Istorija - tai ne tik dideli įvykiai, bet ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias. Mūsų tėvų, senelių patirtys, net ir skausmingos, yra neatsiejama mūsų tautos istorijos dalis. Todėl privalome kalbėti, prisiminti ir išklausyti visus, kurie patyrė okupacinės valdžios represijas. Šie prisiminimai - tai liudijimas apie tai, ką teko išgyventi tremties metu, apie sulaužytus gyvenimus, apie prarastą jaunystę ir sveikatą, apie neišgydomas skriaudos žaizdas, kurios su amžiumi vis skaudžiau degina širdį.
Masinės trėmimų akcijos ir jų pasekmės
Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas „Pavasario“ (Весна) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Tą dieną iš Lietuvos buvo ištremta 105 000 žmonių. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė. Norėdama patikslinti išvežtųjų skaičių, sudariau Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas (1989 m. pristatytas rajonų Vykdomųjų komitetų finansų skyriams dėl turto grąžinimo), vardinį sąrašą, padariau išrašus iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų.
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą: „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai“, „Sąlygų ruošimas represioms“, „Represijos po Lietuvos aneksijos“, „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui pasibaigus“, „NKVD Ypatingasis skyrius“, kuri padeda suprasti, į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančioms teisinėms sąvokoms.
Gyvenimo beprasmybė ir praradimai
Mano gyvenimas paženklintas tremtinės dalia. Praėjo 50 metų, bet laikas nepajėgė užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi tos žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Neišbrauksi iš gyvenimo tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos.
Rusų rašytojas Maksimas Gorkis teigė, kad žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš mūsų pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo“, „be teisės grįžti į tėviškę“ ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR“. Tai tik didina skriaudą.
„Pasidalykime atmintimi“, - 1988 m. rugpjūčio 12 d. „Komjaunimo tiesoje“ kvietė gerb. Mečys Laurinkus. Labai atidžiai skaitau spaudą. Ten pasitaiko įvairių nuomonių. Kartais abejoju, ar nėra čia kokio šantažo. Pasekmės būtų baisesnės, nes dar daug tokių, kurie, padarę nusikaltimus, sėdi aukštose kėdėse ir nenori pripažinti tiesos. Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu.
Aš esu motina ir negaliu suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Pasakykit, kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę?
Liudijimai apie žiaurumus ir neteisybes
1944 m. Kūčių diena. Tą dieną atvažiavę rusų kareiviai su liaudies gynėjais surišo vyrui ir jo broliui rankas, mušė šautuvų buožėmis, žiauriai kankino ir grasino sušaudyti, spardė kojomis kaip gyvulius. Mes su vaikais prašėme pasigailėti ir klykėme, bet jie vis tiek nieko nepaisė. Labiausiai juos mušė ir kankino Prakapas iš Griciūnų kaimo. Visi jie elgėsi nežmoniškai. Ketverių metų Viktorą ir dvejų metukų Petrą nuogus išmetė iš lovos ant sniego, o mažiausiąją dukrą, gimusią 1944 m., suspėjo išsinešti kaimynė. Kai mane su vaikais paleido iš Daugų, kaimynas Karolis Tarasevičius parsivežė į savo namus. Likome nuogi, basi kaip stovim: viskas sudeginta, išplėšta, sunaikinta. Mano vyrą ir jo brolį Ciūnus išvežė į Sibirą, į Vorkutos anglies kasyklas. Jų neteisė. Jiems nebuvo iškelta byla.
