Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą.
Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai. Bėgikai išmoksta labai greitai. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko temperamento tipą. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai. Reaktyviam vaikui reikia veiklos įvairovės. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
Labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.
Klaidos ir emocijų valdymas
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga.“
Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja. Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas.
Tėvų autoritetas ir atsakomybė
Tėvus nuo vaikų skiria kartų linija. Tėvai yra virš kartų linijos, o vaikai - žemiau jos. Būdami virš kartų linijos, prisiimame atsakomybę ir kontroliuojame, o būdami žemiau, esame priklausomi ir kontroliuojami tėvų. Ramūs, susikaupę, mylintis, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartos linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus. Pagarba žmonėmis, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus.
Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama. Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kas aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.
Auklėjimo principai ir metodai
Nors nėra universalios vaikų auklėjimo formulės, vis dėlto esama tam tikrų bendrų vaikų ugdymo dėsnių ir principų, kuriuos galima pažinti studijuojant vaikus. Kai kurie tėvai sudaro ilgalaikį planą, kaip išugdyti savo vaikus. Šv. Paulius išreiškia pagrindinę tauraus vaikų auginimo mintį sakydamas: „Auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“. Samuelis Smilesas yra parašęs: „Pirmoji moralinės disciplinos ir visa ko gero seminarija yra šeima; po to eina bažnyčia ir mokykla; o dar po to - pasaulis, didžiausia praktinio gyvenimo mokykla. Tvarkingiausi namai yra tie, kur vyrauja tobuliausia disciplina ir kartu ji yra mažiausiai jaučiama. Moralinė disciplina veikia lyg gamtos dėsnių jėga.“
Nepaprastai svarbu, kad tėvai mokėtų skirti discipliną ir bausmę. Tai ne vienas ir tas pat, jų tikslai taip pat skirtingi. Disciplina yra apibrėžiama kaip lavinimas, kuris koreguoja, praturtina, sustiprina ir patobulina; tuo tarpu bausmė yra apibrėžiama kaip pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo. Taigi matome, kad šie žodžiai reiškia visai ką kitą. Bausmės tikslas yra sukelti pažeidėjui skausmą už padarytą blogį, o disciplina turėtų būti savivertės ir savikontrolės vystymas. Jei tai turėsime galvoje, vaikai bus rečiau beprasmiškai mušami.
Vaikams reikia taisyklių, ir jie nori joms paklusti. Jie norėtų išgirsti, kas yra bloga ir kas yra gera, kaip daryti tai ir tai, jiems reikia švelnaus tėvų patarimo. Jei jūs užkraunate bereikalingą naštą mažų vaikų atminčiai ir tikitės iš jų savarankiško mąstymo susidūrus su sudėtingomis problemomis - jūs reikalaujate neįmanomo. Jiems trūksta teisingo nusistatymo, informacijos bei patirties. Jiems reikia vadovauti tokiose srityse kaip maistas, miegas ir bendra sveikatos priežiūra.
Išlaikyti discipliną bus lengviau, jei prieš aiškindami vaikui, ko iš jo norite, žiūrėsite, kad vaikas būtų fiziškai pasiruošęs ir kad būtumėte patraukę visą vaiko dėmesį. Atsižvelkite į vaiko natūralų lėtumą. Kalbėkite aiškiai ir lėtai, kartokite, aiškinkite ir įrodykite. Padarykite paklusnumą kiek įmanoma malonesnį ir pabandykite suprasti, kad tai, kas atrodo atviras nepaklusnumas, yra paprasčiausia reakcija į kažką mažiau įdomaus ar mažiau suprantamo nei veikla, į kurią vaikas yra įsitraukęs tuo metu, kai buvo duotas įsakymas. Jei vaikas atkreipė dėmesį į jūsų reikalavimą ir atliko tai, ko buvo prašomas, nepamirškite parodyti jam savo pasitenkinimo. O pirmiausia, būkite nuoseklūs reikalaudami. Jei prinešti smėlio į namus pirmadienį yra tabu, to neturėtų būti leidžiama ir trečiadieniais bei penktadieniais. Nepastovumas sugriauna discipliną!
Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti. Geriausi šiuolaikiniai specialistai mano, kad fizinės bausmės - pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį - gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų. Jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama gali būti vien tik dėl blogo elgesio, kuriam mes norime užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero paskatinimui.
Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų izoliuodami ar ignoruodami kaltininką. Kiti panašaus efekto sulaukia sulaikydami malonumus. Kitaip tariant, vaikai reaguoja skirtingai, ir galima išbandyti skirtingus metodus, kol atsirinksime geriausią. Jei baudžiate, bauskite tam, kad ištaisytumėte kaltę, o ne tam, kad suvestumėte sąskaitas su vaiku.
Mažiau problemų dėl disciplinos kiltų, jei tėvai labiau rūpintųsi gerais vaikų atliktais darbais nei blogais. Seras Richardas Steele‘as rašė: „Tikiu, kad sunku įsivaizduoti labiau trokštamą malonumą, kaip nuoširdu pagyrimą, nesumišusį nė su truputėliu pataikavimo“. Žymus dailininkas Benjaminas Westas, kurio piešiniai kabo daugelyje pasaulio meno muziejų, kartą pasakė, kad jį dailininku padarė motinos bučinys. Kai ji pamatė pirmuosius jo vaikiškus eskizus, ji pagyrė juos. Jei ji būtų buvusi mažiau protinga, ji būtų galėjusi pasakyti: „Kvailas vaike, nešvaistyk laiko veltui ir neterliok kambario tokiomis nesąmonėmis“, ir kokios tragiškos būtų tokių žodžių pasekmės. Pagyrimas yra didžiulė jėga vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo.
