XX a. Lietuva priklausė nuo gerų gimnazijų, XXI a. - nuo visapusiškai išsilavinusių, pilietiškų ir laisvų piliečių. Ši citata primena žinomą LDK Vilniaus vyskupą Valerijoną Protasevičių, kuris 1570 m. pareiškė, kad universitetai ir mokyklos turi tarnauti laisvų piliečių bei respublikos naudai, o švietimas - tai nacijos svarbiausias klausimas. Arte liberales - mokslas, garantuojantis asmens laisvę, nes be mokyklų ir universitetų negali būti laisvos, humanitariškos, demokratiškos visuomenės.
Konceptualizavę aukštojo mokslo ir bendrojo ugdymo aktualumą, pereikime prie Lietuvos bendrojo ugdymo švietimo politikos, kuri kelia tikrą nerimą. Toliau dėstant apie plačiai sistemiškas politines sferas, tokias kaip švietimo sistema, itin sunku pradėti tvirtą bei aiškią diskusiją. Kas yra švietimas? Koks prigimtinis švietimo tikslas? Kaip ir dėl kokių priežasčių kito švietimas? Kokia yra gera / kokybiška švietimo sistema?
Lietuvos švietimo politika, mano giliu įsitikinimu - tai vienas didelis eufemizmas, realios žodžio reikšmės neatitinkanti sąvoka. Lietuvos švietime yra nustota „šviesti“, ugdymas bei edukacija yra iškeista į technokratišką „mokymą“. Mokyklos nuo savo egzistavimo pradžios siekė vieno - ugdyti holistiškai mąstantį, patriotišką, visuomenišką, humanišką asmenybę, nuo kurios priklausytų valstybės ateitis. XIX a. moderniems laikams pamažu einant į pabaigą, lavinimo įstaigose - akademijoje ir mokykloje - labiausiai buvo rūpinamasi humanitarinių, socialinių ir tiksliųjų mokslų ugdymu, siekta kurti valstybių, pasaulio kūrėjus. Tačiau ilgainiui švietimas tapo vis labiau industrializuotas ir komercializuotas, persiorientuota į masių ruošimą bei ateities darbo rinkos poreikių tenkinimą, o ne asmenybių ugdymą. Mokyklos ir universitetai, šimtmečiais formavę minties institutus ir lėtai tobulinęsi, tapo paveikti laisvos rinkos modelių, mechaniškai perkeltų į universitetus ir mokyklas. Mokykloje ir universitete žmogus iš asmenybės tampa individu, lyg pats žodis „uni-versi“ verčiant iš lotynų kalbos reikštų „visus paverčiantis į vieną“. Tai, drįsčiau teigti, yra viena pagrindinė Lietuvos švietimo problema. Buvo nustota mąstyti ir pradėta vykdyti partijų užgaidas, įgyvendinti strategijas, siekti rezultatų, būti geriausiems, turint omenyje mokinius, lyg žinių skėrius, įpratintus konkuruoti ir dirbti dėl rezultato - greičiau, geriau, sparčiau patenkinant primestus mokytojų ar tėvų reikalavimus. Šios situacijos pagrindinė priežastis ta, kad visa Lietuvos švietimo politika yra grindžiama duomenimis bei išorės vertinimo rezultatais. Ši padėtis tiek įsisenėjusi, jog elementariai nebemokama jokiais kitais būdais vertinti švietimo politikos. Mokyklų ir savivaldybių pasiekimų rezultatai yra svarbus prestižo klausimas, kuris neretai lemia mokinių skaičių mokyklose, o tai yra mokyklos, kaip darbdavio, išsiskyrimas iš kitų mokyklų tiek rajono, tiek respublikos lygmeniu. Tai padeda mokykloms ir savivaldoms tapti patrauklesniu darbdaviu pedagogams, kurių mokyklose trūksta, pritraukti papildomų privačių ar valstybinių investicijų, o kur dar mokytojų ir direktorių socialinis statusas, metų apdovanojimai, ES remiami projektai, savivaldybių tarpusavio varžybos kasmet NŠA skelbiamoje.
