„Kokie jie protingi...“ - kaskart pagalvoju išvydusi parduotuvėje trypiantį ir įnirtingai reikalaujantį nupirkti žaislą mažylį. Dar pagalvoju, iš kur vaikai žino, kad isterijas geriausiai kelti viešoje vietoje, kur mes, tėvai, tarsi nejučiom jiems nusileidžiame, kad tik nurimtų.
Vaiko isterijos priepuolis gali būti iššūkis net ir patiems kantriausiems tėvams. Kaip suprasti, kodėl vaikas elgiasi taip, ir kaip padėti jam nusiraminti? Šie klausimai dažnai kamuoja tėvus, susidūrusius su vaikų pykčio protrūkiais.
Kada prasideda ir kodėl kyla isterijos?
Isterijos priepuoliai dažniausiai būdingi 2-3 metų amžiaus mažyliams. Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda suvokti save kaip atskirą asmenybę ir bando reikšti savo poziciją. Tai yra įprasta raidos išraiška, reikalaujanti iš tėvų daug kantrybės ir ištvermės.
Kartais isterijos gali pasireikšti ir vyresniems vaikams. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad tėvai neatsispyrė vaiko reikalavimams ar nepagrįstoms isterijoms, nusileisdavo ir pataikaudavo. Jeigu penkerių-septynerių metų vaikas trypia kojomis ir klykia norėdamas ką nors gauti, tai gali reikšti, kad tėvai praleido momentus, kai reikėjo tvirtai pasakyti „ne“.
Vaiko elgesys yra mokymosi procesas. Jeigu vaikas pajaučia, kad isterija ar kitokiu „negražiu“ elgesiu gali ko nors pasiekti, jis tą elgesį kartoja. Ir atvirkščiai, jeigu supranta, kad nieko tokiu elgesiu nepasieks, isterijos greitai pasibaigia. Svarbu suprasti, kad vaikas neplanuoja šių priepuolių, jos nėra tyčinės. Jis tiesiog mato, kad tai veikia tėvus ir kartoja šį elgesį, kol jis veiksmingas.
Isterijos gali būti susijusios su nepatenkintais fiziologiniais poreikiais (alkis, miego trūkumas), dėmesio trūkumu, pervargimu, stipria emocine stimuliacija ar jutimų apkrova. Taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko temperamentą ir jo gebėjimą valdyti emocijas.
Kaip ramiai reaguoti į vaiko isteriją?
Svarbiausia taisyklė - išlikti ramiems. Atsakydami su pykčiu, galite tik pabloginti situaciją. Kol vaikas rėkia, šaukia ar krenta ant žemės, tėvų ramybė yra itin svarbi.
Nereikėtų bijoti vaikui pasakyti „ne“. Mažylis turi išmokti girdėti šį žodį ir jam paklusti. Ribos turi būti aiškios ir nekintančios. Jeigu nusprendėte, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykitės.
Tačiau ne mažiau svarbus yra įsiklausymas į vaiką ir gebėjimas suprasti, kodėl jį ištiko isterijos priepuolis. Gali būti, kad mažyliui nepakanka tėvų dėmesio, jis nori pasakyti, kad jam blogai, o kitaip savo jausmų nemoka reikšti.
Svarbu suteikti vaikui teisę rinktis, kai tai įmanoma. Tai padeda jam išmokti priimti sprendimus. Rinktis geriausia duoti iš dviejų ar daugiausiai trijų dalykų, nes daugiau pasirinkimų gali vaikui sukelti papildomą pyktį.
Jeigu vaikas niekaip nenusiramina, suteikite jam erdvės, atsitraukite bent minutei, tačiau nepalikite jo vieno kambaryje ar patalpoje. Tiesiog nueikite atokiau, kol vaikas bent kiek nurims.
Kai vaikas pyksta, verkia ar isterikuoja, jam labai sunku, jis kenčia. Priimkite tai kaip pagalbos šauksmą. Su vaiku rekomenduojama kalbėtis jo akių lygyje - atsiklaupus ar atsisėdus. Taip jis nesijaus puolamas ir galės atsipalaiduoti bei jus išgirsti.
Nesiimkite ginčytis ar aiškinti, kai vaikas yra isterijos įkarštyje. Tai beprasmiška. Geriau palaukite, kol jis nurims, ir tada aptarkite situaciją. Galite pasakyti: „Aš suprantu, kad tu pyksti, bet neduosiu to daikto. Tad nusiramink ir tada abu kažką pažaisime.“
Isterijos viešose vietose
Vaikai dažnai isterijos priepuolius „surengia“ viešose vietose: svečiuose, parduotuvėje, gatvėje. Jie greitai pajaučia, kur tėvai labiau linkę nusileisti. Kad taip nenutiktų, reikia vienodai elgtis tiek namuose, tiek viešoje aplinkoje.
Jeigu nusprendėte, kad saldainių perkate tik savaitgaliais, nekeiskite nuomonės. Vaikui bus aiškiau ir jis ramiau jausis, jei žinos, kad atėjus savaitgaliui saldainių gaus. Mažylis sutrinka, kai nėra aiškių taisyklių ir tėvai kartais nesutinka pirkti, tarkim, žaisliuko, o kitą dieną ima ir nupirkta.
Svarbu, kad visi suaugusieji, dalyvaujantys vaiko auklėjime (tėvai, seneliai), laikytųsi bendros linijos ir nustatytų aiškias ribas. Kai vaikas grįžta iš senelių, kur buvo lepintas, jis gali tapti irzlesnis. Aiškios ribos reikalingos ne tik namuose, bet ir pas senelius, nes tai svarbu pačiam vaikui - jis jausis saugiau.