1945 m. liepos mėnesį mano tėvo, Adomo Riklicko, sodybą apsupo rusų kareivių „garnizonas“ (įgulos būrys). Kareiviai buvo labai pikti: vyko miško „valymas“ ir nieko nenušovė. Jie reikalavo, kad tėvai pasakytų, kur slepiasi partizanai. Motina aiškino, kad mūsų namuose nėra nei partizanų, nei jokio bunkerio. Tada sustatė mus, septynis šeimos narius, sušaudyti (man buvo septyneri metai, bet gerai prisimenu, kas tada dėjosi): išrikiavo garnizono kareivius, apipylė benzinu namą, tvartą, klojimą. Gyvulius išvarė iš tvarto. Motina maldavo vyresnįjį pasigailėjimo. Neleido paimti vaikams net drabužėlių. Tokią karštą dieną buvome menkai aprengti. Kareiviai iš karto padegė visą mūsų sodybą. Stovėjome prieš ugnį. Motina nualpo, o kareiviai buvo pasirengę šauti į bėgančius partizanus iš ugnies. Niekas iš ten neišbėgo. Buvo labai karšta.
1945 m. balandžio 11 d. liaudies gynėjai, vadovaujami Biržio ir jo padėjėjų Stasio Lajausko, Giedrio ir kitų, atvyko į Buivydžių kaimą (Ukmergės apskr., Šešuolių valsč.) ir šešiems vyrams įsakė ruoštis į frontą. Buvo vidudienis, vyrai dirbo laukuose: arė, akėjo, ruošė žemę pavasario sėjai. Palikę nebaigtus darbus, Petras Repečka, Petras Žvirblis, Matas Kanapienis, Karolis Pociūnas, Stasys Kanapienis ir Karolis Kanapienis, lydimi liaudies gynėjų, išvyko į Ukmergę. Privažiavus Šeibokų mišką, šie nutarė susidoroti su beginkliais žmonėmis. Jie buvo žiauriai kankinami. (Megučių kaimo žmonės girdėjo pagalbos šauksmus.) Pusgyvius apmetę šakomis ir palikę miške stribai toliau siautėjo kaime. Apie šį įvykį artimieji sužinojo tik po savaitės. Pranešė žmogus, girdėjęs pagalbos šauksmus.
1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš Zuzanos ir Pranciškaus Vabalų šeimos, bevalgant pusryčius, liaudies gynėjai išsivedė iš namų jų sūnų Antaną Vabalą. Netoliese namų nužudė, arkliu parvilko lavoną į namus ir paskelbė „banditą“* sugavę. Tą pačią dieną areštavo tėvą Pranciškų ir paauglį sūnų Zenoną. Zenoną apdaužę paleido namo, o tėvas Pranciškus Vabalas daugiau į namus negrįžo. Be jokio teismo išgrūdo į Pečioros kraštus, ten ir atidavė dūšią Dievui. Šeima iš karto neteko trijų maitintojų, nes tuo metu armijoje tarnavęs sūnus Pranas Vabalas irgi negrįžo. Iš dalinio buvo pranešta, kad jis mirė.
1945 m. sausio 15 d. atvažiavę į Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Tarasų kaimą rusiškai kalbantys uniformuoti vyrai suėmė Aleksandrą Venslovą, gimusį 1900 m., ir pasivedę 500 metrų nuo namų nušovė. Liepė bėgti ir paleido automato seriją. Aleksandras Venslova devynerius metus iš eilės buvo seniūnas. Okupavus vokiečiams, ir vėl buvo išrinktas seniūnu.
1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir...
Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno“ partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 d. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė.
