tikėtina, kad J. K. Bachas buvo mėgstamiausias Johano Sebastiano sūnus, nes po mirties 1750 m. jis palikimu sūnui paliko 3 iš 4 savo klavesinų. Po tėvo mirties J. K. Bachas persikėlė į Berlyną, kur mokėsi kompozicijos ir grojimo klavesinu pas vyresnį brolį K. F. E. Bachą, sukūrė pirmąsias didesnės apimties savo kompozicijas, koncertavo viešai.
1755 m. jis persikėlė į Milaną Italijoje. Buvo remiamas grafo Agostino Litos, mokėsi kontrapunkto Bolonijoje pas Padre Martini. Jo liturginiai kūriniai buvo atliekami Milane ir kitur. 1760 m. J. K. Bachas užėmė antrojo vargonininko pareigas Milano katedroje ir tikriausiai tais metais iš protestantizmo perėjo į katalikų tikėjimą.
Kitais metais jis keliavo po Italiją ir sukūrė operas Neapolio San Karlo teatrui: „Katonas Utikoje“ (Catone in Utica) ir „Aleksandras Indijoje“ (Alessandro nell’Indie). „Katonas Utikoje“ tapo populiariausia ankstyvąja J. K. Bacho opera, 1762 m. atlikta Milane, 1763 m. − Pavijoje, Perudžoje, Parmoje, ir 1764 m. − vėl Neapolyje. Europinio dėmesio jo kūryba pradėjo susilaukti, kai 1761 m. Paryžiuje buvo publikuota jo uvertiūra „Artakserksas“ (Artaserse).
1762 m. jis sulaukė pasiūlymo iš Karališkojo teatro Londone paruošti dvi operas sekančiam sezonui. J. K. Bachas apleido pasiūlymus operoms Neapolyje ir Venecijoje ir 1762 m. vasarą išvyko į Londoną.
Londone jau su pirmosios operos „Orionas“ (1763) pastatymu J. K. Bachas užsitikrino pirmaujančio miesto muziko padėtį. Jį rėmė karališkoji šeima, aristokratija. Jis turėjo daug pažinčių menininkų sluoksnyje. Pasak liudijimų, J. K. Bachas iš pradžių buvo nusivylęs Londono muzikinės kultūros lygiu, bet greitas pripažinimas užtikrino jo pasilikimą mieste.
Jis buvo paskirtas karalienės Šarlotės muzikos vadovu, mokė muzikos karališkosios šeimos vaikus ir karalienę, rengė kamerinės muzikos koncertus ir akomponavo fleita grojančiam karaliui Jurgiui III. 1763 m. buvo publikuotas koncertų klavyrui rinkinys, dedikuotas karalienei Šarlotei.
Nuo 1764 m. jis su kompozitoriumi Karlu Frydrichu Abeliu organizavo nuolatinius koncertus Londone, kas buvo visiškai naujas reiškinys miesto gyvenime. 1764 m. į Londoną atvyko Leopoldas Mocartas su šeima. Volfgangas Amadėjus Mocartas koncertavo karališkuosiuose rūmuose ir gerbė J. K. Bacho muziką. Pasak pasakojimų, jie kartu atliko duetus prie klavesino.
J. K. Bachui priskiriamas pianino instrumento išpopuliarinimas Londone. Laikoma, kad 1768 m. jis pirmą kartą mieste viešai grojo solo šiuo instrumentu. To meto klavesinų gamintojai turėjo kontaktų su J. K. Bachu ir pradėjo gaminti pianinus (tuomet vadinti itališkai piano-forte).
J. K. Bacho kūriniai buvo publikuojami Londone, Paryžiuje ir Amsterdame, 1770-aisiais jis turėjo aukštą pripažinimą Europoje. 1772 m. jis keliavo į Manheimą savo operos „Temistoklis“ premjeros proga. 1775 m. Manheime buvo pastatyta opera „Lučijus Sila“, kurią aukštai vertino Mocartas.
Anglijoje J. K. Bachas vedė koncertus su italų dainininke Čečilija Grasi (Cecilia Grassi), kurią vedė 1773 m. ar 1774 m. pradžioje. Padre Martini prašymu J. K. Bachas nusiuntė jam savo portretą į Boloniją (nutapė Tomas Geinsboras). Kita portreto versija išliko Londone.
