Joana Bartaškienė, žinoma sporto ir grožio entuziastė, dalijasi savo požiūriu į gyvenimą, sveikatą ir išorinį grožį. Ji tvirtai tiki, kad svarbiausia - stipri vidinė genetika ir pozityvus požiūris į pasaulį.

„Pati kartais pagalvoju, kad niekad nemaniau, jog būsiu tokia aktyvi iki tokių metų, kiek dabar esu sulaukus ir kad mano moterys, su kuriomis sportuoju, bus dar vyresnės ir net gražesnės už mane! Tai dabar jau aš nusiteikusi, kad dar mažiausiai dešimt metų, jei tik Aukščiausiasis leis, tikrai toliau dirbsiu, nes turiu labai didelį būrį moterų, kurių amžiaus kontingentas nuo 55-erių iki 85-erių metų“, - šypsodamasi sako Joana.

O kaip jai pavyksta išlaikyti išorinį savo grožį? Ar tam tikrai pakanka tik sporto ir mitybos balanso? Moteris juokiasi, kad yra dalykų, kurių negali pasiūlyti jokie grožio specialistai, nes tai atsinešama su gimimu. „Aš manau, kad turiu stiprią vidinę genetiką. Mano tėvai buvo labai linksmi ir energingi. Štai mama, kad ir labai sunkiai gyveno, niekada nesiskundė. Ji vis sakydavo, kad nereikia skųstis, bet reikia džiaugtis tuo, ką turim. Aš turbūt perėmiau visa tai iš savo mamos, nes irgi dažnai pabrėžiu, kad gyvenimas juk toks gražus ir jeigu kažkas blogai, tai niekas nenori to žinoti. Visada išgyvensim blogus dalykus - jei ne šiandien, tai rytoj, o gal po savaitės ar mėnesio. Aš taip motyvuoju ir kitus žmones, kai važinėju po Lietuvą. Mano visą gyvenimą buvo toks pasakymas: geriau man tegul pavydi, nei manęs pagaili“, - pasakoja Joana.

Santuokoje jaučiasi karaliene

Jau 34-erius metus Joana yra santuokoje su Albinu. Per visą šį laiką ji nė karto nesigailėjo dėl savo pasirinkimo, nes sutuoktinis taip pat yra labai pozityvus. „Už mane vyras dešimt metų vyresnis, bet, kaip mano draugės sako, tikrai nepagalvotum, nes ir jaunai atrodo, ir yra labai energingas. Albinas baliuose mėgsta būti aktyvus ir visada yra kompanijos siela, nors šiemet jam sukaks 84-eri metai. Jis niekada nepasiskundė, kad kažkur skauda, nes jeigu aš negaliu sirgti, tai ir jis negali“, - juokiasi Joana.

Moteris neslepia, kad bėgantis laikas keičia ne tik kūną, tačiau ir jausmus. Meilė tampa kitokia, bet tai nereiškia, kad brandžiame amžiuje nelieka aistros ar intymumo. „Jaunimas tai nesuprastų, nes jie galvoja, kad jeigu jau čia tiek metų mums, tai nei „zegso“, nei sekso nereikia. Bet aš pasakysiu taip - senoviniai vyrai ženkliai kitokie. Dabar paklausau kai kurių, tai jie nieko neįsivaizduoja be visokių tablečių, o mes gyvenime neturėjom to, nors vyrui buvo ir 70-imt, ir daugiau metų. Akys nesensta ir tie norai visada lieka, o mes moterys juk visad jaunos ir nepamirškim to“, - kvatodamasi sako Joana.

Pokalbio metu ji prasitarė, kad Albinas yra jos antrasis vyras. Pirmąsyk moteris ryžosi paatvirauti, kodėl iširo ankstesnė santuoka ir kad gyvenimas su vienu gražiausių Kauno vyrų buvo nelengvas išbandymas. Filmavimo metu Joana pasidžiaugė savo vaikais, anūkais ir proanūkiais, kurie puikiai sutaria su Albinu.