Tai įvyko 1947 m. lapkričio mėnesį - per Visus Šventus. Buvau aštuonerių metų. Tėvas jau buvo miręs. Gyvenome pamiškėje. Turėjome 6 ha žemės. Po nakties dažnai rasdavome ant durų prisegtus raštelius, kad išsikraustytume kitur, nes gresia išvežimas. Pagaliau ir apylinkės pirmininkas pasakė, kad gali išvežti Sibiran. Tuomet išsikėlėme. Mama mus išdalijo pažįstamiems ir giminėms, o pati slapstėsi tai vienur, tai kitur. Pavasarį Sibiran išvežė kaimynę Kairienę su dukra, nors ji turėjo tik 5 ha žemės. Mama mane atidavė pažįstamai Juknienei į Kartupių kaimą. Čia ganiau karves. Kadangi ne visos karvės buvo užrašytos, tai Juknienė sakydavo: „Kai pamatai ateinant stribus, greit bėk namo ir pasakyk man“. Vieną dieną taip ir atsitiko. Pamačiau ateinant visą būrį. Šokau bėgti link namų, o jie ėmė šaudyti ir šaukti: „Stok!“ Parbėgau namo išsigandusi. Atėję pas Juknienę, stribai puolė ją mušti, reikalaudami pasakyti, kur paslėpusi banditus, o aš įsikibusi į jos sijoną ir persigandusi šaukiau ir blaškiausi. Jie, nepakęsdami keliamo triukšmo, išmetė mane lauk ir dar liepė lipti į obelį, į pačią viršūnę. Kad greičiau lipčiau, pradėjo šaudyti. Sulig pirmais šūviais kritau žemyn, netekau sąmonės. Sako, kad po 4 valandų atsigavau ligoninėje. Paralyžiavo abi kojas, buvo sužalotas stuburas. Iki 16 metų šliaužiojau žeme.
Mano vyras, Kazys Grybas, gimęs 1906 m. buvo įkalintas už tai, kad atsisakė vaišinti stribus degtine. Įpykę surašė skundą, atseit radę vyrą šautuvą bevalantį, o paklaustas, ką su juo darys, esą atsakęs, kad stribus šaudys. Vyras niekada jokio šautuvo neturėjo.
Jonas Žemaitis, gimęs 1897 m., 1944 m. suimtas, neradus kaltės 1946 m. išteisintas. 1948 m. Jonas Bernatavičius, gimęs 1887 m., 1946 m. suimtas, 1948 m. paleistas ir tais pačiais metais su šešiais šeimos nariais iš aštuonių, išvežtas Sibiran. Mirė Igarkoje 1948 m.
Buvau suimtas ir įkalintas 1945 m., bet byla teisme neiškelta, todėl iš Norilsko 1946 m. per Ukmergės kalėjimą grąžino į laisvę. Prieš paleidžiant, vietinė valdžia konfiskavo visą mano turtą: gyvulius, javus, ūkio padargus, kuliamąją mašiną ir kitą inventorių, taip pat namų apyvokos daiktus, baldus. Konfiskavo ir nuo fronto pabėgusių brolių biblioteką, jų naujus baldus. Grįžęs, padedamas giminių ir kaimynų, vėl apsėjau laukus, pasodinau bulves, įsigijau arklį, karvę, paršų, vištų... Pradėjau gyventi iš naujo. Bet neilgai. 1948 m. vėl buvau ištremtas į Tolimąją Šiaurę, šįkart į Igarką.
Tėvas mirė nuo žarnyno uždegimo. Broliai: Vaclovas, gimęs 1917 m., Albinas, gimęs 1920 m., žuvo. Trečias brolis Juozas, gimęs 1915 m., išbuvęs 22 metus kalėjime, grįžęs mirė.
Senelis, motina ir brolis 1948 m. išvežti. Senelis mirė Igarkoje 1948 m., motina - 1952 m. Aš 1951 m. buvau išvežta į Irkutsko sritį.
1946 m. į sodybą atėjo kareiviai ir stribai. Alfonsas Kazlauskas su dukrele buvo gryčioje. Jį išsivarė ir netoli namų, prie Musės upelio, pašovė. Sužeistas įkrito upelin, jį ištraukę pribaigė.
Trys broliai nušauti stribų: Antanas Pažereckas, pamestas milicijos kieme, Jonas Pažereckas išvestas iš namų ir prie miško nušautas, o 1948 m. gegužės mėn. grįžęs į tuščius tėvų namus nušautas ir Stasys Pažereckas.