Per 30 nepriklausomybės metų siekta ne kartą reformuoti Lietuvos bendrojo ugdymo sistemą, 1988-aisiais buvo iškelta tautinės mokyklos idėja, tapusi Lietuvos švietimo filosofijos ir Lietuvos švietimo įstatymo pagrindu. Taip pat 1993 metais buvo sukurta ir švietimo koncepcija, kuria naudojantis pradėta reformuoti sovietinė Lietuvos mokykla, 1998-ųjų didžioji švietimo reforma, Lietuvos švietimo strategijos 2003-2012 m., 2013-2022 m. Mūsų valstybėje nemenkai buvo plušama dėl bendrojo ugdymo švietimo sistemos, tačiau pastaroji vis dar neatitinka Vakarų Europos valstybių standartų, net strategijoje „Lietuva 2030“ vis dar išsikeltas tikslas, kad Lietuvos švietimo sistema turi tapti vakarietiška. Kodėl?
Pagrindiniai kriterijai, keliami geram švietimui, yra šie: švietimas privalo derinti švietimo kokybę kartu su socialiniu teisingumu. Nūdienos Lietuvos mokslininkai ir politikai vengia socialinio teisingumo sąvokos, neva ji pernelyg neapibrėžta, netiksli, ir kiekviena valstybė skirtingai suvokia socialinį teisingumą valstybėje ir švietime. Lietuva, remiantis Politico.eu tyrimu, socialinio teisingumo indekse yra viena paskutiniųjų EBPO valstybių, galbūt taip yra todėl, kad mūsų valstybėje tiesiog vargstama dėl aiškaus socialinio teisingumo konceptualizavimo, o kur dar realūs kiti politiniai prioritetai, socialinį teisingumą išstumiantys į politinės darbotvarkės antrąjį planą, o galbūt neturime susiformavusio įpročio gyventi socialiai teisingoje visuomenėje? Sunku sukurti socialiai teisingą švietimo sistemą, kol valstybė stokoja socialinio teisingumo. Remiantis EBPO ir EURYDICE tyrimais, socialinis teisingumas (equity in education) švietime apibrėžiamas per įtrauktį (angl. inclusion), t. y. prieinamumą prie bazinių, gerą mokymąsi suteikiančių išteklių kiekvienam vaikui, bei nešališkumą (angl. impartiality).
Apibendrinant: geriausios švietimo sistemos mokiniui suteikia ne tik modernias laboratorines ir kompiuterines klases, šiltą nemokamą sriubą, patogų transportavimą ir modernius vadovėlius. Tiek pat svarbūs prioritetai išlieka mokyklos su mažomis klasėmis, personalizuotu ugdymu, maloniu mikroklimatu, pasireiškiančiu per mokinių ir mokytojų kooperaciją, pilietiškumą bei dvasiškumą. Svarbu užtikrinti vaikų ugdymo rezultatų lygybę, neišskiriant gabiųjų nuo negabiųjų. Norisi tikėti, kad lyderiai ir lyderystė viską mokyklose sutvarkys, tačiau lyderiai skirti įveikti krizes, edukuoti vaikus jie neturi laiko.
Mūsų valstybėje įprasta manyti, jog gera švietimo sistema yra ta, kuri suteikia gerus ugdymosi rezultatus, nekainuojant valstybei aukso kalnus. Ši logika remiasi utilitaristiniu rinkos modelio mąstymu, neva švietimas privalo būti tik efektyvus (pigus) ir našus (rezultatyvus). Lietuva bendrojo ugdymo sistemai skiria rekordiškai mažą biudžetą, paskutinėje švietimo strategijoje buvo įsipareigota mokėti ne mažiau kaip 5 proc. BVP, pasiekėme vos 4,5 proc. T. y. šiek tiek daugiau nei 7 tūkst. dolerių vienam vaikui, kol ES valstybių vidurkis (remiantis 2022 m. EBPO statistika) siekia 11 400 tūkst. dolerių vienam vaikui. O geriausias švietimo sistemas turinčios valstybės: Airija, Danija, Kanada, Vokietija, Islandija, Jungtinė Karalystė - skiria nuo 11 tūkst. iki 17 tūkst. Estija, ekonomiškai bei politiškai analogiška valstybė Lietuvai, investuodama 8460 tūkst. Atminkite, iki vaiko ateinantys pinigai visada yra kur kas mažesni nei tie, kuriuos matome dokumentuose.
