Garbūs konferencijos dalyviai, malonu ir jausminga matyti jus po tiek metų vėl parlamento salėje, parlamento rūmuose, prieigose. Programa jums išdalyta. Laikas labai ribotas. Salėje matau labai daug uniformuotų asmenų, todėl žiūrėkim į laikrodį, būkime punktualūs, laikas ribotas.
Garbiningieji konferencijos dalyviai, šiandien mes švenčiame didžią tragiškai garbingą šventę - Laisvės gynėjų šventę, kai žmonės nuoga, mylinčią Lietuvą ir Dievą krūtine stojo prieš okupantų tankus. Kada buvo sunku, kada nebuvo pagalbos, mes meldėmės. Meldėmės KGB rūsiuose. Kai vieną išvesdavo į tardymą, kalbėdavo rožančių ir taip per dieną net šešis kartus. Kalbėdavo ne todėl, kad jo nemuštų, bet kad jis išlaikytų kankinimus ir nieko neišduotų. Prisimenu, kai pareidavo iš tardymo Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas, jis truputį šypsodavosi ir visi kameros draugai sakydavo, kaip gera, vyskupo nemuša. Tada lietuviai meldėsi ir tikėjo Dievą ir kad Tėvynė bus išsilaisvinta.
Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet sergėk mus nuo pikto. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
1949 m. vasario 16 d. išvakarėse Šilo bunkeryje susirinko Šarūno būrio vyrai ir taip kalbėjo: „Mes galime žūti, bet Lietuva išliks ir anksčiau ar vėliau ji prisikels laisva. Kaip jau ne kartą kalbėjome, dar kartą užtikriname, kad Lietuva kils nauja, skaidri, tyra iš mūsų gyvybės, iš mūsų kvapo, iš mūsų kraujo - šilto, karšto, jauno kraujo. Dabartinė kova atskiria grūdus nuo pelnų, perlus nuo nešvarumų, vaizdžiai parodo, kas yra tikras lietuvis ir kas tik yra iškamša. Būsima Lietuvos valstybė remsis Vakarų sveikos demokratijos pavyzdžiu. Mūsų idealai - tiesa, teisingumas, gėris, šviesa, Dievas bus jos pagrindas, valdžios vyrai bus patys rinktiniai tautos atstovai - ryžtingi, teisingi, dori, kilnūs, tikintys, išmintingi, geri savo srities specialistai, sumanūs politikai.“ Pagaliau jis, kovoje kritęs, paskutinį kartą ištarė: „Žūstu už tikrą laisvę.“ Tauras užmerkė akis amžinai. Mes, kol gyvi, turime įgyvendinti jo priesaiką.
O dabar? Šiandien rytą girdėjau, kad ne taip, kaip partizanai svajojo, sakė, kad Lietuva juodai geria. O ką gi daro, kad Lietuva juodai negertų? Dabar aludariai, degtindariai rėkia, kad jie išlaiko sportą, todėl jiems reikia duoti laisvės girdyti tautą. Taigi, jeigu nebus degtindarių, nebus sportininkų ar Lietuva neišlaikys? Argi tada degtindariai ir sportininkai kovojo už Lietuvą? Ne. Manau, kad dabar reikia susiimti. Girdėti ir Seimo balsų: reikia leisti varyti naminę. Tai kiek galima žudyti Lietuvą? Be degtinės negali sukurti naujo gyvenimo. Taigi va, broliai, blogai. Panevėžio apskrityje, atsimenu, kai kovojome sovietų laikais, vienam žmogui buvo 10 lt degtinės, 14 lt vyno ir 30 lt alaus, dabar visoje Lietuvoje kiekvienam žmogui išeina 19 lt degtinės. Arba vėl. Tauta, užuot kėlusi dorą, įsteigė Lietuvoje Lygių lyčių galimybių organizaciją ir ji apims Pabaltijį. Jų sąmata - 16 mln. Lt, dirbs 30 žmonių. Per TV rodė