Grožio industrija: jaunystės prisiminimai

„Turėti savo plastikos chirurgą tapo taip pat elementaru kaip ir turėti asmeninį kirpėją. O kokia buvo grožio industrija garsenybių, į kurias daugelį metų lygiavosi ne viena Lietuvos moteris, jaunystės laikais? Minimumas priemonių ir daug kūrybos! Galima pajuokauti, jog ir pati priklausau kartai, kuri, kad turėtų dailią šypseną, dantis balindavo sutrintomis anglies tabletėmis, o savaiminį įdegį išgaudavo smulkiai sutarkuotomis morkomis. Greičiausiai tas oranžinis „kamufliažas“ atrodė labiau panašus į geltą, bet mane tuo metu rezultatas džiugino. Plaukų džiovintuvas anuomet irgi buvo retenybė, bet užtai visi turėjome orkaites: ir plaukai akimirksniu išdžiūdavo, ir žandai nurausdavo - dvigubas efektas, tad argi nenuostabu? O kai vaistinėje atradau elastinį bintą, iš kurio pavyko pasidaryti tinklines pėdkelnes, jaučiausi kaip devintame delyje!

Apie tai, kaip jaunystėje sekėsi gražintis, kada ir kokią kosmetiką pradėjo naudoti, „Stiliui“ papasakojo aerobikos trenerė Joana Bartaškienė (70 m.). Nuo jaunystės buvau labai aktyvi, daug sportavau. Jaučiausi jauna, sulaukdavau begalės komplimentų, gal todėl iki trisdešimties metų apie kosmetiką nieko nežinojau ir net nesidomėjau. Būdama 33-ejų Laisvės alėjoje kartą nuėjau pasidaryti manikiūro. Žiūriu, kad kosmetologė dar ir masažą daro. Sakau, gal ir man veidą pasilepinti? Išgirdau: „Oi, jūs dar labai jauna, bet po truputį apie lengvą masažą, kuris vos sužadintų kraujotaką, pagalvoti jau galima.“ Porą kartų pasidariau. Bet kadangi pinigų pertekliaus nebuvo, o ir veiklos labai daug turėjau, vėl kažkaip užsimiršo. Vėliau čekų mados žurnale perskaičiau, jog susuktu rankšluosčiu reikia daryti tapšnojamąjį masažą kaklui, kad nebūtų pagurklio. Šią gudrybę iki šių dienų naudoju. Dabar sakoma, jog keturiasdešimt - jau senatvė, o man atrodo, kad tik tada subręstama! Jaunystėje buvau auklėjama griežtai. Plaukus nusišviesinau tik po tėvelio mirties, gal kokių 35 metų, nes iki tol bijojau. Ne vyro, o tėvo! Buvau garbanota ir, aišku, labai norėjau tiesių plaukų, tempiau juos ir tiesinau cukruotu vandeniu ir „špilkomis“. Norėdama pašviesinti plaudavau ramunėlių nuoviru. O draugės, kurios norėjo tamsesnių plaukų, naudojo ąžuolų žievę. Prisiklausėme, kad veidui vietoj kremo tinka grietinė, o pienu gerai praustis. Tai ir naudojome tokią „kosmetiką“. Blakstienų tušas buvo pagrindinė makiažo priemonė. Dar turėjau „po blatu“ gavusi šešėlių. Lūpų dažais ne tik lūpas, bet ir žandus padailindavau. Kartą prisižiūrėjusios, kaip vienos draugės mama pudruojasi, ir mes išbandėme pudrą. Išėjom „į žmones“ ir girdime, kaip kažkas klausia: „Iš kur čia tos mergiščios baltais veidais?!“ Pudra tai buvo balta, visai ne mūsų odos atspalvio.