1945 m. vasario 5 ar 6 d. prie pat Vindeikių pradžios mokyklos buvo pamesti nužudyti, nuogai išrengti penki partizanai. Tarp jų - mano brolis Juozas Naraškevičius. Buvo pritrenkti negirdėto žiaurumo, o vaikai, Juozo sūnus su manuoju, pasibaisėję okupacine valdžia, slapta nuo tėvų išėjo į mišką.
Šešioliktus metus einantis sūnus Henrikas pasišovė sutramdyti, tiksliau sunaikinti, nepaprastai žiaurų, šaudžiusį žydus, o dabar su įniršiu žudantį niekuo dėtus pamiškės gyventojus stribą Petrą Stankevičių iš Musninkų valsčiaus. Pirmą kartą paėmęs naganą į rankas šovė ir, žinoma, nepataikė. Už tai buvo NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų su turto konfiskavimu.
1948 m. gegužės 22 d. Neaišku, kokius nusikaltimus buvo padarę vos 14 metų tesulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai, nuteisti karo tribunolo penkeriems - dešimčiai metų, ir tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities bei dvylikos metų Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus Raudonėnų kaimo.
Remiantis mokesčių inspekcijos 1989-1993 m. duomenimis, už darbą įkalinimo vietose gavo kompensacijas 1940-1953 m. *1940 08 24 naujai sudarytoje Ukmergės apskr. 1947 12 21 sudaryta Anykščių apskr. sujungus dalį Utenos ir Ukmergės apskr. 1948 12 17 sudaryta Širvintų apskr. sujungus dalį Ukmergės ir Vilniaus apskr. 1950 06 20 įsaku „Dėl LTSR administracinio-teritorinio padalinimo" vietoj Ukmergės apskr. įkurti Kavarsko, Smėlių, Ukmergės ir Širvintų rajonai. Dalis Ukmergės apskr.
Pasipriešinimas ir kova už laisvę
Kai kurių žmonių likimai susiję su pasipriešinimu ir kova prieš okupacinę valdžią. Pavyzdžiui, Adomas Adžijauskas 1944 m. prie vartų rado sužeistą sūnų Juozą, vežė ligoninėn, bet šis pakeliui mirė. Pašarvojo namuose. Atvažiavusi iš Butrimonių liaudies gynėjų* gauja apsupo sodybą, išvarė susirinkusius į šermenis žmones, lavoną pagriebė iš karsto, išnešė iš namo ir užmetė ant rogių. Karstą įmetė svirnan ir uždegė. Taip pat padegė tvartą. Norėjo padegti ir gyvenamąjį namą, bet pasitarę numetė degantį pagalį ant žemės. Išvaryti iš laidotuvių žmonės išsigandę žiūrėjo į šį vaizdą. Stribai šaudė ir džiūgavo, kad iš šios sodybos ir šeimos liks tik pelenai. Įsiliepsnojus gaisrui išvažiavo, kartu išsiveždami lavoną, kurį Butrimonyse pametė ant akmeninio rinkos grindinio, nuplėšė drabužius ir vakare juos iškeitė į degtinę. Visus ten buvusius lavonus nuvežė prie balos šalia miestelio ir užkasė.
Kai buvo metas eiti į kariuomenę, Bronius Gvozdas, kaip ir daugelis kaimo vyrų, išėjo į mišką**. Tik neilgai slapstėsi: stribų buvo sužeistas ir atgabentas į Ukmergės ligoninę. Čia dieną naktį prie jo budėjo rusų kareivis. Draugams pavyko apgauti sargybinį ir Bronius, virvėmis nusileidęs pro langą į kiemą, pabėgo su saviškiais. Dėl peršauto klubo sąnario negalėdamas vaikščioti, jis jojo...
