Ribos vaikams reikalingos. Vaikas, augdamas, mokosi pažinti gyvenimą, todėl tėvams svarbu parodyti jam teisingą gyvenimo pusę. Nuo pat gimimo tėvai turėtų apsispręsti, kokia kryptimi jie auklės vaiką, ką nori parodyti, ko nori išmokyti, ko vaikui nenori leisti, o ką nori. Pavyzdžiui, nusprendus, kad vaikas visą laiką turi sėdėti labai ramiai, tai yra misija neįmanoma. Tačiau turi būti taisyklės, kaip ir kur valgoma - prie stalo ar prie sofos, ar vyksta bendros vakarienės, pusryčiai, pietūs, kaip šeima maitinasi, ką valgo. Turi būti apsibrėžimas, kokio gyvenimo šeima nori, kur link eina, kaip bus kalbamasi su vaiku, koks bus balso tonas, o jeigu jis elgsis ne taip, kaip norima, ką tėvai darys. Kai tėvai ruošiasi tėvystei, kai supranta, su kokiomis situacijomis gali susidurti, yra daug paprasčiau tas ribas sukurti ir jas pritaikyti.
Tačiau tikrai neįmanoma viskam pasiruošti prieš vaikui gimstant, nes visą laiką kažkas atsitiks kitaip. Dažnai girdime istorijų ir prigąsdinimų: pamatysi, gims vaikas, naktį nemiegosi, eisi iš proto, paskui jis nevalgys, o dar paskui jam bus pilvo diegliukai ir t. t. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, individualus, nors yra amžiaus ribos, amžiaus raida - kaip vaikas auga, ko jis mokosi, kada jis atsiskiria nuo tėvų, kada jam reikia įgyti tam tikrų naujų įgūdžių. Turbūt sunkiausias periodas tėvams yra nuo dvejų iki trejų metų - tai vadinamoji trečiųjų metų krizė arba ankstyvoji paauglystė, o paskui - paauglystės laikotarpis. Tai yra amžius, kai vaikai nori atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiški, o tėvams nėra lengva. Vaikai nori pajausti, ką jie gali. Vaikai nori patys apsirengti. Bet natūralu, kad jų gebėjimai dar nėra išvystyti taip, kad lengvai sagutes užsisegtų, užtrauktuką užsitrauktų, batukus užsirištų, kelnytes užsidėtų. Jiems tai dar nepavyksta, bet jie labai nori. Jie nori išreikšti savo nuomonę, kad reikalingas ne raudonas megztukas, o mėlynas. Jie mėgsta viskam prieštarauti, parodyti, kad „aš irgi turiu savo nuomonę, aš irgi noriu būti išgirstas“. Čia svarbus tėvų laviravimas, kiek bus leista, kiek uždrausta.
Labai dažnai prarandame kantrybę ir nusprendžiame, kad vaikui niekas negalima - ir to negalima, ir ano negalima. „Kodėl skirtingos kojinės? Taigi kaip tu atrodysi?“ O kas blogo, kad skirtingos kojinės? Mes kartais nepamatome, kad tam tikras ribas brėžiame vien tik tam, kad mums būtų patogiau, bet tos ribos nėra naudingos vaikui. Tėvai pasirenka tai, kas jiems įprasta. Jeigu trijų metų vaikas paėmė stiklinę, tėvai iš karto sako - padėk, nes išmesi. Taip, gali ir išmesti, visko gali būti. Kuris suaugęs nėra išmetęs indo iš rankų? Kiek esame sudaužę? Visko atsitinka, bet tam ir yra gyvenimas, kad mes mokytumėmės.
Ką vaikui gali nutikti, jei tėvai dažnai vartoja posakius: „Nenešk, išmesi“, „nebėk, nugriūsi“, „nelipk, nusisuksi sprandą“ ir t. t.? Kai vaikas bėga, o tėvai jam šaukia „nebėk, nusisuksi sprandą!“, jis toliau bėga, sprando nenusisuka. Išvada? Tėvai meluoja. Vadinasi, galiu tai daryti, nes nieko nebus, tiesiog nieko neįvyko, aš nenukritau. Kitą kartą, kai tėvai rėks „nekišk rankos į verdantį vandenį, nusiplikysi“, vaikas galvos lygiai tą patį - tos pasekmės nebus. Mes vaikui galime tiesiog gražiai pasakyti „sustok, duok man ranką ir einame kartu“. Vaiko poreikis yra bėgti, lankstyti, jis to nori. Jam reikia išsibėgioti, jam nėra smagu vaikščioti. Čia mes, suaugę, galime ramiai pasivaikščioti, o vaikui reikia bėgti, lakstyti, bet mes jį turime išmokyti - gali bėgti, bet, pribėgęs prie gatvės, sustok ir palauk manęs, aš ateisiu. Paaiškinkime vaikui, iki kiek, kur, kada ką gali daryti.