A. M. Pavilionienę ir A. Burneikienę. Taigi suprantama, kas ši organizacija yra. Per ją veiks gėjai, kurie žudys Lietuvą, nes jie eina su manifestu „Mes ardysim jūsų šeimas ir išnaudosime jūsų vaikus“. Manau, kad mes tam trukdysim. Ačiū buvusiam merui J. Imbrasui, kuris neleido jiems pasirodyti gatvėje. Dabar Lietuvoje yra du tarptautiniai viešnamiai, taigi Vilniui garbė! Broliai, buvo Kalėdos, o prieš Naujuosius metus Katedros aikštėje sunaikino Betliejų. Laisvoje Lietuvoje katalikai negali laisvai pagarbinti Dievą pagal savo papročius! Jie buvo pirmieji kovoje su malda ir giesme, jie saugojo parlamentą, o dabar chuliganai naikina. Be abejo, čia ne chuliganai, tai yra užsienio jėgos. Ir mes tylime. Tauta išvarginta okupacijos tyli, o bolševikai veikia. Štai dabar, prieš Naujuosius metus, kažkoks menininkas, nežinau, kiek jo galvoje košės, nupiešė bjaurų paveikslą ir nusiuntė į prezidentūrą. O paveiksle - nuogas vyras, suklupęs kaip rūpintojėlis ant kojų. Nuogas vyras su visais atributais. Taigi jo laimė, kad Lietuva ne musulmoniška - jis netektų savo kvailos galvos ir netvirkintų savo tautos. O dabar parodė portretus, parodė Smetoną su cilinderiu, o iki pusės nuogas. Kas turi teisę mirusius išniekinti? Jeigu negalima išniekinti kapinių, tai kaip galima atminimą? Yra žinomas romėnų posakis: „Apie mirusius arba nieko, arba gerai.“ Jie mirė, istorija pasakys savo žodį ir negalima šito daryti. Taigi manau, kad šitą paveikslą reikia ne prezidentūroje kabinti, bet reikia nuvežti į šiukšlių dėžę arba sunaikinti, kad kiti jo nematytų. Taigi va, broliai ir sesės Kristuje, tokių dalykų yra ir daugiau. Dabar skaičiau, Maskva pasiūlė Lietuvai atnaujinti tiltą, atnaujinti tuos balvonus, kurių mes nesugebėjome per 20 metų nuimti. Jau buvo posėdis. Posėdyje dalyvavo 3 lietuviai ir 7 maskoliai iš ambasados. Ir parašė laišką Maskvos merui Jurijui Lužkovui, kad va, dabar bus gerai. Aš manau, kad Maskva supras ir pasiūlys Lukiškių aikštėje pastatyti laisvės kovotojų paminklą, kurio mes iki šiol nesugebėjome padaryti. Šnekam, diskutuojam kelerius metus ir nieko nėra. O kas, jeigu Maskva paims ir pastatys Leniną ar Staliną vėl Lukiškių aikštėje? Taigi reikia mums suprasti, kad gėda taip elgtis. Svajojome apie Lietuvą, šventą, dorą, teisingą, o kur ji dabar? Mes turime suprasti, kad reikia kovoti, reikia kovoti ir grįžti prie Dievo. Be Dievo nėra išsigelbėjimo. Ir baigsiu Jurgio Baltrušaičio žodžiais: „Jei aukščiau tu nori lipti, imk nelūžtamą ramentą ir, pakeitęs Dievo kryptį, kopk sode į kryžių šventą.“ Ačiū.
Gerbiamieji, norom nenorom mes vis tiek grįžtame į netolimą praeitį, todėl drįstu priminti, kad 1990 m. sausio 11-13 d. mus akylai stebėjo dar iki nepriklausomybės paskelbimo visas to meto kompartinis monolitas ir aktyvas. Tomis dienomis Lietuvoje lankėsi Michailas Gorbačiovas, siekdamas paveikti mūsų siekį. Tačiau prisiminkime ir tai, kad 1991 m. sausio 12 d. (jau po metų) į Vilnių atvyko gynybos ministro pavaduotojas generolas Vladislavas Ačialovas.