Norkų žmonės pažinojo kaip ypač nedorą. Mano vyras, Kazys Grybas, gimęs 1906 m. buvo įkalintas už tai, kad atsisakė vaišinti stribus degtine. Įpykę surašė skundą, atseit radę vyrą šautuvą bevalantį, o paklaustas, ką su juo darys, esą atsakęs, kad stribus šaudys. Vyras niekada jokio šautuvo neturėjo.
Laisvės kovų paslaptys. Kalniškės mūšis
Sunki kasdienybė ir pasipriešinimas okupacijai
1970 m. už vaikų katekizavimą buvo iškelta kun. Antanui Šeškevičiui baudžiamoji byla. Teismas vyko Molėtuose 1970.IX.7-8 d. Teismas vyko nuo 9 iki 18 val. Liudininkų tarpe buvo pagyvenusių, kolūkyje išvargusių daugiavaikių motinų, viena po skrandžio operacijos 4 vaikų motina, vienas karo invalidas - be kojos, kuriems taip ilgai stovėti buvo labai sunku. Į teismą buvo iškviesti apie 17 vaikų, tarp 7-10 m. amžiaus, ir jų tėvai liudininkais. Vaikus dar prieš teismą gąsdino Dubingių aštuonmetės mokyklos direktorė kartu su keliais čekistais. Jie prievartavo, net stumdė ir mušė vaikus, kad tie pasirašytų po jų suredaguotais kunigą kaltinančiais pareiškimais, esą „kunigas bažnyčios salėje mokė vaikus religijos“. Iš 17 pasirašė tik 4, bet ir šie 4 per teismą pasakė, kad pasirašė verčiami ir išsigandę, nežinodami net pareiškimo turinio. Visus liudininkus, jų tarpe ir vaikus, iki parodymų teisme laikė po vieną atskirai. Pareigūnai visaip gąsdino ir grasino vaikams ir tėvams, reikalaudami teisme liudyti, jog kunigas vaikus mokė religijos. Teisme jie visi vieningai paliudijo, kad tėvai patys ar jų artimi giminės išmokė vaikus tikėjimo tiesų, o kunigas tik patikrino jų žinias. Todėl prašė juos, tėvus, o ne kunigą, sodinti į kalėjimą. Tik į jų žodius niekas nekreipė dėmesio.
Po kun. A. Šeškevičiaus teismo labai greitai buvau iškviesta į Vilniaus KGB, kur čekistas Gudas ir čekistas Kolgovas barė mane, kad išdrįsau kun. A. Šeškevičiui pasamdyti advokatą. Gudas grasino išmesti mane iš darbo, atimti kooperatinį butą, išvyti iš Vilniaus, susidoroti su mano broliu Jonu Sadūnu... Atsakiau, kad su džiaugsmu sutinku už tiesą pakentėti. Čia Gudo nervai neišlaikė, ir jis, trenkęs durimis, išbėgo iš kabineto. Įsitikinę, kad jų grasinimų neišsigandau, paleido, bet nuo to laiko, anot Kolgovo, sekė mano kiekvieną žingsnį. Dažnai mane visur sekiojo du-trys KGB agentai.
1974 m. rugpjūčio 27, pasimeldusi Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje, pareidama namo, parsinešiau „LKB Kronikos” 11 nr., pasiryžusi perrašyti. Kartu parsinešiau a†a kan. Petro Raudos padovanotą mažą rašomąją mašinėlę. Įeidama į savo butą Architektų 27-2, tarpduryje sutikau brolį, išeinantį į polikliniką, ir net nespėjau su juo pasikalbėti. Savo kambaryje pradėjau perrašyti „LKB Kroniką”. Tai išgirdusi mūsų buto kaimynė - KGB informatorė, ko tada net neįtariau, paskambino telefonu į KGB ir pranešė, kad aš rašau mašinėle. Apie tai man per tardymą išsitarė maj. „Tau visų gaila, o tavęs nepagailėjo, vos pradėjai rašyti Kroniką, tavo kaimynė mums tuojau telefonu apie tai pranešė”. „Jei ji tai padarė įsitikinusi, kad daro gera - gerbiu ją, o jei dėl išskaičiavimų, labai jos gaila”. Ta pati kaimynė - pedagogė, kai atvažiavę čekistai apsupo namą, jų pasiųsta bėgo į polikliniką sužinoti, ar greitai brolis sugrįš namo, mat čekistai nutarė į butą įeiti kartu su juo ir taip netikėtai užklupti mane berašančią. Jie taip ir padarė: kai tik brolis sugrįžo, į mūsų butą sugriuvo visas būrys čekistų.
