Mažai kas dvejoja, kad Vakarų visuomenėse įsivyravo dvejopas požiūris į abortus. Vienur tai - moters teisė rinktis, kitur - moralinis gyvybės apsaugos klausimas. Apie judėjimo už gyvybę ir prieš abortą ištakas bei taktikas kalbėjomės su Oklahomos universiteto docente Jennifer L. Holland. Mokslininkės specializacija - lyties ir seksualumo istorija, prieš ketverius metus ji parašė reikšmingą monografiją „Mažytis tu: Vakarų pasaulio judėjimo prieš abortus istorija“.
Judėjimo prieš abortus ištakos ir taktika
„Mažytis tu“ pavadinimas kilo iš nedidelės brošiūros, skirtos jauniems žmonėms ir mažiems vaikams JAV mokyklose. Tai buvo viena iš daugybės knygų-žaislų, kuriuos kūrė ir vis dar kuria kovos prieš abortus judėjimas, ypač nuo 90-ųjų. Šių priemonių tikslas - priversti jaunus žmones ir vaikus ne tik aktyviai mąstyti apie abortų problemą, bet ir labai asmeniškai susitapatinti su vaisiumi, kuriam buvo atliktas abortas. Šioje konkrečioje knygelėje buvo teigiama, kad viskas, kas tu esi, jau buvo susiformavę pastojimo metu, o iliustracijose rodomas vaisius yra mažytis tu. Tad iš esmės jauni žmonės buvo skatinami galvoti apie abortą kaip apie žmogžudystę. Negana to, kūdikiai, gimę po 1973-ųjų, buvo laikomi išgyvenę abortų holokaustą - jie gimė, o kiti ne.
Kasdienis gyvenimas ir yra ta esminė erdvė, per kurią šis judėjimas skleidėsi. Dažnai yra daroma prielaida, kad aktyvizmas prieš abortus savaime kyla iš religingų žmonių. Vienas pirmųjų judėjimo žingsnių buvo prieš abortus nukreiptus argumentus ir teiginius padaryti religinės pasaulėvokos dalimi. Aktyvistai lankydavosi bažnyčiose, dalindavo vaisiaus lėles, vaisiaus smeigtukus, rodydavo labai atvirai prieš abortus nukreiptus vaizdo įrašus tiek suaugusiems, tiek vaikams sekmadienio mokyklose. Žmonės ilgainiui ėmė jaustis taip, tarsi jų, kaip religingų žmonių, tapatybė yra apipinta prieš abortus nukreipta politika.
Kitas svarbus dalykas, paveikęs daugelio žmonių nusiteikimą prieš abortus, buvo minties išpopuliarinimas, kad abortai daro žalą moterims, o ne joms padeda. Su šiuo argumentu taip pat buvo aktyviau artikuliuojamas atsakomybės ir kaltės klausimas. Aktyvistai ilgą laiką stengėsi nekreipti dėmesio į nėščias moteris, sutelkdami dėmesį į vaisiaus vizualizavimą ir panašius veiksmus. Tačiau 9-tajame dešimtmetyje jie sugalvojo, kad moterys, svarstančios nėštumo nutraukimą, arba asmenys, kurie jį atlieka, yra taip pat abortų aukos.
Daugelyje JAV įstatymų šių centrų paslaugos įtvirtintos kaip moterų apsauga, pagalba moterims ar moterų teisė žinoti. Krizinio nėštumo centrų, ypač pradžioje, buvo sunku išvengti bent kiek domintis nėštumo nutraukimu - jie atrodė kaip abortų klinikos, nes siūlė nemokamą pirmąją pagalbą, nemokamą nėštumo testą, o vėliau, gavę daugiau finansavimo, ir nemokamą ultragarsą ar lytiškai plintančių ligų testus. Tai ypač pritraukė žmones, neturinčius prieigos prie sveikatos priežiūros, tad veikė kaip masalas siekiant įtraukti žmones į savo orbitą. 2022 m. Jungtinėse Valstijose jie gauna labai daug pinigų. Pradžioje juos remdavo privačios iniciatyvos, tačiau ilgainiui jie ėmė gauti daug valstybės lėšų. Valstybės pinigai šiuo atveju yra praktiškai nukreipiami į radikalų judėjimą prieš abortus, prisidengiant tuo, kad jie suteikia medicininę pagalbą ir tuo pačiu sprendžia abortų problemą, yra neutrali alternatyva abortų klinikoms ir pagalba moterims. Aš manau, kad aktyvistai jautė, kad tai yra tarsi priešakinės abortų linijos, kur iš tiesų yra sustabdomi abortai, perkalbant moteris. Papildomas svarbus dėmuo buvo tai, kad centruose bene visas personalas buvo ir yra moterys. Įsivyravo stipri mintis, kad tai yra vieta, kur moterys gali kalbėtis su moterimis, kad moterys, kurios žino visa tiesą apie vaisiaus gyvenimą iš savo asmeninės patirties, gali patarti kitoms moterims.