Mylimi bičiuliai, bendražygiai, Lietuvos ir laisvės gynėjai! Manau, kad viskas labai paprasta. Mes mylėjome, tikiu, tebemylime laisvę ir Lietuvą. Mums buvo džiaugsmas ir garbė čia su ja būti aną Sausio 13-ąją. Šiandien mums už tai dėkoja, apdovanojimus skiria kaip už ką nors ypatingo. Ar nebuvo mums pati didžiausia dovana būti tomis dienomis čia, Lietuvos pusėje, pasiūlyti jai ginti daugiausia, ką turime, - jei prireiks, save pačius, būti sukilėlių, savanorių, partizanų ištikimybės tęsėjais? Ar gali tekti asmeniui didesnis įvertinimas?
Per šias Kalėdas į amžinybę išlydėjau savo tėvelį, sąžiningą Dzūkijos bažnytkaimio mokytoją. Dėl ko mes čia susirinkome prieš 20 metų rizikuoti, priesaika įsipareigoti? Dėl geresnio ekonominio gyvenimo, dėl duonos? Jos, pasak kažkurio nūnai populiaraus istoriko, Leonido Brežnevo laikais tikrai pakako. Turbūt troškome, kad ir ką tvirtintų materialistai, kažko kito, kažko daugiau, mūsų žmogiškajai ir lietuviškajai prigimčiai esmingesnio. Įžvelgiu perdėto pragmatizmo pavojų nūdienos politikoje. Šiandien „blogai“ remti Gruziją, Ukrainą, Čečėniją. Antai buvo neišmintinga „veltis į pogrindį, į mišką, į Sąjūdį“. Tik kas ir kur šiandien būtų Lietuva, jeigu visi būtume išlikę tokie karjeristiškai, konformistiškai, apdairiai išmintingi. Manau, kad vadinamasis vienišas padorumas turi begalinę reikšmę tautoms, žmoniškumui, religiniam šventumui. Nesvarbu, kaip elgiasi visi, nesvarbu, ką daro kiti. Aš neskųsiu, neišduosiu, aš paslėpsiu tuos žydus, aš padėsiu persekiojamam tautiečiui, užstosiu šmeižiamą žmogų. Mano amžinąjį atilsį tėvas, kuklus kaimo mokytojas, stengėsi, kur galėjo, padėti sovietmečiu persekiojamam žmogui, norintiems į Vakarus emigruoti vokiečių kilmės asmenims, kaip vokiečių kalbos mokytojas, besislapstančiam nuo KGB, vėliau pabėgusiam į Švediją Vladui Šakaliui, žymiam Vilniaus disidentui, ar tiesiog režimo absurdų engiamiems mokiniams. Nuostabi asmenybė ir tokio prasmingo pavadinimo Dzūkijos Savanorių kaimo gyventoja, tremtinė, Sibire sužalota ir visam amžiui praradusi sveikatą, iki mirties prasėdėjusi neįgaliojo vežimėlyje Julija Ūselytė, iš kurios gaudavau pogrindžio spaudos, mane, paauglį, sutikusi, uždavė klausimą, kurio niekada neklausė anuometė sovietinė mokykla, ir, abejoju, ar paklausia vaikų dabartinė: ar tu žinai, kas yra laisvė ir kas yra vergystė už duoną? Tiesi, graži, ori kaip romėnų matrona neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris. Paminėjau šituos asmenis ne dėl to, kad jie būtų kokie nors išskirtiniai, o todėl, kad juos žinau. Tikriausiai ir jūsų kiekvieno šeimoje, giminėje buvo tokių asmenų, asmeniniu sukilimu prieš netiesą liudijusių Lietuvą, jos teisę ir jos laisvę. Be tokių asmenų, be tokių žmonių mes neturėtume šiandien mūsų valstybės, kaip Kęstutis Genys sako: „Net ir tos, kurią šiandieną ašaromis laistėm.“ Iš jų mažų asmeninių drąsos pareiškimų, iš jų asmeninių sukilimų kaip bičių korys yra sulipdyta dabartinė tautos ir jos valstybės egzistencija. Jokių įstatymų, įsakymų, jokio atlygio, pažadų, niekas jų nevertė elgtis taip, kaip jie elgėsi. Jie asmeniškai pasirinko ir apsisprendė. Verta gilių apmąstymų, ypač mūs švietimo, politinio, pilietinio ugdymo ir politikos sistemose, kokios savybės, kokios idėjos subrandina panašias asmenybes, nes jų dėka išlieka, prisikelia ir egzistuoja tautos, valstybės. Politkalinys, Kovo 11-osios signataras Liudas Simutis, kai atgimimo pradžioje prasidėjo dideli dejavimai, kaip čia mums bus sunku ir neįmanoma išgyventi be Maskvos, užduodavo tokį klausimą tiems, kurie labai greitai ir anksti pradėjo klausinėti, ką man duos ar davė ta keistoji nepriklausomybė. Jis sakydavo: „O ką aš daviau Tėvynei? Palyginkime šeimos narių, bičiulių meilę, ji yra tol, kol mylima neklausiant, kas man už tai, stengiantis lenktyniauti, kad mylimam asmeniui būtų geriau. Taip ir patriotizmas, Tėvynės meilė be šios nuostatos lieka grynas savanaudiškumas, telieka naudingumo koeficiento apskaita, kuri paprastai neatveda žmogaus į Vilnių, kai ten šaudo ir važinėja svetimi tankai. Ačiū jums, kad buvote čia tada, kad esate šiandien, ir toliau būkite tokie, neapskaičiuojantys meilės Lietuvai. Ačiū.
Gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji nepriklausomybės gynėjai, gerbiamieji svečiai, brangūs bendražygiai, laikotarpis, apie kurį šiandien kalbame, ne tik į mano, bet ir į daugelio iš jūsų gyvenimus įnešė kardinalių pokyčių. Ypač jauniems žmonėms, kurie čia buvo, tie įvykiai padėjo stiprius pilietiškumo, pagarbos savo šaliai ir jos žmonėms pamatus. Nuo 1990 m. rudens, kaip žinote, Lietuvoje pradėjo kurtis pirmieji savanorių padaliniai ir jau tų metų pabaigoje jie gavo užduotį saugoti Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės rūmus Vilniuje, savivaldybę ir kitus svarbius valstybės objektus. Tuometinė savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba buvo įteisinta 1991 m. sausio 17 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu.
A. Kliunka: Grįžę į Šiaulius mes pradėjome toliau mobilizacinį darbą, rinkti savanorius. Bet puikiai žinome, kas susprogdino Kryžkalnį. Ir buvo toksai paminklas: kareivis su PPŠ automatu, nukreiptu į teatrą. Šitą paminklą Razminas taip pat ruošėsi susprogdinti. Jūs turbūt suprantate, kai Kryžkalnio monumentas buvo susprogdintas, tai rusai pasakė: „Nu ne žalko litovskoj baby“. Bet jeigu šis paminklas būtų susprogdintas, koks atgarsis būtų buvęs Lietuvoje! Mes susitarėme su Šiaulių kariškiais. Kadangi tai buvo lakūnai ir labai inteligentiški žmonės, jie sutiko, kad mes tą paminklą nupjausime. O buvo tai vokiečių belaisvių darbas. Buvo įdomus momentas. Mes susiskambinome su profesoriumi V. Landsbergiu ir pasakėme, kad tai darysime. Vos tik pradėjus dirbti, mus apsupo Lietuvos policija su automatais, mane „supakavo“. Kadangi aš buvau Šiaulių miesto deputatas, išsiaiškinome.