Staiga vienas iš čekistų nudžiugo, nes rado kelis man rašytus laiškus: „Laiškai!” Aš netikėtai greit prie jo prišokau ir, išplėšus iš rankų laiškus, suplėšiau juos į skutelius, o čekistas šaukė: „Atiduok!” Greit įšokau į šalia koridoriuje esantį tualetą ir stipria vandens srove viską nuleidau kanalizacijos vamzdžiais žemyn. Čekistai tokios staigios mano reakcijos nelaukė, o kai susigriebė - buvo per vėlu. Taip nuo tardymų, o gal ir kratų buvo išgelbėti man rašę žmonės.
„Už tai uždarysime tave į psichiatrinę ligoninę, - grasino Petruškevičius, - ten bus 100 kartų baisiau nei kalėjime!” Kai neišsigandau, jis žadėjo mane išleisti į laisvę, jei pasakysiu, iš ko gavau „LKB Kroniką”. Taip čekistai per tardymus nuolatos nusikalsta, ir visi jie turėtų būti patraukti į baudžiamąją atsakomybę, pagal BK 187 straipsnį: „Vertimas duoti parodymus - Asmens, darančio kratą ar parengtinį tardymą, vertimas duoti apklausos metu parodymus, pavartojant grasinimus ar kitokius neteisėtus veiksmus, - baudžiamas laisvės atėmimu iki 3 metų. Ta pati veikla, susijusi su smurto pavartojimu ar pasityčiojimu iš apklausiamojo asmenybės, - baudžiama laisvės atėmimu nuo 3 iki 8-rių metų”. Nieko neišgavęs per tardymą, čekistas Petruškevičius liepė kareiviui mane nuvesti į KGB požemį - tardymo izoliatorių. Uždaro vienutėje. Atėjusi moteris mane iškrėtė, atėmė viską, net kryželį nuo kaklo, rožančių, medalikėlį. Po to pervedė mane į atskirą kampinę kamerą, kurioje vieną išlaikė apie 17 parų. Nors kameroje buvo labai karšta, trūko oro, mano nuotaika buvo labai gera, kad mane suėmė vieną ir nieko neįpainiojau. Dėkodama Dievui, giedojau giesmes, o kareiviai - sargai daužė į kameros duris ir šaukė, kad nutilčiau.
KGB turi būdus nualinti tardomuosius, manydami, kad, nusilpus fizinėm jėgom, ir valia nusilps... Petruškevičius tardė mane apie 2 mėn. ir, neprakalbinęs bylos klausimais, mano bylą atidavė. Mane pradėjo tardyti tardymo poskyrio viršininkas Rimkus. „Bailiai jūs visi... Kai tik pas mus pakliūnate, visi kaip zuikiai į krūmus bėgate: tylite, į klausimus neatsakinėjate, parodymų neduodate...
Apie 2 mėn. su manimi vargo Rimkus ir, nieko neišgavęs, mane tardyti perleido tardymo skyriaus viršininko pavaduotojui Kažiui.
Pareiškime protestavau prieš moralinį chuliganizmą, kuriuo per tardymus užsimoja čekistai: papulk. Petruškevičius, majoras Rimkus ir Kažys. Jie, grasindami psichiatrine ligonine, prievartauja duoti parodymus. Pareiškime pabrėžiau, kad aš ne prieš psichekspertizę, bet prieš tą nuolatinį čekistų tyčiojimąsi iš žmogaus orumo ir kad aš sutinku geriau, jog jie mane muštų, nes fizinės žaizdos užgyja greičiau nei moralinės traumos.
