Krikštynos - tai viena svarbiausių ir iškilmingiausių šeimos švenčių, žyminti naujo žmogaus įėjimą į bendruomenę ir suteikianti jam vardą. Ši šventė ne tik religinis ritualas, bet ir gausybė senųjų papročių, tikėjimų bei tradicijų, kurios formavosi šimtmečius.
Kada ir kodėl skubėta krikštyti?
Senovėje gimus vaikeliui, stengtasi jį kuo greičiau pakrikštyti. Jei nebuvo skubos, laukdavo, kol vaikas sustiprės, ir tuomet veždavo į bažnyčią. Kraštutiniu atveju, kai matydavo, kad vaikelio gyvybė gęsta, nedelsiant būdavo atliekamas vandens krikštas. Senesniais laikais būdavo manoma, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus. Prie jo lovelės žibindavo žiburį ir saugodavo jį budėdami, nes tikėta, kad laumės gali vaikus sukeisti arba dar kas nors negero gali atsitikti tam vaikiui, nes tiesiog niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti, išskyrus jo tėvus. Atitinkamai pagal tai, kokioje religinėje kultūroje žmogus išaugęs, buvo numatomas krikšto metas ir krikšto apeigos. Kaip matome iš senųjų krikšto metrikų registravimo knygų, vaikas labai greitai po gimimo (2-7 dienų amžiaus) būdavo vežamas į bažnyčią ir pakrikštijamas. Tarp vyresnės kartos žmonių ir dabar randame, kad gimimo datos dokumentuose dažnai būna supainiotos, užrašyta ne ta data, kada gimė, o ta, kada krikštyta, tačiau jos nedaug viena nuo kitos skiriasi.
Jei vaikelis gimdavo labai silpnas, jį iš karto krikštydavo bobutė pribuvėja ar kas nors iš šeimos narių. Visiems buvo žinoma, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, jei tik pats yra krikštytas. Tai vykdavo labai paprastai: pirmiausiai ištardavo vardą, kuriuo krikštija kūdikį, toliau sekdavo žodžiai "Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios", tik nesakydavo „amen", tam, kad vaikas išgyventų, kad ta formuluotė nebūtų visiškai užbaigta. Vėliau, jeigu vaikas sustiprėdavo, jį nuveždavo į bažnyčią padaryti įrašus krikšto metrikų knygoje. Kunigui pasakydavo, kad vandens krikštas jau yra atliktas, tad kunigas patepdavo aliejais, atlikdavo kitas privalomas apeigos dalis ir dažniausiai vardo nebekeisdavo, palikdavo tą, kuris duotas vandens krikšto metu.
Vardo suteikimas ir jo reikšmė
Per krikštynas naujagimis gauna vardą, kuris daug ką nusako. Aptarkime, pavyzdžiui, vardą Jonas. Jei tai Jonas - žinosime, kad žmogus yra lietuviškos, jeigu Janis - latviškos, Janas - lenkiškos, Džonas - angliškos, Chuanas - ispaniškos, Hansas arba Ansis (Klaipėdos krašto) - vokiškos tautybės, ir taip dar ilgai galime vardinti viso pasaulio atitikmenis. Vardas yra ženklas, įvedantis žmogų į bendruomenę, ir bendruomenė imasi atsakomybės jį ginti ir globoti. Kartais vardą parinkdavo pagal gimimo datą. Sakydavo: „Ateina žmogus ir atsineša vardą". Kartais, atvežus vaiką krikštyti, pasižiūrima į liturginį kalendorių ir duodamas tą dieną užrašytas šventojo vardas. Taip vardas žmogui suteikiamas dar ir tam, kad dangiškoji globa turėtų konkretų adresatą. Ankstyvosios istorijos laikais buvo praktikos, kad vardą suteikdavo jau paaugusiems, kai būdavo įžvelgiamos tam tikros charakterio ar išvaizdos savybės. Tad ir vardai buvo nusakantys žmogų, pvz., Mantvydas „mąstantis ir matantis", Algirdas „visa girdintis", Ramutė „ramaus būdo"... Buvo tikimasi, kad žmogus toks ir bus. Kartais žmonės pakeisdavo vardus - mažą vaiką vadindavo vienaip, o vėliau iniciacijos apeigose duodavo tikrą vardą, kuris nulemdavo žmogaus vietą bei pareigas bendruomenėje.