„Mūsų patys geriausi pagalbininkai disciplinai išlaikyti yra meilės ir švelnumo jausmai, atidumo ir paslaugumo dvasia, pasirengimas atsiduoti ir pasiaukoti, kurie sudaro ir šeimyninio gyvenimo pagrindus. Įmanoma, kad vaikas būtų gana šiurkščiai nubaustas ir kartu taip stipriai jaustų švelnų bei šiltą tėvų rūpestį, kad tai jam nepadarytų jokios žalos. Baudžiant vaikus labai svarbus protingas spendimas. Tėvai, uždarę vaiką tamsioje spintoje, gali jam padaryti nepataisomą žalą. Vėliau, kai tas vaikas užaugs, jis gali labai kentėti dėl tokios traumos.
Pozityvus auklėjimas ir jo aspektai
Ar kada nors susimąstėte, koks auklėjimo būdas yra geriausias? Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau. Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis. Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus. Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės. Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu. Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio. Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną. Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis. Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži.
Suderinkite auklėjimo principus - nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą. Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunku ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažnai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S.
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais. Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Psichologė S. Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini. Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą.
Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
Pozityvus auklėjimas: praktiniai patarimai
Vaikų auklėjimas - tai ne tik ribų nustatymas ar taisyklių laikymasis, bet ir kasdienis santykių kūrimas. Šiandien vis daugiau tėvų atsigręžia į pozityvų auklėjimą - ugdymo kryptį, kuri grindžiama pagarba, empatija ir bendradarbiavimu, o ne bausmėmis ar jėga. Skamba gražiai, bet ar tai tik teorija? Anaiptol. Pozityvus auklėjimas puikiai veikia ir realiame gyvenime, jei remiamės aiškiomis, praktiškomis taisyklėmis.
Aiškios ribos = saugumas, o ne kontrolė. Dažnai manoma, kad pozityvus auklėjimas reiškia „leidimą visko“. Iš tiesų - tai netiesa. Vaikams ribos reikalingos, nes jos suteikia saugumo ir aiškumo. Tik svarbu, kaip jas nustatome. Vietoj: „Tu negali žaisti su tuo!“ sakykite: „Šiuo metu šis žaislas yra pavojingas, žaiskime su kitu.“ Ribos turėtų būti aiškios, nuoseklios, bet išsakytos su pagarba. Jos padeda vaikui suprasti pasaulį, o ne verčia jį paklusti iš baimės.
Emocijos - visada svarbios. Vaikai dar tik mokosi suprasti, įvardyti ir reguliuoti savo emocijas. Pozityvus auklėjimas skatina ne slopinti, o priimti jausmus - net jei jie nemalonūs. Vietoj: „Nebūk toks piktas.“ sakykite: „Matau, kad pyksti. Gal nori papasakoti, kas nutiko?“ Kai vaiko jausmai pripažįstami, jis jaučiasi išgirstas ir saugus. Tai padeda kurti pasitikėimu grįstą ryšį, kuris svarbus viso gyvenimo metu.
Pavyzdys veikia stipriau nei žodžiai. Vaikai ne tiek klauso, ką sakome, kiek stebi, kaip elgiamės. Jei norime, kad vaikas būtų pagarbus, ramus, empatiškas - pirmiausia tai turime rodyti patys. Vietoj moralų: „Nesimušk su broliu!“ stenkimės patys kalbėti be pykčio, spręsti konfliktus konstruktyviai, parodyti atjautą. Pozityvus auklėjimas prasideda nuo mūsų elgesio, o ne nuo to, ką reikalaujame iš vaikų.
Bausmė - ne vienintelis (ir ne geriausias) būdas mokyti. Už netinkamą elgesį dažnai automatiškai taikome bausmes: atimame žaislus, draudžiame veiklas. Tačiau tokios priemonės moko baimės, o ne atsakomybės. Pozityvus auklėjimas kviečia rinktis natūralias pasekmes, kurios padeda vaikui susieti veiksmus su rezultatais. Pavyzdžiui: jei vaikas išpylė vandenį - padėkite jam pačiam nuvalyti. Jei susipyko su draugu - padėkite atstatyti ryšį, o ne liepkite atsiprašyti formaliai. Svarbu: ne išteisinti, o padėti suprasti ir pasimokyti.
Dėmesys - galingesnis nei kritika. Dauguma vaikų siekia mūsų dėmesio. Jei negauna jo teigiamais būdais, pradeda elgtis taip, kad būtų pastebėti bet kaip. Vietoj: „Kodėl tu vėl trukdai?“ sakykite: „Man patinka, kaip tu stengiesi sudėti žaislus - pastebėjau!“ Skirkime daugiau dėmesio tam, ką vaikas daro gerai.
Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. „Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi.
Z. Andrijauskienė atkreipia suagusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. „Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti.
„Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės. „Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. „Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z.
„Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti. „Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako Tarnybos psichologė. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Z. Aleksandravičienė sako, kad kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. „Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę.