Maždaug 2 savaites manęs nevedė tardyti, o po to gavau iš KGB prokuroro Bakučionio šitokį atsakymą: „Tardytojai turi teisę daryti psichekspertizę, bet šiuo atveju nemato tam reikalo”. Po Bakučionio atsakymo į protesto pareiškimą mane tardyti pradėjo nusipelnęs čekistas Vytautas Pilelis.
Pagal rusų priežodį, - atsakiau jam, - pažado 3 metus laukiama. Kolgovas sumišo ir ėmė išsiginti, esą, jie man nieko nežadėję, tai man prisisapnavę... Po kratos 3 čekistai nuvežė mane į KGB, o kiti, likę mano bute, be brolio ir be manęs, jo kambary padarė kratą, nieko ten „nelegalaus” nerasdami. Mane tardyti pradėjo kratai vadovavęs papulkininkis Petruškevičius.
Pagalbos prašymas ir patarimai
Sveikos mamytės, reikia jūsų pagalbos, kas esate gryžę iš UK gimdyti į Lt. Esu šiek tiek pasimetusi su Lietuvos įstatymais. Išvažiavau iš UK į Lietuvą, kai išėjau į dekretines, čia grįžusi apsilankiau pas daktarę privačiai, nes man viskas kainuojama vistiek. Ligonių kasose man buvo pasakyta gauti S2 forma, su ja man yra suteikta galimybė gimdyti Lietuvoje ar kitoje ES šalyje. Gal kas žinote ar man reikia deklaruoti parvykimą, bijau netekti savo dekretinių UK?
Sveikos esamos ir būsimo mamytės Jungiuosi prie jūsų, nes planuoju grįžti gimdyti į Lietuvą ir joje pasilikti. Šiuo metu dirbu UK full time noriu išlaukti iki dekretinių, kad neprarasti pinigėlių.
Sveika. Atbuvau aš ir iki dekreto ir išskridau 8men į Lt. Realiai viskas paprasta. Turejau biletus gruodžio 11d pries 2sav pasakiau savo midwife kad skrendu i savo sali gimdyt. Turejau toki lapa parsisiuntus is rainar kad uzpildytu jog galiu skrist. Mano midwife nusiunte mane i registratura ten sako paduosi ta lapa ir tavo GP uzpildys nu ir palikau ta lapa atejau jo pasiimti praktiskai pries skrydi sumokejau ~25£ dabar tiksliai nepamenu ir viskas isskridau. Gryzau cia susimokejau sodrai uz sveikata ir nuejau pas ginekologe ir sausio 27 pagimdziau. Labai dziaugiuos kad gimdziau Lt. Aj tik va esu nedrausta net kaip mama norejau nueit pas gine po nestumo apziurai pasake kad as nedrausta paskambinau ligoniu kasom tai pasake jei gaunu is uk kazkokias pajamas tai reiskia as ten drausta ir dvejose salyse negali draust valstybe jei noresiu lt apsidraut gali uk paprasyt sugrazint visus pinigus kuriuos gavau. Bet jei labai reikia gali nueit i sodra ir apsidraust pati. Menesiui 36e man atroda. Bet ta menesi kai jau bus laikas gimdyt butinai susimokek sodrai nes prasys kad sumoketum uz ligonines paslaugas. Nu tai va siaip viskas paprasta.
Ačiū labai už informaciją, neatrodo sudėtinga, bet dabar svarstomas klausimas ar Lietuvoj gimdyt ar Anglijoje ir grįžt su mažiuku į Lietuvą. nes bet kokiu atveju norim toliau ateitį kurti Lietuvoje... Nežinau kodėl, bet širdis linksta pagimdyti Anglijoje, tik baisu, kad bus sudėtinga su visu popierizmu ir grįžti jau su mažiuku, nes bus daug reikalų kraustantis iš vienos šalies į kitą..