Ar būdavo suteikiamas vienas vardas ar daugiau, priklausydavo nuo luomo. Didžiūnų, bajorų aplinkoje, pradėjus tobulėti suvokimui, kad tai yra giminė, kurios istoriją reikia išsaugoti, į žmogaus vardyną sudėdavo daug vardų. Dažnai duodavo vardą giminės įkūrėjo, kuris tose žemėse pasistatė pirmuosius namus, iš kurių po to išaugo kaimas ar miestelis. Taip pat, susijungus dviems didikų giminėms, vieną vardą duodavo iš motinos giminės pusės, kitą iš tėvo. Dar prisidėdavo keletas kitų giminių vardų bei kilmės vardas. Tačiau, kad ir kiek vardų bebūtų, vis tiek žmogaus gyvenime būdavo vienas pagrindinis vardas, kuris figūruodavo, į kurį remdavosi žmogaus asmenybė, todėl jis būdavo labai svarbus. Žmonės galvodavo, kad vardas turi įtakos žmogaus gyvenimui, todėl jį rinkdavo atsakingai. Dažnai duodavo šeimos geradario arba bendruomenės gerbiamo žmogaus vardą, arba šventojo - kad būtų globėjas danguje. Buvo sakoma, jog labai gerai, kuomet mergaitėms vardą parenka tėvas, o berniukams - motina.
Krikšto tėvelių parinkimas ir pareigos
Krikštatėvių parinkimas labai svarbus. Jei vaikas silpnas ir labai skubiai vežamas krikštyti, tuomet prašydavo bet ką, dažnai elgetas, kuriuos rasdavo prie bažnyčios, arba bažnyčios patarnautojus. Juo labiau, jeigu prieš tai jau buvo mirusių tos šeimos kūdikių. Buvo manoma, kad elgeta - žmogus arčiau Dievo, jo maldos stipresnės, nes jis nebeturi žemiškų turtų, kurie žmones į visas pagundas veda. Kviečiamam į krikštatėvius be itin svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę. Yra toks pasakymas: „svočia bagočka, o kūma tai jau rinktinė“. Krikštatėviai turėdavo būti žmonės, kurie yra pavyzdys, be to yra pakankamai gražūs, nes sakydavo, jei krikštatėviai su negalia, tai gali ir vaikas tokiu atsikrikštyt.
Nelabai norėdavo imti viengungių (senmergių, senbernių), tikėdavo kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus krikštatėvius, kadangi jie jauni, galės ilgai vaiką pagloboti, ypač jei patys tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Dažnai būdavo vienas iš motinos, kitas iš tėvo pusės. Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje, vistiek apsibars, balsą pakels ar grubesnį žodį pasakys, tad ir krikštijamam vaikui tai gali persiduoti - bus rėksnys. O kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami vienas kitu džiaugiasi, myli - tuomet ir vaiko charakteris bus labai malonus ir palankus. Tai tiko ir racionaliąja prasme: jeigu krikštatėviai - viena šeima, tuomet reikiant paramos į mokslus išleisti ar kokios kitos, viena šeima ir gali duoti vienos šeimos dalį, o iš dviejų šeimų vaikelis visada didesnę paramą gaus.
