Nesvyžiaus pilis, viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rezidencijų, šiandien yra ne tik turistų traukos centras Baltarusijoje, bet ir liudijimas apie gilias kultūrines bei gastronomines tradicijas. Radvilų giminės, valdžiusios šias žemes nuo XV amžiaus, palikimas yra neatsiejamas nuo LDK istorijos, meno ir netgi virtuvės.
Radvilos nuo pat XV amžiaus vaidino labai reikšmingą vaidmenį tiek Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK), tiek vėliau ir Abiejų Tautų respublikos tiek politiniame, tiek kultūriniame, tiek religiniame gyvenime. Jie užėmė aukščiausias valstybines pareigybes. Iš Radvilų buvo kilusi Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora. Radvilos buvo tiek aktyvūs protestantai, tiek uolūs katalikai. Jų plačios valdos, besidriekusios nuo Biržų Lietuvoje iki Olykos Ukrainoje leido giminei ne tik aktyviai reikštis politikoje, bet ir diktuoti tam tikras madas LDK kultūrai. Jau XVI amžiuje susiklostė kelios Radvilų linijos - Goniondzo ir Medilo, Biržų ir Dubingių ir Nesvyžiaus ir Olykos, kuri išliko iki pat šių dienų. Pastarosios šakos centru tapo būtent Nesvyžius.
Po Jono Radvilos mirties Nesvyžius kartu su kitomis valdomis XVI a. viduryje atiteko vienam iš žymiausių reformacijos Lietuvoje veikėjų Mikalojui Radvilai Juodajam, po to Nesvyžių valdė jau jo sūnus, kataliku tapęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jo pastangomis prasidėjo intensyvi Nesvyžiaus plėtra. Našlaitėlio laikais čia iškilo italo jėzuito Giovanni Bernardoni suprojektuota Dievo Kūno bažnyčia. Ši bažnyčia buvo ne tik pirmasis barokinės architektūros pavyzdys LDK, bet po ja buvo įkurta ir pirmoji vienos konkrečios giminės mirusiesiems skirta kripta.
Radvilų mauzoliejus ir gastronomijos tradicijos
Giminės mauzoliejai didikų giminėms buvo reikšmingi dėl kelių priežasčių: visų pirma, tai buvo aukšto socialinio statuso individams prideranti palaidojimo vieta. Tuo metu palaidojimas po bažnyčia liudijo aukštą individo kilmę ir nuopelnus. Kartu tai leisdavo mirusiajam būti arčiau pačios švenčiausios bažnyčios vietos, tai yra pagrindinio altoriaus ir laukti paskutinio teismo greta šventųjų relikvijų. Istorikas Martynas Jakulis pasakojo, kad laidojimas bažnyčioje leisdavo kartu užtikrinti mirusiojo atminimą. Čia už juos būdavo laikomos mišios. Apie juos primindavo epitafijos, koplyčios ir kiti bažnyčios interjero elementai. Galiausiai mauzoliejai konsoliduodavo gyvus ir mirusiuosius giminės narius, stiprindavo jos savivoką.
Pasak istoriko, visiškai suprantama, kodėl brolių pastangomis į Nesvyžių iš tolimos Bolonijos buvo parvežtas septyniolikmečio Kristupo Mikalojaus kūnas. Kitas Našlaitėlio sūnus Aleksandras Liudvikas pasitikdamas mirtį toje pačioje Bolonijoje 1654 metais prašė palaidoti Nesvyžiuje šalia tėvų. Mirusiojo valia buvo įvykdyta ir bažnyčios kriptoje jis atgulė po septynių mėnesių.
Pasak istoriko, giminės moterų ir vyrų atminimas buvo įamžintas ir Žuvelės užsakymu skulptoriaus Antano Zavuskio iškaltomis antkapinėmis lentomis. Jose buvo įrašytas mirusiojo vardas ir įvairūs laikotarpiai: gimimo ir mirties metai, vieta. Antkapinės lentos, kurių dalis laikui bėgant, deja, dėl drėgmės ir kitų priežasčių tapo neįskaitomos. Pasak jo, jos yra reikšmingos ne tik, kaip paminklai konkretiems mirusiesiems, jos atspindi ir kelis šimtus metų siekiantį giminės atminimą ir kolektyvinę savivoką. Per daugiau nei 300 metų Nesvyžiuje susiformavo labai įspūdingas kompleksas susidedantis iš 71 karsto ir sarkofago. Dydžiu Radvilų kripta išsiskiria bendrame Europos kontekste, ir yra lyginama, pavyzdžiui, su Habsburgų kripta Vienoje.
Istorikas konstatavo, kad vykstant karams, keičiantis santvarkoms, ištikus įvairiems kataklizmams, kripta patyrė labai daug žalos. Iš dalies buvo suardyta palaidojimų tvarka. Gerai žinoma, kad 1905 metais veikė iš Lenkijos atvykusi komisija, kuri tikrino palaidojimus. Tarpukariu kripta bent kartą buvo užlieta potvynio metu. Po Antrojo Pasaulinio karo čia darbavosi sovietiniai antropologai. Vėliau, kai Nesvyžiaus pilyje pradėjo veikti sanatorija, jos gyventojai mėgdavo leistis į saviveikliškas ekskursijas. Galiausiai tapo nebeaišku, kur ir kas palaidotas, ir iškilo būtinybė sutvarkyti šį unikalų paveldo objektą.
