Humaniškumo epochos tikslas - visapusiška asmenybė, siekianti, kad žmonių santykius grįstų gėris ir grožis, vertinanti prasmingus darbus ir nuoširdžius jausmus. Šekspyro tragedija „Hamletas“ kaip tik tos epochos ir yra, tai tikras savo laikmečio vaikas, asmenybė, intelektualas.
Koks Hamletas buvo anksčiau? O koks dabar? Ką gi jį priverčia taip pasikeisti? Tai, kad nužudomas jo tėvas. Hamletas sužino, kad žudikas - Klaudijus. Jis gali tuoj pat atkeršyti jam, tačiau Hamletui reikia įsitikinti, ar tai tikrai žudikas. Jis tuo gali įsitikinti, pakvietęs artistus, kurie suvaidina sceną, panašią į jaunuolio tėvo žudynių sceną. Čia jis ir įsitikina, kad žudikas - Klaudijus.
Bekovodamas su tėvo žudiku, jis prieina išvadą, kad ne vien Klaudijus yra niekšas. Jo tikslas - taisyti pasaulį. Štai kaip jis apibūdina jį: „Išsigimusios gadynės! - ir, deja, - aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją.“ O norint taisyti pasaulį, reikia pažinti jį. Norėdamas pažinti pasaulį, Hamletas apsimeta bepročiu.
Už šio gražiai kalbančio žmogaus slypi veidmainystė. Polonijus sako, kad Hamletas įžvalgus, turi gyvenimo patirties, tačiau iš tikrųjų - tai bukas, trumparegis žmogus. Norėdamas įsiteikti karaliui, jis sutinka sekti Hamletą. Tačiau jaunuolis Plonijų nubaudžia sušukdamas: „Landus ir paikas juokdary, sudie! O aš maniau, kad tai anas, aukštesnis... Še, atsiimk atpildą!“
Hamletas pamato, kokie iš tikrųjų yra jo draugai Gildensternas ir Rozenkrancas. Tai išdavikai. Jie nori viską išgauti iš Hamleto, o vėliau perduoti karaliui. Tačiau jaunuolis pasako jiems, kad jie nori juo groti, kaip muzikos instrumentu, tačiau Hamleto draugai nemoka išgauti garso iš muzikos instrumento, taip jiems nepavyks ir iš jo nieko išgauti.
Vis dėlto turim pripažinti, kad Hamletas šiurkščiai elgiasi su Ofelija. Tai rodo ir jo pokalbis su ja: „Stok į vienuolyną! Sudie. Arba jei jau žūt būt panorai ištekėti, tai tekėk už kvailio, nes išmintingi žmonės puikiai žino, kokius siaubūnus jūs padarote iš jų.“ Tačiau argi jis taip ir nemyli Ofelijos? Ne, jis myli ją. Jo meilė ir „trisdešimt švelniausių brolių prilygti neįstengtų“.
Motinos elgesys priverčia pasikeisti Hamletą. Jo motina taip greitai išteka už tėvo žudiko, kad nespėja nudžiūti ašaros, po kuriomis slepiasi veidmainystė. Hamletas pamato, kad nebelieka žmogaus - asmenybės, o tik funkcionieriai, kurie vienas kitą seka.
Kodėl Hamletas tragiškas herojus?
Hamletas gali būti laikomas tragišku herojumi. Pačioje kūrinio pradžioje mes sužinome, kad jis neteko savo tėvo. Negana to, motina ištekėjo už jo dėdės praėjus vos keliems mėnesiams po tėvo mirties. Tai tikrai stipriai paveikia Hamletą bei sukelia sąmyšį jo mintyse, tačiau Hamletas supranta, kad jo pareiga yra atkurti pasaulio harmoniją („Išsigimusios gadynės! Ir, deja,/Aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją./ Keliaukime visi kartu.“). Tai tikrai nėra lengva misija, ypač tokiam jaunam, mažai gyvenimo patyrusiam žmogui. Tačiau Hamletas nėra silpnas žmogus, kuris, susidūręs su sunkumais, pasiduotų. Jis supranta, kad neturi jokio kito pasirinkimo ir jam teks savo kančia sunaikinti blogį, atkurti harmoniją pasaulyje.
Hamlet – in 4 Minutes
Jaunuolis, kovodamas su blogiu, apimamas didžiausios nevilties, vienas nebepajėgia kovoti su blogiu. „Būti ar nebūti, - štai mįslė.“ Taigi Šekspyro „Hamleto“ kūrinio esmė yra ta, kad didis humanistas Hamletas nepajėgus vienas įveikti blogį ir tragiškai žūva.