Krikštatėvių globą privaloma laiko evangelikai liuteronai iki sutvirtinimo, o katalikai dažniausiai iki tol, kol krikštaduktė ar krikštasūnis išteka arba veda. Dažnai krikštamotė savo krikšto dukrai turėdavo būti svočia, o krikštatėvis krikšto sūnui piršliu. Tačiau dažnai palankūs ryšiai išsilaikydavo visą gyvenimą. Atsisakyti krikštyti nesantuokinį vaiką nebuvo galima jokiu būdu, sakydavo, kad jis jau ir taip patyręs skriaudą, tėvo neturi, tad jį kaip tik būtina palaikyti. Vyresnės kartos žmonės net buvo gąsdinami, kad atsisakius tokiam vaikeliui dalią duot, ir jų turtas dalim išeis. Antra vertus ir pamasindavo, teigdami, jog Dievas iš vaiko dalios ir krikštatėviams geresnę dalį pridės.
Krikštynų papročiai ir simboliai
Krikštamotė dažniausiai pasiūdavo ir išsiuvinėdavo krikšto marškinėlius, nors kai kur, pavyzdžiui, Sūduvoje, yra tokia patarlė: „Nesitikėk krikštamotės marškinių". Tame krašte, ypač Šakių rajone, kiek tik gimdavo šeimoje vaikų, visus juos stengdavosi krikštyti tais pačiais marškinėliais, tada, sakydavo, labai broliai ir seserys bus vieningi, mokės vienas su kitu dalintis, nesipyks.
Krikšto tėvas vaikui dovanodavo didesnį pinigą ir saldainiais visus apdalindavo. Krikšto mama pasirūpindavo marškinėliais, nupirkdavo kryžiuką pakabinti ant kaklo. Vaikams nuolatos buvo primenama, kad jie turi krikšto tėvelius. Netgi būdavo tokia tradicija nuo Velykų iki Atvelykio eiti pas krikštatėvius vaikams priklausančio margučio. Jei netoli gyveno, eidavo pėsčiomis, jei toliau - tai krikštatėviai margutį su dovanėle atsiųsdavo arba patys lankydami atveždavo.
Krikšto žvakė yra labai svarbus krikštynų atributas. Ji turi būti saugoma visą gyvenimą, pakartotinai uždegama pirmosios komunijos metu ar per vestuves. Tiesa, ir Velykų šeštadienio liturgijoje yra numatytas krikšto pažadų atnaujinimas, užsidegus žvakes nuo didžiosios velykinės žvakės. Krikšto žvakė - amžinoji šviesa, kuri žmogui nušviečia kelią, parodo teisingą kryptį per gyvenimo sutemas ir ruošiantis amžinybės kelionei. Krikštas - tai vanduo ir ugnis. Vanduo - amžinoji gyvybė. O ugnis suteikia šventumą tai gyvybei.
Krikštynų šventės eiga ir vaišės
Išvažiuojant į bažnyčią, motina krikšto tėvams kūdikio vardą pašnibždėdavo į ausį. Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo. Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmas pasitinkančius pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą. Buvo sakoma taip: „Išvežėm pagoniuką (ar pagonytę), parvežėm, tarkim, Jonuką (arba Onytę)". Tuomet visi susirinkusieji prieidavo jų pasveikinti. Vėliau, įnešę vaikelį į pirkią, prinešdavo prie krosnies ir jo rankyte paliesdavo mūrą, kad vaikas nenutoltų nuo namų, būtų prisirišęs prie šeimos. Tuomet vaikelį nunešdavo mamai, o kūma iš karto jį išvystydavo, kad būtų greitas. Tuo metu svečiai sėsdavo prie stalo, ir po kurio laiko, mamai pamaitinus vaiką, bobutė išnešdavo jį parodyti svečiams. Kūmus sodindavo į garbingiausią vietą - krikštasuolę, kuri būdavo stalo gale, po šventaisiais paveikslais. Svečiai sėsdavo kuo tankiau, suspausdami kūmus, kad vaikučio dantukai būtų tankūs, be pradantės. Kūmus apdainuodavo, ir dažniausiai dainuojama būdavo intymiomis temomis, skatinant, kad pakrikštytasis kūdikėlis „atsivestų“ ir kitų brolių bei seserų, kad augtų ne vienas, ypač jei buvo pirmagimis.