Minime 19 metų senumo įvykius, kurie mūsų istoriją ir atmintį paženklino skausmo ir netekties, bet taip pat ir atsidavimo, aukos, patriotizmo ir pasirengimo žūti už Lietuvos valstybę ženklais. 1991 m. sausio 13-ąją visi tapome laisvės bylos - nepriklausomos valstybės kariais ir gynėjais. Žvelgiu šiandieną į jus ir vėl prisimenu tas dienas, kai motinos ir sesės išlydėjo savo šeimų tėvus, savo vyrus ir brolius į nežinią, į kovą už laisvą Lietuvą. Parlamento, Televizijos bokšto, televizijos ir radijo pastatų gynėjai paliko viską, ko buvo pasiekę, ir stojo į pirmas gretas prieš sovietinius agresorius ir savo nemirtingu pavyzdžiu suvienijo Lietuvą. Šalia jūsų į vieną gretą sekdami jūsų pasiryžimu stojo ir kiti Lietuvos žmonės. Šis buvimas tiesos kelyje tuomet mums suteikė ypatingą ramybę ir tarpusavio pasitikėjimą, leido dalintis arbatos puodeliu su greta esančiu nepažįstamuoju. Mes vėl pasijautėme esantys vienos Lietuvos vaikai, galintys savo pasiaukojimu laimėti jos laisvės, mūsų visų laisvės bylą. Tokio troškimo gyventi laisvoje Lietuvoje vėl reikia ir šiandien. Noriu tikėti, kad ilgainiui mūsų gyvenimuose tikrai daugės tokių dalykų. Jau šiandien vakare vėl suliepsnos anuomet Lietuvos gynėjus sukvietę pavojaus laužai, o rytoj ryte šią laužų šviesą atspindės daugelyje mokyklų uždegtos atminimo žvakutės. Prieš 19 metų jūs atsiliepėte į pavojaus laužų šauksmą ir, palikę viską, pakilote į kovą už jūsų ir mūsų laisvę, į kovą už Lietuvą. Tuomet jūs padarėte viską dėl laisvos tėvynės ir jos ateities, dėl savo vaikų ir vaikaičių laisvės. Nuoširdžiai dėkoju jums visiems, visiems, tuo tikintiems ir savo žodžiais ir darbais kuriantiems laisvą nepriklausomą Lietuvą. Būkime kaip tada visi kartu. Ačiū.
Kasdienis bendravimas su vaiku yra aktualus tiek psichologiniu, tiek kalbiniu požiūriu, todėl vaikiškos kalbos arba vaikui skirtos kalbos tyrimai yra labai svarbūs. Lingvistikoje vaikiškoji kalba dažniausiai apibrėžiama kaip suaugusiojo ir vaiko kalbėjimo situacija, kai suaugęs kalba su mažu vaiku (ang. Child directed speech (CDS) / Baby talk (BT)). Tačiau vaikiškajai kalbai skirtų tyrimų nėra daug. Lingvistų teigimu, vaikui skirta kalba pasižymi supaprastinta struktūra (trumpi žodžiai, nesudėtinga morfologija, fonetika ir sintaksė, dažnesni daiktavardžiai nei vardžiai), aiškumu (tarimas skiemenimis, lėtas ir garsus kalbėjimas, sustiprinta artikuliacija, dažni pakartojimai), išraiškingumu (sustiprinta sakinių, frazių, žodžių intonacija, dažni deminutyvai, onomatopėjos, specialus žodynas). Lingvistikoje vartojami sinonimai motiniškoji (angl. motherese), globėjo (angl. caregiver, caretaker) kalba. Motiniškoji kalba - motinos kalba, skirta vaikui. Globėjo - senelis, auklė ir kiti vaiko prižiūrėtojai kalba.
Jau tada nebuvo ignoruojama kalbos input (Snow 1994: 3). Niekas neabejoja, kad tai, ką vaikas girdi, turi įtakos jo kalbos raidai. Kūdikis yra priverstas mokytis tos kalbos, kurios aplinkoje gyvena ir kurios dalis jis yra. Tačiau buvo manoma, kad tėvas ir seserys/broliai, kaip lingvistiniai partneriai, turi mažiau įtakos vėlesniam vaiko kalbos modeliui negu mama. Teigiama, kad kiti šeimos nariai nėra kompetentingi arba neturi motyvacijos pritaikyti savo kalbos modelio bendraujant su mažais vaikais. Šis bendravimo partneris (Barton, Tomasello 1994: 111) kalba, skirta vaikui, savo struktūra yra labai panaši į proporcingą veiksmažodžių, konstatuojamųjų ir klausiųjų sakinių, prašymų ir pageidavimų, pažymimų žodžių, vietininkių, pakartojimų vartojimą. Tačiau atsako į vaiko užduodamus klausimus ir labiau save kontroliuoja bendraudami su vaiku. Šis kalbos stilius labiau nurodantis, dažniau pasirenkamas monologas, todėl neskatinamas verbalinis bendravimas (Barton, Tomasello 1994: 113-114). Kadangi Lietuvoje vaikui skirtos kalbos tyrimai dar gana nauji, svarbiu laikomas kiekvienas šios srities darbas. Pirmasis fonetinės, leksinės ir morfologinės lietuvių vaikiškosios kalbos ypatybes yra aptaręs P. Wójcik (1994). Šiuo požiūriu vaikiškąjį registrą tyrė ir L. Kamandulytė (2005a, 2005b, 2006, 2007). Nemažai dėmesio vaikiškajai abiejų tėvų kalbai skiria I. Šikšnienė (2005, 2006a, 2006b, 2007a, 2007b, 2007c, 2008). I. Savickienė (1997, 1999, 2001, 2003, 2005, 2007 et al.) Pagrindinio tyrimo objekto - vaikui skirtos kalbos registro - analizė galėtų padėti nustatyti svarbias vaikiškosios kalbos ypatybes. Tai darbas, kuriame aprašyta metodologija galima pritaikyti ir vėlesniems vaikui skirtos kalbos tyrimams.