Vaikams galima leisti gana dažnai svajoti, bet yra tokie kritiniai momentai, pavyzdžiui, esant šalia gatvės, šalia perėjos, dar kažkada, kai vaikai privalo visada būti labai sąmoningi. Mes labai dažnai sakome, kad tik vaikai užsisvajoja, bet pažiūrėkite, kiek suaugusiųjų yra lygiai taip pat užsisvajojusių? O kartais - įnirusių į telefonus, nepakeliančių akių ir einančių tiesiai. Bet mes vaikus tarsi labiau pastebime, pamatome ir juos moralizuojame. Kritinėse situacijose mes neleisime vaikui bėgti į gatvę, mes jį sugriebsime už rankos. Jeigu jam prasidės isterija ir jis norės bėgti, mes jį sulaikysime, tikrai neleisime pajusti tokių pasekmių, palįsti po ratais. Tačiau, jeigu vaikas prie stalo aiškina, kad jis nevalgys, tai galime sakyti „prašau, tavo pasirinkimas, nevalgyk, pusryčiai rytoj 7 val. ryte, užkandžių nebus“. Tiesiog, tai padarome ramiai. Čia reikia leisti pajausti tam tikras pasekmes. Mes, tėvai, taip kartais linkę apsaugoti, o paskui nubausti vaiką. Tada vaikas nebesupranta, kas galima, o kas negalima.
Galima pasinaudoti tuo, kad dvejų trejų metų vaikas yra linkęs prieštarauti. Jeigu norėtume, kad vaikas valgytų sveikesnį maistą, galime vaikui sakyti - valgyk tortą pusryčiams, o jis sakys - ne, aš nenoriu torto, valgysiu salotas. Tačiau tai sunkiai įmanoma, nes torte yra didelis cukraus kiekis, todėl žmogui norisi saldumyno. Jis tikrai nepasirinks salotų vietoj torto. Tai nesuveiks. Kitoje situacijoje, kai kyla klausimas dėl batų apsiavimo, vaikas nori apsiauti pavasarinius batus žiemą. Jeigu sakysime, kad dėkis žieminius, jis prieštaraus. Tačiau jis nebūtinai prieštaraus. Jeigu vaikas nemato pavasarinių batų, jis jų ir nenorės. Bet, jeigu tėvai vienoje vietoje laiko vasarinius, pavasarinius ir žieminius batus, jis žiemą tikrai užsimanys pavasarinių batų, nes jam to reikia čia ir dabar. Natūralu, kad mes sieksime apsaugoti vaiką ir su pavasariniais batais jo neišleisime. Kartais sakau - tiesiog nesudarykite tų sąlygų matyti. Leiskite vaikui rinktis iš vienų ir kitų žieminių batų. Koks skirtumas, ar jis užsidės mėlynus ar raudonus žieminius batus? Mes suteikiame vaikui tą pasirinkimą - tu gali rinktis ir tai yra tavo sprendimas. Dar galime pabrėžti, kad „tai buvo tavo sprendimas, tu nusprendei“.