Pastovumas švietimo sistemoje, ar jis būtų finansinis, ar politinis, taip pat yra kritinis nepriklausomas kintamasis, lemiantis švietimo sistemos kokybę. Kartu taip didėja patyčių, segregacijos bei stratifikacijos rizika. Galų gale mokyklose ilgą laiką veikęs mokinio krepšelis (remiantis ŠVIS skelbiamais duomenimis) dėl lėšų stokos privertė savivaldybes mažinti klasių fragmentaciją, didinant mokinių skaičių jose. Vėlgi tai kelia mokytojams krūvį, didėja patyčių grėsmė tarp vaikų, tampa beveik nebeįmanoma garantuoti personalizuoto ugdymo kiekvienam vaikui, atsižvelgiant į pastarojo gebėjimus ir trūkumus. Toks mokyklų mikroklimatas tampa slogus mokiniams, tėvams ir mokytojams. Ką norima pasiekti tokiose mokyklose? Mokinių ugdymas, siekiant teisingos, lygios, tautiškos, Dievu tikinčios ar tiesiog dvasiškos valstybės, tampa dinozaurų laikus menančiu tikslu.
Lietuva yra viena išskirtinių šalių, kuri leidžia valstybinėms mokykloms atlikti mokinių atrankas ir privačioms mokykloms tapti puikia alternatyva valstybinėms mokykloms. Būtent taip Lietuvoje yra pozityviai diskriminuojami ir dar labiau stratifikuojami mokiniai. Vieniems suteikiami optimalūs ištekliai, atsižvelgiant į pastarųjų gebėjimus ir motyvaciją, o kitiems viskas, kas tik geriausia. Taip pat privataus verslo auganti įtaka bendrojo ugdymo švietimo sistemoje užpildo politinį vakuumą, kuris susidaro dėl valstybės traukimosi, nekompetencijos. Verslas tuo aiškiai naudojasi, šių sakinių alegorija paprasta - valstybei žinant, kad pastarajai nepavyks sutvarkyti situacijos ir kartu pakelti užvirtusios atsakomybės, ši užmetama ant verslo pečių, ignoruojant faktą, kad kooperacijos ir taip turi milžinišką lobistinę bei kitokio pobūdžio įtaką politikai. Skandinavijos valstybėse verslui neleidžiama pelnytis iš švietimo. Pavyzdžiui, Suomijoje, Islandijoje, Švedijoje, Estijoje (tai valstybės, turinčios geriausias pasaulyje švietimo sistemas) vyrauja itin mažas privačių mokyklų tinklas, o tos privačios mokyklos, kurioms leista steigtis, tampa prižiūrimos ir dotuojamos centrinės valdžios, neleidžiant atlikti mokinių atrankas. Švietimas - tai viešoji gėrybė, prieinama visiems, nesvarbu, kad ir kokios rasės, religinių, politinių įsitikinimų, motyvacijos, socialinio ar ekonominio statuso vaikas būtų. Visi esame lygūs, visi turime teisę tapti edukuotais ir išsilavinusiais, neišskiriant vienų iš kitų.
Ikimokyklinio ugdymo reformos kontekstas
Nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, švietimo sistema patyrė reikšmingų pokyčių, įskaitant ikimokyklinio ugdymo reformą. Šie pokyčiai apėmė švietimo valdymo struktūros pertvarką, įstatymų atnaujinimą ir naujų ugdymo įstaigų steigimą.
