Tapytas ant drobės, paveikslas „Jėzus ant Alyvų kalno“ yra ne tik meno kūrinys, bet ir kvietimas į dvasinę kontempliaciją. Šis įrėmintas gobeleno paveikslas, kurio dydis 31 x 26,5 cm, kartu su mediniu, plastiku dengtu rėmu, neša gilią religinę prasmę.
Šį paveikslą nutapė muzikologo tėvas Juozas Gedgaudas. Baigęs Petrapilio dailės mokyklą, jis grįžęs į Lietuvą mokytojavo Skuode, Plungėje, Joniškyje, o 1936-1945 m. - Kretingoje. Jo sūnus Edmundas Gedgaudas, šiuo metu sulaukęs 80 metų, prisiminė šį religinio turinio paveikslą dar nuo vaikystės. Jis ilgus metus jį saugojo kaip šeimos relikviją ir vėliau nusprendė padovanoti Kretingos muziejui.
R. Beniušis, muziejaus fondams perdavęs ir savo paties išsaugotą pogrindžio spaudos leidinį, pasakojo, jog J. Gedgaudo nutapytasis paveikslas yra austrų dailininko Džozefo Augusto Untersbergerio (1864-1933), pasirašydavusio Giovanni slapyvardžiu, kūrinio „Kristus Alyvų kalne“ kopija. Bažnytinio meno žinovė Skirmantė Smilingytė-Žeimienė teigia, jog šis austrų dailininko kūrinys nuo 1917 metų buvo platinamas didelėmis spalvotomis litografijomis, kurios paplito visoje Europoje.
Biblijinė istorija ir jos interpretacijos
Evangelijos pagal Morkų ištrauka, skaitoma sausio 7 dieną, aprašo svarbius Jėzaus Kristaus išgyvenimus. „Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis. Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, - nes vėjas buvo jiems priešingas, - apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu.“
Ši ištrauka perteikia Jėzaus iniciatyvą ir mokinių paklusnumą, tačiau kartu ir jų patiriamą baimę bei sunkumus. Jėzus, atleidęs žmones, kuriuos ką tik pamaitino, užkopė į kalną melstis, palikdamas mokinius vienus su gamtos stichijomis.
Malda ir kontempliacija: Jėzus Alyvų darželyje
Paveikslas „Jėzus Alyvų darželyje“ kviečia į gilią maldos ir kontempliacijos patirtį, kurią galima apibendrinti keliais aspektais:
1. Jėzaus iniciatyva ir mūsų gyvenimas
Medituojamoje Evangelijos ištraukoje centrinė figūra yra Jėzus. Jam priklauso iniciatyva. Tai Jis prispiria mokinius sėsti į valtį ir irtis į kitą krantą. Tuo tarpu Jis pats atleidžia žmones, kuriuos ką tik pamaitino stebuklingai padauginęs duoną. Šioje maldoje kontempliuokime Jėzų, kuris imasi iniciatyvos; stebėkime visus Jo veiksmus bei gestus; įsiklausykime į Jo žodžius. Atkreipkime dėmesį į tai, kokiu būdu Jis išsiunčia savo mokinius į kitą krantą, kaip meldžiasi ant kalno. Prašykime, kad ir mūsų gyvenime Jėzus būtų svarbiausias asmuo; prašykime sau troškimo patikėti Jam visą savo gyvenimą. Juk tai Jėzus pirmas imasi iniciatyvos, tai Jis vadovauja mūsų gyvenimui. Tai ne mes planuojame mūsų ateitį; mes tik ją atrandame ir priimame. Prašykime sau gilaus troškimo patalpinti Jėzų į mūsų gyvenimo centrą. Prašykime taip pat troškimo būti pasiruošus priimti Jo iniciatyvą ir Jo planus. Prašykime ir sau išminties bei dvasinės įžvalgos, kad vengtume primesti Jėzui savo žmogiškus poreikius, troškimus ir lūkesčius.
