Socialinė globa yra neatsiejama socialinės politikos dalis, kuriai skiriamas reikšmingas finansavimas, siekiantis apie 0,5-3 % šalies BVP, iš kurių didžioji dalis - viešosios lėšos. Socialinės globos sistema, jos struktūra, pagrindiniai įgyvendintojai, jų atsakomybės ir funkcijos, taip pat poreikio nustatymas ir paslaugų teikimo būdai yra reglamentuojami teisės aktais.

Diskusijos dėl socialinės globos modelių apima klausimą, ar turėtų būti skatinama formali (teikiama profesionalų), ar neformali (teikiama neprofesionalų, dažniausiai šeimos narių) socialinė globa. 17-18 amžiuje pradėtos kurti globos įstaigos senyvo amžiaus ar neįgaliems asmenims ir našlaičiams, kas laikoma socialinės globos užuomazga. Tačiau apie šiuolaikinę globos sistemą, garantuojančią žmogaus teises ir orumą kaip alternatyvą šeimoje ar bendruomenėje teikiamai tradicinei globai, pradėta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo.

Nuo 20 amžiaus vidurio Europos valstybėse plėtojama socialinės apsaugos sistema, apimanti pajamų garantavimą senatvėje, ligos ar netekus darbo atveju. Tačiau senyvo amžiaus ar neįgalių asmenų globa dažnai buvo laikoma jų asmenine atsakomybe. 20 amžiaus pabaigoje socialinės globos organizavimo tendencijos ir principai pradėjo keistis: akcentuojama neformalios ir formalios socialinės globos integracija, suteikiant asmeniui galimybę rinktis. Neformali socialinė globa skatinama ne tik siekiant mažinti valstybės socialines išlaidas, bet ir didinant globojamų asmenų savarankiškumą, skatinant savigalbą ir sudarant prielaidas bendruomenėms rūpintis savo narių gerove. Atsiranda išmokos už neformalią socialinę globą, mokamos globojantiems ar globojamiems asmenims.

Formalių socialinės globos paslaugų poreikį didina šiuolaikinės visuomenės tendencijos: aktyvesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, kintanti šeimos sudėtis (daugėja skyrybų ir vieno iš tėvų šeimų, mažėja susituokusiųjų skaičius, sensta visuomenė).

Socialinės globos terminas vartojamas slaugoje, sociologijoje, socialiniame darbe ir socialinėje politikoje. Slaugos srityje socialinė globa reiškia holistinį požiūrį į žmogaus sveikatą, apimantį ne tik medicininę, bet ir socialinę pagalbą. Socialinės globos terminas plačiai vartojamas gerovės valstybės tyrimuose, pabrėžiant valstybės, šeimos ir rinkos sąveiką bei jų santykių tinklą. Socialinė globa socialinės politikos kontekste reiškia valstybės teikiamą ar garantuojamą pagalbą asmenims ar šeimoms, susidūrusioms su socialinėmis problemomis ir negalinčioms savarankiškai pasirūpinti savo kasdieniu gyvenimu. Socialinė globa gali būti teikiama vaikams, senyvo amžiaus asmenims, neįgaliesiems ir kitų socialinių grupių asmenims specializuotose įstaigose. Ji apima ir šeimos narių tarpusavio pagalbą.

Lietuvoje socialinė globa laikoma specialiąja socialine paslauga, o jos įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (2006). Pagal trukmę skiriama dienos globa, trumpalaikė (iki šešių mėnesių) ir ilgalaikė (teikiama ilgiau nei šešis mėnesius, dažniausiai slaugos ar senelių namų slaugos skyriuose, asmenims, turintiems ryškių savarankiškumo problemų). Socialinei globai teikti specialioje įstaigoje ar asmens namuose reikalingos specialios licencijos.

Lietuvos visuomenė sensta sparčiausiai Europos Sąjungoje, o tai kelia rimtų iššūkių ne tik pensijų sistemai, bet ir visai socialinės apsaugos sistemai bei ekonomikos tvarumui. Dėl gyventojų amžiaus struktūros pokyčių, kuriuos lemia didelė emigracija, senėjanti visuomenė ir didėjantis senyvo amžiaus asmenų globos poreikis, Lietuva negali būti laikoma „sėkmės istorija“ šioje srityje. 2015 m. apklausa atskleidė, kad senstanti visuomenė suvokiama kaip didžiausia grėsmė šalies gerovei per ateinančius 10 metų. Kita vertus, gerovės valstybės sąranga ir socialinės politikos reformos Lietuvoje sulaukia kritiškų vertinimų. Šiame kontekste ilgalaikės senyvo amžiaus asmenų globos ir slaugos sistemos tobulinimas yra ypač aktuali tema tiek akademiškai, tiek politiškai ir praktiškai. Darnios ir tvarios globos sistemos sukūrimas reikalauja ne tik ekonominio efektyvumo, bet ir paslaugų kokybės bei prieinamumo garantavimo, atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir suinteresuotųjų šalių požiūrius.

Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad visuomenės požiūrius į socialinę politiką veikia ne tik ideologiniai ir vertybiniai veiksniai, bet ir situacinės aplinkybės. Ankstesnių tyrimų analizė atskleidžia, kad ilgalaikės globos ir slaugos problematika yra plati ir reikalauja kompleksinių tyrimų. Trūksta politikos sociologijos tyrimų, analizuojančių visuomenės nuostatas šiuo klausimu ir jų sąsajas su vykstančiais politiniais, socialiniais ir demografiniais procesais. Socialinės politikos tyrėjai, remdamiesi „gerovės kultūros“ prieiga, akcentuoja socialinės politikos sąsajas su dominuojančiomis kultūrinėmis nuostatomis. Naujosios viešosios vadybos paradigma, suklestėjusi XX-XXI amžių sandūroje, suteikė postūmį viešosios politikos analitikams. Nors iš pradžių buvo tikimasi teigiamo jos poveikio socialinei atskirčiai mažinti ir paslaugų kokybei didinti, vėliau šios nuostatos buvo radikaliai peržiūrėtos, teigiant, kad „pastarojo dvidešimtmečio reformos gerovės valstybės kūrimo idėją pavertė labiau mitu nei realybe“.

Ypač trūksta akademinių tyrimų, nagrinėjančių elito ir gyventojų norų, prioritetų ir pastangų bendrystę, ypač ilgalaikės globos ir slaugos srityje. Taip pat mažai dėmesio skiriama viešųjų vertybių vadybos sampratai, kuri teigia, kad viešųjų paslaugų teikimas turi remtis ne tik politiniais sprendimais ir taisyklėmis, bet ir suinteresuotųjų šalių vertybėmis, motyvacija, pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Viešųjų vertybių vadybos požiūris išplėtė suinteresuotųjų šalių sąrašą ir įtvirtino vertybinių nuostatų ir lūkesčių įvairovės principą, į kurį būtina atsižvelgti priimant sprendimus ir teikiant socialines paslaugas.

Šio straipsnio tikslas - aptarti pagrindines gerovės kultūros ir viešųjų vertybių vadybos sampratų tezes ir jomis remiantis išanalizuoti bei įvertinti ilgalaikės globos ir slaugos situaciją Lietuvoje. Tam atlikta teorijų apžvalga ir sintezė, apžvelgtas mokslinis įdirbis šia tema Lietuvoje ir užsienyje, analizuoti antriniai ir pirminiai (IGS paslaugų teikėjų apklausos) duomenys. Straipsnyje koncentruojamasi į valstybei, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms bei šeimai ir artimiesiems priskiriamą atsakomybę šioje srityje. Analizuojama objektyviai tenkanti atsakomybės našta, taip pat Lietuvos visuomenės, potencialių paslaugų gavėjų ir paslaugų teikėjų nuostatos.

Straipsnio indėlis į mokslą apima tarpdisciplininės prieigos pagrindimą, sujungiant gerovės kultūros studijas ir viešosios politikos analizę ilgalaikės globos ir slaugos tematikoje. Pateikiamos akademinės įžvalgos, interpretuojančios visuomenės, suinteresuotųjų šalių ir paslaugų teikėjų nuostatas, susijusias su valstybės, verslo, nevyriausybinių organizacijų ir šeimos atsakomybėmis. Išryškinamos ideologinių ir vertybinių veiksnių bei politinės ir socialinės konjunktūros sąsajos.

Indėlis į politikos formavimo požiūriu: viešosios nuomonės ir paslaugų teikėjų vertybinių nuostatų aprašymas, palyginimas ir interpretavimas; viešosios nuomonės ir suinteresuotųjų šalių paramos viešųjų finansų didinimui potencialo identifikavimas ir paramos IGS politikos reformoms numatymas.

