Imantas Zieduonis (1933-2013) - vienas ryškiausių XX a. latvių rašytojų, palikęs gilų pėdsaką ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų literatūroje. Jo kūryba vaikams pasižymi originalumu, metaforiškumu, skatina vaizduotę ir mąstymą.
Imantas Zieduonis - latvių XX a. klasikas. Po latvių filologijos studijų Latvijos universitete ir Aukštųjų literatūros kursų M. Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje, jis dirbo redaktoriumi leidykloje „Liesma“. Zieduonis buvo žymus Atgimimo veikėjas, vienas Latvijos instituto steigėjų ir vadovų. Jo kūryba apima gana platų žanrų, temų ir meninės išraiškos spektrą. Nuo 1961 m. išleista daugiau nei 40 knygų, kurių leidimai kartojami iki šiol.
Literatūrologai filosofinę I. Zieduonio poeziją analizuoja pasiremdami „Epifanijų“ tekstais, kurių kiekviename sakinyje knibžda simboliai, metaforos, retorinės figūros, egzistencinės būsenos. Šiose poetinės prozos miniatiūrose gausu parentezių su atsiveriančiomis variacijomis, tampančiomis minties „laisvės treniruote“. Žaidimas žodžiais ir jų sąskambiais - būdingas I. Zieduonio stilius.
Kūrybos vaikams pradžia ir svarbiausi kūriniai
Aštuntajame dešimtmetyje, greta kūrybos suaugusiems skaitytojams, Zieduonis pradeda kurti ir literatūrines pasakas vaikams. 1972 m. jis spaudai parengia savo garsųjį ir dabar jau į daug kalbų išverstą rinkinį „Spalvotosios pasakos“ (1973, 2016). Vaikų literatūros apžvalgoje rašytojas Valdemaras Ancytis šį Zieduonio posūkį įvertina kaip naują kokybę latvių vaikų literatūroje. Už „Spalvotąsias pasakas“ 1976 m. Atėnuose vykusiame penkioliktajame Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (IBBY) kongrese Zieduoniui įteikiamas Hanso Christiano Anderseno diplomas, o jo vardas įrašomas į H. Ch. Anderseno garbės sąrašą.
„Spalvotosios pasakos“ - spalvų galia ir simbolizmas
„Spalvotosios pasakos“ - tai rinkinys, kuriame kiekviena pasaka susieta su tam tikra spalva. Spalvos tampa simboliais, padedančiais atskleisti įvairias temas ir idėjas. Kiekvienos pasakos tematiką ar problematiką lemia pasirinkta spalva - balta, geltona, juoda, raudona, ruda, žalia, mėlyna, violetinė, pilka. Rinkinys baigiamas pasaulio įvairovę apibendrinančia „Margąja pasaka“, o nacionalinės savasties esenciją ir jai kylančias grėsmes išryškina „Gintarinė pasaka“.
Pavyzdžiui, „Geltonojoje pasakoje“ skaitytojas pasineria į pavasario, vaikystės, šviesos, džiaugsmo, pilnatvės būseną. „Baltoji pasaka“ ir „Juodoji pasaka“ artimos savo simetrine semantika - abi jos teigia, jog kai turi vaizduotę, matyti gali ten, kur nieko nesimato, pavyzdžiui, baltame lape, kuriame parašyta baltu rašalu, arba juodoje tamsoje, kai nebijai aplink „rankomis grabinėtis“. „Baltojoje pasakoje“ nujaučiama ir latvio laimės kulminacinės būsenos - baltos dienos - simbolika, interpretuojamas pasaulio kūrimo mitas, kurį vaikai raginami pakartoti: pagauti pasakotojo paleistą baltą…
Šios pasakos kviečia į pasaulį žiūrėti plačiomis akimis, stebėti ir pastebėti. Anot tyrinėtojų, Zieduonio inicijuotose diskusijose išreikštos mintys, jog pasakos yra skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, akivaizdžiai įkūnytos jo paties kūryboje - kiekviena pasaka savo problematika artima epifanijų gelmei.