O jeigu vaikas nuspręs užsidėti vieną raudoną ir vieną mėlyną batą? Ir puiku, kas nuo to pasikeis? Kas atsitiks blogo? Realiai - nieko. Čia tik mums, tėvams, atrodys, kad būtų gėda, ką kiti pagalvos. Bet mes negalvojame apie tai, kaip jausis vaikas. Kartais, leidus tokį paprastą dalyką, vaikas gali jausti pasididžiavimą. Atsimenu, mano trimetis sūnus užsimanė eiti į prekybos centrą apsirengęs dinozauro kostiumu. Mano pirma mintis: „ne, kaip tu atrodysi prekybos centre su dinozauro kostiumu?“ Jis siaubingai užsinorėjo. Tada sustojau ir pagalvojau - o kas čia blogo? Kas blogo, jei jis vaikščios kaip dinozauras? Tai žmonėms net nesukels pykčio, kaip tik turbūt daugiau juoko, šypsenos. Mes leidome užsidėti dinozauro kostiumą. Su kokiu pasididžiavimu jis vaikščiojo prekybos centre su dinozauro kostiumu! Paskui sutiko braške apsirengusį suaugusį žmogų. Jie pasisveikino, padraugavo. Sako: „matai, mama, kaip visiems smagu, aš buvau dinozauras.“
Didelę įtaką vaikams daro tėvelių pavyzdys. Tai pagrindinė įtaka ir turbūt visam gyvenimui. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas būtų, jis mato tėvus, mato, ką tėvai veikia, kaip kažką daro. Jeigu vaikas nuo mažų dienų mato tokį paprastą pavyzdį, kad atėjus savaitgaliui tėvams reikalingas alkoholis ir šeštadienis prasideda nuo šalto alaus, tai vaikui formuojamas požiūris, kad šeštadienis ir turi prasidėti nuo šalto alaus, nes jis gaivina, nes yra smagu, įdomu, gera. Jeigu vaikas mato, kaip tėvai geria tą pačią „Coca-Colą“ ir sako „tu dar per mažas“, vaikas svajoja apie tai, kaip jis užaugs ir galės pajausti tą gėrimą, nes tai klasiška, tai daro suaugę žmonės. Arba tėvai vaikui sako: „tu valgyk brokolius, o aš pasikepsiu tai, kas man yra skanu: bulvyčių fri, picą, nes brokoliai ne man, bet tu valgyk“. Arba tėvai klausia: „kodėl nevalgai vaisių, daržovių“, o patys tėvai tuo metu atsidarę traškučių pakelį. Nesusiformuos pas vaiką įpročiai tokiu būdu. Jie matys tą pavyzdį, kad kažką galima daryti pasislėpus, kad tėvai sako viena, o daro kita ir tai yra normalu. Normalu ir meluoti, normalu sakyti netiesą, slėptis, apgaudinėti. Mes vaikams iš karto sukuriame tokį požiūrį - tai yra norma. Meluoti ir apgaudinėti yra normalu.
Jeigu tėvai pradeda nuo savęs, nerėkauja, nešūkauja, problemas sprendžia, kalbasi grįžę namo, vienas su kitu bendrauja, išsamiai padiskutuoja, išsamiai papasakoja viską „šiandien buvo sudėtinga situacija, pasimečiau, nežinojau, ką daryti, kalbėjausi, išsprendžiau, padariau, pasiekiau“, tada vaikai mato tą pavyzdį. Kai jie susidurs su problemomis, jie ieškos sprendimo, o grįžę iš mokyklos ar darželio pasakos, ką veikė, nes žinos, kad tėvai kalbasi. Tai yra pavyzdys, viskas prasideda nuo pavyzdžio. Jeigu matome, kad vaikas, kaip tėvai vadina, yra isterikas, pažiūrėkime į veidrodį.
Kiekvienas pasirenka pagal savo vertybes, ko jis iš gyvenimo nori. Ar jis nori matyti visur blogį, ar gėrį? Kai patys suprasime, ko norime, kokios ateities linkime vaikams, kokio norime vaiko, tada suprasime, kokie turime būti. Jeigu norėsiu, kad mano vaikas labai gerai mokytųsi, bet vaikas niekada nematys manęs skaitančios knygos, aš niekada nepasakysiu, kad mokausi, kad buvau mokymuose, konferencijoje, kurioje norėjau kažką naujo sužinoti, tada bus labai sudėtinga tai pajausti. Tada vaikas tai darys ne dėl savęs, o dėl tėvų. Kartais tėvai sako „turėk daug draugų“, bet patys su niekuo nedraugauja. Jie sako „būk draugiškas, dalinkis“, bet patys nesidalina, neduoda. Tada labai sunku. Tada reikalingos bausmės, griežtos ribos, nes mes vaikus auklėjame pagal tai, kokius norime matyti, kokie norime, kad jie būtų, bet ne pagal tai, kokie esame patys. Tada yra sunku.