Iš Estijos parsivežiau aerobikos virusą - televizijoje su savo studentėmis du kartus per savaitę vesdavau pamokų kupiną sveikatos laidą. Jau buvau daug laimėjimų pelniusi gimnastė, tad turėjau didelį pasisekimą tarp vyrų ir atrodžiau sau pati gražiausia. Su draugėmis, kitomis gimnastėmis jautėmės išskirtinės, buvome tikros, kad su mumis gali konkuruoti nebent balerinos. Manau, tas pasitikėjimas išties turėjo patrauklumo. Kai tavo laikysena taisyklinga, eini grakščiai, nesvarbu nei nosies forma, nei plaukai, nei akių spalva. Vidinė energija yra duotybė. Kad mergaitė pasitikėtų savimi ir eitų iškelta galva, jai nuo mažų dienų turi būti sakoma, kaip ji gražiai šoka, kaip gerai piešia.

Gyvenimo filosofija ir aktyvumas

Joana Bartaškienė gimė 1950 m. vasario 9 d. Nuo 1957 iki 1965 m. ji mokėsi Kauno Juozo Aleksonio vidurinėje mokykloje, o 1968 m. baigė Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą. Nuo 1969 m. ji dirbo Kauno gimnastikos sporto mokyklos trenere-choreografe, o 1972 m. tapo gimnastikos trenere. Nuo 1976 m. ji ėjo vyresniosios dėstytojos pareigas Lietuvos veterinarijos akademijos sporto katedroje, o nuo 1995 m. - aerobikos klubo „Joana“ prezidentės ir vyriausiosios trenerės pareigas. Nuo 2001 m. ji yra Lietuvos moterų sporto asociacijos tarybos narė.

1959-1970 m. Joana buvo daugkartinė Lietuvos gimnastikos čempionė ir TSRS sporto meistrė. 1980 m. ji pirmoji Lietuvoje pradėjo propaguoti aerobiką ir yra nusipelniusi Lietuvos trenerė.

2020 m. vasario 9 d. Joana Bartaškienė šventė savo 70-metį. Tais pačiais metais pora šventė vestuvių trisdešimtmetį. Vyras Albinas jai padovanojo kelionę į Jungtinius Arabų Emyratus. Tais pačiais metais vestuvių trisdešimtmetį šventusi pora įprastai pailsėti į užsienį išvykdavo pavasarį ir rudenį. „Šįkart kelionę paankstinome dėl mano gimtadienio. Grįšime iš atostogų ir manęs lauks dar ne vienas vakarėlis - teks paminėti sukaktį ir su savo bičiulėmis, ir su įvairiomis organizacijomis“, - tuomet pasakojo J. Bartaškienė.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Joana Bartaškienė Progų švęsti 2020-aisiais Bartaškoms netrūko. Jubiliejų minėjo ir Joanos vyras - jam sukako 80 metų. „Aš pensijoje esu 10 metų, o Albinas - tik du. Jis visą gyvenimą dirbo vienoje darbovietėje - Kauno sporto halės energetiku“, -prieš kelis metus pasakojo Joana. Būtent čia pora ir pamatė vienas kitą. Nuo septynerių sportavusi Joana vėliau mokėsi prie halės įsikūrusioje aukštojoje mokykloje, eidavo pro ją į treniruotes, varžybas.

„Bendrų vaikų neturime, bet per 30 metų abiejų mūsų pirmųjų šeimų atžalos susibendravo. Tad, jau daugybę laiko viskas yra bendra - nėra tavo ar mano“, - patikino pašnekovė. Jos vyras taip pat gyveno aktyvų gyvenimą, todėl pora retkarčiais nusistebėdavo vienas kito amžiumi. „Dabartinė karta daro daug klaidų norėdama viską turėti čia ir dabar. Namas, mašina, karjera per du ar tris metus? Ar tai logiška? Tada nelieka laisvės, buvimo kartu, o tik nuolatinė įtampa, bemiegės vienišos naktys, didžiuliai įsipareigojimai… Matyt, todėl šiais laikais ir yra tiek daug skyrybų“, - sakė J. Bartaškienė.