Šiame poskyryje pristatomos dvi teorijos: gerovės kultūros ir viešųjų vertybių valdymo, išryškinant probleminius aspektus, reikšmingus analizuojant ilgalaikę globą ir slaugą. Gerovės kultūros prieiga teigia, kad skirtingose šalyse socialinės politikos programos gali sukelti skirtingus paramos gavėjų elgsenos modelius, pagrįstus skirtingais lūkesčiais. Kiekvienoje visuomenėje galima atpažinti savitą „gerovės kultūrą“, apimančią žinias, vertybes ir idėjas, kuriomis vadovaujasi socialiniai veikėjai ir yra grindžiamos gerovės valstybės institucijos. Šie kultūrinės nuostatos veikia kartu su klasikiniais gerovės režimų principais (solidarumas, lygybė, valstybės, individo ir rinkos vaidmuo). Analitiškai skiriami trys gerovės kultūros sluoksniai: žinios ir supratimas apie institucijas, ideologijos ir kultūrinės vertybės, lūkesčiai ir idėjos apie socialinės politikos ateitį. Šie sluoksniai gali būti nenuoseklūs ir jų dermė priklauso nuo konteksto. Kultūrinės nuostatos gali reikšmingai apriboti tam tikrų socialinės politikos priemonių patrauklumą ir veiksmingumą.

Gerovės kultūros teorija taip pat pabrėžia politinio veiksmo svarbą socialinėje politikoje. Pfau-Effinger (2005) išskiria penkias veiksnių grupes, formuojančias gerovės valstybės politiką: kultūrinę sistemą, socialines individų praktikas, socialinę struktūrą, politikos veikėjus ir gerovės sistemą (institucijas, šeimą, rinką, ne pelno sektorių). „Gerovės kultūra“ veikia politiką tiesiogiai ir netiesiogiai. IGS politika remiasi ypač konfliktiška gerovės kultūra, sudarydama pagrindą neatitikimams kultūrinėse nuostatose. Pavyzdžiui, nuostatos dėl to, ar IGS atsakomybė tenka valstybei, šeimai, ar verslui, gali priklausyti nuo konkrečių socialinių patirčių ir praktikų. Gerovės kultūros prieiga atmeta nacionalinės kultūrinės vienybės mitą ir pripažįsta skirtingų ar prieštaringų vertybinių orientacijų ir lūkesčių koegzistavimą toje pačioje visuomenėje. Vyrams ir moterims, skirtingoms amžiaus grupėms, skirtingų socialinių sluoksnių atstovams gali būti būdingos skirtingos nuostatos ir lūkesčiai socialinės globos atžvilgiu. Vyresnio amžiaus asmenys, kurie patys yra socialinės globos gavėjai, gali turėti kitokius lūkesčius ir vertinimus nei jaunesni asmenys, kurie yra potencialūs globėjai ar mokės mokesčius už socialines paslaugas.

Pokomunistinė transformacija daugiausia sutapo su naujosios viešosios vadybos sampratos įsigalėjimu viešojoje politikoje. Atitinkamai buvo sureikšminti teigiamo jos poveikio lūkesčiai. Ilgainiui buvo išgryninta viešųjų vertybių vadybos paradigma (VVV), kuri nuosekliau ir giliau sieja viešosios politikos sprendimus su vertybinėmis orientacijomis, kultūriniu ir organizaciniu kontekstais. Anot Stoker (2006), VVV nepateikia aiškių atsakymų į klausimą apie efektyviausius veiklos būdus ar vienintelę viešojo intereso sampratą. Vietoj to, pabrėžiama, kad individualios ir viešosios nuostatos atsiranda kompleksinėje sąveikoje. Joks viešosios politikos sektorius neturi viešųjų paslaugų etikos monopolio, o suinteresuotųjų šalių santykių pagrindą sudaro bendri įsitikinimai ir vertybės. VVV nereikalauja atmesti naujosios viešosios vadybos, bet siūlo labiau apibendrintą atsakomybę, tenkančią viešąsias paslaugas teikiančioms organizacijoms. Tokiu būdu VVV turėtų mažinti įtampą tarp biurokratijos ir demokratijos. VVV nereiškia, kad paslaugų gavėjai nuolat dalyvauja priimant sprendimus ar kad viešosios paslaugos teikiamos siekiant patenkinti visus jų pageidavimus. Pagal VVV, viešųjų paslaugų teikėjai turėtų įtraukti piliečius ir siekti kuo geriau atliepti jų lūkesčius. Valstybės tarnautojai ir politikai įgyja aiškų vaidmenį aktyviai formuoti preferencijas. VVV remiasi demokratiniu pilietiškumu, bendruomeniškumu bei pilietine visuomene ir piliečius laiko valdysenos sistemos centre. Teikiant viešąsias paslaugas svarbiausia tampa kolektyvinė viešojo intereso samprata, kuri vienytų ir būtų bendra, o ne tik agreguotų pavienes preferencijas. Viešųjų paslaugų formuotojų ir teikėjų atsakomybė apima daugiau nei rinkos poreikių tenkinimą; modalumai turi atliepti ir bendruomenės vertybes, politines normas, profesinius standartus ir piliečių interesus.