1778 m. Londone įvyko jo geriausios vėlyvosios operos „Scipiono malonė“ (La clemenza di Scipione) premjera. Paskutinis kompozitoriaus operinis kūrinys „Amadis iš Galijos“ (Amadis de Gaule) 1779 m. pastatytas Paryžiuje ir patyrė nesėkmę.
Vėlyvaisiais metais suprastėjo J. K. Bacho sveikata, jo koncertai kartu su K. F. Abeliu prarado paklausą ir buvo nuostolingi. J. K. Bachas mirė 1782 m. sausio 1 d. Londone, buvo palaidotas Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinėse. Jis paliko daug skolų, kurių nepadengė paramos koncertai ir jas padėjo apmokėti karalienė Šarlotė. Laiške tėvui Mocartas J. K. Bacho mirtį pavadino „muzikos pasaulio netektimi“.
Johanas Sebastianas Bachas turėjo 20 vaikų. Jo vaikai Vilhelmas Frydemanas ir Karlas Filipas Emanuelis tapo žymiais kompozitoriais, o ypač išgarsėjo Johanas Kristofas Fridrichas ir Johanas Kristianas.
Jauna mirė pirmoji žmona Marija Barbora, o antrą kartą jis vedė Aną Magdaleną - dainininkę. Anai Magdalenai J. S. Bachas parašė dviejų dalių rinkinį „Anos Magdalenos Bach natų sąsiuvinis“.
J. S. Bachas kentėjo dėl trumparegystės, o mirė visiškai apakęs. 1750 m. Džonas Teiloras jam atliko dvi akių operacijas, bet jos buvo nesėkmingos ir kompozitorius mirė.
Daugiausia vokalinės muzikos kūrinių sudaro kantatos - tai bažnytiniai ir pasaulietiniai kūriniai. Viena jo pirmųjų kantatų yra „Kristus gulėjo mirties pančiuose“ (BWV 4). Kita žinoma kompozitoriaus jaunystės metų kantata yra „Dievo laikas yra geriausias laikas“ (BWV 106). „Pasija pagal Matą“ - didžiausias kompozitoriaus kūrinys. Itin graži yra alto arija „Pasigailėk, Viešpatie“. Mišios h-moll - veikalas sudarytas gyvenimo pabaigoje. Tai yra tarsi paminklas visam baroko epochos bažnytiniam vokaliniam menui.
Johann Sebastian Bach | Matthäuspassion
Didysis kompozitorius Johanas Sebastianas Bachas pirmasis pradėjo sėkmingai derinti Vakarų Europoje egzistavusius skirtingus nacionalinius muzikos stilius. Sujungdamas tai, kas buvo geriausia italų, prancūzų ir vokiečių muzikinėse tradicijose, jis praturtino kiekvieną jų. Nesulaukęs populiarumo būdamas gyvas, praėjus penkiasdešimčiai metų po mirties Bachas buvo beveik užmirštas. Tačiau per kitus 150 metų jo reputacija vis augo, ir šiandien jis visuotinai pripažįstamas vienu garsiausiu kompozitoriumi.
J. S. Bachas gimė 1685 m. Eizenache, Vidurio Vokietijoje, mirė 1750 metais. XVIII a. kompozitorius Ludwigas van Beethovenas jį apibūdino kaip „nemirtingą harmonijos dievą“.
Didžiausią kompozitoriaus kūrinių dalį sudaro religinės ir pasaulietinės kantatos. Jų išliko virš 200. Tai tik maža tų kūrinių dalis, nes kompozitorius, dirbdamas Šv. Tomo bažnyčios kantoriumi, kiekvieno sekmadienio pamaldoms turėdavo parašyti po naują kantatą. Tai tikrai didelė kantatų šūsnis. Iš pasaulietinių kantatų populiariausios tapo „Valstiečių kantata“ ir „Kavos kantata“. Tai gyva muzika, kupina šmaikštaus liaudiško linksmumo. Jos muzikos kalba labai paprasta, melodijos artimos liaudies dainoms. Didžiausios apimties Bacho kūriniai yra Mišios h-moll ir pasijos.