Judėjimo prieš abortus aktyvizmas nėra nuoseklus. Kadangi judėjimas gimė tuo pačiu metu, kada ėmė augti ankstyvasis feminizmas, iš pradžių aktyvistai negalėjo tiesiogiai pulti moterų. Jeigu jie tai darė ne viešai, o per privačią plotmę, kalbėdami apie bausmes už paleistuvystę ar panašiai. Tačiau tai nebuvo vieša judėjimo retorika. Ilgą laiką moteris jie apskritai ignoravo, teigdami, kad jos buvo apgautos partnerių, šeimos ir galiausiai visos visuomenės. Bet maždaug 80-aisiais išvystomas daug išsamesnis moters-aukos pasakojimas - sukuriamas vadinamasis poabortinis sindromas. Nors Amerikos medicinos asociacija, Amerikos psichiatrų asociacija niekada jo nepripažino ir teigė, kad tokio sindromo nėra, judėjimui tai nebuvo svarbu. Tad moters paveikslas judėjimui išlieka galvosūkiu. Ar ji smurtautoja, ar ji auka? Tokiais baisiais atvejais, kada 12 -13 metų prievartos aukos turi išnešioti vaiką arba palikti valstiją, judėjimas prieš abortus neturi jokių atsakymų ir renkasi kelią tai visiškai ignoruoti. Jie žino, kad tai - empatiją keliantys atvejai ir tiesiog nėra logikos, kuri morališkai pateisintų kovą prieš abortus tokiais atvejais.
Judėjimas prieš abortus neabejotinai veikia skirtingai skirtinguose kontekstuose ir tai, ką jūs analizuojate, yra, žinoma, unikalu JAV atvejui. Manau, kad judėjimas yra eksportavęs daugybę dalykų, o tam ypač svarbiu kanalu buvo Katalikų bažnyčia. Galbūt rasinė politika skiriasi kituose kontekstuose, bet įsivaizduoju, kad dauguma judėjimo argumentų yra labai panašūs ir kitur. Nežinau, ar tai atspindi Lietuvos atvejį, tačiau judėjimas prieš abortus, nors ir kalba demokratijos ir teisių kalba, labai lengvai bičiuliaujasi su anti-demokratiniais judėjimais. Nors iš pažiūros taip nepasirodytų, konservatoriška politika mėgsta taip vadinamąją didelę valstybę, t. y. gausų mokesčių mokėtojų pinigų surinkimą ir jų perskirstymą. Tačiau mėgsta ją tol, kol ji paremia abortų draudimą, tradicinę šeimą, baudžia LGBT+ asmenis, vienišą motinystę ir panašius dalykus.
Abortų tema Lietuvoje
Per paskutinius 10 metų abortų skaičius Lietuvoje sumažėjo per pusę - nuo 5300 iki 2600 per metus. Taip pat mažėja ir 15-17 metų nepilnamečių, kurios nutraukia nėštumą, skaičius - 2018 metais tokių buvo 54, o 2024-aisiais - 12. „Lietuvoje gimstamumas mažėja, tai su tuo gali būti santykis, kad ir abortų mažėja. Na, bet ir švietimas, aš manau, turi didelę įtaką“, - teigia Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Aimė Dumšienė.