Ikimokyklinio ugdymo raida ir teisinis pagrindas
Švietimo įstatymas, priimtas 1991 m. ir atnaujintas 2011 m., apibrėžia ikimokyklinį ugdymą kaip vaikams nuo gimimo iki 6 metų teikiamą paslaugą. Tai apima vaikų lopšelius-darželius, vaikų darželius (1-6 metų vaikams) ir vaikų darželius-mokyklas. Nuo 2016 m. įvestas vienmetis privalomas priešmokyklinis ugdymas vaikams, kuriems tais kalendoriniais metais sukanka 6 metai. Tėvų ar globėjų prašymu ir įvertinus vaiko gebėjimus, šis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau, bet ne jaunesniam kaip 5 metų vaikui.
Ikimokyklinio ugdymo sistemos plėtra ir statistika
Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo nuolatinį ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir jose ugdomų vaikų skaičiaus augimą. 2010 m. veikė 626 ikimokyklinės įstaigos, kuriose ugdėsi 94,8 tūkst. vaikų. Iki 2019 m. pradžios šis skaičius išaugo iki 731 ikimokyklinės įstaigos ir 517 bendrojo ugdymo mokyklų su ikimokyklinio ugdymo klasėmis, ugdant 120,9 tūkst. vaikų.
2021-2030 Nacionaliniame pažangos plane švietimui skirtas 3-iasis NPP strateginis tikslas „didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties asmens ir visuomenės poreikiams“. Grindžiant proveržio kryptis nurodyta, kad Lietuvos penkiolikmečių pasiekimų rezultatai, matuojami PISA 2015 tyrimu, yra žemesni nei EBPO vidurkis. O pažanga, palyginus 2018 ir 2015 metų PISA rezultatus, nėra didelė. COVID-19 pandemija atskleidė spartesnės skaitmenizacijos poreikį, nes Lietuva, kaip ir daugelis šalių, iš dalies ir griežto karantino metu - visiškai perėjo prie nuotolinio mokymo. Nuotolinis ugdymasis atskleidė aibę iššūkių: mokytojų skaitmeninių gebėjimų trūkumą, poreikį plėtoti kokybišką skaitmeninį turinį, užtikrinti prieigą prie skaitmeninių priemonių ir mokiniams, ir mokytojams. Problemų apraše taip pat akcentuojamas įtraukumo, lygių galimybių trūkumas. Plane švietimui svarbių dalių ar elementų galima rasti ir kituose strateginiuose tiksluose. Pavyzdžiui, pirmasis strateginis tikslas kalba apie perėjimą prie mokslo žiniomis, pažangiosiomis technologijomis, inovacijomis grįsto darnaus ekonomikos vystymosi ir šalies tarptautinio konkurencingumo didinimo. Paprastai švietimo reformos apima horizontalius procesus, pasireiškiančius ne tik švietimo, bet ir kitose valstybės valdymo srityse.
Visuotinis ikimokyklinis ugdymas: tikslai ir iššūkiai
Lietuvai besirengiant visuotiniam ikimokykliniam ugdymui, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė teigia, kad 2022-2027 m. Nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. ikimokyklinis ugdymas tampa visuotiniu vaikams nuo 2 metų amžiaus. ŠMSM nurodo, kad valstybė iki 2027 m. ikimokyklinio ugdymo plėtrai, prieinamumui, kokybei stiprinti numato skirti daugiau nei 78 mln. eurų ES fondų lėšų. Ministerija nurodo, kad ikimokyklinis ugdymas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija - savivaldybės yra atsakingos už darželių veiklą, ikimokyklinio ugdymo prieinamumą ir kokybę.
„Švietimo įstatymo pataisos dėl visuotinio ikimokyklinio ugdymo priimtos praėjusios Seimo ir Vyriausybės kadencijos metu - 2020 metais. Valstybė skiria lėšas ikimokyklinukų ugdymui, jiems taip pat priklauso vadinamasis „krepšelis“, iš kurio mokami atlyginimai pedagogams, numatytos lėšos ugdymo priemonėms. ŠMSM pranešime teigiama, kad naujoms ugdymo vietoms kurti yra numatyta daugiau nei 27 mln. Eur, iš kurių beveik 4 mln. Daugiau nei 35 mln. Eur bus skirti tam, kad į darželius būtų sėkmingai įtraukti vaikai iš socialinę riziką patiriančių šeimų ar turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Šiomis lėšomis bus finansuojamas vaikų pavėžėjimas į švietimo įstaigą, individualios ugdymo priemonės, neformalus ugdymas, maitinimas. Socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams turėtų būti užtikrintas privalomas ikimokyklinis ugdymas ir taip sukurtos sąlygos lygiui mokymosi startui mokykloje, mažinami skirtumai, kuriuos vaikai patiria dėl skirtingos šeimos socialinės, ekonominės, kultūrinės ir kt. Už daugiau nei 16 mln.
