Janina Degutytė - viena žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poečių, kurios kūryba paliko gilų pėdsaką ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų literatūroje. Jos eilėraščiai vaikams yra ne tik gražūs, eiliuoti tekstai, bet ir puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį ir turtinti žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodžio turtingumą, o ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė, suteikianti vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti ir geriau suprasti aplinkinių neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir deklamavimas lavina vaiko atmintį ir pažinimo funkcijas.
Didžiausias poezijos uždavinys, anot pačios J. Degutytės, yra mokyti vaiką meilės - meilės, kuri apima gerumą, teisingumą ir grožį. Mylėti - tai duoti ir suprasti. Mokyti meilės reikia be jokios didaktikos, atskleidžiant esmę, kalbant su vaiku kaip su sau lygiu, o ne nurodinėjant iš viršaus. Vaikai yra daug protingesni ir gilesni, negu mes apie juos manome. Kitas svarbus poezijos uždavinys - kuo ilgiau išsaugoti vaiko sieloje tyrumą, nesudrumstą suaugusiųjų pėdsakų, alkį grožio ir šviesos.
J. Degutytės fonde saugomos visos jos knygos, parašytos suaugusiesiems ir vaikams. Knygos vaikams, tokios kaip „Saulėtos dainelės“, „Sniego lelija“, „Nepalik manęs“, „Kregždės lopšinė“, „Saulės pėdom“, yra vertingos dėl savo turinio ir meninės vertės. Ypač verta paminėti rinkinį „Nepalik manęs“ - tai jautrūs pasakojimai apie kačiukus, kuriuose autorė nuaudė ypatingų reikšmių tekstą, žadinantį kūrybingumą ir žodžio meniškumą. Visose pasakose juntamas švelnumas, rūpestingumas ir lengva motiniška gėla, todėl šis rinkinys yra mėgstamas mažųjų skaitytojų ir palankiai įvertintas literatūros kritikų.
Janina Degutytė gimė Kauno priemiestyje - Šančiuose. Kaip pati prisimena, aplink namą buvo du darželiai su daugybe gėlių - kvepiančių žirnelių ir naktinių fialkų, jurginų ir pinavijų, smidro ir diemedžio, o nasturtos aplink namus švietė. Ji buvo vienturtė dukra, turėjo mylintį tėvą, senelę ir alkoholikę motiną. Vaikystėje teko patirti daug skaudžių išgyvenimų, susijusių su motinos priklausomybe. Tėvas žuvo jaunas, jam dukra rašė eilėraščius, kuriuose išliejo savo skausmą ir meilę: „Aš visad rašysiu tau laiškus / Ir kalbėsiu su tavim. / Juk mudu taip mažai tesikalbėjom...“ Poetė kalbėdama apie save, sakė, kad ją suformavo netektys, prasidėjusios labai anksti. Ramybę ir džiaugsmą Janina surado gamtoje - didžiulis klevas prie namų ir Nemunas tapo jos ramstimi. Sėdėdavosi ant lieptų vakarais su drauge, su kuria dalindavosi skausmu, viltimi ir duona, nes džiaugsmo abi teturėjo nedaug.
Iš poetės vaikystės išlikę labai gražių fotografijų - mažytė Janina sėdi ant kėdutės po skėčiu, rankose laiko lėlę, kitoje - maža mergaitė, papurusiais plaukučiais, sėdi ant takelio, o aplink priskinta gėlių. Pirmoji žinoma fotografija daryta 1929-aisiais, kurioje Janina, dar visai mažutė, basa sėdi ant motinos kelių ir dairosi aplinkui. Iš mokyklos laikų žinoma fotografija, kurioje nufotografuoti Šančių mokyklos vaikai, pedagogai, kunigai - Janina ten atrodo liūdna ir susiraukusi. Į mokyklą kartais ji eidavo visai nemiegojusi, nes girta motina trukdydavo miegoti. Degutytė labai mylėjo mokyklą, mokytojus, knygas. Mokykloje sutiko daug širdingų pedagogų, kurie jai padėdavo duona ir knygomis.