„Dalis moterų atlieka dėl to, kad jas spaudžia vyrai nutraukti nėštumą - ne dėl to, kad jos nori, ar ne, bet jos bijo būti vienos“, - prideda krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė. Pernai 1880 aborto atvejus kompensavo Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis - tam išleista beveik 820 tūkstančių eurų. Tiesa, Valstybinė ligonių kasa apmoka nėštumo nutraukimą tik dėl medicininių indikacijų - jeigu vaisiaus arba mamos gyvybei gresia pavojus. Kitu atveju moteris už abortą susimoka pati.
Lietuvoje nėštumas vaistais gali būti nutraukiamas iki 9 savaitės, chirurginis - iki 12 nėštumo savaitės, o esant medicininėms indikacijoms - iki 22 savaitės. Seime kelią skinasi pasiūlymas, kad nėštumo nutraukimas moteriai būtų teikiamas nemokamai, išlaidas kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. „Dabar kontracepcija yra nepaprastai brangi moterims, abortas taip pat. Taip pat parlamentarai siūlo aborto tvarką apibrėžti įstatymu, o ne Sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Šiam pasiūlymui pritaria ir kitos Seimo narės. „Nėštumo nutraukimas nebūtų kriminalizuojamas, būtų suteikiama informacija ir pagalba norinčioms nutraukti nėštumą tai, manau, kad tokiu keliu ir turėtų demokratiškos pažangios valstybės eiti“, - teigia konservatorė Jurgita Sejonienė. „Pasikeitus ministrui ar ministrui, o mes žinom, kad ministrai keičiasi per kadenciją ne vieną kartą, labai lengva pakeisti ir galiojančią tvarką. Net neabejoju, kad diskusijos Seimo salėje bus labai karštos“, - sako liberalų sąjūdžio narė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Siūlymas sulaukė kritikos. Ir, iš tiesų, nors diskusijos dar neprasidėjo, jau yra parlamentarų, kurie kategoriškai prieštarauja tokiems pakeitimams. „Toks, koks reguliavimas yra dabar, tai nereikėtų keisti nei į vieną, nei į kitą pusę - tai aš esu įsitikinęs - palikim šitą temą ramybėje, nekelkim aistrų visuomenėje“, - pasisako konservatorius Laurynas Kasčiūnas. „Man atrodo, kad čia yra kraštutinumas - tiek B. Vesaitė, tiek kiti panašios politinės linijos žmonės, jie yra linkę abortą vaizduoti kaip gerą dalyką, ne kaip kartais pasirenkamą blogį, bet kaip gerą dalyką, kur net galbūt švęskime, kad tai padarėme“, - komentuoja „Nacionalinio susivienijimo“ narys Vytautas Sinica.
Kas nutinka, kai neleidžiame žmonėms darytis abortų? | Diana Greene Foster | TED
Abortų medicininiai ir psichologiniai aspektai
Medikai pastebi, kad visuomenėje plinta tendencija nenaudoti kontracepcijos. „Paklausiu: ką naudojat kontracepcijai? Sako: ai, nieko nenaudojam. Tai tada žmogus turėtų atsakyti už pasekmes ir turėtų mokėti už medikamentinį ar chirurginį nėštumo nutraukimą“, - komentuoja gydytoja ginekologė Gražina Bogdanskienė. Taip pat ginekologė mano, kad nėštumo nutraukimą reikėtų kompensuoti tuo atveju, jeigu nesuveiktų kontraceptinės priemonės kaip tabletės, spiralės.
Gydytojas ginekologas Tomas Lūža tvirtina, kad neretai toks apsisprendimas būtų per daug skubotas, neįvertinant galimų komplikacijų, procedūros pasekmių bei kitų galimybių. Nėštumo nutraukimo pavojai: Lietuvoje chirurginiu būdu, moters pasirinkimu, galima iki 12 savaičių. Vėliau, jei kyla grėsmė nėščiosios sveikatai arba gyvybei, yra ryškūs vaisiaus apsigimimai, nesuderinami su gyvybe, abortą dėl medicininių indikacijų galima atlikti iki 22 savaitės arba iki tol, kol vaisius sveria 500 g. Ginekologas tikina, kad su moterimis, norinčiomis nutraukti nėštumą, tenka susidurti gana dažnai. „Kadangi esu akušeris ginekologas, privalau moteris konsultuoti apie nėštumo išsaugojimo ir nėštumo nutraukimo galimybes ir tai mokėti atlikti. Vis dėlto, įžvelgiu didelę švietimo apie lytinį gyvenimą ir kontracepciją stoką, dėl ko ir tenka dažnai susidurti su pacientėmis, norinčiomis nutraukti nėštumą savo noru“, - sako Tomas Lūža.