Savo vaidmenį krikštynose turėdavo bobutė (pribuvėja), jei galėdavo likti šventėje, nebūdavo išvykus pas kitą gimdyvę. Jei jos nebūdavo, tai kartais tą žaidybinį vaidmenį atlikdavo mamos mama arba anyta. Bobutė svečius vaišindavo bobutės koše. Tai būdavo kelių rūšių grūdų [vėlesniais laikais - manų] košė, pagardinta saldumynais, razinomis, migdolais. Svečiai ragaudavo, girdavo ir duodavo bobutei po pinigėlį už tą košę. Bobutė pribuvėja turėdavo būti aukštos moralės, tvarkinga, protinga, nes tai - pirmas žmogus, kuris sutinka vaikelį, paima jį ant rankų. Krikštynose dalyvaudavo tik artimų, supratingų, linkinčių viso ko geriausio vaikeliui, žmonių ratas. Taip buvo tarsi formuojama gyvenimo pradžia, programuojamas prasmingo, laimingo gyvenimo modelis.
Krikštynose žmonių būdavo nedaug, užstalėje dalyvaudavo tik vedę žmonės. Net suaugęs jaunimas, išskyrus nevedusius kūmus, negalėdavo ten būti. Krikštynose yra kalbamos tam tikros kalbos, dainuojamos dainos - tai, ką jau išmano vedę žmonės, bet nenori, kad vaikai per anksti girdėtų. Vaikai tuo metu žaisdavo kieme arba atskirai klėtyje vaišindavosi, prižiūrimi paauglių giminaičių. Dažnai bėgiojantiems tiesiog įduodavo gabalą pyrago arba vadinamą „lėlės koją" - duonos su sūriu. Į krikštynas kviesdavo tiktai kaimynus ir artimiausius gimines. Seniau sakydavo, kad "geras kaimynas yra geriau už tolimą giminę". Kaimynystę žmonės labai vertino - atsitikus nelaimei, pirmas į pagalbą atskubėdavo kaimynas.
Specialių krikštynų valgių nebūdavo, tiesiog šventadieniniai valgiai - kiaušinienė, pyragas, sūris, medus, kūmo pirkti saldumynai... Išskirtinis patiekalas - tai bobutės košė.
Krikštynų papročių nykimas ir atgimimas
Krikštynų papročiai iki antrojo pasaulinio karo buvo nekvestionuojamas dalykas. Vienur krikštynos būdavo puikesnės, kitur paprastesnės, bet kad vaikas būtų nekrikštytas - neįsivaizduojama. Po antrojo pasaulinio karo, pasikeitus situacijai ir atėjus ateistiniam metui, krikštydavo labai paslapčia, dažnai nakčia arba kunigą kviesdami į namus. Be abejo, vaišių tokiais atvejais nekeldavo. Tuo metu buvo mėginama įvesti tarybinių vardynų ritualą, atliekamą kultūros namuose, palydimą kaukėto „gandro", pionierių ir spaliukų melo deklamacijų. Dabar krikštynos vėl sugrįžta. Tik kartais yra perlenkiama, daugiausia dėmesio sutelkiant ne į krikšto ritualo prasmę, o į kuo įspūdingesnes linksmybes po to. Dažniausiai būtent dėl to lūkuriuojama, kol vaikas gerokai paaugs, kol galės pats būti podiumo modelis ar pagrindinis krikštynų spektaklio aktorius. Anksčiau niekas taip ilgai nekrikštyto vaiko nelaikydavo ir nelaukdavo, kol pradės bėgioti ar taps modeliuku. Žmonėms vertėtų prisiminti svarbią tiesą: netgi pati puikiausia forma nepripildyta prasmės tampa tuštybės apraiška.
