Vaiko regėjimo raida yra vienas svarbiausių jo augimo ir vystymosi aspektų. Laiku pastebėtos ir koreguotos regėjimo problemos gali užkirsti kelią rimtesniems sutrikimams ateityje. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kada ir kaip svarbu tikrinti vaiko regėjimą, kokios dažniausios regėjimo problemos pasitaiko vaikams ir kaip jas atpažinti.
Kada ir kaip dažnai tikrinti vaiko regėjimą?
Pats pirmasis vaiko akių patikrinimas paprastai atliekamas iki trejų metų, antras - sulaukus 6-7 metų amžiaus. Tačiau, pasak akių klinikos ir optikos „Žiūra“ akių gydytojos G.Laurinavičiūtės, svarbu, kad regėjimas būtų tikrinamas bent kartą metuose. Kiekviena ugdymo įstaiga pati nustato vidinę tvarką, kada atliekami profilaktiniai patikrinimai.
Tais atvejais, jeigu šeimos gydytojui kyla abejonių dėl vaiko regėjimo (pvz., jis nemato visų raidžių ar neišvardina visų paveikslėlių lentelėje), išrašomas siuntimas išsamesnei apžiūrai pas oftalmologą.
Tačiau, pasak specialistų, net ir sėkmingai atlikus patikrinimą šeimos gydytojo kabinete, vaikas vis tiek gali turėti regėjimo problemų. Vaikai, ypač vyresni, gali būti linkę net „sukčiauti“ ir žiūrėti abiem akimis, neuždengę vienos, nes nenori nešioti akinių ar dėl kitų jiems žinomų priežasčių. Tokiais atvejais oftalmologo kabinete atliekama refrakcijos patikra, kurios metu matomi objektyvūs duomenys kompiuteryje. Tai leidžia įtarti realų vaiko regėjimą ir jo nukrypimus nuo normos, net jei vaikas tvirtina „gerai matantis“.
Pasitaiko ir atvirkštinių atvejų, kai šeimos gydytojo siunčiamas vaikas, neįveikęs raidžių lentelės, po visų išsamesnių tyrimų paaiškėja, jog neturi jokių regėjimo problemų, o tiesiog neišvardino reikiamų raidžių, galbūt dėl susijaudinimo ar lėtesnio būdo.
Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį?
Tėvai turėtų atidžiai stebėti vaiko elgesį ir pastebėti galimus regėjimo sutrikimo požymius. Jei vaikas skundžiasi galvos skausmu, didesniu nuovargiu, nenori ruošti namų darbų, greitai pavargsta skaitydamas, galima įtarti nekoreguotą toliaregystę. Nors vaikas gali matyti gerai, tačiau ilgiau į ką nors žiūrint iš arti, gali atsirasti nuovargis ir galvos skausmas.
Trumparegystės atveju atidesni tėvai galėtų pastebėti, kad vaikas linkęs šiek tiek prisimerkti. Važiuojant automobiliu galima vaiko paklausti, ką mato, ar gali perskaityti tolimesnį užrašą. Jei vaikas prisimerkia, norėdamas įžiūrėti vieną ar kitą objektą, tai signalas, kad jis prastai mato į tolį. Trumparegiai dažnai prisimerkia, taip pakeisdami ragenos laužiamąją gebą ir pagerindami regėjimą.
Jei dažniau pastebite vaiko vienos ar abiejų akių primerkimą, o gal net pažvairavimo požymių, būtina nedelsiant kreiptis į akių gydytoją.
Atliekami tyrimai ir procedūros
Tikrinant vaiko akis, pirmiausia tikrinamas regėjimas į tolį ir iš arti. Ikimokyklinukams rodomi paveikslėliai arba „šakutės“, kai vaikas turi pasakyti, į kurią pusę „žiūri“ šakutės tarpeliai. Vyresni vaikai vardina raides. Tikrinant regėjimą iš arti, vaikas turi atpažinti raides, skaičius, o jei jų nepažįsta - vardinti paveikslėlius ar figūras.