1. Sukaupti reprezentatyvų vaikiškosios kalbos tekstyną - vaikui skirtos kalbos tyrimo šaltinį. 2. Tai, vietą, situacijas. 3. Pateikti vaikiškosios kalbos analizei reikalingos medžiagos kodavimo etapus ir aptarti su kodavimu susijusius sunkumus bei problemas. 4. Atlikti vaikiškosios kalbos registro leksinę ir morfologinę analizę. 5. Aptarti vaikiškosios kalbos registro leksinius ir morfologinius ypatumus, atsižvelgiant į lyties ir amžiaus skirtumus.
Leksines semantines žodžių grupes, žodžių vartojimą pagrindinėmis reikšmėmis didėja žodynas, vaikas suvokia ir pradeda kartoti tėvų sakomus žodžius, pvz., asmens, gyvūno, daikto pavadinimus, todėl leksika yra labai svarbi įsisavinant kalbą. Atsižvelgiant į tai, darbe tėvų ir senelių vaikiškoje kalboje pirmiausia analizuojama leksiniu požiūriu: skiriamos daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių, įvardžių, prieveiksmių, jaustukų ir išdaiktavardžių leksinės semantinės (LS) grupės, aptariamas žodingumas, dažniausios žodžių formos. Nustatyta, kad dažniausios morfologinės vaikiškosios kalbos ypatybės - veiksmažodžių gausa, dažnesnis nei suaugusiųjų kalboje daiktavardis, jaustukas, išdaiktavardis ir retesnis įvardis, būdvardis, kiti tarnybiniai kalbos dalių vartojimas. Šie reikalingi emociniam ryšiui palaikyti. Svarbiausia morfologinė vaikiškosios kalbos modifikacija - deminutyvų gausa. Tai lemia pragmatinę funkciją - intymumo ir emocingumo raišką.
Giminės ir linksnio įsisavinimą. Leksines vaikui skirtos kalbos ypatybės yra labai susijusios su morfologija. Kaip specifiniai morfologiniai vaikiškosios kalbos reiškiniai šiame darbe yra išsamiau aptariami daiktavardžių deminutyvai (mažybinės ar maloninės reikšmės žodžiai), aukštesniojo linksnio (kreipiniai), veiksmažodžiams priskiriami draudimai (neigiama liepiamoji nuosaka ir neutrali dalyvio forma negalima), įvardžiams - autoįvardijimai (savęs nurodymas vardu arba įvardžiu). Tėvų ir senelių vaikiškoje kalboje užfiksuota vaizdingų žodžių, pasakymų, neologizmų, kuriais pavadinama mažylis. Bendraujant su vaiku vartojama ir slavizmų. Todėl darbe trumpai aptariamas visų 4 informantų neologizmų kūrimas, nenorminis vaikui skirtos kalbos žodynas. Šis tyrimas yra naujas ir aktualus. Tai vienas pirmųjų bandymų paanalizuoti vaikui skirtą kalbą, vartojamą tėvų ir senelių, t. y. kalbą, skirtingų lyčių ir amžiaus požiūriu. Tačiau jie labiau susiję su mamos, bet ne tėvo ar senelio bendravimu. Darbe taikomas aprašomasis metodas, remiamasi tekstynų lingvistikos metodologija. Naudojantis CHILDES programa, gaunama statistinė informacija, kuri analizuojama ir apibendrinama. Remiantis statistiniais duomenimis, aptariamos vaikiškosios kalbos registro leksinės ir morfologinės ypatybės amžiaus ir lyties požiūriu. Šis darbas galėtų būti naudingas tolimesniems vaikiškosios kalbos registro tyrimams. Darbe aprašomas medžiagos kodavimas, taip pat atlikta tėvų ir senelių pokalbių su vaiku leksinė ir morfologinė analizė. Darbas galėtų būti svarbus ne tik kalbos specialistams, bet ir psichologams, sociologams, specialiesiems pedagogams, besidomintiems vaiko kalbos raida. Vaikiškosios kalbos tyrimai yra svarbūs ir užsienio kalbos įsisavinimui.