Mūsų teigimu, viešųjų vertybių vadybos samprata skatina gilintis į paslaugų teikėjų ir visuomenės nuostatų (ne)atitiktis, ypač veikiant mažai politizuotose, bet didelių socialinių problemų srityse, kaip kad ilgalaikė globa ir slauga. VVV perspektyvoje būtent IGS teikėjų vaidmuo tiek problemą apibrėžiant, tiek priimant sprendimus turėtų būti didelis.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „(Ne)formalios globos pasirinkimo prielaidos, motyvai ir procesas: neformalių globėjų perspektyva“. Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų.

Santrauka: Straipsnyje atskleidžiamas persikėlimo į globos įstaigą vyresniame amžiuje kontekstas. Slaugos namų perkėlimas laikomas vienu reikšmingiausių ir stresą sukeliančių įvykių vyresniame amžiuje. Tyrimai rodo, kad įvairūs veiksniai lemia sprendimą persikelti į slaugos namus, o persikėlimo aplinkybės daro įtaką adaptacijos procesui ir gyvenimo kokybei. Šio straipsnio tikslas - atskleisti perkėlimo į slaugos namus kontekstą. Gyvenimo istorijų interviu su 18 slaugos namų gyventojų duomenys atskleidė, kad sprendimą ir subjektyvią patirtį formuoja ne tik mikroaplinkos veiksniai (sveikatos būklė, asmenybės ypatumai), bet ir platesnio socialinio, ekonominio, politinio bei istorinio konteksto sąlygos. Šių veiksnių sąveika, kurią galima sąlygiškai skirti į individualų, šeimos (bendruomenės) ir visuomenės lygmenis, sukuria unikalų kontekstą, kuriame vyresnio amžiaus asmenys priima sprendimą persikelti į slaugos namus.

Individualiu lygiu tokius veiksnius kaip asmens sveikata, vertybės, įsitikinimai, asmenybės bruožai, perkėlimo aplinkybės ir žinios apie alternatyvas lemia sprendimo priėmimą. Šeimos ar bendruomenės lygiu svarbų vaidmenį atlieka šeimos narių įtaka, socialinių darbuotojų, gydytojų ir pažįstamų rekomendacijos, bendruomenės paramos tinklai ir socialinių paslaugų prieinamumas. Visuomenės lygiu tokius veiksnius kaip kultūrinės normos ir vertybės (požiūris į institucinę globą ir tėvų globą), socialinių paslaugų sistemos organizavimas ir šalies istorija (sovietmetis) veikia sprendimo priėmimą.

Summary: Nursing home relocation is considered one of the most significant and stressful events in older age. Research shows that a variety of factors influence the decision to move to a nursing home and that the circumstances of the move have an impact on the post-move adaptation process and the quality of life in the nursing home. This paper aimed to reveal the context of the nursing home relocation of older people. Research data was gathered through life story interviews with 18 nursing home residents. The research revealed that the decision to move and the subjective experience of nursing home relocation is shaped not only by micro-environmental factors of an older person, such as health status or certain personality traits, but also by the conditions of the broader socio-economic, political and historical context. The interaction of these factors, which can be conditionally distinguished at the individual, family (community) and societal levels, creates a unique context in which older people decide to move to a nursing home. On an individual level, such factors as a person’s health, values and beliefs, personality traits, circumstances of the nursing home relocation and knowledge of possible alternatives to residential care affect the relocation decision-making. On the family or community level, the influence of family members, recommendations from social workers, doctors and acquaintances, community social support networks and access to social services play an important role. And lastly, on the societal level such factors as cultural norms and values (i.e. societal attitudes towards residential care and attitudes towards parental care), organisation of the social services system and history of the country (Soviet era) affect the nursing home relocation decision-making.

Received: 2023-06-30. Published by Vilnius University Press.