Nuo senų laikų veidrodžiai siejami su daugybe prietarų ir įsitikinimų, pasižyminčių paslaptingu ir mistiniu charakteriu. Anksčiau žmonės tikėjo, kad veidrodžiai gali būti portalai į kitą pasaulį, atveriantys dvasioms praėjimą. Vienas stipriausių prietarų buvo tikėjimas, kad veidrodis gali „užrakinti“ mirusiojo sielą, neleisdamas jai pakilti į dangų. Todėl namuose, kuriuose būdavo mirusysis, veidrodžiai visada būdavo uždengiami, kad siela nebūtų sulaikyta ir toliau „neklaidžiotų“. Veidrodžiai namuose išties vaidina svarbų vaidmenį. Neteisingai pastatytas veidrodis gali sutrikdyti energijos balansą, pritraukti nesėkmę ir kitų nepageidaujamų pasekmių. Miegas prieš veidrodį gali rimtai paveikti jūsų sveikatą ir savijautą. Jei žmogus miegodamas mato savo atspindį veidrodyje, tai gali sutrikdyti jo energetinį lauką, o tai sukels nemigą, galvos skausmus ir depresiją. Be to, egzistuoja prietaras, kad veidrodis gali „perduoti“ per dieną žmogaus sukauptą negatyvumą. Tai gali pasireikšti neramiais sapnais, bloga nuotaika ir net fiziniais negalavimais. Ypač kenksminga miegoti vienam prieš veidrodį - manoma, kad tai gali paveikti asmeninį gyvenimą, sukelti celibatą ar nuolatinius konfliktus santykiuose. Jei esate susituokę, poilsis miegamajame prieš veidrodį gali sukelti įtampą santykiuose ir net neištikimybę.
Vienu rimčiausių pavojų vaikams laikomas veidrodžio buvimas priešais jų lovelę. Prietarai teigia, kad piktosios dvasios per veidrodį gali prasiskverbti į gyvųjų pasaulį ir išsinešti vaiko sielą. Tai gali sukelti ligas, silpnumą ir įvairius negalavimus. Jei norite išvengti neigiamų pasekmių, kurias gali sukelti veidrodis jūsų namuose, svarbu laikytis kelių paprastų rekomendacijų. Vienas iš variantų - pastatyti veidrodį priešais langą. Remiantis įsitikinimais, langą atspindintis veidrodis gali būti apsauga nuo piktųjų dvasių. Taip pat rekomenduojama priešais duris pastatyti langą, kuris padės apsaugoti jūsų namus nuo piktos akies ir žalos.
Namose, kuriuose auga kūdikis, turėtų būti ir veidrodis. Kiekvienas savo namuose turime veidrodį, ir ne po vieną, skirtingų dydžių, aukščių ir formų. Šis daiktas/objektas/žaislas kūdikius pradeda dominti apie 2-4 mėnesį. Gimęs kūdikis savęs neatpažįsta, nesuvokia savęs, kaip asmenybės. Pažinti save yra procesas, o veidrodis, kaip priemonė, prisideda prie šio proceso. Visi atlikti tyrimai teigia, kad laikui bėgant kūdikis ar vaikas pradeda suvokti ir išmokti atpažinti save veidrodyje, bei suprasti, kad žiūrėdamas į veidrodį mato save, o ne kitą žmogų. Kūdikį galite su veidrodžiu pradėti pažindinti apie 3-4 mėnesį - mažylį prinešti prie veidrodžio, kad žiūrėdamas į jį kūdikis galėtų stebėti save. Aišku, iš pradžių mažylis manys, kad veidrodžio atspindyje mato kitą žmogų, ne save. Žiūrėjimas į veidrodį skatina kūdikio gugavimą, bendravimą, įvairių garsų atsiradimą, vokalizaciją. 4-5 mėnesių kūdikis, žiūrėdamas į veidrodį, ne tik guguos ar reikš teigiamas emocijas, bet jau ir ties rankytes, norėdamas paliesti, patyrinėti, susipažinti su matomu atvaizdu. Atsiras smalsumas, susidomėjimas. Norėdami skatinti kūdikį tiesti rankytes, galite prie veidrodžio priklijuoti ryškius, spalvingus, skirtingų tekstūrų, formų, dydžių lipukus, tai dar labiau motyvuos ir skatins siekti norimo objekto, o pasiekus ragauti, įsidėti į burnytę, tyrinėti. 8-12 mėnesių kūdikiams veiklos prie veidrodžio lavina ne tik siekimo, griebimo, bet ir vidurio linijos kirtimo, akies-rankos koordinacijos gerinimo bei mėgdžiojimo, klausymosi ir kalbos įgūdžius.