Kadangi nėštumo neplanavusiai moteriai, sužinojus, kad ji laukiasi, dažniausiai būdingas staigus ir didelis stresas, sumišimas, tai paskatina norą kuo greičiau viską nutraukti neapgalvojus kitų galimybių bei pasekmių sveikatai. Gydytojo teigimu, atliekant nėštumo nutraukimo procedūrą galimi tokie pavojai, kaip gimdos kaklelio arba pačios gimdos pažeidimai. Taip pat ne visuomet nėštumo nutraukimas pavyksta iš pirmo karto, todėl procedūrą gali tekti pakartoti dar kartą. Po atlikto aborto dažniausiai jaučiamas skausmas pilvo apačioje, maudimas, gali pasireikšti kraujavimas arba kraujingos išskyros. „Procedūra taip pat padidina įvairių infekcijų riziką, po jos moteriai yra skiriami antibiotikai ir nors vėliau komplikacijų rizika maža, jei pacientė tiksliai nesilaiko gydytojo nurodymų, visgi gali grėsti įvairios infekcijos, gimdos uždegimai ir kitos komplikacijos“, - aiškina medikas. Taip pat dėl įvardintų komplikacijų, ypatingai atlikus ne vieną nėštumo nutraukimą, pasak ginekologo, atsiranda rizika ilgainiui gimdos ertmėje susiformuoti sąaugoms, kurios ateityje gali gerokai apsunkinti pastojimą.
Kalbant apie nėštumo nutraukimą, ginekologas tikina, kad svarbiausias klausimas - kodėl šiandien vis dar pasitaiko tiek daug neplanuotų nėštumų? Anot jo, didžiausios problemos: lytinio švietimo stoka bei visuomenėje įsitvirtinę mitai ir baimės. Dėl pastarosios priežasties, moteris neretai atlikti abortą skatina vyrai, nenorintys vaiko, taip pat pastojus jauname amžiuje nėštumą skatina nutraukti tėvai ir kiti artimieji, argumentuodami, jog gimęs kūdikis kliudys karjeros galimybėms ir kitaip apribos gyvenimą. „Kita problema, kad moterys mažai žino ir domisi apie kontraceptines priemones. Juk tai nėra vien kontraceptinės tabletės ar spiralės, tačiau ir prezervatyvai, kitos patikimos priemonės, iš kurių moterys tikrai gali išsirinkti sau priimtiniausią variantą. Kartais, paklausus moters, kodėl nesisaugojo, tenka išgirsti: „taip išėjo“, bet kai tai kartojasi trečią, penktą, septintą kartą, darosi akivaizdu, kad abortas yra vienintelė moteriai žinoma ir prieinama kontracepcijos priemonė“, - kalba ginekologas. Taip pat gydytojas atskleidžia, kad neretai tenka išgirsti: „Aš nesisaugau, saugosi vyras“. Tokiais atvejais, anot mediko, būtina visada priminti, kad nutrauktas lytinis aktas ir kiti „natūralūs“ metodai yra gana neveiksmingi ir visiškai netinkami poroms, kurios pastojusios, nuspręstų daryti abortą, tačiau tai yra puiki priemonė poroms, kurios sako: „jeigu netikėtai pastosiu - būtinai gimdysiu“.