Pasija vadinamas panašus į oratoriją kūrinys, perteikiantis evangelijos siužetus apie Kristaus kančią. Ryškiausia Bacho kūryboje yra „Mato pasija“. Šis kūrinys sudarytas net iš 78 numerių. Tai arijos, rečytatyvai, choralai, orkestro numeriai. Svarbiausias vaidmuo tenka chorui. Labai vertingas, kupinas gilių minčių kūrinys yra J. S. Bacho Mišios h-moll. Skirtingai nuo pasijų, mišios neturi siužeto. Mišios - tai malda. Jose labai nedaug žodžių. Tačiau nuolat kartojami, išgiedant kiekvieną raidę. Bacho mišias sudaro tradicinės 5 dalys: „Kyrie“, „Gloria“, „Credo“, „Sanctus-Benedictus“, „Agnus Dei“. Kompozitorius kiekvieną mišių dalį praplečia, įterpdama papildomų numerių - duetų, arijų, orkestro epizodų. Todėl Bacho mišias sudaro 24 numeriai.
Baroko epochoje siuitos žanras buvo labai populiarus. Todėl ir Bachas jam skyrė dalelę savo dėmesio. Skirtingai nuo jau pažįstamų kompozitoriaus kūrinių, siuitos yra homofoninė muzika. Joje ryškiai išskiriama melodija, kuriai kiti balsai tik pritaria. Tačiau ir šiuose kūriniuose jaučiama polifonijos meistro ranka. Bacho siuitų šokiai praturtinami polifoninės muzikos detalėmis. Vienur prie pagrindinės melodijos prisijungia antras balsas, kitur pasigirsta pobalsiai, išnyrantys iš akompanimento. Alemanda - iškilmingas, ramus vokiečių šokis. Kurantė, sekant kontrasto principu, - tai gyvo tempo šokis, atkeliavęs iš Prancūzijos. Žiga - anglų jūreivių šokis dažniausiai baigdavo senovinę šokių siuitą. J. S. Bachas parašė šešias „Prancūziškas siuitas“ ir šešias „Angliškas siuitas“. Šie pavadinimai nėra susiję su kuriais nors kompozitoriaus gyvenimo momentais.
Pasaulinė ir religinė muzika nėra visa didžiojo vokiečių kompozitoriaus kūryba. Bachas parašė nemažai muzikos orkestrui ir atskiriems muzikos instrumentams. Tai „Brandenburgo koncertai“ orkestrui, koncertai klavesinui, smuikui ir kitiems instrumentams su orkestru, daugybė kitos muzikos, parašytos klavesinui, vargonams.
Bacho muzikos pasaulyje yra plačiai paplitęs posakis, kad nors ne visi kompozitoriai tikėjo į Dievą, visi jie tikėjo į Bachą. Bachas yra savotiška muzikos pasaulio alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Jis savo muzikoje sugėrė didžiausius pagrindinių Vakarų Europos muzikinių kultūrų pasiekimus, o daugelis po Bacho gyvenusių kompozitorių mokėsi iš jo ir sėmėsi įkvėpimo.
Nors J. S. Bachas visada turėjo gerą darbą ir sugebėjo išlaikyti savo šeimą, per gyvenimą jis neišgarsėjo taip, kaip Mocartas ir Bethovenas gyvi būdami. Leipcige bažnyčios susirinkime norėta pasamdyti pirmos klasės muzikantą, ir tik tada, kai du pirmieji išrinkti muzikantai atsisakė, ši vieta nenoriai buvo pasiūlyta Bachui.
Dvidešimt dvejų metų J. S. Bachas vedė savo antros eilės pusseserę. Jie susilaukė septynių vaikų, bet kai jam buvo trisdešimt penkeri metai, jo žmona mirė. Kitais metais Bachas vėl vedė, ir jo antroji žmona ne tik padėjo auginti septynis pirmuosius vaikus, bet pagimdė jam dar trylika vaikų. Tik devyni Bacho vaikai gyveno ilgiau už jį, bet keturi iš tų tapo gerai žinomais muzikantais.
J. S. Bachas buvo produktyvus kompozitorius. Jis sukūrė maždaug 300 kantatų; 48 fugų ir preliudų rinkinį, kuris sudaro „Gerai temperuotą klavyrą“; mažiausiai 140 kitų preliudų; daugiau kaip 100 kitų kūrinių klavesinui; 23 koncertus; 4 uvertiūras; 33 sonatas; 5 mišias; 3 oratorijas bei daugybę kitų įvairių kūrinių.
Bacho muzika neprarado savo aktualumo ir gyvybingumo ir po 300 metų. Ir nesvarbu ar klausomės scholastinės 6 balsų fugos, šmaikščios arijos ar galantiškos trio sonatos, Bacho kūriniuose kažką nuostabaus atras ir paprastas muzikos mylėtojas, ir patyręs žinovas.
tags: #johanas #sebastianas #bachas #vaikai