Taip pat įvertinamas vaiko stereomatymas - atliekami testai, kuriais tikrinama, kaip vaikas mato daiktus erdvėje. Tikrinami akių judesiai atliekant dangstymo testą, kai pakaitomis uždengiama po vieną akį. Šiuo testu tikrinama, ar nėra akių judesių sutrikimo - forijos, paslėpto ar tikro žvairumo. Tikrinami akių judesiai visomis kryptimis.
Objektyvesnis akių tyrimo metodas - refrakcijos nustatymas autorefraktometru. Refrakcija - tai akies laužiamoji geba. Šio tyrimo metu nustatoma, ar vaikui reikalingi akiniai. Dažnai plečiami vaiko akių vyzdžiai lašinant specialius akių lašus, kad būtų galima detaliai apžiūrėti akies dugną ir nustatyti refrakciją plačiu vyzdžiu.
Dažniausiai pasitaikančios vaikų akių ligos
Dažniausiai susiduriama su refrakcijos ydomis, kurios yra trys pagrindinės: trumparegystė, toliaregystė ir astigmatizmas. Svarbu paminėti, kad refrakcijos ydos nelaikomos liga, nes jas galima koreguoti akiniais arba kontaktiniais lęšiais. Šios ydos gali pasireikšti bet kuriame amžiuje.
Trumparegystė gali būti įgimta arba įgyta. Įgyta trumparegystė gali atsirasti dėl per dažno žiūrėjimo trumpais atstumais, ypač į kompiuterio ar mobiliųjų ekranus. Kuo anksčiau prasideda trumparegystė, tuo ilgiau ji gali progresuoti. Naujausi tyrimų duomenys rodo, kad jei vienas iš tėvų yra trumparegis, rizika vaikui tapti trumparegiu padidėja apie du kartus, o jei abu tėvai trumparegiai - tikimybė išauga nuo 3 iki 8 kartų. Paveldimumo faktorius svarbus ir kalbant apie toliaregystę bei astigmatizmą, tačiau nebūtinai vaikas paveldės šias refrakcijos ydas.
Nėra vienareikšmio atsakymo, kas daro neigiamą įtaką vaiko regėjimui, kartais lemia ir individualus veiksnys. Tačiau tam tikros tendencijos yra aiškios. Kalbant apie įgytą trumparegystę, didėja ją turinčiųjų skaičius, nes šiuolaikinio gyvenimo būdas verčia ilgą laiką žiūrėti vien trumpais atstumiais, ypač į skaitmeninių prietaisų ekranus. Tokiu būdu didėja akių įtampa ir jos „nebemoka matyti į tolį“. Toliaregystės ir astigmatizmo atsiradimui ekranų naudojimas įtakos neturi - jos yra arba paveldimos, arba atsiradusios dėl kitų priežasčių.
Kaip vaikai priima žinią apie akinius?
Vaikai į žinią, kad reikės nešioti akinius, reaguoja labai įvairiai. Kai kurie vaikai turi išankstinį nusistatymą prieš akinius, galbūt dėl patyčių mokykloje ar tiesiog dėl to, kad mano, jog akiniai negražu. Svarbu suvokti ir vaikui išaiškinti, kad akiniai skiriami ne tik vaizdui koreguoti, bet ir palengvinti akių darbą, o tai leidžia išvengti komplikacijų ateityje.
Pavyzdžiui, nekoreguota trumparegystė gali pradėti progresuoti sparčiau, o dėl nekoreguotos didelio laipsnio toliaregystės gali atsirasti žvairumas. Pasitaiko, kad dėl nekoreguotų refrakcijos ydų ar žvairumo išsivysto „tinginė akis“, kai matymas nebesikoreguoja. Tokiais atvejais gali būti taikomas sveikos akies dengimas, kad „tinginė“ akis būtų įdarbinta.
Todėl būtina dar iki mokyklos lankymo patikrinti, ar nėra didesnių problemų su vaiko akimis, nes 6-7 metų amžius yra kritinė riba, kai dar galima koreguoti refrakcijos ydas. Uždelsus vaikas visą gyvenimą gali matyti viena akimi prasčiau.