Kaip suprasti, kad vaikas tikrai suvokia, jog mato save? Čia mums gali pagelbėti vaiko mėgstami žaislai. Dar vienas puikus metodas, kuris padeda suprasti, ar vaikas save atpažįsta veidrodyje, yra vadinamasis taško testas.
Pagal Montessori rekomendacijas įrengtame vaiko kambaryje dažnai ant sienos yra veidrodis. Nors konkretūs veidrodžio tikslai keičiasi kūdikiui augant, jo naudingumas išlieka pastovus. Visą vaikystę vaikas palaikys regimąją veiklą, judėjimą, pažinimo vystymąsi ir savarankiškumą.
Veidrodžio vaidmuo naujagimiams ankstyvoje kūdikystėje (0-6 mėn)
Vaikų psichologai mano, kad vaikai veidrodyje savęs neatpažįsta iki 18 -22 mėnesių, tačiau veidrodžio turėjimas yra įdomi stimuliacija, taip pat pažinimo pratimas. Kai kūdikis judina savo kūną žiūrėdamas į veidrodį, jis mato, kaip kitas kūdikis atlieka vienodus judesius. Vaikui gulint arti veidrodžio atsiveria atvira viso kambario perspektyva. Kai jų regėjimas pagerės, jie naudos veidrodį, norėdami ištirti kampus ir objektus kambaryje, taip pat savo tėvų ir globėjų veidus, kai jie įeina į kambarį. Gulėdamas ant pilvuko priešais veidrodį, kūdikis kelia galvytę, kad galėtų žiūrėti į savo veidą ir kambarį už jo.
Veidrodis judančiam kūdikiui (6-18 mėn.)
Kai kūdikis pradeda judėti, jis pats ropoja link veidrodžio. Šiuo metu palei veidrodį, galima pritvirtinti strypą, kad kūdikis galėtų įsikibti ir atsistoti. Strypas turėtų būti maždaug mažylio krūtinės aukštyje - tiesiai virš juosmens. Naudojant veidrodį kaip vizualinį padrąsinimą, kūdikis ilgainiui atsitrauks ant strypo ir pamatys, kad „kūdikiui“ veidrodyje sekasi taip pat! Taigi veidrodis ir strypas kartu palaikys jūsų kūdikio motorinius judesius.
Veidrodis jūsų mažyliui (15-36 mėn.)
Maždaug po 18 mėnesių mažylis supranta, kaip veidrodis veikia. Šiuo metu, kai žiūri į veidrodį, vaikai supranta, kad žiūri į save. Dabar galės išmokti praktinio veidrodžio naudojimo. Dabar mažyliui reikia matyti savo kūną. Šiame etape vaikui pasireiškia noras pasirūpinti savimi. Šalia veidrodžio padėkite krepšelį su šluoste, plaukų šepečiu ir parodykite, kaip šukuotis plaukus žiūrint į veidrodį ar kaip šluoste nusivalyti veidą.
Yra keli patarimai, kur nereikėtų kabinti veidrodžio:
- Nekabinkite veidrodžio ant durų, kambario ar spintos. Tokiu atveju veidrodiniai atspindžiai nuolat judės ir keisis, o tai gali sutrikdyti vaiko psichoemocinę būseną.
- Saugumo sumetimais nekabinkite veidrodžių su įtrūkimais, įbrėžimais ar kitokiais pažeidimais. Patariama rinktis veidrodį iš organinio stiklo, nes jis tvirtesnis ir atlaikys vaiko tyrinėjimą.
- Nekabinkite veidrodžio prie vaiko lovos, jog jis pabudęs neišsigąstų. Kadangi veidrodis stimuliuoja vaiką, esant veidrodžiui prie lovos, vaikui gali būti sunku užmigti.
- Įsitikinkite, jog veidrodis tvirtai pritvirtintas prie sienos ir nėra galimybės, jog jis užkris ant mažylio.
- Augant vaikui veidrodį reikėtų perkabinti.