Persikėlimas į globos įstaigą yra vienas iš reikšmingiausių ir daugiausiai streso sukeliančių įvykių vyresniame amžiuje. Teigiama, kad pagal patiriamo streso lygį tapimas globos įstaigos gyventoju prilygsta sutuoktinio mirties ar skyrybų sukeltiems išgyvenimams, o persikėlimas į globos įstaigą, netgi tais atvejais, kai buvo planuotas, lemia reikšmingus vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo būdo, fizinės ir socialinės aplinkos pokyčius. Be to, naujoje globos įstaigų aplinkoje vyresnio amžiaus asmenys turi rasti būdų prisitaikyti prie pasikeitusio socialinio statuso, socialinių santykių, galimybių užsiimti įprasta veikla ir mažėjančio savarankiškumo lygio. Tyrimai atskleidžia, kad sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstas turi įtakos ne tik persikėlimo patirčiai, bet ir tolesnei adaptacijai globos įstaigoje, pavyzdžiui, neplanuotas persikėlimas dažnai siejamas su lėtesniu adaptacijos procesu, sudėtingesniu prisitaikymu prie pasikeitusio gyvenimo būdo, apskritai žemesniu pasitenkinimo gyvenimu lygiu ir stipresniu vienišumo jausmu persikėlus.

Lietuvos akademiniame diskurse vyresnio amžiaus asmenų persikėlimo į globos įstaigą reiškinys nėra gausiai tiriamas. Naujanienė ir Vaškevičiūtė (2011) atskleidė, kad sprendimas persikelti į globos įstaigą gali būti autonominis, t. y. konstruojamas kaip būtinybė išgyventi, nulemta sveikatos susilpnėjimo, neformalių globėjų mirčių ar konfliktiškų tarpusavio santykių, sunkios finansinės ar buitinės padėties, bendradarbiaujantis, t. y. įgyvendintas kartu su šeimos nariais ir nulemtas biopsichosocialinių veiksnių kompleksiškumo arba deleguojantis, t. y. svarstomas kaip apsisprendimas nesant kito pasirinkimo, praradus sveikatą, netekus gyvenamojo būsto ar užgyvento turto. Orlova (2014) atskleidė, kad tarp vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo kokybę persikėlus lemiančių veiksnių yra aktyvus dalyvavimas pagalbos procese, t. y. globos įstaigoje teikiamų paslaugų teigiamas priėmimas ir savarankiškas su globa susijusių sprendimų priėmimas. Be to, sprendimui persikelti į globos įstaigą turi įtakos ir su ilgalaike vyresnio amžiaus asmenų globa vyraujantys lūkesčiai, tradicijos ir nustatytos socialinės normos. Pavyzdžiui, Lietuvoje tyrimai, analizuojantys visuomenės nuostatas ir lūkesčius dėl vyresnio amžiaus asmenų globos, atskleidžia, kad įsitikinimas, jog rūpintis senstančiais tėvais (įskaitant ir neformalią globą) turėtų šeimos nariai, yra būdingas ir Lietuvos visuomenei, ir vyresnio amžiaus asmenų grupei. Su globa susiję sprendimai įprastai nėra atvirai aptariami šeimos rate, tad globa šeimoje tiek vyresnio amžiaus asmenims, tiek jų šeimos nariams atrodo savaime suprantama globos forma senatvėje. Stipri šeimos globos tradicija, tikėtina, lemia, kad sprendimas persikelti į globos įstaigą gali būti priimamas nepasiruošus, skubotai, taip dar labiau sustiprinant persikėlimo metu patiriamą vyresnio amžiaus asmens stresą.

Užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad sprendimą persikelti į globos įstaigą vyresniame amžiuje nulemia įvairūs veiksniai. Dažnai į globos įstaigą persikeliama dėl būtinumo, o ne savo noru: literatūroje įvardijamos tokios persikėlimo priežastys - prastėjanti fizinė sveikata, išaugęs pagalbos kasdieninėje veikloje poreikis ir asmeninio pažeidžiamumo suvokimas. Silpnėjanti sveikata neretai vyresnio amžiaus asmenis paskatina persikelti į globos įstaigą, manydami, kad taip jie nebus našta savo šeimai ir draugams, ypač jei gyvenant bendruomenėje nėra užtikrinamas būtinas reikalingos priežiūros lygis, t. y. trūksta socialinių paslaugų. Vis dėlto, nors minėti tyrimai suteikia vertingų įžvalgų apie persikėlimą į globos įstaigą lemiančių veiksnių įvairovę asmens lygmeniu, jie neatskleidžia platesnio bendruomenės ar socialinio-kultūrinio lygmens veiksnių, lemiančių sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstą. Kadangi vis daugiau vyresnio amžiaus asmenų ima naudotis globos sistemos paslaugomis, ypač aktualu užtikrinti šiems asmenims teikiamų globos paslaugų, taigi ir jų gyvenimo kokybę. Tyrimų persikėlimo į globos įstaigas tematika stoka apriboja galimybes geriau suprasti kompleksinį sprendimo persikelti kontekstą ir jo sąveiką su tolesne sėkminga adaptacija, taip sumažinant literatūroje įvardijamus neigiamus persikėlimo patirties padarinius vyresnio amžiaus asmenų gerovei. Šios žinios padėtų globos įstaigų socialiniams darbuotojams efektyviau atliepti į globos įstaigą persikeliančių vyresnio amžiaus asmenų poreikius ir palengvinti jų adaptaciją naujoje aplinkoje, o socialiniams politikams - kurti labiau į vyresnio amžiaus asmens poreikius orientuotas socialines paslaugas. Taigi straipsniu siekiama atskleisti individualaus, šeimos / bendruomenės ir visuomenės lygmens veiksnius, nulemiančius vyresnio amžiaus asmenų sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstą.

Kokybinio tyrimo forma buvo pasirinkta kaip tinkamiausia tyrimo tikslui pasiekti, ypač kai tiriamas objektas - persikėlimo į globos įstaigą kontekstas - nėra gausiai tirtas.

Duomenims rinkti naudotas giluminio, pusiau struktūruoto interviu metodas. Iš viso tyrime dalyvavo 18 vyresnio amžiaus asmenų. Tyrimo dalyviai skyrėsi pagal lytį, socialinį statusą ir gyvenimo būdą prieš persikėlimą, sveikatos būklę, socialinį tinklą globos įstaigoje, gyvenimo globos įstaigoje trukmę ir persikėlimo kontekstą. Be to, vyresnio amžiaus asmuo turėjo būti 65 metų ar vyresnis, nuolat gyventi globos įstaigoje ir būti pareiškęs sutikimą dalyvauti tyrime.

Tyrimo duomenys buvo renkami dviem etapais. Tyrimo pradžioje buvo apklausti 8 vyresnio amžiaus asmenys, gyvenantys didžiausiose Vilniaus miesto globos įstaigose. Išanalizavus šiuos interviu, papildomai apklausta dar 10 vyresnio amžiaus asmenų, siekiant papildyti, detalizuoti ir patikslinti tyrimo duomenų analizės metu išryškėjusias kategorijas. Kiekvienoje globos įstaigoje socialinis darbuotojas potencialiems tyrimo dalyviams trumpai pristatydavo tyrimą ir paklausdavo, ar jie norėtų jame dalyvauti. Tada autorė tyrimo dalyviams pateikdavo išsamią informaciją apie tyrimą ir pristatydavo informuoto sutikimo aspektus. Visi interviu buvo įrašomi ir transkribuojami. Transkripcijos buvo koduojamos naudojant MaxQDA 10 programinę įrangą. Trumpiausias interviu truko 53 minutes, ilgiausias - 2 val. 34 min. Visų interviu įrašas truko apie 24 valandas.

Marshall ir Mackenzie (2008) atkreipia dėmesį, kad tiriant globos įstaigose gyvenančius vyresnio amžiaus asmenis kyla specifinių iššūkių, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenys gali vengti kritikuoti paslaugas, nuo kurių yra priklausomi, bijodami padarinių. Nepaisant to, kad globos namuose teikiamų paslaugų kokybė ar pasitenkinimas jomis nebuvo tyrimo objektas, privatumas ir konfidencialumas buvo itin svarbūs veiksniai įgyti tyrimo dalyvių pasitikėjimą. Siekiant užtikrinti tyrimo etiką, prieš įrašant interviu buvo gaunamas tyrimo dalyvio sutikimas, patikinama, kad informacija bus naudojama tik tyrimo tikslams, taip pat kelis kartus pabrėžta, kad dalyvavimas tyrime savanoriškas ir kad asmuo gali bet kuriuo metu jį nutraukti. Be to, buvo siekiama interviu metu sukurti saugią aplinką - tiek užtikrinant privatumas, tiek patikinant dalyvį, kad jis pats nusprendžia, apie ką nori kalbėti. Įgyvendinant konfidencialumo principą, pateiktose citatose nenaudojami tikrieji vardai ir pavardės.