Nėštumo nutraukimas, be abejonės, moteriai yra sudėtingas apsisprendimas, galintis kelti pavojų psichologinei bei fizinei sveikatai, daryti įtaką ateityje planuotam nėštumui. Dėl šių priežasčių ginekologas skatina moteris neskubėti priimti sprendimų, kreiptis pagalbos į profesionalus, nes, kaip pats gydytojas teigia, vien pamačius kūdikio šypseną ar išgirdus jo pirmąjį riksmą, dažnai moters požiūris į kūdikio gimimą pasikeičia ir vėliau teikia didelį džiaugsmą.
Nors po aborto priešlaikinio gimdymo rizika didėja 1,5 karto, anot gydytojo genetiko Danieliaus Serapino, moterys, kurios praeityje pasidariusios abortą, atvykstančios tirtis dėl rizikingo nėštumo, dažnai prisipažįsta, kad jei galėtų atsukti laiką atgal, nebūtų to dariusios. Jos sapnuoja negimusį vaiką, skaičiuoja, kiek jam metų. „Nustatyta, kad nėštumo nutraukimas 1,5 karto padidina priešlaikinio gimdymo galimybę. Taigi abortas turi akivaizdų poveikį moters sveikatai. Panašių tyrimų daryta ir Suomijoje. Taigi nėštumo nutraukimas nėra sektinas dalykas ir koks gėris. Tai nėra danties ištraukimas, tai procedūra, kuri paliečia visą šeimos gyvenimą“, - tikino medikas. Tuo tarpu Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė prieštaravo, kad egzistuoja visa eilė ir priešingų tyrimų, bylojančių, kad abortą pasidariusios moterys nepatyrė jokių išgyvenimų ir žalos, todėl negalima šių duomenų absoliutinti.
„Sprendimai, argumentuojami spėjimu, kad abortas kenkia moters psichinei sveikatai, yra visiškai nepagrįsti, - sako dr. Steinberg, - abortas nesukelia depresijos. Palyginus su moterimis, kurios nebuvo nutraukusios nėštumo, tos, kurios jį nutraukė, dažniau vartojo antidepresantus. Bet dr. Steinberg pabrėžia, kad šis skirtumas buvo toks pat ir tuomet, kai moterys nebuvo pasidariusios aborto.“
Moters teisė rinktis ir visuomenės požiūris
Žmogaus teisių centrą atstovaujanti Indrė Jonaitytė-Gricė pabrėžė, kad tarp abortų draudimo iniciatorių ir likusios vadinamosios liberalios visuomenės dalies - kardinalus nesutarimas. „Prioritetas turėtų būti teikiamas moters teisei į reprodukcinės sveikatos gerinimą, švietimui. Medikai dažnai įsivaizduoja, kad atlieka pareigą įteikę moteriai lankstinuką. Tačiau praktikoje yra labai didelis žinių vakuumas, todėl reikia koncentruotis ties neplanuoto nėštumo problema ir pagalba moterims, kurios svarsto - darytis abortą ar ne. Aborto kriminalizavimas verstų moterį priimti kardinalius sprendimus, gilintų moterų diskriminaciją tiek pajamų atžvilgiu, tiek dėl galimybės integruotis į socialinę aplinką. Mano manymu, rengėjai nuvertina moters psichologiją ir fiziologiją. Aš pati esu besilaukianti moteris, ir jei nuspręsčiau, kad nenoriu vaiko, esant aborto draudimui, galėčiau išvykti į kitą šalį, kad padaryčiau tai saugiai, nes esu pasiturinti. O jei moteris neturi pinigų, ji gimdys vaikus kaip inkubatoriui, nes tai, pasak projekto rengėjų, pagerins demografinę padėtį, arba pasirinks mediciniškai nesaugią procedūrą. Jei moteris dėl tam tikrų aplinkybių norės aborto, ji tai padarys, todėl moteris neturėtų būti skatinama rizikuoti savo sveikata ir gyvybe. Dėmesį reikia kreipti į visai kitus dalykus - švietimą, kontracepciją. Sutinku, kad turi būti privaloma psichologo konsultacija, kuri padės moteriai apsispręsti, bet nepalaikau draudimo, kuris moterį pastato į labai keblią padėtį. Jei moteris po gimdymo nuspręs neauginti savo vaiko ar augins neturėdama nei vyro palaikymo, nei pajamų, todėl ji ir jos vaikas skurs - ar tai pateisinama socialiniu aspektu? Beje, praktika rodo, kad 12 savaičių - netgi per trumpas laikotarpis pasidaryti abortą. Dėl švietimo stokos, moteris apie nėštumą kartis sužino per vėlai. Užsiregistruoti pas gydytoją taip pat užtrunka“, - svarstė diskusijos dalyvė. Ji atviravo netgi savo aplinkoje žinanti moterų, kurios po aborto nesijaučia sugniuždytos. Ji pateikė pavyzdį moters, kuri pastojusi pasidarė abortą, nes tuo metu nejautė reikalinga kūdikio tėvui, taigi ji pasidarė tai gindama savo orumą, nes jautėsi pažeminta. Vėliau ji už šio vyro ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikų. Žinoma, tai buvo skausmingas išgyvenimas, bet tikrai ne toks dramatiškas, kaip jį dažnai bandoma nupiešti.