Ministerijos duomenimis, 18 savivaldybių laisvų vietų darželiuose nėra. 42 savivaldybėse laisvų vietų yra, tačiau laisva vieta nebūtinai atitinka poreikį, tėvų pageidavimus pagal amžiaus grupes ar vietovę. T. Keturmečių, nelankančių ugdymo įstaigos, 2021 m. spalio 1 d. duomenimis, buvo 3200 vaikų (10,5 proc.). Prognozuojama, kad iki 2025 metų savivaldybėse būtų reikalinga įrengti papildomai apie 6500 vietų grupėse. Remiamasi prielaida, kad kasmet vaikų skaičius darželiuose padidėtų bent 10 proc. „Situacija nėra paprasta. Dirbti turime išvien. Pirmiausia, svarbu sutarti su Lietuvos savivaldybių asociacija dėl visuotino ugdymo tikslesnių parametrų bei konkrečių darželių infrastruktūros plėtros planų iki 2025 m. Reikia paskatinti savivaldybes priimti sprendimus, kurie padėtų užtikrinti geresnį ikimokyklinio ugdymo įstaigų prieinamumą. Taip pat svarbu orientuotis į geresnį jau veikiančių ugdymo įstaigų pastatų pritaikymą ikimokykliniam ugdymui, o ne naujų įstaigų steigimą ir pastatų statymą.
Palyginamoji analizė su Europos šalimis
Stebint ir analizuojant Lietuvos švietimo sistemą, neretai ji lyginama su kitų Europos šalių praktika, pasiekimais ir prioritetais. Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice“, kuriame Lietuvai atstovauja Nacionalinė švietimo agentūra, apibendrintais duomenimis, mūsų šalis stipriai išsiskiria savo ikimokykliniu ir priešmokykliniu ugdymu.
„Lietuva išsiskiria tuo, kad kuria pavyzdinę ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistemą pagal vadinamąjį integruotą Šiaurės šalių modelį. Tai reiškia, kad visi ikimokyklinio amžiaus vaikai yra ugdomi „po vienu stogu“. Skirtingai nuo daugumos Europos šalių, kur vaikai iki 3 metų lanko vieną vaikų priežiūros įstaigą („lopšelį“), o vyresni vaikai turi pereiti į kitą ugdymo įstaigą, Lietuva siūlo bendrą ikimokyklinio ugdymo sistemą visiems vaikams. Tai palengvina kasdienį šeimų gyvenimą, sukelia mažiau rūpesčių, kai mažųjų nereikia perkelti iš vienos aplinkos į kitą, o vaikams nereikia prisitaikyti prie naujų darbuotojų, taisyklių, tvarkaraščių. Lietuvos mažųjų ugdymas „po vienu stogu“ leidžia jiems jaustis emociškai saugesniems, padeda palaikyti užmegztus ryšius jiems gerai pažįstamoje aplinkoje, suteikia stabilumą“, - pastebi švietimo sistemų analitikė dr. Akvilė Motiejūnaitė-Schulmeister.
Tačiau, anot jos, Lietuvos integruota ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistema labiau orientuota į vyresnius vaikus, t. y. vyresnius nei 2 metų amžiaus. „Lietuvoje įprastai vaikai į darželio grupes ateina sulaukę 2 metų ar daugiau. Europos valstybių švietimo politikos ir švietimo sistemų analitikė dr. Akvilė Motiejūnaitė-Schulmeister.