Prieš aptariant tyrimo rezultatus, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą ribotumų. Pirma, palyginti nedidelė ir vietinė imtis. Antra, nors tyrimo dalyviai buvo kilę iš skirtingų socialinių ir ekonominių sluoksnių, imtis neatspindi visos Lietuvos vyresnio amžiaus asmenų populiacijos. Trečia, analizuojant globos sprendimų priėmimo procesus ir patirtį, reikia atsižvelgti į unikalų sociokultūrinį kontekstą ir socialinės paramos sistemą šalyje. Lietuvoje šeimos globos tradicija yra labai stipri, todėl mūsų šalies vyresnio amžiaus asmenų persikėlimo į globos įstaigas kontekstas gali skirtis nuo kitų šalių.

Tyrimas atskleidė, kad sprendimas persikelti ir persikėlimo subjektyvi patirtis yra formuojami ne tik asmens mikroaplinkos veiksnių, pavyzdžiui, sveikatos būklės ar tam tikrų asmenybės ypatumų, bet ir platesnio socialinio, ekonominio, politinio ir istorinio konteksto sąlygų. Šių veiksnių, kuriuos galima skirti į individo, šeimos / bendruomenės ir visuomenės lygmenis, sąveika kuria unikalų kontekstą, kuriame vyresnio amžiaus asmenys priima sprendimą persikelti į globos įstaigą.

Individo lygmens sąlygoms, turinčioms įtakos persikėlimo į globos įstaigą sprendimui ir patirčiai, galima priskirti vyresnio amžiaus asmens pasaulėžiūrą, religinius ir vertybinius įsitikinimus (pavyzdžiui, nenoras būti našta šeimai), asmenybės ypatumus, tam tikrus charakterio bruožus ir sveikatos būklę. Persikėlimas tyrimo dalyvių, kurie save apibūdino kaip optimistus arba turinčius tvirtą, gyvenimo užgrūdintą charakterį, pasakojimuose buvo vertinamas kaip dar vienas gyvenimo iššūkis, kurį reikia ir galima įveikti. Tokia nuostata buvo ypač juntama tremtį patyrusių tyrimo dalyvių gyvenimo istorijose: šie informantai laikė save užgrūdintais tremtyje patirtų sunkumų, tad persikėlimas į globos įstaigą, net jei buvo netikėtas, buvo traktuojamas kaip dar vienas gyvenimo iššūkis, krizė, kurią sklandžiai įveikti reikia sutelkti jėgas ir turimus išteklius. Tokios nuostatos besilaikę vyresnio amžiaus asmenys buvo linkę palankiau vertinti ir sprendimą persikelti, ir tolesnį gyvenimą globos įstaigoje.

Sveikatos būklės kaip sąlygos, paskatinančios priimti sprendimą persikelti į globos įstaigą, svarbą atskleidžia didesnių sveikatos sutrikimų turinčių tyrimo dalyvių dažnai išsakoma pozicija, kad apsigyvenimas globos įstaigoje jiems buvo vienintelė išeitis. Dažnas pasilikti namuose negalėjo dėl nepritaikytos aplinkos ir šeimos narių ribotų galimybių suteikti reikalingo lygio priežiūrą. Be to, silpna sveikata dažnai buvo siejama su papildoma našta šeimai. Tyrimo dalyviai laikėsi nuostatos, kad vaikai turi savo gyvenimą ir savus rūpesčius, todėl senstančių tėvų globa juos tik dar labiau apsunkins.