„Aš girdėjau pašnabždomis kalbant apie kitas mane supusias moteris, kad jos slapta pasidarydavo abortus. Kai kurios jautė per didelę gėdą ar smerkimą, kad galėtų grįžti į bažnyčią, tačiau jų buvusieji ir skriaudėjai kilo kaip vadovai. Girdėjosi ir pasakojimų apie vyrus, nuolat apgaudinėjančius savo merginas bei smurtaujančius prieš moteris. Bažnyčios vadovybė mums sakydavo, kad nėra tobulų vyrų ir kad jie išaugs iš savo gėrimų ir kvailiojimų. Be abejo, būtų galima sakyti, kad žygio dalyviai nori pakeisti tokią situaciją, jie nori prisiimti atsakomybę. Juk organizatoriai atvirai sako - kiekvienas abortas suponuoja vyro dalyvavimą. Tačiau čia norėčiau paklausti, o kaipgi atrodo tas atsakomybės prisiėmimas? Jei mokymas apie skaistumą neduoda norimų rezultatų, ar tai reiškia, kad bažnyčiose bus pradėta mokyti apie tai, kad vyrai turi visada naudoti kontracepciją mylėdamiesi, nebent jei bendru sutarimu su moterimi tikisi, kad ji pastos? Arba gal kad vazektomija - operacija, kurios metu perrišami vyro sėkliniai latakai (ir kuri, nepaisant klaidingos informacijos, prieinamos lietuvių kalba, yra atitaisoma) - yra puikus būdas išvengti nepageidaujamo nėštumo (bet ne lytiniu keliu plintančių ligų)? O gal ims aiškiai ir garsiai kalbėti apie tai, kad jokiu būdu negalima santykiauti su moterimi be jos aiškaus sutikimo, net jei ji - žmona ar sužadėtinė? O galbūt, priėjus kompromisą, bažnyčiose bus imta mokyti apie tai, kad (ypač JAV, kur sveikatos draudimas yra mokamas) moteriai pastojus, vyras turi finansiškai prisidėti prie nėštumo ir gimdymo išlaidų? Vis tik beveik 60 proc. moterų abortą renkasi dėl ekonominių priežasčių. Būtent dėl to religinės organizacijos ir bendruomenės galėtų aktyviai dalyvauti reikalaujant, kad minimali alga sutaptų su realiu pragyvenimo standartu, kad JAV, kur darbdavys neprivalo suteikti mokamų motinystės atostogų ir kur net geriausiu atveju jos tetrunka tris mėnesius, būtų sudaromos geresnės sąlygos gimdytojams ir globėjams auginti kūdikius. Ne, ne ir ne. Kaip jau minėjau anksčiau, dauguma konservatyvių katalikų ir evangelikų balsuoja už respublikonų partiją, kuri kategoriškai pasisako prieš socialinių garantijų ir paslaugų išplėtimą.