Kitų pasakų ir pažintinių knygų įvairovė
Be „Spalvotųjų pasakų“, Zieduonis išleido dar dvi pasakų knygas - literatūrinę pasaką „Meškiukų pasaka“ (1976) ir rinkinį „Pokštai ir pasakos“ (1980, 2015). Pirmosios trys knygos vėliau buvo perleistos rinkiniuose „Visokios pasakos“ (1983, 2005), „Pasakos“ (2007). Atskira knyga buvo išleista „Pasaka apie Kasą“ (1997). Naujausias leidinys - fondo „Viegli“ išleista knyga „Meškiuko Andrejaus pasaka“ (2022), susiejanti dvi rašytojo pasakas - „Meškiukų pasaką“ ir „Pasaką apie Kringelį ir Riestainytę“, kurias šiuolaikiniam skaitytojui pristato naratorius - Imanto Zieduonio muziejaus eksponatas - žaislinis meškiukas Andrejus Upytis.
Sovietmečiu Zieduonis ėmėsi leisti vaikams pažintines knygas, pristatančias gamtos ir visuomenės funkcionavimo principus, sistemas ir sistemiškumą („Kas yra kolūkis?“ (1983), „Pradžiamokslis“ (1985), „Aš, žmogus, pasaulis“ (1993). Rūpindamasis, kad vaikai neprarastų ryšio su tradicija, pamatinėmis latvių kultūros vertybėmis, poetas sudarė liaudies dainų rinktines atskirai berniukams ir mergaitėms („Ką turi žinoti mergaitės“ (1981), „Bernužėlis augau“ (1984).
Kai kurie Zieduonio kūrinių aspektai dabartiniam skaitytojui, o ypač vaikui, yra kiek sunkiau suvokiami dėl pasikeitusio istorinio ir socialinio konteksto. Pavyzdžiui, pažintinė knyga vaikams „Kas yra kolūkis?“ savo laiku inovatyviai pasakojo apie tai, kaip veikia viena svarbiausių šalies ūkio sričių, tačiau dabar šis kūrinys beturi tik istorinę vertę.
Imantas Zieduonis - vaikų literatūros puoselėtojas ir gynėjas
Pradėjęs kurti vaikams, rašytojas tapo aktyvus diskusijų apie vaikų literatūrą, jaunimo auklėjimą dalyvis. Tad nenuostabu, jog 1980 m. Latvijos rašytojų sąjungoje įsteigus Vaikų literatūros sekciją, jos pirmininku išrenkamas Zieduonis. Užėmęs šias pareigas, rašytojas ėmė glaudžiai bendradarbiauti su pedagogais, mokslininkais, redakcijomis, televizija, jaunimu, gabiais vaikais, teigė, jog reikia nustoti žiūrėti į vaikų literatūrą kaip į nereikšmingą ir antrarūšę, reikia įsteigti Vaikų knygų centrą, kurti reguliarias TV laidas mažiesiems. Jis kritikavo tuometinių vadovėlių ir skaitinių netikslingumą, kėlė klausimą dėl naujo tipo pradžiamokslių, enciklopedijų, geografijos ir istorijos pažintinių knygų leidybos.
Zieduonio iniciatyva Rašytojų sąjungos bibliotekoje buvo įkurtas nuolatinis latvių vaikų knygų fondas ir iliustracijų diapozityvų rinkinys, Rygoje įkurtas Vaikų estetinio ugdymo centras, Latvijos universitete - Etninės kultūros centras, rengiamos kūrybinės stovyklos. Poetas ragino, kad Latvijos aukštosiose mokyklose būtų ugdomi vaikų literatūros kritikai, studentai rašytų vaikų literatūros tiriamuosius darbus.