Didžioji mįslė tyrėjų laukė sarkofage numeris 2. Čia jie tikėjosi rasti Elžbietos Eufemijos palaikus. Tačiau, kaip pasakojo antropologė J. Kozakaitė palaidojimas buvo unikalus, išsiskiriantis. Palaikai iš sarkofago nebuvo iškelti, asmuo buvo visas apvyturuotas, jo kojos, abi rankos, netgi kiekvienas pirštas atskirai. Asmuo turėjo labai dideles pirštines uždėtas ant abiejų rankų ir labai dideles kojines ant kojų. Veidas buvo užteptas kažkokia neįprasta mase. Pirma mintis, pasižiūrėjus į šiuos palaikus buvo, kad tarsi buvo siekiama kažką paslėpti. Galbūt, ligą ar ligos požymį ir pasirinktas toks metodas - apvynioti visą kūną, uždėti masyvias pirštines, veidą užtepti kažkokia kauke.
Restauratorei V. Lukšėnienei labiau patinka antrasis - egiptietiškas variantas. Pasak jos, jį iš dalies patvirtina ir atlikti cheminiai tyrimai, kurių metu buvo ištirti audiniai, morfologiškai nustatytas pluoštas. Jų metu buvo nustatyta, kad storasis audinys yra lininis, o plonasis, kuris yra impregnuotas kieta neaiškia mase yra išaustas iš gana egzotiško ramie pluošto, kuris šiaip jau auga Rytų Azijoje, ir į Europą pateko tik XVI a. viduryje, o iki tol buvo naudojamas nuo seniausių laikų, tame tarpe ir senovės Egipte. Petroskopijos metodu ištyrus kietąją masę paaiškėjo, kad tai yra pušų sakai. Pasak mokslininkės, tai nieko nuostabaus, nes įvairių spygliuočių medžių sakai taip pat buvo naudojami baigiamajame kūnų balzamavimo etape senovės Egipte. Sudžiuvę sakai iš vienos pusės saugodavo kūną nuo aplinkos drėgmės poveikio, iš kitos pusės jie sudarydavo tarsi apsauginį kokoną, kuris neleisdavo trapiai mumijai subyrėti.
Šitame palaidojime buvo naudota ta pati technologija, buvo teptas dervos sluoksnis, buvo naudotas vyturas, ir tada vėl teptas dervos, sakų sluoksnis. Žinant, kad Radvila Našlaitėlis būdamas Egipte labai žavėjosi kūnų balzamavimu, net savo knygoje aprašė, kaip tie kūnai gerai išliko, man peršasi tam tikros išvados. Antropologė J. Kozakaitė pridūrė, kad visiems išvados piršosi, kad sarkofagas nr. 2 galėtų būti Našlaitėlio palaidojimas.
Mes nežinome, kokie patiekalai puikavosi ant valdovo ir didikų stalų „Gibraltaro puolimo“ dieną Nesvyžiuje. Tačiau Radvilų pavardė yra vienas populiariausių Lietuvos gastronomijos prekės ženklų pasaulyje. XVIII-XX amžiaus gastronomijoje priskaičiuosime kone 30 patiekalų, vadinamų „à la Radziwill“. Sterkas pagal Radvilas yra žinomas vokiškojoje gastronominėje kultūroje.
Sterkas pagal Radvilas
- 1 sterkas (maždaug 1,5 kg dydžio)
- 1 šaukštas sviesto
- 1 šaukštas kvietinių miltų
- 100 ml pieno
- 1 kiaušinis
- 1 didelė morka
- 1 saliero šaknis
- 1 petražolės šaknis
- 1 pastarnoko šaknis
- 1 ropė
- 1 didelis svogūnas
- Druska, pipirai
Gaminimas:
- Sterkas turi būti paruoštas farširavimui. Išimtą sterko mėsą reikia susmulkinti.
- Po to ištirpdyti dubenyje maždaug 1 valgomąjį šaukštą sviesto, įdėti pridėti truputį miltų, apie pusę stiklinės pieno ir pagaminti padažą.
- Padažą ataušinti, tada įmaišyti kiaušinio trynį, susmulkintą sterko mėsą, pagal skonį pagardinti druska ir pipirais.
- Viską pakaitinti, kad sutirštėtų. Šiuo įdaru iškimšti sterką.
- Į puodą sudėti pjaustytas daržoves, pabarstyti druska, pipirais, įpilti šiek tiek jautienos sultinio ir iškimštą sterką uždėti ant jų.
- Kepti orkaitėje kol iškepa žuvis (apie valandą). Kepimo metu žuvį laistyti jautienos sultiniu.
- Kai žuvis iškeps, nuimti ją nuo daržovių ir į daržoves įdėjus sviesto dar patroškinti, kad gautųsi padažas.
- Sterkas patiekiamas kartu su keptomis daržovėmis.
Kultūrinio turizmo objektai Baltarusijoje, tokie kaip Nesvyžiaus pilis, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, liudija apie turtingą istoriją ir daugiakultūrinį palikimą.
Nesvyžiaus pilis su aplinkiniais statiniais ir parkais sudaro unikalų ansamblį, kuris atspindi Renesanso ir Baroko epochos architektūros tendencijas. Tai vienas svarbiausių kultūrinio paveldo objektų buvusios LDK teritorijoje.
Istoriniai šaltiniai ir archeologiniai tyrimai padeda atskleisti giminės istoriją, jos įtaką LDK kultūrai ir visuomeniniam gyvenimui. Radvilų palikimas, įskaitant jų mauzoliejus ir gastronomines tradicijas, išlieka svarbiu Lietuvos istorijos ir kultūros dalimi.
tags: #jei #nesvizus #kiausiniai
