Icchokas Meras (1934-2014) - tai žydų kilmės lietuvių rašytojas, kurio kūryba paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Jis buvo vienas pirmųjų, drąsiai ėmęsis Holokausto temos, o jo darbai, nors ir sulaukę pripažinimo užsienyje, ilgą laiką buvo ignoruojami Lietuvoje. Po tėvų, naciams juos sušaudžius, Meras buvo išgelbėtas ir augo lietuvių valstiečių šeimoje. Jo kūryba, dažnai persekiota dėl savo avangardinių formų ir nepatogių temų, galiausiai atvėrė naujas erdves lietuvių literatūrai, nagrinėdamas sudėtingus žmogaus pasirinkimus, moralines ir egzistencines dilemas.
Romano „Lygiosios trunka akimirką“ siužetas įtraukia į šiurpią Vilniaus žydų geto kasdienybę, kuriai priešpriešinamas dviejų jaunų žmonių - Izaoko ir Esteros - meilės ir vilties kupinas pasaulis. Tačiau knyga neapsiriboja vien tik meilės istorija ar Holokausto vaizdavimu. Ji plečia šią temą, kurdama universalų istorinės ir dvasinės žmonijos patirties modelį. Rašytojas atsisako epinio pasakojimo, gilindamasis į idėjų ir dvasios pasaulį.
Romano struktūrinis pagrindas - šachmatų partija. Tai simbolinė forma, sutelkianti pagrindinę idėją. Partiją žaidžia geto viršininkas Šogeris ir geto gyventojas, jauniausias Abraomo Lipmano sūnus, talentingas šachmatininkas Izaokas. Žaidimo sąlygos žiaurios: jeigu Izaokas laimės, bus sušaudytas jis pats; jeigu pralaimės - bus sušaudyti geto vaikai. Taip šešiolikoje romano skyrių, atitinkančių šešiolika šachmatų figūrų, vyksta žaidimas dėl gyvybės ir mirties.
Šachmatų partija, kurios veiksmas vyksta vieną vakarą, tampa metafora. Žaidėjai, apsupti įtemptai dvikovą sekančių geto žmonių, atrodo lyg cirko arenoje. Izaoko ir Šogerio dvikova yra dviplanė: viena vyksta šachmatų lentoje tarp medinių figūrų, kita - žodinė tarp gyvų žmonių. Šogeris meta iššūkį: „Viskas yra loterija. Šachmatai - loterija, pasaulis - loterija, ir tavo gyvenimas - loterija“. Izaokas privalo suteikti vertybinę dimensiją šiai beprasmei formalei. Jo vidiniai monologai atskleidžia įtemptą minties darbą, siekiant lygiųjų, kurios galėtų išgelbėti ir jį, ir vaikus. Tačiau jaunam žmogui, trokštančiam gyventi ir mylėti, sunku pasmerkti save mirčiai. Galiausiai Izaokas supranta, kad „yra tik vienas teisingas ėjimas“, ir pasirenka pergalę-mirtį. Tai tampa pamatinė autoriaus mintis apie heroizmą kaip laisvo žmogaus pasirinkimą.
Romane svarbus ir biblinis siužetas, primenantis tėvo ir sūnaus dramą. Tačiau Adolfo Šogeris čia yra ne Dievo, o piktosios dvasios vietininkas, todėl XX amžiaus „Abraomo aukojimo“ pabaiga yra kitokia. Retrospektyvūs geto gyvenimo epizodai, pasakojami Izaoko ar kitų šeimos narių vardu, nėra atsitiktiniai intarpai. Jie patvirtina Izaoko mintyse formuojamas maksimas ir troškimus, grąžindami į praeitį. Pavyzdžiui, Izaoko noras pabėgti į „didį žydintį lauką“ tampa metaforiška laisvės deklaracija. Jis prisimena, kaip bandė įnešti ramunės žiedą savo mylimajai Esterai, ir kaip visa bendruomenė padėjo jam tai įgyvendinti.
Romane veikia aštuonios baltosios šachmatų figūros ir aštuoni pėstininkai, simbolizuojantys Abraomo Lipmano vaikus. Kiekvienas jų turi savo paskirtį ir kryptį. Visi septyni veikėjai, nukreipę veiksmus prieš sistemą, pasiekia kraštutinės įtampos ribą ir žūsta. Adolfas Šogeris siekia sunaikinti egzistencijos pamatus: meną, motinystę, gyvenimo džiaugsmą, mokslą, laisvės siekius ir vaikus - ateities viltį. Tačiau paskutinis ėjimas sustabdo šį judėjimą, o Abraomo auka tampa prasminga.
Izaokas sprendžia modernaus tragizmo dilemą - be kaltės kaltas, bet atsakingas herojus. Kiti aštuoni personažai, tokie kaip Izaoko mylimoji Estera, Liza, Rudis, Ruva, lietuvis Antanas, lenkas Janekas, čekas ir vokietis kareiviai, sudaro tragišką konfliktą, kuriame nėra tarpinių variantų ar spalvinių niuansų. Romano struktūra, paremta sąlygiškumu ir veikėjais-simboliais, vis dėlto sukuria gyvybingą ir įtaigų tekstą, kuriamas jautrus ir emocingas pasakojimas.
Abraomo Lipmano vaidmuo
Vienas svarbiausių romano veikėjų, Izaoko tėvas Abraomas Lipmanas, yra geto moralinis autoritetas ir dvasinis ramstis. Jis aktyviai kovoja už vaikų ir visos bendruomenės išlikimą, net beviltiškose situacijose ieškodamas būdų išsaugoti žmogiškumą. Būtent jis, matydamas neišvengiamą vaikų pražūtį, susitaria su Šoggeriu dėl lemtingosios šachmatų partijos.