Janina svajojo apie Vilniaus universitetą, į kurį veržėsi kaip į išganymą. Netikėtai atėjusi klasės auklėtoja su pinigais leido jai pradėti literatūros studijas. Mokėsi sirgdama, bet studijų metai išliko atmintyje labai šviesūs. Janiną žavėjo dėstytojai - V. Mykolaitis-Putinas, J. Lebedys, V. Zaborskaitė, M. Lukšienė, E. Meškauskas ir kiti. Bibliotekoje Janina sėdėdavo iki vidurnakčio, lankė teatrą ir filharmoniją. Bilietai buvo brangūs, todėl teko valgyti duoną ir vandenį. Iš J. Degutytės studijų metų, nors ir labai varganų, išlikę šiek tiek fotografijų, kuriose matome Janiną su draugėmis - Vanda Lopaityte, Ada Kizlaityte, Danute Venclovaite. Tai linksma, besišypsanti universiteto filologė.
J. Degutytė pradėjo rašyti dar mokykloje, jai tada buvo apie dešimt metų. Niekam savo kūrybos nerodė, gal tik artimiausiai draugei. J. Degutytę labai skatino rašyti poetas E. Matuzevičius. Janinos draugės nusiuntė jam pirmųjų poetės eilėraščių, o E. Matuzevičius pasakė, kad tai tikra poezija. Pirmieji J. Degutytės eilėraščiai buvo išspausdinti žurnale „Jaunimo gretos“. Poetė sulaukė daug laiškų, atsiliepimų. Žmonės sveikino, rašė, kaip jos eilėraščiai jiems padėjo neviltyje ir skausme, kaip suteikė jėgų. „Tas paradoksas mane nustebino ir sutvirtino. Vadinasi, traukdama save už plaukų, traukiau ir juos. Tai buvo pirmas laimėjimas. Kažką padariau reikalingo. Ilgainiui ėmiau liesti tai, kas labiausiai skauda. Taip gimė „Šiaurės vasaros“. Ir tik rašydama paskutiniųjų rinkinių eilėraščius supratau, kad jau turiu jėgų kalbėti apie tai, ką noriu, ką privalau, kad jau paliečiau visus savo patamsius ir jų nebebijau. Nes juk lyrika - sielos kalba, išpažintis, kad ir kaip transformuota pagal kiekvieno poeto prigimtį.“
J. Degutytės fonde yra daug pageltusių rankraščių, ant kurių dažnai įrašyta eilėraščio parašymo data. Janina laiškuose savo draugėms labai dažnai įdėdavo ir eilėraščio rankraštį. Bičiulei Vandai Lopaitytei laiškuose siuntė eilėraščius „Lietuva“, „Bethovenui“ ir kitus. J. Degutytės fonde gausu fotografijų, kuriose matome poetę tarp gėlių, medžių. Vasaromis ji su bičiule dailininke Brone Jacevičiūte važiuodavo į kaimą, į Mazgeliškio kaimą Kupiškio rajone. Janina ten sėjo, sodino, atsigaudavo jos širdis. Jai labai patiko stebėti, kaip auga, stiebiasi daigeliai. Laiškuose draugėms rašydavo apie savo augaliukus. Fotomenininko R. Rakausko fotografijose matome Janiną Mazgeliškio kaime. Kaimo ji ilgėjosi kaip kažko nerealaus, kaip sapno, kuris nepasikartoja. Janinai labai patiko kaktusai, jų daug augino, jie žydėdavo. Žiūrėdamas į J. Degutytės fotografijas, negali nepastebėti, kaip gražiai ji mezgė. Net sudėtingiausi raštai jai pavykdavo.
Eilėraščiai vaikams - tai ne tik gražūs eiliuoti tekstai, bet ir puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti.
Norint vaikams pateikti eilėraščius, svarbu atkreipti dėmesį į kelis aspektus:
- Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių.
Aš esu eilėraštis! - 2016 m. nacionalinis poezijos SLAM!
Poetei, eilėraščių vaikams autorei, dramaturgei, vertėjai Janinai Degutytei šiais metais būtų 95-eri. Ir nors poetės nėra su mumis jau daugiau nei 30 metų, jos begalinio gerumo eilės ir prasmingi, šilti, išminties kupini kūriniai vaikams išlieka aktualūs.
tags: #janinos #degutytes #eilerasciai #vaikams