Darbe yra vartojamas registro terminas. Pasak R. Žienės, registro terminas galėtų būti teisintas kalbos atmainų privatumo, viešumo ar oficialumo - intymumo aspektu. Ši erdvė, kurioje vaikas girdi kasdienį tėvų ir senelių kalbą. L. Kamandulytės nuomone, vaikiškosios kalbos reiškinio skyrimas, susiformavęs dėl kasdienės intymios aplinkos, socialinio dalyvio vaidmens, specifinio bendravimo temos, situacijos ir pobūdžio, leidžia jį laikyti atskiru registru, kuriam būdingi leksinis, sintaksinis, morfologinis, pragmatinis modifikacijų gausa.
Kalba, kuria suaugusieji bendrauja su vaikais, yra įdomus sociolingvistinis reiškinys. Čia „prastą“ kalbą jie „paprastina“ ir pritaiko tam tikram vaiko kalbos įsisavinimo tarpasniui. Vaikiškoji kalba dėl kasdieninės intymios aplinkos, socialinio dalyvio vaidmens, specifinio bendravimo temos ir situacijos daugelio tyrinėtojų laikoma atskiru kalbos registru.
Šis tyrimas atliktas remiantis CHILDES sistemos kodavimo ir analizės programomis. Tarptautinė CHILDES duomenų bazė sudaro daugiau nei 20 milijonų žodžių. Tokia gausi ir įvairiapusė medžiaga skirta ne tik lyginamiesiems kalbų tyrimams, bet ir gimtosios bei antrosios (užsienio), normalios ir sutrikusios kalbos analizei. CHILDES dažnai pritaikoma ne tik vaiko kalbos duomenims kaupti ir analizuoti, bet ir suaugusiųjų bendrajam kalbos tekstynams sudaryti. Lietuvoje su CHILDES programa dirba keli kalbininkai: I. Dabašinskienė, I. Šikšnienė, L. Kamandulytė. I. Dabašinskienė pradėjo tirti asmenų vaiko kalbą ir programa CHILDES kurti vaiko kalbos tekstyną (1997). 2005 m. pradėti suaugusiųjų bendrajam lietuvių kalbos tekstyno kūrimo darbai. Darbo su CHILDES programa specifika išsamiai aptarta B. Tačiau net ir nedidelio tekstynėlio kūrimas nėra greitas darbas, nes reikia ne tik įrašyti pokalbius, bet ir juos sutranskribuoti, užkoduoti, panaikinti daugiareikšmiškumą.
Skaitmeniniu diktofonu įrašytas pokalbis perkeliamas į kompiuterį ir transkribuojamas pagal CHILDES reikalavimus, pvz., kiekviena eilutė turi prasidėti kalbėtojo vardo sutrumpinimu; vienoje eilutėje turi būti tik vienas pasakymas; net ir sakinio pradžioje turi būti rašomos mažosios raidės; nesuprantamas žodis arba frazė žymima xxx ir t. t.
Transkribuoto teksto kodavimas. Kalbos tyrimas remiasi spontaninio natūralaus pokalbio duomenimis. Rinkimas, transkribavimas ir duomenų analizavimas atima daug laiko, todėl šiam procesui palengvinti CHILDES sukūrė analizės įrankius, kurie padeda kaupti transkripcijas ir automatizuoti duomenų analizę. CHILDES sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių: CHAT įrankis (duomenų transkribavimo taisyklės) ir CLAN (programa, skirta automatinei duomenų analizei).