1988 m. kartu su bendraminčiais įkūręs Latvijos kultūros fondą, Zieduonis nepamiršo veiklos, susijusios su vaikų kultūra. Pavyzdžiui, tais pačiais metais Rygoje jis inicijavo Visų lėlių šventę, sujungusią ir teatrą, ir kiną, ir bibliotekas, ir menininkus, ir rašytojus, ir, žinoma, kuriančius vaikus. Šventės atidaryme kreipdamasis į vaikus, poetas klausė: „Ar jūs mokote savo lėles latvių kalbos, užsienio kalbų ir naujų žodžių?“, linkėjo, kad visos lėlės būtų gražios, madingos, o svarbiausia, jog nebūtų visos vienodos.
Eilėraščiai vaikams ir „savipoezija“
Iki šiol latvių vaikų literatūros tyrinėtojai ir populiarintojai stebisi, kodėl poetas taip mažai sukūrė eilėraščių vaikams. Aiškaus atsakymo nėra davęs ir pats rašytojas - nėra išleista nė viena eilėraščių knyga, o periodikoje išsibarstę pavieniai kūrinėliai (eilėraščių ciklai „Mažylių mankšta“ (1981), „Saulytė“ (1983) ir kt.) poeto valia nebuvo perspausdinti ir rinktiniuose raštuose. Viename interviu Zieduonis yra sakęs: „Esu mokytas ir moksleivius mokęs, kad į eilėraščius nereikia žiūrėti pernelyg rimtai. Nes poezija yra visur… Gyvenime, aplinkoje, mumyse. Tai yra „savipoezija“. „Savipoezija“ yra vertingesnė už „svetimpoeziją.“
Užsimenama, jog kai kuriuose poezijos rinkiniuose (pavyzdžiui, „Drugelių ataka“) yra vaikystės prisiminimų blyksėjimų, tačiau juose pulsuoja egzistenciškai skausminga įtampa, kurią jaučia ir gali suprasti tik suaugusysis, žinantis, kas yra ilgesys, baimė, skausmas.
Kūrybos reikšmė ir palikimas
Pasak rašytojo kūrybos vaikams tyrinėtojos Jolantos Mackovos, jau pirmoji Zieduonio pasakų knyga netiesiogiai ir subtiliai pasipriešino sovietinio auklėjimo sistemos ideologiniam ir psichologiniam spaudimui, ribojančiam vaiko asmenybės vystymąsi. Zieduonio knygos žadino laisvę ir kūrybinę saviraišką, liudijo būtinybę ir galimybę mąstyti kitaip.
Tai, jog rašytojas mokėjęs laviruoti tarp oficialiosios valdžios standartų ir rezistencinės kūrėjo saviraiškos laisvės, savo prisiminimuose užsimena Zieduonio bendražygiai - jis net buvo lyginamas su driežu, kuris geba pasprukti nuo gaudytojo, palikdamas jo rankoje tik uodegą. Į tai poetas atsakęs klausimu, o kam „iš viso reikia driežus gaudyti? Jis tenorįs gyventi savo didelėje akmenų krūvoje ir netrokšta dalytis su gaudytoju medžiojimo džiaugsmu“.
Zieduonis išlaikė korektiškai formalius santykius su tuometine valdžia, nes leidžiantis į neesminius kompromisus tuomet buvo įmanoma išsaugoti ir įveiklinti tai, kas svarbiausia. Įvairovės, savitumo puoselėjimas, anot Zieduonio, yra vienas svarbiausių jaunosios kartos uždavinių. Šią mintį poetas kartojo ir savo eilėraščiuose suaugusiesiems („Aš esu aš pats“), ir publicistiniuose tekstuose, pavyzdžiui, vaikų žurnale Zīlīte išspausdintoje knygos Latvija ištraukoje rašytojas pabrėžia: „Nevalia gyvenime sumažinti variacijų skaičių.“