Kada reikėtų sunerimti dėl akių vyzdžių?
Nors dažniausiai akių vyzdžiai plečiasi natūraliai reaguodami į šviesos kiekį ar emocines reakcijas, tačiau kartais tai gali būti ir rimtesnių sveikatos sutrikimų požymis. Išsiplėtę vyzdžiai, mediciniškai vadinami midriaze, gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, įskaitant:
- Silpnas apšvietimas: tamsesnėje aplinkoje vyzdžiai natūraliai padidėja, kad patektų daugiau šviesos.
- Stiprios emocinės reakcijos: susijaudinimas, baimė ar pasišlykštėjimas gali paskatinti vyzdžių išsiplėtimą.
- Tam tikri vaistai: kai kurie vaistai, tokie kaip atropinas, antihistamininiai vaistai, dekongestantai, antidepresantai ar narkotinės medžiagos, gali sukelti vyzdžių išsiplėtimą.
- Galvos sužalojimas: ypač smegenų ar akių pažeidimas gali sukelti nenormalias vyzdžių reakcijas.
- Ūminė uždaro kampo glaukoma: staigus akispūdžio padidėjimas gali sukelti greitą ir stiprų vyzdžio išsiplėtimą.
- Toksinų poveikis: apsinuodijimas tam tikrais toksinais, pvz., anglies monoksidu, gali sukelti vyzdžių išsiplėtimą.
- Genetinės sąlygos ar anomalijos: kai kuriems asmenims gali būti natūraliai išsiplėtę vyzdžiai.
Jei pastebimas didesnis nei 1 mm skirtumas tarp akių vyzdžių dydžių, ypač jei jis neseniai atsiradęs, būtina nedelsiant kreiptis į vaikų oftalmologą. Jei priežasties akyse nerandama, rekomenduojama konsultacija su vaikų neurologu.
Vyzdžio dydžio skirtumas mediciniškai vadinamas anizokorija. Ji gali būti ir patologinė, ir fiziologinė. Apie 20% sveikų žmonių vyzdžių dydžiai tarp akių skiriasi, tačiau paprastai skirtumas neviršija 1 mm. Jei skirtumas didesnis ir neseniai atsiradęs, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar vienas vyzdys per platus, ar kitas per siauras.
Jei prieblandoje vienos akies vyzdys neišsiplečia, vadinasi, jis per siauras. Jei ryškioje šviesoje vienas vyzdys nesusitraukia, reiškia, jis per platus. Tiek vienu, tiek kitu atveju priežastys gali būti įvairios - traumos, infekcija arba tam tikros sisteminės ligos. Bet kokiu atveju, pastebėjus skirtingus vaiko vyzdžius, tikslinga nedelsiant kreiptis į vaikų oftalmologą.
Pakitusio vyzdžio siauresnis gali būti ir dėl Hornerio sindromo, Irito (kai siauresnis vyzdys yra kartu su kitais uždegimo simptomais, kaip akies skausmu, paraudimu). Dėl Argyl-Robertson (sifilitinio) vyzdžio susiaurėja abu vyzdžiai, bet asimetriškai. Būdinga, kad vyzdžiai normaliai reaguoja į konvergenciją, tačiau nereaguoja ar labai silpnai reaguoja į šviesą.
Jei priežastis patologinė, vyzdys gali išsiplėsti dėl traumos, akies judinamojo nervo paralyžiaus ar tam tikrų vaistų vartojimo. Kai vyzdžiai išsiplėtę (didesni nei įprastai), tai gali būti pagrindinės būklės požymis arba tiesiog laikina reakcija į tam tikrus veiksnius.
Akių dugno tyrimas, atliekamas plečiant vyzdžius, yra vienas svarbiausių diagnostinių akių sveikatos tyrimų, leidžiantis įvertinti tinklainės, regos nervo ir akies kraujagyslių būklę. Šis tyrimas yra visiškai neskausmingas, nekontaktinis ir neinvazinis, todėl saugus įvairaus amžiaus žmonėms, įskaitant vaikus.