„Po dviejų mėnesių staigios ir sunkios ligos, išėjo iš gyvenimo mano mylimas vyras Albinas Bartaška, su kuriuo išgyvenau 37-rius gražiausius gyvenimo metus... Gaila, kad žmogus labai mylintis ir vertinantis gyvenimą... išeina truputį per anksti... Albinas buvo visada pozityvus žmogus, tėtis, senelis, prosenelis, dėdė, draugas...“, - rašė ji.

Išvaizdos puoselėjimas ir aktyvus gyvenimo būdas

76-ojo gimtadienio proga J. Bartaškienė kalbėjosi su naujienų portalu tv3.lt. Pokalbio metu moteris pasidalijo savo dabartine kasdienybe, papasakojo apie ryšį su vaikais ir vis dar nesibaigiančias savo svajones. Pirma tokia diena be vyro Praėję metai Joanai buvo paženklinti didžiuliu skausmu - po sunkios ligos mirė vyras Albinas, su kuriuo ji kartu praleido 37 metus. Likusi viena, šį gimtadienį moteris pasitinka be jai įprastos šventinės nuotaikos. „Man šie metai labai liūdni. Gerai, kad turiu didelį užimtumą, nes kitaip tik prisiminimais gyvenčiau - nuo vienos nuotraukos prie kitos, iš vieno kampo į kitą. Liūdna dar, žinokit. Bet ką daryti? Mes su vyru buvome labai linksmi, baliauni, pasidarydavome sau švenčių net ir be progos - jei tik per daug ar per skaniai pasigamindavome valgyti, kviesdavomės žmones. O dabar pirmi metai, kai esu viena namuose… Aš nepripratusi prie to“, - išgyvenimais dalijosi J. Bartaškienė.

Vis dėlto net ir sunkiausiu laikotarpiu Joana nesustoja - ji toliau dirba su savo moterų kolektyvu, ruošia naujas programas, važinėja po Lietuvą, repetuoja ir dalyvauja pasirodymuose. Pasak jos, būtent judėjimas ir veikla yra geriausi vaistai nuo liūdesio. „Mano kartos žmonės jau po truputį išeina, reikia su tuo susitaikyti. Bet aš pati dar turiu energijos, einu į darbą, tai - visi mano vaistai, kurie padeda užsimiršti. Mus visur kviečia, ruošiame naują programą su moterimis, šlifuojame, kad būtų įdomesnė, gražesnė. Pagalvokite - kur jūs dar rasite 50 moterų, kurios būdamos 70+ amžiaus, galėtų pasirodyti su vienoda apranga? Mes tokios unikalios. Nesvarbu, kad kartais ne ta ranka ar koja sumaišoma, bet aš visada sakau: graži, pasitempusi laikysena ir šypsena yra pagrindas“, - teigė ji.

Joanos kolektyve moterys ne tik sportuoja, bet ir švenčia gyvenimą. Anot pašnekovės, juk svarbiausia - ne skaičiai pase, o sveikata, judėjimas ir gera nuotaika. „Mes turime patalpą, kur po užsiėmimų susirenkame ir galime vienu metu daug gimtadienių atšvęsti. Visos noriai darosi jubiliejus, muzikantą pasikviečia. Mūsų vidurkis dabar yra 75 metai, vyriausiai - 87-eri. Štai, pavyzdžiui, buvusi daktarė, visada pasitempusi, linksma, su stimuliatoriumi jau 15 metų vaikšto. Kelios su klubų ar kelių sąnarių keitimais - ir vis tiek šoka. Mes niekada nekalbame apie ligas. Dabar jau nekalbame net apie anūkus - nebent apie proanūkius. Reikia švęsti, džiaugtis, kad gyveni. Mes nepergyvename, kad metai eina. Kad būtų sveikata, galėtum judėti, blaiviai galvoti - tai yra svarbiausia“, - tikino J. Bartaškienė.