Vietoj jūsų aš gimdyčiau Lt nes paprasčiau. Ir šiaip aš labai džiaugiausi po gimdymo kad visdelto lt gimdžiau.
Gyvenu jau 4 men Lt ir čia įdomi politika... Pagimdžiau vaiką Lt nuėjau į soc prašyt pinigų už vaiką ir tos vienkartinės pašalpos kadangi aš lieku čia gyventi tai ta vienkartinė gavau o dėl tu 30e 29e sako nepriklauso nes gauni iš uk dekretą kai pasibaigs jis tada ateik sumokesim nuo pat to mėnesio kai jis gime paskui norėjau užsirašyt pas gyd rrgistraturoj sako tu nedrausta nu jo sakau iš naujo nebemokėjau pinigų nes turiu 2men vaika ir mane turi draust iki 3metu sako nu nezinau skambinkis i ligonių kasa pasiskambinau sako jei gauni bet kokias pajamas iš uk tai reiškias jog esi ten drausta ir 2 šalis negali valstybė tavęs draust. Ta prasme jei Lt mane valstybė draus Uk gali prašyt susigrazint pinigus visus kuriuos man moka. Nu tai va likau neapsodraudus nuejau privačiai sumokėjau 20e ir gerai galvoju o kas men sodrai nežadu mokėt po 36e.
Išeisite į dekretą, grįšite į LT ir viskas bus gerai. Jums priklauso 9 mėnesiai apmokamo dekretinio laikotarpio. Aš pati taip dariau, išdirbau UK pirma 1 metus, o paskui išėjau į dekretą ir grįžau į LT. Kai grįžau, man apmokėjo visus nepanaudotus atostoginius ir dar likusią dekretinio laikotarpio dalį. Man dekretas buvo 12 mėnesių, bet apmokėjo tik 9. Taip pat man paskambino ir paklausė, ar grįšiu, pasakiau, kad esu grįžusi į savo šalį ir kol kas neplanuoju. Tada jie man sumokėjo už atostogas ir pasakė, kad jei apsispręsčiau grįžti, skambinti tiesiai vadybininkui, ir jis mane iškart priims į darbą. Tiesa, po tiek metų darbo UK, manęs ji nebedomina.
Negausite. Nes turėsite kartais pasirodyti, įrodyti, kad gyvena vaikiukas ten kur gauna išmokas. Jeigu ne, tai teks viską gražinti. Kad dekretas man priklauso tai čia 100% tik sąlyga kad turiu vienoj įmonei išdirbti 10 mėn.
Aš pati išlaukiu dekretą ir grįžtu į LT. Mano stažas buvo 1m agency ir 1m full time (būtent tame darbe, iš kurio į dekretą išėjau). Tai man normaliai viską išmokėjo. Kita mergaitė per agency dirbo ir berods nepilnus metus, tai irgi sakė gavo visus 9 mėnesius. O aš tada jau grįžau į LT, ir pas mane dekretas buvo 12 mėnesių, bet tik 9 iš jų apmokami, tai man jie patys paskambino, paklausė ar aš grįšiu, pasakiau kad esu grįžusi į savo šalį ir kolkas neplanuoju, tai sumokėjo prisikaupusius holiday'ejus ir dar pasakė, kad jeigu apsispręsčiau grįžti, skambinti tiesiai vadybininkui ir jis pasiims iškart į darbą. Tik tiek, kad atsikandžiau per šitiek metų jau aš tos UK. Nebelabai traukia. O kas dėl dekretų, tai reikia darbo sutartis pasiskaityti, dabar galvoju, gal kiekviena įmonė turi skirtingas taisykles?
Laisvės kovų paslaptys. Kalniškės mūšis