„Man irgi labai įdomu, kodėl medijoje tiek daug girdime, kad žmonės gailisi dėl išvalymų, abortų, nes aš gyvenime nesutikau nei vienos moters, kuri gailėtųsi pasidaryto išvalymo arba aborto. Jai abortas buvo atliktas Amsterdame. 2005 metais būdama 19 metų Kristina su tuometiniu vaikinu išvyko į Dubliną. Tai buvo ilgalaikiai santykiai ir nutiko taip, kad mergina pastojo. Ji buvo ką tik susiradusi darbą, kuris, beje, buvo pirmas rimtesnis darbas. „Aš supratau, kad man kuo greičiau reikia pasidaryti išvalymą. Pasirodo, Airijoje išvalymai ir abortai visiškai nelegalūs, jų tiesiog nėra. Yra pagalbos centrai, kuriuose tu gali išsiaiškinti, ką daryti su nepageidaujamu nėštumu. Prie kiekvieno tokio centro Airijoje - begalės protestuotojų, kurie stovi su plakatais. Nuėjau ten, viena moteris man paaiškino, kokios yra galimybės: skristi į Londoną arba į Amsterdamą. Dar ji pasiūlė grįžti atgal į Lietuvą, bet aš sakiau, kad į Lietuvą - nė už ką, negalėjau apie tai pagalvoti. Pagalvojus apie gydytojus Lietuvoje buvo labai nemalonu. Mano mama buvo medikė, todėl buvau įpratusi daug laiko leisti ligoninėje, bendrauti su gydytojomis, kurios sakydavo įvairiausio stiliaus pamokslus apie absoliučiai viską. Nujaučiau, ką man tektų ištverti. Nuskridau į Amsterdamą ir man padarė visą procedūrą. Prieš tai buvo trumpa konsultacija su moterimi, kuri bandė suprasti, kodėl aš noriu pasidaryti abortą, klausė, ar nesu smurtiniuose santykiuose, ar tikrai [tai darau] savo noru, ar esu sveiko proto, ar nesu prievartaujama ir ar nereikia kriminalinio sekimo. Nereikėjo daužyti į krūtinę ir įrodinėti, kad man būtinai reikia aborto. Mane šokiravo ten dirbusių žmonių kilnumas, jie kasdien į darbą turi eiti pro psichopatus. Atrodė, kad aplinka ne bandė padėti, o kaip tik norėjo apsunkinti visą situaciją.
„Visa aplinka, gėdinanti, smerkanti, visaip žeminanti moterį, pasirinkusią nėštumo nutraukimą, ir mediką, kuris atlieka nėštumo nutraukimą, suformavo visuotinė baimė šituo klausimu. Žodis „žudymas“ turi didelį svorį, neša neigiamą prasmę. Pavadinti žmogų žudiku - baisiausia, ką gali pasakyti apie žmogų. Prof. dr. Adelė įsitikinusi, kad poabortinė trauma yra dėl aplinkos, o ne dėl to, kad ji ėjo prieš savo biologiją. „Mes negyvename Viduramžiais, bet aš net savo mamai, kuri yra ypač atjaučianti ir turinti laisvą požiūrį, tuo metu negalėjau pasakyti, nes tai buvo labai demonizuojamas pasirinkimas. Tai moralinė trauma, bet ne dėl to, kad aš taip galvoju, - aš nesigailiu."
Katalikų Bažnyčios Katekizmas teigia: „Kūdikis turi teisę gyventi nuo savo prasidėjimo momento. Tiesioginis, tai yra kaip tikslas ar priemonė trokštamas, abortas yra gėdingas dalykas, labai prieštaraujantis moraliniam įstatymui. Bažnyčia tokį pasikėsinimą į žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme.“ Šv. Jonas Paulius II enciklikos „Evangelium Vitae“ (Gyvybės Evangelija) 58 paragrafe skelbia: „Tarp kitų nusikaltimų, kurie gali būti padaryti prieš gyvybę, abortas dėl kai kurių ypatumų yra ypač sunkus bei smerktinas.“
Visuomenės požiūris į abortus yra labai įvairus ir dažnai priklauso nuo asmeninių įsitikinimų, vertybių ir patirties. Nors judėjimas prieš abortus aktyviai skleidžia savo poziciją, svarbu atsižvelgti ir į moterų teisę į pasirinkimą, reprodukcinę sveikatą ir asmens autonomiją.