Vienas iš Lietuvos išskirtinumų, pasak dr. Akvilės Motiejūnaitės-Schulmeister, Europos šalių kontekste yra tai, kad joje numatytos vienos ilgiausių apmokamų vaiko priežiūros atostogų, tad tėvai gali auklėti savo vaikus namuose, kol jiems sueis 1,5 metų. Šioje srityje Lietuva panaši į Estiją, o mus šiuo metu lenkia tik Vengrija ir Rumunija, suteikiančios 2 metus vaiko priežiūros atostogų. Palyginimui - trečdalis Europos Sąjungos šalių (tarp jų ir Belgija, Prancūzija, Italija) suteikia vaiko priežiūros atostogas trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, kompensuojant bent 66 proc.
„2013-2022 m. 3 metų ir vyresnių vaikų dalyvavimas Lietuvos ugdymo sistemoje gerokai išaugo, o tai rodo, kad valstybės politika yra sėkminga plečiant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą“, - teigia dr. Akvilė Motiejūnaitė-Schulmeister. Jos manymu, prieš kelerius metus priimtas sprendimas dėl visuotinio ikimokyklinio ugdymo - svarbus žingsnis į priekį. Buvo numatyta, kad visuotinis ikimokyklinis ugdymas vaikams nuo 4 metų įsigaliotų nuo 2023 m., vaikams nuo 3 metų - nuo 2024 m., o nuo 2025 m. - ir vaikams nuo 2 metų. „Ugdymo įstaigos lankymas bei kokybiško ugdymo užtikrinimas 2 metų ir jaunesniems vaikams tebėra iššūkis Lietuvai“, - pastebi dr. Akvilė Motiejūnaitė-Schulmeister. Anot jos, nepaisant ikimokyklinio ugdymo srityje įvykusių teigiamų pokyčių vyresnių vaikų atžvilgiu, žemas vaikų iki 3 metų dalyvavimas ugdymo procese politikos formuotojams primena apie spragą, kurią reikia užpildyti. Europos Sąjunga ambicingai užsibrėžė tikslą iki 2030 m. pasiekti 45 proc. mažų vaikų dalyvavimo ugdymo procese lygį.
„Lietuva yra tarp nedaugelio šalių, turinčių išsamią ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programą, apimančią platų skaitmeninių kompetencijų spektrą“, - teigia dr. Akvilė Motiejūnaitė-Schulmeister. Tai, jos manymu, rodo teigiamą požiūrį į skaitmeninio švietimo integravimą į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistemą. „Neabejotina, kad tai yra svarbi įgūdžių ir kompetencijų ugdymo sritis, tačiau ankstyvajame amžiuje derėtų saikingai naudoti skaitmenines priemones ir pirmenybę teikti socialinei sąveikai. Jeigu pažvelgtume į tokias šalis kaip Danija ir Švedija, pastebėtume, kad jos, persvarstydamos savo teisės aktus, imasi veiksmų, kad apribotų skaitmeninių technologijų naudojimą vaikų ugdymo institucijose“, - pabrėžia dr. A.
Šiuo metu Lietuvoje akcentuojamas pedagoginių darbuotojų trūkumas, tačiau kartu pastebima, kad kasmet mažėja gimstamumas. Dr. A. Motiejūnaitė-Schulmeister taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje vaikų skaičius, tenkantis vienam mokytojui, yra gana didelis. Šiuo metu skaičiuojama, kad vienam suaugusiajam tenka 15 dvimečių vaikų. Palyginimui - Estijoje ši riba yra 8 vaikai, o Slovėnijoje kiekvienam suaugusiajam tenka daugiausiai 6 dvimečiai vaikai. Kita vertus, prognozuojama, kad iki 2030 m. jaunesnių nei 6 metų vaikų sumažės 13 proc.
Patarimai darželiui ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms – 1 dalis. Ankstyvojo ugdymo pradmenų etapo sistemos paaiškinimas
Priešmokyklinio ugdymo reformos Alytuje: diskusijos ir nuogąstavimai
Pastaruoju metu ypač aktyvios diskusijos kilo dėl priešmokyklinio ugdymo reformos Alytuje, kur planuojama perkelti priešmokykines grupes iš darželių į mokyklas. Ši iniciatyva sukėlė susirūpinimą tarp tėvų ir darželių darbuotojų.