Svarbiausia vertybė - pagarba Pasidomėjus, ar gimtadienio proga sulaukdavo staigmenų iš vyro, Joana su šypsena prisimena, kad jų santykiuose svarbiau buvo vienas kito pagarba ir supratimas. Kaip pasakojo moteris, jie abu buvo darbštūs, daug laiko skyrė profesijai ir būtent tai padėjo išvengti konfliktų. „Mano vyras tokiomis progomis visada sakydavo: „Tu žinai, ką nusipirkti, žinai, ko tau reikia, aš tavo skoniui niekada neįtiksiu. Tu tik duok sąskaitas arba pasakyk, kiek kas kainavo.“ Jis labai mane mylėjo ir gerbė. Aš buvau ta žodžio karalienė. Galiu sakyti, kad man gyvenime pasisekė. Mes abu buvome darboholikai. Jis energetiku dirbo net 57 metus, aš irgi visą laiką su darbu. Gal todėl namuose nebūdavo pykčių. Mes jau buvome supratę, kad reikia ne keisti vienas kitą, o džiaugtis vienas kitu. Reikia džiaugtis, kad meilė širdyje yra, kad norisi kartu būti kuo daugiau. Pagarba moteriai yra pats svarbiausias dalykas, gal net svarbesnis už meilę“, - įsitikinusi ji.

Tiesa, viena J. Bartaškienės svajonė - turėti dukrą - taip ir neišsipildė. Tačiau šiandien ji džiaugiasi artimu ryšiu su sūnumis ir jų šeimomis. „Vienam sūnui šiemet bus 55, kitam suėjo 51-eri. Jaunėlis Anglijoje jau 21 metus gyvena, bet dažnai atvažiuoja. Žinote, aš anksčiau vaikams liepdavau sakyti „jūs, mama“, kad nebūtų to „tu“. Galvojau, kad jei senatvėje pasakys „jūs, mama“, tai bus švelniau. Dabar pagarba mamai labai jaučiasi. Sako tik „mamele, mamele“. Ir žolę man nupjauna, ir ką reikia padaro. Labai myliu savo vaikus. Labai norėjau turėti dukrą, bet kadangi visą gyvenimą buvau tarp mergaičių ir moterų, gavosi tokia atsvara“, - atviravo J. Bartaškienė.

Širdyje rusena ne viena svajonė Nors kasdienybė pilna darbų ir veiklų, Joana prisipažįsta, kad širdyje dar gyvena ne viena sena svajonė. Viena iš jų - iki aštuoniasdešimties išmokti groti pianinu ir pagaliau skirti laiko tam, apie ką galvoja jau ne vienerius metus. „Turiu dar ketverius metus iki 80-ojo jubiliejaus. Jeigu iki tol neišmoksiu, tai svajonė ir liks svajone. Mokytojų turiu, tik laiko nelabai. Važinėju po visą Lietuvą, turiu paskaitų, savo grupėms skiriu po 10 valandų per savaitę. Dar galvojau namą keisti, bet čia daug prisiminimų, tai taip ir sustojau. Net buvau užsimaniusi naujesnės, didesnės mašinos - nuvažiavau į Vilnių, sumokėjau rezervacijos mokestį. Grįžusi pagalvojau, kad Albinėlis sakytų: „Durna boba, prisigalvojai nesąmonių. Tai ir pasakiau sau - stop“, - juokėsi ji.

Joanos teigimu, toks impulsyvus charakteris ją lydi visą gyvenimą, bet būtent tas polėkis neleidžia sustoti džiaugtis kasdienybe net ir vyresniame amžiuje. „Mano mintys tiesiog nenuspėjamos. Toks charakteris nuo pat jaunystės - puolu prie lentos, o mokytojas sako: Joana, pagalvok pirma. Tas impulsyvumas ir gerai, ir blogai. Juk žodis ne paukštis - išskrido, nesulaikysi. Dabar jau stengiuosi elgtis kitaip, bet tas mano charakteris vis tiek išlenda“, - šyptelėjo J. Bartaškienė.

tags: #joanos #bartaskienes #gimimo #metai

• Kaip išvengti priešlaikinio gimdymo
• Rekomendacijos dėl Panadol Vaikams naudojimo
• Tėvų pareigos
• Kaip išsirinkti kombinezoną naujagimiui
• Filosofiniai Vydūno darbai