Ar žinote, kad iki metų vaikas, žiūrėdamas į veidrodį, nesuvokia, kad mato save. Veidrodis gali būti įdomia žaidimų priemone, tai pagalbos priemonė vaiko savimonės raidai. Kūdikiai, pradedantys po truputį valdyti savo rankytes ir kojytes, ima suprasti, kad „čia esu aš“, „aš galiu pajudinti ranką“, „aš galiu apsukti antklodę“. Kai vaikučiai išmoksta sėdėti ir pastovėti, veidrodžiai tampa jų traukos objektu. Įdomu, kad iki metų vaikas nesuvokia, kad tas berniukas ar mergaitė veidrodyje yra jis/ji. Jam vaizdas veidrodyje yra tiesiog įdomu, kaip ir bet koks naujas žaislas. Į tai, ką jis mato veidrodyje, vaikas reaguos kaip į kitą vaiką. Mokslininkai yra atlikę eksperimentą su tokio amžiaus vaikais - yra užtepę dažų ant kaktos ar skruosto. Matydami save veidrodyje, vaikai nesupranta, kad išsitepę yra jie, jie nebando nuvalyti dažų. Vaikai, sulaukę 1 -1,5 metų (ir vėliau), supranta, kad „aš ir esu tas vaikas veidrodyje“, tada jie bando nusivalyti dėmelę nuo savęs. Susiformuoja supratimas, kad aš esu aš, ir yra kiti žmonės. Sakoma, kad veidrodis gali būti geriausias kūdikio lavinamasis žaislas. Jis mažyliui padeda suprasti, kaip atrodo jo kūnas, ir atrasti savąjį „Aš“.
Kodėl tai nepaprastai svarbu? Kad kūdikis galėtų vystytis ir tobulėti, pirmiausia turi suvokti, kad jis yra atskiras žmogus. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis gyvena nežinodamas, kad mama ir jis - du skirtingi asmenys, tai pradeda suprasti, kai „atranda“ savo rankytes. Maždaug trečią savo gyvenimo mėnesį kūdikis ilgai apžiūrinėja savo rankutes - pakelia jas prieš akis, varto, „skanauja“ kumštukus. Dar po dviejų mėnesių supranta, kad turi kojytes, kurias, stengdamasis „paragauti“ ir įstikinti kas tai yra, kilnoja į viršų. Kai mama paima ant rankų, vysto, maudo, rengia, kūdykis po truputį ima suprasti, kad jis turi kūną. Na, o veidrodis reikalingas tam, kad pamatytų save, suprastų, kaip atrodo ir sutapatintų savo atvaizdą su pačiu savimi. Kai pirmą kartą pamatys savo veidą veidrodyje, nesupras, kad žiūri į save, bet bus smagu žiūrėti į judantį atvaizdą, o 2,5-3m. amžiaus jau puikiai žinos, kad mato save patį. Veidrodis padeda greičiau susivokti, kad yra atskira asmenybė, suteikia vaikui daug žinių apie save. Tai be galo svarbu, nes nežinodamas, kas jis toks, mažylis negali gerai vystytis ir tyrinėti pasaulio. Labai svarbu, kad veidrodyje jis pamato savo veidą - akis, nosytę, plaukučius, įsimena, kurioje vietoje yra šios kūno dalys. Tik žiūrėdamas į veidrodį gali susipažinti su savo paties kūnu, kitaip tariant, su pačiu savimi.
Ką mato kūdikis veidrodyje?
- 2-3 mėn. Tai amžius, nuo kurio rekomenduojama supažindinti kūdikį su veidrodžiu. Paimkite mažylį ant rankų ir prieikite kartu su juo prie veidrodžio. Kūdikis tarsi užburtas žiūrės į savo atspindį veidrodyje, o atspindys „žiūrės“ į kūdikį. Kol kas kūdikis dar nesupranta, kad veidrodyje mato save, tačiau su didžiuliu susidomėjimu apžiūrinėja akis, plaukučius, nosytę. Jeigu atnešite prie veidrodžio, o kūdikis nekreips dėmesio į savo atvaizdą, matyt, jam ši veikla dar per anksti.