Šiemet Klaipėdoje pradės veikti įstaiga, kurioje bus teikiamos socialinės paslaugos su apgyvendinimu intelekto sutrikimų turintiems gyventojams. Anot jos, iki šiol uostamiestyje trūko vietos, kur būtų teikiama ilgalaikė socialinė globa protinę negalią turintiesiems. Informuojame, kad šių metų lapkričio 10 dieną duris atvėrė Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“ viešoji įstaiga „Gyvenimo namai“. Šis projektas finansuotas iš Europos Regioninės plėtros fondo. Bendra projekto vertė siekė 700 692,52 eurų. Savivaldybė projekto įgyvendinimui skyrė patalpas buvusioje mokykloje. „Mūsų tikslas buvo ilgalaikės socialinės globos paslaugų infrastruktūros plėtra Klaipėdos mieste. Čia jie gaus ne tik profesionalią socialinę bei medicininę pagalbą, bet ir laisvalaikio organizavimo, maitinimo paslaugas. Globos namuose įsikursiantiesiems bus teikiamos visos patogiam gyvenimui reikalingos paslaugos. Šiuo metu įrengiamas ir kambarys atsipalaiduoti. Jame gros muzika, veiks šviesos įrenginiai. Kol kas trūksta lėšų įsigyti visą reikiamą įrangą. Šiemet pradėsiančiuose veikti globos namuose galės gyventi 30 protinę negalią turinčiųjų. Iš 30 penkios vietos bus skirtos laikinojo atokvėpio paslaugai. Šiuo metu klaipėdiečiai jau domisi galimybe apsigyventi minėtoje įstaigoje. Uostamiesčio savivaldybėje sudaromi būsimų gyventojų sąrašai. Norintys apsigyventi turėtų kreiptis į Savivaldybės socialinės paramos skyrių. Jau ne vienerius metus bendrija vykdo projektinę veiklą, teikia negalią turintiesiems reikiamas paslaugas, organizuoja išvykas į kultūros renginius, bendradarbiauja su sporto klubu. Minėta bendrija teikė ilgalaikės socialinės globos paslaugas. Projektas prasidėjo 2013 m. Jeigu pavyks, galbūt sukursime atskirus namus tiems, kuriems yra sukakę daugiau nei 60 m., nes pagal amžių - skirtingi ir poreikiai.

Pažymėtina, kad ilgus metus be atokvėpio vaikus ar artimuosius su negalia slaugantys artimieji (absoliuti dauguma jų - vaikų su negalia mamos) teigia, jog dėl socialinių paslaugų trūkumo neturi galimybių atsitraukti nuo savo slaugomų artimųjų, todėl yra pervargę ir fiziškai bei emociškai išsekę. Jei artimųjų slauga būtų vertinama kaip darbas, tuomet vadovaujantis LR Darbo kodekso 114 straipsnio 1 dalimi, jis turėtų neviršyti maksimalios 48 valandų per savaitę ribos arba 12 valandų per parą. Neseniai atlikta tokių šeimų apklausa parodė, kad „laisvo“ laiko žmonės su negalia slaugančios šeimos turi vidutiniškai 6 val. per parą. Į tas 6 val. įeina miegas, maitinimasis, higiena ir kiti kasdieniniai dalykai. Laikino atokvėpio paslauga ir kitos aprašytos paslaugos netenkina šeimų poreikių, nes yra sunkiai pasiekiamos (kai kuriais atvejais metus siekiančios eilės), neužtikrina nepertraukiamo poilsio (numatomas labai ribotas valandų skaičius) ir yra fragmentiškos. Išvargintos šios būklės, šeimos ir globėjai reikalauja prilyginti jų slaugą apmokamam darbui ir suteikti kasmetines atostogas. Specialius poreikius turinčių asmenų gyvenimas trunka visą jų gyvenimą, apimant nuolatinę pagalbą. Darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos, o LR DK 128 str. apibrėžiamas ir privalomų atostogų nepertraukiamumo užtikrinimas. Priežiūros darbai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimuose įtvirtintas nuostatas. Apraše nurodomos socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos, o laikotarpiu, nėra užtikrinama tėvų teisė į kokybišką poilsį (atostogas). Dėl specialistų trūkumo, institucija negali suteikti paslaugos, asmenys įrašomi į eilę, todėl laikino atokvėpio paslaugos tikslas yra nepasiekiamas. Tai pažeidžia slaugančių/prižiūrinčių asmenų teisę į poilsį ir kasmetines atostogas. Socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Pagalbos į namus paslaugos trukmė - iki 10 val. per savaitę, bet ne daugiau nei 208 val. per mėnesį. Dienos socialinės globos paslaugos teikiamos institucijoje ir/arba namuose. Specialistų teigimu, esminė priežastis yra socialinė atskirtis. Šios priežastys neišnyksta praėjus tam tikram laikui, o yra nuolatiniai. Jei būtų teikiamos tinkamos paslaugos, laukiančiųjų eilės gauti socialines paslaugas sutrumpėtų. Tai užtikrintų ne tik poilsį, bet ir didintų socialinių paslaugų efektyvumą ir prieinamumą.

tags: #ilgalaike #socialine #globa #institucijoje #mokslinis #straiosnis

• Kaip paruošti lęšius vaikams
• Atvirukai mergaitei gimtadienio proga
• Vaikiški sportiniai marškinėliai
• Programos nuotraukų redagavimui
• Emocijų tyrimas ikimokyklinio amžiaus vaikams