Argumentai prieš reformą
Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ darbuotoja Beata Purvinienė išreiškė nuogąstavimus, kad reformos tikslai nėra aiškiai komunikuojami, o kokybės kėlimas ir lėšų taupymas kelia abejonių. Ji pabrėžė, kad pasikeitimai palies ne tik įstaigų vadovus, bet ir tiesiogiai paveiks vaikų ugdymą. Tėvams nerimą kelia ir tai, kad mokyklose būna daugiau atostogų nei darželiuose, o tai gali sukelti papildomų sunkumų tėvams, norintiems derinti darbą ir vaikų priežiūrą.
Lopšelio-darželio „Volungėlė“ direktorė Aušra Plytninkaitė teigė, kad darželiai praranda vaikus, o tai lemia jų tuštėjimą. Ji įžvelgia „ikimokyklinio ugdymo mokyklų donorystę dėl bendrojo ugdymo mokyklų išgyvenimo“. Pasak jos, tėvai praranda pasirinkimo teisę, o darželio sąlygos dažnai yra geresnės nei mokykloje. Taip pat prognozuojama, kad darželių mokytojai ir personalas gali netekti darbo, o savivaldybės kaštai, jos manymu, nesumažės, nes darželis-mokykla yra brangus išlaikyti. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Alumnų draugija taip pat kreipėsi į valdžios institucijas, išreikšdama susirūpinimą dėl Alytaus švietimo pertvarkos. Jie pabrėžė, kad tokie pokyčiai atspindi bendras švietimo pertvarkos problemas Lietuvoje.
Argumentai už reformą
Alytaus miesto vicemerė Kristina Daugelevičienė teigia, kad pertvarka palies tik ugdymo įstaigų administraciją, o tėvai, vaikai ir pedagogai pokyčių nepajaus. Ji pabrėžė, kad tokie sujungimai vyksta ne tik pasaulyje, bet ir daugelyje Lietuvos mokyklų. Vicemerė taip pat nurodė, kad kai kurių Alytaus darželių užimtumas siekia vos 30 proc., o sujungus įstaigas, darželiai galės naudotis mokyklos patalpomis, įranga, valgykla ar salėmis. Tai leis užtikrinti pilnus etatus sporto treneriams, meno mokytojams, padėjėjams ar logopedams.
K. Daugelevičienė taip pat akcentavo, kad vaikai, lankantys priešmokyklinę klasę mokyklose, vėliau lengviau adaptuojasi pirmoje klasėje, o jų pažangumas būna geresnis. Ji paminėjo, kad atlaisvintose patalpose bus galima įrengti miegamas grupes mažesniems vaikams. Be to, priešmokyklinis ugdymas ir maitinimas mokyklose yra nemokamas, o vaikų saugumu bus užtikrintas, nes priešmokyklinio ugdymo grupės įrengtos atskirai nuo kitų klasių.
Švietimo sistemos reformos ir jos tikslai
Vyriausybė pristatė švietimo sistemos reformą, kurios tikslai apima mokytojų, dėstytojų ir mokslininkų algų didinimą, atotrūkio tarp kaimo ir miesto mokyklų mažinimą bei jaunimo nedarbo mažinimą. Ši reforma apima visus sistemos lygius - nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo. Viena iš reformos dalių - mokyklų tinklo optimizacija ir švietimo paslaugų kokybės didinimas. Buvo vykdomos struktūrinės reformos, įskaitant universitetų jungimus. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetai buvo sujungti. Taip pat vykdoma ugdymo turinio atnaujinimo programa.
Švietimo reformos procese kyla įvairių iššūkių. Vienas iš jų - mokytojų etatinio darbo apmokėjimo sistemos įvedimas, kuris sukėlė nepasitenkinimą ir streikus. Taip pat kyla klausimų dėl ugdymo programų gairių rengimo ir mokyklų finansavimo pokyčių.
tags: #ikimokyklinio #ugdymo #reforma #ir #politiniai #interesai