- 4-5 mėn. Šiame amžiuje veidrodis kūdikiui be galo įdomus. Mažylis tiesia rankytes į savo naująjį „draugą“, kaskart nusišypso savo atvaizdui veidrodyje. Šiuo gyvenimo tarpsniu kūdikis labai nori bendrauti, tad galite smagiai kartu leisti laiką. Galite prajuokinti, ar suteikti kūdikiui malonumą įvairiais eksperimentais. Pavyzdžiui, užmaukite mažyliui kepurytę ir prineškite prie veidrodžio. Taip pat galite paimti kokį žaisliuką ir parodyti jį veidrodyje, pasukioti į įvairias puses. Kūdikis tikrai ties rankutes į žaisliuko atspindį veidrodyje ir norės jį paimti, o kai negalės to padaryti, akyse pamatysite nuostabą.
- 6 mėn. Šio amžiaus kūdikis bandys surasti savo ir atspindžio veidrodyje „skirtumų“, mat jau bando palyginti, kuo skiriasi tikras vaizdas nuo atspindžio veidrodyje. Kai abu su kūdikiu atsistosite prieš veidrodį, jis lies jūsų veidą, paskui bandys paliesti veidrodyje esantį veidą. Matydamas mamą ir jos atspindį, kūdikis gali kraipyti galvytę ir smagiai juoktis - atsisukti tai į jus, tai į veidrodį. Ši veikla dovanos be galo daug gerų emocijų.
- 7-8 mėn. Nuo šios akimirkos iki maždaug pusantrų metų kūdikis labai domėsis savo atvaizdu veidrodyje. Jeigu atidžiai stebėsite, pamatysite pirmuosius ženklus, kad mažylis pradeda suvokti save kaip vieną visumą. Jis mojuoja rakytėmis, krykštauja, ir kartu stebi save veidrodyje. Iki tol jam plaukučiai, nosytė, rankutės buvo tarsi atskiros kūno dalys, o dabar jis pradeda pastebėti, kad turi vientisą kūną. Žiūrėdamas į veidrodį savo kūną pajunta greičiau, mat gali jį pamatyti.
- 9-11 mėn. Tai metas, kai kūdikis toliau, ir ko gero, dar labiau, domisi veidrodžiu. Jis bando sugauti savo atvaizdą rankutėmis, bučiuoja jį, glosto. Kartais bando nuropoti už veidrodžio ir paieškoti kito vaikučio, kuris ką tik į jį žiūrėjo. Kūdikis gali bandyti galvytę priglausti prie veidrodžio, tarsi norėtų išstumti lauk arba, priešingai, tiesia rankutę norėdamas pritraukti prie savęs savo atspindį.
- 12-15 mėn. Vaikutis, kurį aprengsite naujais drabužiais, norės pasižiūrėti į veidrodį, pasisukios į visas puses, tarsi mėgautųsi pats savimi. Jeigu paklausite, o kur mano dukrytė, o kur mano sūnelis, parodys piršteliu į atspindį veidrodyje. Tai reiškia, kad mažylis jau lyg ir suvokia, jog mato save, tačiau vis dar bando atspėti veidrodžio paslaptį ir nori apžiūrėti, kas slypi už jo. Tačiau stebėti save veidrodyje, pasimaivyti prieš jį - puiki veikla.
- 2,5-3 m. Tai metas, kai vaikutis pagaliau tvirtai žino, kad veidrodyje mato save patį. Nepraleiskite progos patys tuo įsitikinti, nes tai metas, kai mažylis „atranda“ savąjį „Aš“ ir tampa asmenybe.
Veidrodžių karalystėje
Norėdama pirmą kartą kūdikiui parodyti veidrodį, galite pasinaudoti vonios veidrodžiu. Kūdikis, ko gero, akies krašteliu jau matė savo atvaizdą, kai jį maudėte, ir juo susidomėjo, tad patenkinkite jo smalsumą. Kadangi veidrodis kūdikiui niekada neatsibosta, nupirkite jam žaisliukų su specialiai kūdikiams skirtais nedūžtančiais veidrodėliais. Iš pradžių pasižiūrėkite pati į veidrodėlį ir labai nustebkite, kūdikis turėtų susidomėti ir pats žvilgtelėti ten. Ilgainiui pats kūdikis suras tą žaisliuko vietą, kurioje yra veidrodis. Taip pat galite žaislinį veidrodėlį pakabinti ant lovytės šono - mažylis mielai į jį žvilgtelės ir pažais su juo. Eidama pasivaikščioti į lauką, pasiimkite veidrodėlį, parodykite kūdikiui, kaip jame atsispindi medžiai, vanduo, mašinos. Visa tai suteiks mažyliui daug naujos patirties ir įspūdžių. Žaisdama kartu prie veidrodžio padėsite vaikučiui atrasti patį save ir tapti visaverte asmenybe.