Kasdienis vaikiškosios kalbos analizei reikalinga duomenų bazė. Todėl šio tyrimo metu buvo sukurtas vaikiškosios kalbos tekstynėlis, kurį sudaro 22386 žodžiai (žr. 1 lentelę).
| Bendravimo situacijų skaičius | 70 |
| Bendra pokalbių trukmė | 7 val. 35 min. 42 sek. |
| Žodžių skaičius | 22386 |
Iš viso buvo įrašyta 70 bendravimo su vaiku situacijų, bendra pokalbių trukmė - 7 val. 35 min. 42 sek. Su seneliais pokalbiai trunka ilgiau, nes jie daro ilgesnes pauzes nei tėvai, taip pat į pokalbį, kai bendraujama su vaiku, įtraukia ir kitus suaugusiuosius. Tipiškiausia pokalbių situacija - vienas iš 4 suaugusiųjų bendrauja su vaiku. Šie kalbėtojai pasirinkti neatsitiktinai, tai mergaitės (JUS) tėvai ir seneliai (iš mamos pusės). Jutei (MOC) - 47 m., seneliui (SEN) - pradėjus įrašinėti buvo 48 m., baigiantis įrašinėjimo periodui - 49 m. Šie du su vaiku kalbėjo iš šios laiko perspektyvos, pasirinkti 2 kartų atstovai - tėvai ir seneliai. Ankstyvojoje vaikystėje galima pastebėti pokalbio pradžioje - dažniausiai mamos ir vaiko bendravimą. Kūdikis nuo pat pirmosios savo gyvenimo dienos pradeda klausytis, bando kalbėti, visokiais būdais stengiasi išreikšti savo norus ir reikmes. Tačiau pirmoji komunikacija vyksta ne tik tarp mamos ir vaiko, bet ir kitų suaugusiųjų. Vaikas, sulaukęs 9-12 mėnesių, taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką jis girdi. Taip jis savotiškai susikalba su kitais žmonėmis, savo emocijas, mintis perduoda kitiems. Pagal kalbos struktūrą vaiko tariami atskiri garsai, skiemenys neatitinka jokių gramatikos taisyklių, taigi jis dar nėra įgijęs kalbinis gebėjimus. Suaugusieji, skatindami savo ir vaiko bendravimą, dažnai klausia, sakinija, kartoja, retai vartoja būtuoju laiku, dalyvius, sudėtingus sakinius. Kūdikis negali gyventi, augti, bręsti, jeigu su juo nebendrautų suaugusieji ir jeigu jis pats nestengtųsi šiam bendravimui palaikyti. Pirmasis kūdikio garsas yra rėksmas, kuris vėliau perauga į verksmą. Tai šaukimu. Šaukimu atsako, paskui vėl klausosi. Vienerių metų vaikas paprastai moka pasakyti vieną-du žodžius, nors taria juos nelabai aiškiai ir ne visai tiksliai. Kai kurie tokio amžiaus vaikai dar visiškai nekalba, kiti savo žodyne turi gana daug žodžių.
Imk mano ranką, brolau
Ir niekad daugiau nebijok
Ir nėra juk nieko baisaus
Na tik tiek iš tavęs pasijuoks
Imk mano širdį, brolau
Ir nieko daugiau neužgauk
Nebijok - tai nieko baisaus
Na tik tiek, kad tave nušaus
Imk mano draugą, brolau
Save visą kitiems atiduok
Nebijok - tai nieko baisaus
Na tik tiek, kad tave parduos
Imk mano žvaigždę, brolau
Mano žvaigžde priglausk prie širdies
Nebijok - tai nieko baisaus
Na tik tai, kad jinai nebešvies
Na, o kartą ateis tiesa
Ir lyg vaiką už rankos pasiims
Nebijok - tai nieko baisaus
Na tik tiek, kad tave parašys
Tu vaikus pasiimki brolau
Tu niekad daugiau nebijos
Ir nėra juk nieko baisaus
Na tik tai prie tavęs prisiglaus
Ir nėra juk nieko baisaus
Na tik tai prie tavęs prisiglaus