2. Mokinių angažuotumas ir paklusnumas
Apmąstę Jėzaus iniciatyvą mokinių ir mūsų gyvenimuose, atkreipkime dėmesį į mokinių angažuotumą ir jų paklusnumą. Mokiniai tuojau pat įlipo į valtį ir išplaukė į kitą krantą. Kontempliuokime mokinių vargą besiiriant per ežerą, priešingą jiems vėją, juos gaubiančią tamsą. Mokinių širdyse gimsta abejonės ir baimė. Vis dėlto jie ir toliau irkluoja į kitą krantą taip, kaip Jėzus jiems buvo liepęs. Atiduoti į Jėzaus rankas iniciatyvą mūsų gyvenime anaiptol nereiškia, kad patys būsime pasyvūs ir neveiklūs. Tam, kad galėtume priimti gelbstintį Jėzaus veikimą, reikalingas ir mūsų angažuotumas, mūsų pastangos, mūsų valia. Jėzus atskleidžia mokiniams savo planus, išsiunčia juos su misija, tačiau pats atsitolina į kalną melstis, tarsi būtų norėjęs pasitraukti. Jėzus palieka mokiniams laisvą veiklos lauką. Mat Jis nesielgia su savo mokiniais kaip su marionetėmis, kurių kiekvienas veiksmas yra kruopščiai surežisuotas. Valios pastangos ypač reikalingos tuomet, kai susiduriame su sunkumais ir nesėkmėmis vykdydami Jėzaus mums patikėtas užduotis. Besiiriančių per ežerą mokinių paveikslas gali būti mums labai artimas. Ši metafora tiksliai atspindi mūsų kasdienius vargus, kovas, sunkumus. Šioje kontempliacijoje prisiminkime pagrindinius mūsų gyvenimo sunkumus, mūsų vidines kovas. Ypač pamąstykime apie tas kovas, kurios mums atrodė kaip bejėgiškas irklavimas be vilties pasiekti kitą krantą. Pastebėkime, kad tokiose sunkiose situacijose tolimesnė kova ir vargas atrodė mums beprasmiški ir bevaisiai. Buvome linkę paneigti Jėzaus buvimą. Širdyje buvo kilęs noras suabejoti ir pabėgti. Paklauskime savęs, ar buvome tomis akimirkomis ištvermingi? Ar neatsisakėme tolesnės kovos? Ar buvome ištikimi?
3. Jėzaus malda ant kalno
Šioje vietoje mąstykime apie Jėzaus maldą ant kalno. Įsiklausykime į nakties garsus. Pamėginkime įsivaizduoti Jėzaus kūno maldos poziciją. Stenkimės išgirsti Jėzaus maldos žodžius. Prašykime malonės, kad galėtume širdimi ir mintimis būti kartu su Jėzumi Jo maldoje už mokinius, šiuo metu vargstančius ežere. Jėzus nuolat meldėsi už savo mokinius: meldėsi ant kalno, Jeruzalės šventykloje, Paskutinės Vakarienės kambaryje, Alyvų darželyje, ant kryžiaus. Padėkokime Jam už Jo ištikimą maldą už mus Jo Tėvo akivaizdoje. Prašykime, kad galėtume patirti nuolat esantys Jo maldoje. Jėzaus malda neapsiriboja trumpu atsidusimu į Tėvą, bet yra ilgas buvimas Tėvo artumoje. Jėzus tiesiog tveria maldoje. Prašykime sau malonės tverti maldoje. Malda - tai ypatingas būdas, kuriuo mes esame Jėzaus mokiniai. Jėzus yra pirminiai „maldos namai“, tai yra „susitikimo palapinė“ visiems tiems, kurie trokšta priartėti prie Tėvo. Kontempliuokime Jėzų, besimeldžiantį už mus ant kalno. Prašykime sau didžio troškimo Juo sekti. Tačiau mūsų malda negali tapti būdu pabėgti nuo gyvenimo; negali tapti ramios užuovėjos ieškojimu. Tvėrimas maldoje automatiškai neišsprendžia mūsų vidinių sunkumų, baimių ir nerimų.