Siuvėjo Abraomo Lipmano, septynių vaikų tėvo, istorijos yra tarsi atskiros novelės, atitinkančios šachmatų ėjimus. Dauguma jų baigiasi tragiškai, atskleidžiant skirtingus bandymus išgyventi. Iš tikrųjų svarbiausia figūra yra Abraomas Lipmanas, nes jis tampa žaidimo lėmėju. Jis gina universalias žmogiškumo pozicijas ir to moko savo vaikus. Kad išgelbėtų geto vaikus, jis aukoja savo paskutinį sūnų Izaoką. Senojo Abraomo figūra siejama su Biblijos aliuzijomis ir tautinio autentiškumo dvasia.
Abraomas Lipmanas, siekdamas išgelbėti žydų geto vaikus, nusižengia savo principams. Jis liepia sūnui Izaokui žaisti šachmatais su Šogeriu. Jis taip pat liepia Kasrieliui pačiam pasirinkti: išduoti ginklus ar atimti sau gyvybę. Abraomas Lipmanas yra geto vaikų gelbėtojas, aukojantis savo šeimą, kad atvertų laisvės duris kitiems.
Proto ir jausmo pusiausvyra
Abraomas yra ir proto, ir jausmo žmogus. Sudarydamas sutartį su Šogeriu, jis žinojo, kad jo sūnus gali mirti, bet galvojo ir apie kitus geto vaikus. Jis suprato, kad geriau išgelbėti daugiau vaikų, nei vieną savo. Ši dilema atspindi universalų principą: „Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones“. Atsakomybė tampa visuotiniu žmonijos išlikimo principu.
Geto gyvenimas kaip uždara erdvė
Getas - tai uždara kalėjimo teritorija, išskirta tautiniu pagrindu. Čia vyksta sudėtingas matomas ir nematomas gyvenimas. Lipmano duktė Ina, garsi dainininkė, savo gyvybės kaina parneša iš miesto operos partitūrą. Izaoko meilės išgyvenimai, lyginami su „Giesmių giesme“, taip pat turi ryškių nacionalinio savitumo spalvų. Tačiau getas, kaip citadelė, ginanti laisvę ir žmogiškąjį orumą, ardo uždarumą, kurdamas visumos modelį, aprėpiantį XX amžiaus žmonijos patirtį.
Šachmatų figūros kaip žmonių atitikmenys
Romane aštuonios baltosios šachmatų figūros ir aštuoni pėstininkai simbolizuoja Abraomo vaikus. Kiekvienas jų turi savo paskirtį ir judėjimo kryptį. Visi septyni veikėjai, nukreipę veiksmus prieš sistemą, pasiekia kraštutinės įtampos ribą ir žūva. Adolfas Šogeris siekia sunaikinti pačius egzistencijos pamatus. Tačiau paskutinis ėjimas sustabdo vienakryptį judėjimą, o Abraomo auka tampa prasminga.
Kiti aštuoni personažai - Izaoko mylimoji Estera, Liza, Rudis, Ruva, lietuvis Antanas, lenkas Janekas, čekas ir vokietis kareiviai - sudaro tragišką konfliktą, kuriame nėra tarpinių grandžių ar spalvinių niuansų. Romano estetika, paremta dviem spalvomis - juoda ir balta, sukuria gyvybingą ir įtaigų tekstą.
Icchokas Meras · Lygiosios trunka akimirką · Audio knyga
Intelektualiosios literatūros bruožai
Romano tekstas išsiskiria daugiasluoksniškumu, kuriame persidengia kelios laiko plotmės ir siužetinės linijos. Refleksyviosios naracijos technika, kuria naudojasi autorius, nukreipia dėmesį nuo istorijos į pasakotoją ir naracijos veiksmą, akcentuojant pasakojimo subjektyvumą. Tai leidžia kurti naratyvo naratyve situaciją ir keliasluoksnį pasakojimą.
Ši technika ypač aktuali nagrinėjant XX amžiaus tragedijas, tokias kaip Holokaustas. Romano pasakotojai perduoda žodinį naratyvą, akcentuodami galimybę pasirinkti, ką pasakoti. Tai tampa esminiu pasirinkimu, charakterizuojančiu personažą ir jo vertybinį pasaulį.
Archetipinės reikšmės
Veikėjų vardai turi biblines reikšmes. Abraomas - daugybės tėvas, visų tikėjimo tėvų protėvis. Izaokas - „juoko sūnus“, nes jo gimimas senatvėje buvo netikėtas. Šimekas ir Buzia (Estera) romane įkūnija biblinio Giesmių giesmės kūrinio personažus, kurių meilė yra išbandoma.
Romano pabaigos interpretacija
Paskutinėje scenoje, pralaimėjęs partiją, Šogeris mato aplink save besimažinantį žmonių ratą. Gyvoji siena artėja, virsta kilpa. Šis vaizdas simbolizuoja neišvengiamą bausmę už jo žiaurumą ir nehumaniškumą. Romano pabaiga atspindi ne tik asmeninę Šogerio pražūtį, bet ir visos sistemos žlugimą, kuri siekė sunaikinti žmogiškumą.
Romano „Lygiosios trunka akimirką“ siužetas, supintas iš Vilniaus geto kasdienybės ir jaunos meilės istorijos, plečia Holokausto temą iki universalaus istorinės ir dvasinės patirties modelio.