The History of Baptism | Israel baptized long before Christ | Chris Jack | Faith Ministries
Daugumoje šeimų ir šiais laikais krikštynos yra didelė ir svarbi šventė. Kūdikis pakrikštijamas bažnyčioje, iškeliamos vaišės. Kaip buvo seniau? Seniau svarbiausia buvo ne pačios krikštynos, o palydėtuvių į bažnyčią ceremonija. Kodėl mažylio vežimas krikštyti buvo toks svarbus? Mat katalikybę propaguojančiose lietuvių šeimose, baiminantis ankstyvo mažojo angelėlio pasitraukimo iš gyvenimo, tapo įprasta kūdikius krikštyti, praėjus dviems ar trims dienoms po gimimo. Mamos dažniausiai tuo metu dar būdavo neatsigavusios nei fiziškai, nei emociškai. Svečius jos sutikdavo ilsėdamosi lovose. Mažylį į bažnyčią veždavo krikšto tėvai. Beveik visoje Aukštaitijoje, Žemaitijoje bei Dzūkijoje jie vadinti kūmais, o Suvalkijoje bei Šiaurės Aukštaitijoje - podžiais (podis, podžius, podė). Nepatyrusius, pirmose krikštynose dalyvaujančius krikšto tėvus pas kunigą palydėdavo gimdymą priėmusi močiutė-pribuvėja. Tėvai vaikelio ir jo krikštatėvių laukdavo namuose. Krikštatėvius - kūmus - kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo būti gerbiamus kaimo žmones ar artimiausias gimines. Kūmų ar podžių misija turėjo ypatingą prasmę - mirus tėvams, jie įsipareigodavo globoti ir užauginti vaikelį. Krikšto tėvai krikštavaikiui negailėdavo ir patarimų, susitikdavo pasikalbėti. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ir Atvelykį būtinai turėdavo numarginti margutį krikšto vaikui.
Praėjusiam amžiuje krikštynoms suteikta kita, dvasingesnė, prasmė. Krikšto tėvai būdavo tarsi vaiko apsauga nelaimės atveju. Tikėdami svarbiu krikštatėvių vaidmeniu krikštavaikio gyvenime, tėvai dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones. Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi globojančias šeimas. Kai kuriuose Lietuvos regionuose vaikas turėdavo ne vienerius, o keletą krikštatėvių. Tie, kurie pasirašydavo bažnyčios knygoje, vadinti tikraisiais, o kiti - garbės krikštatėviais. Pastarųjų pareigos būdavo ne tokios sureikšmintos. Prieš išvykimą į bažnyčią tėvai ir kūmai užkąsdavo, išgerdavo. Tikroji puota vykdavo vakare - krikštatėviams grįžus iš bažnyčios. Svarbiausia krikštamotės dovana buvo krikšto marškinėliai. Krikšto drabužėlis turėjo būti baltas. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Jo baltumas simbolizavo tyrumą. Tai - Dievo drabužis. Apeigų metu jis įgyja magiškų apsauginių galių, todėl kiekviena motina saugojo savo vaikų krikšto marškinėlius. Senieji papročiai byloja, kad vaikelio krikšto drabužį turėtų pasiūti ir išsiuvinėti krikštamotė, nes tai simbolizuoja užsimezgantį dvasinį ryšį.
Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus sens lėčiau ir ilgai bus jaunas, sveikas, gražus. Krikštynų vaišių metu kūmams galiojo keletas draudimų. Jie turėjo sėdėti už stalo kuo labiau susiglaudę. Antraip, tikėta, vaikas bus retadantis. Pyktis irgi negalėjo, nes tuomet vaikas būtų neklaužada. Plepėti - bus liežuvautojas. Ką nors perkant derėtis - bus šykštus. Pargriūti - bus nerangus. Kelio atkarpa nuo namų iki bažnyčios buvo itin svarbi tiek kūdikiui, tiek krikštatėviams. Visoje Lietuvoje plačiai paplitęs tikėjimas, kad kūmai turi važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas nueis blogais keliais, ir risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus.