4. "Drąsos! Aš Esu." - Jėzaus žodžiai mums
„Drąsos! Mokiniai irkluodami valtį pučiant priešingam vėjui nakties tamsoje neatpažino Jėzaus, einančio ežero paviršiumi. Jie pamanė, kad tai šmėkla. Šioje kontempliacijoje stebėkime Jėzų žengiantį ežero paviršiumi. Atkreipkime dėmesį į priešingą vėją ir bangas, kurioms Jėzus pasipriešina. Įsižiūrėkime į mokinių baimę, atsiradusią dėl besiartinančio „personažo“. Žmogus, gyvenantis vien savo baimėmis, klaidingai suvokia jį supančią tikrovę. Tokiam žmogui tikrovė yra tarsi pridengta jo subjektyvių baimių šydu. Žmogui, paskendusiam savo baimėse, atrodo, kad viskas jam kelia grėsmę. Dievas taip pat jam kelia grėsmę. Jėzus, ateidamas pas savo mokinius, trokšta išsklaidyti jų baimes: Drąsos! Aš Esu. „Ko mes neturėtume bijoti?“ - klausia šv. Jonas Paulius II savo knygoje „Peržengti vilties slenkstį“. Ir atsako: neturėtume bijoti tiesos apie mus pačius. Jėzus ateina pas mus mūsų nakties tamsoje tam, kad padėtų mums atskleisti ir išpažinti tiesą. Pirmiausia tiesą apie mūsų pilną baimės ir sutrikusią širdį, tiesą, rašomą mažąja „t“. Tačiau būtent ši tiesa mažąja „t“ spontaniškai mus atves prie Tiesos didžiąja „T“. Tiktai tiesa apie žmogų kartu su Tiesa apie Dievą-Žmogų gali pilnai nušviesti mūsų situaciją. Iš tiesų gali būti labai pavojinga atidengti žmonių silpnybių žaizdas, jei šalia nėra vaistų ir gydytojo. Ir jei tik šalia yra Jėzus, galime saugiai išpažinti savo baimes, sutrikimą, moralinį silpnumą. Silpnybių ir nuodėmių apnuoginimas be Jėzaus gali pagimdyti tik nusivylimą. Žmogus be Dievo tampa sau pragaru. Tik su šia drąsa ir jėga žmogus gali nugalėti visus pavojus, kylančius iš jo žmogiško silpnumo, nuodėmingumo ir baimės. Jėzus pats yra žmogaus jėga. Šioje kontempliacijoje dar kartą žvelkime į Jėzų, besiartinantį prie mokinių valties. Įsiklausykime į Jo žodžius: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ Šie žodžiai yra skirti betarpiškai ir asmeniškai kiekvienam iš mūsų konkrečioje mūsų gyvenimo situacijoje. Niekas negalės kelti grėsmės mano gyvenimui, jei tik priimsiu šiuos žodžius kaip pažadą, jei patikėsiu šiais Jėzaus žodžiais. Dėl Jėzaus artumo suprasime, jog mūsų gyvenimo dramos, kad ir kokios skaudžios būtų, neprivalo mūsų viduje sugriauti ir versti egocentriškai užsisklęsti. Maldos pabaigoje kalbėkimės su Dievo Motina, melskime Jos, kad Ji mums išprašytų iš savo Sūnaus drąsos malonę patiriamuose sunkumuose. Kalbėkimės su Jėzumi kaip su bičiuliu. Visų pirma padėkokime Jam už Jo žodžius: „Drąsos! Aš Esu.
Kiti paveikslai ir Jėzaus Alyvų darželio tema
Nors šis konkretus paveikslas yra unikalus, Jėzaus maldos Alyvų darželyje tema yra dažnai vaizduojama meno kūriniuose. Ji simbolizuoja Jėzaus kančią, pasiaukojimą ir maldos svarbą. Šalia dvasinės prasmės, paveikslas taip pat yra vertingas meno kūrinys, atspindintis dailininko talentą ir šeimos istoriją.
Daugiau informacijos apie panašius paveikslus galite rasti kitose kategorijose. Šiuo metu klientų komentarų apie šį Jėzaus paveikslą nėra.
tags: #jezus #alyvu #darzely #paveikslas