Vaiko emocinė raida ir isterijos
Emocijos - tai natūralios vaiko organizmo reakcijos į situaciją. Nuo 1,5 iki 4-5 metų amžiaus vaiko emocinė raida vystosi ypač sparčiai. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese.
Pirminės vaikų emocijos (pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė) kūdikiams iki vienerių metų yra natūralios. Antrinės emocijos (gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kaltė, pavydas) pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais.
Isterijos priepuoliai yra dalis vaiko emocinės raidos. Kai vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo, tenka nutraukti mėgiamą veiklą ar tėvai atitraukia jį nuo pavojingo veiksmo, vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti. Tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija.
Vaikų psichologės teigia, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai: padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Tai didžiulis psichinis ir fizinis skausmas.
Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų. Toks elgesys labai būdingas vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio, nerimo, emocijų arba elgesio sutrikimų.
KAIP VISADA SUSTABDYTI PYKOS PRIEKARIUS! (3 paprasti žingsniai) | Dr. Paul
Kada reikėtų sunerimti?
Nors isterijos yra normali vaiko raidos dalis, kartais jos gali signalizuoti apie gilesnes problemas. Jeigu isterijos priepuoliai yra itin dažni, intensyvūs, pavojingi aplinkiniams ar pačiam vaikui, verta kreiptis į specialistus.
Taip pat reikėtų sunerimti, jei vaikas nuolat elgiasi agresyviai, nevaldo savo emocijų, turi sunkumų bendraujant su bendraamžiais ar suaugusiaisiais.
Pirmiausia, ko gero, svarbu nusiteikti tėvams, auginantiems mažus vaikučius, kad taip gali būti, kad greičiausiai bus ir kad tai nieko baisaus. Nes vaikas nori išbandyti savo ribas ir sužinoti, kiek gali. Svarbu parodyti, kad suprantate jo norą, paskui aptarti jūsų susitarimą.
Dažniausiai, kol bėdų dėl isterijų nekyla, tėvai ir nepagalvoja, kad galima iš anksto aptarti taisykles, kaip elgtis parduotuvėje, svečiuose, gatvėje. Aišku, vėliau būtina jų nuosekliai laikytis.
Vaiko emocijos - tai ne jo blogas charakteris, o būdas bendrauti su pasauliu. Supratimas, kantrybė ir nuoseklumas padės tėvams tinkamai reaguoti į vaiko emocijas ir kartu su vaiku atrasti geriausius būdus, kaip su jomis susitvarkyti.
Kaip nustatyti ribas ir kodėl tai svarbu?
Kai vaikas pradeda tyrinėti pasaulį, dėl jo paties ir kitų saugumo labai svarbu tinkamai nubrėžti ribas. Liberalus auklėjimas, kai vaikui leidžiama viskas, yra toks pat žalingas kaip ir visiška vaiko kontrolė.
Nereikia persistengti nustatant nereikalingas ribas, tačiau nereikia varžytis ir drąsiai nustatyti tas, kurios yra iš tiesų būtinos. Negali būti kompromisų, kai ribos reikalingos dėl vaikų gyvybės ir sveikatos saugumo, kitų vaikų ir asmenų saugumo bei gerovės.
Vaikas, kuriam nenubrėžiamos jokios ribos, yra nesaugus ne tik fiziškai, bet toks jaučiasi ir psichologiškai. Jam sunku susidoroti su atsakomybe, kad už visus savo sprendimus jis atsako tik pats.
Pirmiausia vaikas turi jausti besąlyginę meilę, o tik po to - ribas. Kai vaikas mylimas besąlygiškai, patiems nustatyti ribas, net kai jos itin priešinamasi, yra kur kas paprasčiau.
Net ir nustatydami būtiną ribą, turime tai daryti empatiškai, atsižvelgiant į vaiką, paaiškinant, kodėl tai būtina. Svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog net ir kažko neleidžiant, mes vis tiek esame jo pusėje, suprantame, kaip jis jaučiasi ir jį mylime.
Jeigu brėžiant vieną ar kitą ribą, susilaukėte emocijų „uragano“, svarbu išlikti ramiems. Kalbėkite vaiko akių lygyje, ramiai ir be priekaištų. Pripažinkite vaiko jausmus ir parodykite, kad mylite jį vienodai stipriai net kai jis yra piktas, liūdnas ar nelaimingas.
Niekada nedrauskite vaiko emocijos - ją jis privalo išgyventi. Ką galima drausti, tai netinkama emocijos išraiška (veiksmas). Pvz., „Suprantu, kad labai supykai, jog išjungiau televizorių, bet mušti manęs neleisiu.“
| Amžiaus grupė | Tipinės isterijų priežastys | Kaip reaguoti |
|---|---|---|
| 2-3 metai | Savarankiškumo siekis, savęs suvokimas, nepatenkinti poreikiai, dėmesio trūkumas | Nustatyti aiškias ribas, suteikti pasirinkimo galimybes, išlikti ramiems, pripažinti vaiko jausmus |
| 4-6 metai | Noras kontroliuoti situaciją, nepakankamas emocijų valdymas, nuovargis, alkis | Tvirtinti ribas, mokyti emocijų reguliavimo, skatinti savarankiškumą, parodyti supratimą |
tags: #isterijos #priepuoliai #vaikams
