Gegužės 22-ąją Šiaulių mieste buvo pagerbti 2014 metų olimpiadų nugalėtojai. Tokia tradicija, kai apdovanojami prizines vietas dalykinėse olimpiadose ir konkursuose laimėję mokiniai, pagerbiami juos ruošę mokytojai bei tėvai, tęsiama jau ne pirmus metus. 2013-2014 mokslo metais net 244 Šiaulių miesto mokiniai tapo miesto dalykinių olimpiadų ir konkursų nugalėtojais. Iš jų net 53 mokiniai apdovanojimus pelnė ne viename, bet keliuose renginiuose, o gabiausius juos parengė 199 mokytojai.
Nors straipsnyje minimi daugybės talentingų mokinių ir mokytojų vardai bei pasiekimai, tačiau konkreti informacija apie Irenos Kneizienės gimimo metus ar jos asmeninę veiklą nėra pateikiama. Didžioji dalis teksto skirta aprašyti Šiaulių miesto mokinių pasiekimus ir apdovanojimus, o taip pat pateikiamas išsamus arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimų fragmentas, kuriame aprašoma jo vaikystė, jaunystė, pašaukimo kelias ir tarnystė Bažnyčioje.
Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai: Kelionė per tikėjimą ir istoriją
Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai skaitytojams atveria jo, kaip tikinčio ir Dievu pasitikinčio kunigo, vienuolio bei vyskupo, tikėjimo kelionę. Šis pasakojimas, nors ir neturintis sensacijų, atskleidžia gyvenimo patirtis, kuriose, kaip teigia pats arkivyskupas, švietė saulė, tačiau netrūko ir stiprių bangų bei priešingo vėjo.
Tėvų namai ir vaikystės prisiminimai
Arkivyskupo šaknys siekia Dzūkijos žemę. Jo tėvai, Motiejus ir Anelė Tumosaitė, buvo paprasti kaimo žmonės, kurių gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią. Nors gyvenimas buvo kuklus, tačiau tai buvo Dievo dovana, leidusi vaikams augti be išlepimo. Sovietmečiu, kai kaime dar nebuvo radijo aparatų, vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos. Pirmoji ryški vaikystės patirtis - tėvelio darbštumas ir ankstyvas brolių mokymas dirbti žemės ūkio darbus. Nors mažajam Sigitui neteko kulti javų, tačiau jis prisimena nemaloniausią vasaros darbą - ganyti karves ir avis, kurį mielai iškeisdavo į skaitymą.
Neramus pokario metas
Ryškiausius prisiminimus iš pokario metų sudaro neramios dienos ir naktys. Partizanų lankymasis namuose, jų paslaptingi išėjimai į naktį, stribų reikalavimai bei prievarta - visa tai paliko gilų pėdsaką jauno berniuko atmintyje. Kelias į mokyklą per turgavietę, kur buvo demonstruojami nukautų partizanų kūnai, simbolizavo beviltišką kovą prieš sovietinę imperiją. Nepaisant Stalino portretų klasėse, mokiniai traukė partizanų dainas, tikėdami laisvos Lietuvos idealais.
Arkivyskupas prisimena ir pirmąjį tardymą, kai būdamas vienuolikmetis, už proklamacijos ant Stalino portreto priklijavimą, buvo nuvestas į NKVD būstinę. Ši patirtis, nors ir sunki, vėliau padėjo ištverti dar sunkesnius tardymus, siekiant sunaikinti laisvą mintį.
Katekizmo pamokos ir pašaukimo kelias
Didžiausia Dievo dovana arkivyskupui buvo pamaldi, vaikus mylinti motina, kuri buvo ir tretininkė. Ji vaikui atskleidė tikėjimo paslaptis, o katekizmo pamokos pas kleboną Joną Reitelaitį tapo svarbiu etapu. Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, tapdamas ne tik pareiga, bet ir dvasiniu augimu. Ši tarnystė, kurios metu buvo priimta Pirmoji Komunija, subrandino pasiryžimą rinktis kunigo kelią. Bažnyčioje arkivyskupas rado dvasinės šviesos ir šilumos, kuri buvo labai reikalinga bręstančiam paaugliui.
Mokykla ir knygų galia
Mokykloje, kurioje dar nebuvo stiprios antireliginės ideologijos, tikintys mokiniai nebuvo diskriminuojami. Mokytojai, nors ir vengdavo kalbėti prieš tikėjimą, tačiau darvinizmo pamokos ir ateistinės literatūros skaitymas skatino ieškoti atsakymų į svarbius klausimus. Klebono biblioteka tapo pagrindiniu šaltiniu ieškant tiesos. Netgi charakteristika, kurioje buvo įrašyta „Apsiskaitęs daug ateistinės literatūros, bet pasaulėžiūra dar besiformuojanti“, nesustabdė kelio į Kunigų seminariją.
Tarp draugų ir knygų
Sąmoningai atsisakęs šokių ir jaunimo vakarėlių, arkivyskupas rinkosi knygas ir bendravimą su bendraminčiais. Knygos, noras pažinti pasaulį ir domėjimasis religiniais klausimais nulėmė, kad geriausi draugai būdavo tie, su kuriais galėdavo pasidalyti skaitytomis mintimis. Nors nebuvo atsiskyrėlis, tačiau knygų skaitymas, fotografija, technika ir sportas leisdavo jam pabūti vienam, ieškant atsakymų į svarbius klausimus.
Fotografijos pamokos ir pašaukimo atradimas
Sugrįžęs iš kariuomenės, arkivyskupas gavo fotoaparatus ir pradėjo gilintis į fotografijos paslaptis. Nors elektros trūkumas kaimo sodyboje keldavo iššūkių, tačiau improvizuota fotolaboratorija ir dieninė šviesa leido jam pačiam fotografuoti ir didinti nuotraukas. Šios pamokos vėliau praversdavo darant Kronikos mikrofilmams, parodant, kad Dievas visada mato toliau, nei vaiko akys.
Eucharistijos akimirkos. 2014 05 11
Nors straipsnyje nėra tiesioginės informacijos apie Irenos Kneizienės gimimo metus, tačiau pateikiami duomenys apie daugybės kitų asmenų pasiekimus ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai leidžia suprasti, kokia svarbi yra praeities pažinimas ir asmeninių istorijų išsaugojimas.