Ką dar galima nuveikti su veidrodžiu?
- Kūdikį prineškite prie veidrodžio ir klauskite: „Kas ten, kas ten žiūri?“ Palaukite, kol pasižiūrės į save patį ir užfiksuokite žvilgsnį, tada atsukite į save ir pasakykite pavyzdžiui „Ogi sūnelis į mamytę žiūri.“
- Atsisėskite kartu prie veidrodžio, sau už nugaros laikykite žaisliuką taip, kad kūdikis pamatytų jį veidrodyje, luktelėkite, kol bandys siekti ir pasieks stiklą, ir vėl paslėpkite už savęs.
- Išmokykite vaikutį daryti įvairias grimasas. Kartu su juo prieikite prie veidrodžio ir jas pakartokite. Tai linksmas žaidimas, į jį gali įsitraukti visa šeima. Galite prie veidrodžio pabandyti pavaizduoti kaip loja šuniukas, miaukia katytė, mūkia karvytė.
- Prieikite su kūdikiu prie veidrodžio ir klauskite: „Kur nosytė?“ Jeigu dar nemoka parodyti pats, jūs prisilieskite prie kūdikio nosytės, o jis tegul stebi visa tai veidrodyje. Tada klauskite, o kur burnytė ir t.t. Kūdikis girdės ir matys kaip atrodo jo kūno dalys, ir greičiau jas įsimins. Kai mažyliui sueis metukai, atsisėskite prie veidrodžio ir sakykite: „Čia mano nosis“ ir bakstelėkite į veidrodį. Klauskite, o kur tavo nosytė. Paimkite vaikučio pirštelį ir parodykite, kur jo nosytė.
Prietarai
Mūsų protėviai manė, kad veidrodis yra tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, todėl į jį nežiūrėdavo naktį (kad jame nedingtų amžiams). Neleisdavo į veidrodį žiūrėti besilaukiančioms moterims, kad kitas pasaulis nepasiimtų jų vaikelio. Taip pat buvo manoma, kad mirusiojo siela apsigyvena veidrodyje, todėl jeigu šeimoje kas nors mirdavo, veidrodžiai buvo uždangstomi. Iki metų kūdikiui nebuvo leidžiama pamatyti savęs veidrodyje, nes tikėta, kad jis pradės vėliau kalbėti, jam vėlai ims dygti dantys, prastai miegos. Tačiau visa tai tik prietarai, nieko bendra neturintys su tikrove.
Prietaras, kad sudaužius veidrodį nesiseks 7 metus, atėjo iš senovės Romos laikų. Tikima, kad sename veidrodyje galima pamatyti savo būsimo vyro atvaizdą. Eisotrofobija - veidrodžių baimė. Veidrodžiai siejami su anapusiniu pasauliu ir antgamtinės jėgomis. Kitaip tariant, tai baimė susidurti su dvasių pasauliu.
Daugelyje pasaulio šalių vaikai pradeda atpažinti savo atvaizdą veidrodyje maždaug po 24 mėnesių. Tačiau kai kuriose pasaulio dalyse (Fidžyje, Kenijoje) vaikai neatpažįsta savo atspindžio net iki 6 metų. Tačiau tai nėra ženklas, kad jie nesugeba atskirti savęs kaip asmens nuo kitų. Ne tik žmonės atpažįsta savo atvaizdą veidrodyje. Yra duomenų, kad tokį gebėjimą turi drambliai, gorilos, šimpanzės, orangutangai, Bonobo beždžionės, afalinos, orkos ir šarkos. Manoma, kad savo atvaizdą atpažįsta ir daugiau gyvūnų, tačiau jie niekaip į jį nereaguoja.
Veidrodžiai neapverčia vaizdo - tai mitas. Paprasčiausiai kairę kūno pusę mes matome kairėje veidrodžio pusėje, o dešinę - dešinėje. Tik iliuzija, kad atspindys yra atvirkščias. Kažką panašaus į veidrodžius žmonės naudojo nuo gilios senovės. Pirmieji. Žmonės pradėjo gaminti ne vandeninius veidrodžius apie 6000 m. pr. Kr. Mesopotamija.
